- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2011-10-06
- Bylos Nr.
- 1A-883-106-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-00331-2011-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rasa Valentinienė (pirm.), Savinijus Katauskas, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- A. V.
- Nukentėjusysis
- A. D., R. C.
- Advokatai
- Arūnas Žlioba
Pranešėja Rasa Valentinienė Teisėja Laimutė VenckuvienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-883-106-2011Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00331-2011-7Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 1.2.14.4.1.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUtartis
2011 m. spalio 6 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymas atidėtas 1 metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Nukentėjusiojo A. D. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteista iš A. V. 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas A. D..
Nukentėjusiosios R. C. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteista iš A. V. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas R. C..
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. nuteistas už tai, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, grasindamas apie nukentėjusįjį paskelbti kompromituojančią informaciją:
jis 2011-02-23, apie 12.00 val., Klaipėdoje, Šilutės pl. 3 a, automobilių stovėjimo aikštelėje, radęs A. D. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericson J20i“, ir neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas nukentėjusiajam A. D. paskelbti telefone esančią kompromituojančią informaciją apie jį ir jo draugės R. C. lytinį gyvenimą, 2011-02-25 savo naudai atvirai vertė A. D. perduoti jam 1000 Lt, 2011-03-09 atvirai vertė A. D. perduoti jam 500 Lt, 2011-03-14 atvirai vertė A. D. perduoti jam 300 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde A. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 str. 1 p. pagrindu: A. V. dėl nurodyto kaltinimo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.), nes: jų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje; teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas; nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie paveikė nuteistojo kaltumo klausimo išsprendimą. Be to pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, ir priimtas naujas nuosprendis, nes veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nepadarė (BPK 329 str. 1 p.), kaltu pagal nuosprendyje nurodytą baudžiamąjį įstatymą yra pripažintas nepagrįstai.
Apeliantas skunde nurodo, jog pripažino, kad, radęs telefoną, susirado jo savininko draugę ir jai pasakė, jog reikės radybų. Atsiliepus savininkui (byloje pripažintam nukentėjusiuoju), pakartojo tą patį. Savininkas pasiūlė atlyginti 100 Lt, tačiau jis atsakė, kad reikėtų pridėti dar vieną nulį. Savininkas su tuo nesutiko ir jis pasiūlė 500 Lt. Tačiau savininkas elgėsi keistai, kažko bijojo, ilgus laiko tarpus tylėjo, kol jis iš tikrųjų pasakė jo draugei, jog jeigu savininkas pagaliau neatlygins 300 Lt, tai telefoną atiduos į lombardą. Pripažįsta, kad priminė, jog telefone yra intymaus pobūdžio informacija, kuri gali sukelti tam tikras neigiamas pasekmes. Po to niekas su juo nesiderėjo, jis buvo iškviestas į policiją.
Teigia, kad apylinkės teismas, pagrįsdamas jį pripažinimą kaltu, pervertino jo teiginius dėl siūlymo derėtis ir juos įvertino kaip grasinimus ir šantažą, ir neva tai yra jo gynybos pasirinkimas. Nesupranta, kodėl teismas normalų bendravimą, susijusį su derėjimusi dėl atlyginimo dydžio, įvertino kaip atvirą vertimą perduoti turtą. Pažymi, kad derybų eigoje radybų dydis kito, o tai yra akivaizdus įrodymas to, jog vyko ne turto prievartavimas, bet derybos dėl radybų dydžio. SMS žinučių turinys atskleidžia jo derybų taktiką bei motyvus, bet jokiu būdu ne realų reikalavimą pinigų už telefone esančios informacijos nepaviešinimą. Šios aplinkybės buvo įvertintos netinkamai ir yra esminės.
Nurodo, kad nuosprendyje taip pat nepagrįstai teigiama, kad kaltinamojo, t. y. jo, grasinimai paskleisti nukentėjusiuosius kompromituojančią informaciją buvo realūs - jais buvo siekiama įbauginti nukentėjusiuosius ir palaužti jų valią, kad jie vykdytų jiems pareikštas turtines pretenzijas ir tai neva sudaro turto prievartavimo esmę, kad jis, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusiuosius perduoti pinigus. Teismas visiškai nevertino sms žinučių turinio, iš kurių matyti, kad derybų pradžioje jis apskritai užėmė pasyvią poziciją. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad jokio realaus grasinimo iš jo pusės nebuvo, o nukentėjusieji, paveikti rūpesčio dėl jų pačių sukauptos informacijos praradimo, viską vertino perdėtai, todėl nuosprendžio argumentai, kad nukentėjusieji tariamus grasinimus suprato kaip realius, yra akivaizdžiai nepriimtini.
Apeliantas nurodo, kad jam nepriimtinas ir argumentas, kad jo turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia teise - kad reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Teigia, kad teismas pernelyg konkrečiai prašymą atsilyginti už surastą telefoną įvertino kaip neteisėtą reikalavimą perduoti turtą.
Be to, teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl tariamos jo kaltės prievartavus turtą, neatitinka baudžiamosios teisės teorijos bei teisminės praktikos nuostatų. Teisės teorija pripažįsta, kad grasinimas paskelbti kompromituojančią informaciją reiškia, kad kaltininkas siekia sukelti nukentėjusiajam tam tikros informacijos paskelbimo baimę. Tačiau teisės teorija turi galvoje tokius atvejus, kai kaltininkas pats be jokio pagrindo savo iniciatyva, turėdamas tiesioginę apibrėžtą tyčią gauti svetimą turtą, imasi vykdyti iš anksto suplanuotus veiksmus. Gi nagrinėjamoje byloje įvykio aplinkybės buvo visiškai kitokios - telefonas su informacija pas jį atsirado atsitiktinai, derėtis dėl radybų buvo jo teisė, derėjimosi metu nurodyti atlyginimų dydžiai nebuvo nerealūs, o tai, kad derybų metu buvo priminta apie intymaus pobūdžio informaciją, nebuvo pagrindo traukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Tokie argumentai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 15 d. priimtos nutarties išvadas (baudžiamoji byla Nr. 2K-432/2009, Teismų Praktika, Nr. 32). Apeliantas nurodo, kad atlyginimas už daikto radimą yra įstatymo ginama teisė (CK 4.64 str.)
Šalies argumentai
Apeliantas ir jo gynėjas apeliacinį skundą prašo patenkinti.
Prokuroras apeliacinį skundą prašo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. V. kaltė padarius BK 181 str. 1 d. numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 str., įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
Pagal BK 181 str. 1 d. už turto prievartavimą atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. BK 181 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos – turto prievartavimo – esmė yra neteisėtas reikalavimas, kuris pareiškiamas nukentėjusiajam. Reikalavimo esmė – perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti. Reikalaudamas perduoti turtą kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, t. y. „mokėti už kažką“. Be to, turto prievartavimo atveju dažniausiai reikalaujama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą. Pagrindiniai momentai, lemiantys veikos kvalifikavimą pagal BK 181 str. kaip turto prievartavimą yra šie: 1) reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę, atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti; 2) grasinimas, t.y. psichinės prievartos prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudojimas, 3) grasinimo pobūdis – grasinama panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas 4) reikalaujama turtą perduoti dabar ar ateityje, 5) grasinama panaudoti smurtą ateityje, jei nebus įvykdytas reikalavimas. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 str. neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93/2010). Esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo.
Vien tai, kad nuteistasis A. V. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Nors nuteistasis A. V. neigia prievartavęs turtą iš nukentėjusiojo A. D., jo kaltę įrodo iš dalies paties A. V. parodymai (b. l. 48-49), nukentėjusiųjų A. D. ir R. C. parodymai, apžiūros protokolas (b. l. 25; 59), daiktų apžiūros protokolas (b. l. 31-33), daiktų pateikimo protokolas (b. l. 37-41) ir kt.
Apelianto argumentai, kad teismas visiškai nevertino SMS žinučių turinio ir bylos duomenys patvirtina, kad jokio realaus grasinimo iš jo pusės nebuvo visiškai nepagrįsti ir paneigiami bylos surinkta medžiaga. Iš priimto apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išsamiai išnagrinėjo SMS žinučių turinį ir pagrįstai nustatė jų grasinantį pobūdį. Iš SMS žinučių aiškiai matyti, kad A. V. reikalavo už rastą telefoną pinigų, žinutėse rašo, jo nesutinka derėtis, nukentėjusiajam nesutinkant su prašoma pinigų suma grasina nuotraukas ir vaizdo įrašą nunešti į lombardą ar parduoti, grasina ir baudžiamąja atsakomybe už pornografinio turinio medžiagos laikymą ( b. l. 25), kaip nustatyta, telefono aparato nukentėjusiajam negrąžino beveik mėnesį, kol aparatas nebuvo paimtas iš jo policijos pagalba. Todėl kolegija daro išvadą, kad nuteistojo veiksmais sukurta situacija vertė pagrįstai nukentėjusiuosius bijoti, kad neįvykdžius nuteistojo reikalavimų, atsiras žalingos pasekmės.
Apeliantas skunde nurodo, kad atlyginimas už daikto radimą yra įstatymo ginama teisė, todėl atlygio už rastą telefono aparatą jis reikalavo teisėtai.
Su tokiu argumentu šioje konkrečioje byloje sutikti negalima. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.64 str. asmuo, radęs daiktą ir grąžinęs jį pametusiam asmeniui arba nustatyta tvarka perdavęs jį policijai, turi teisę gauti iš pametusio daiktą asmens išlaidų daiktui saugoti ir perduoti atlyginimą ir užmokestį už radimą. Įstatymas numato, kad pametęs daiktą asmuo privalo užmokėti už radimą radusiam daiktą asmeniui penkių procentų rastojo daikto vertės dydžio užmokestį, jeigu daiktą pametęs asmuo nebuvo viešai pažadėjęs didesnės sumos arba jeigu nesusitarė su radusiuoju asmeniu dėl didesnio atlyginimo.
Minėto naujo telefono aparato su kortele vertė, kaip matosi iš nukentėjusiojo parodymų, yra 550- 600 Lt. Pagal įstatymą nuteistasis, grąžinęs rastą telefono aparatą nukentėjusiajam, galėjo reikalauti 5 procentus jo vertės, t.y. ne daugiau kaip 30 litų, o dėl didesnės sumos gavimo grąžinęs rastą telefono aparatą turėjo susitarti su nukentėjusiuoju. Tai, kad apeliantas už rastą telefoną reikalavo pradžioje 1000 litų, vėliau šią sumą sumažindamas iki 300 Lt, grasino, kad paviešins telefone esančią nukentėjusiuosius kompromituojančią informaciją, šio telefono aparato nukentėjusiajam negrąžino, kaip pats žinutėje nukentėjusiesiems nurodė, dėl pinigų sumos nesiderės ( į turgų nuėjęs derėkis), rodo, kad tai nebuvo civiliniai teisiniai santykiai, atitinkantys Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.64 str. numatytą teisę reikalauti atlyginimo už rastą daiktą. Akivaizdu, kad susipažinęs su rastame telefono aparate esančia nukentėjusiuosius kompromituojančia informacija, nuteistasis nutarė iš to pasipelnyti ir be teisėto pagrindo, grasindamas šią informaciją paviešinti, reikalavo piniginio atlygio, t. y. prievartavo nukentėjusiojo turtą.
Apelianto argumentas, jog teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl tariamos jo kaltės prievartavus turtą, neatitinka baudžiamosios teisės teorijos bei teisminės praktikos nuostatų, nepagrįstas ir yra atmetamas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ištyrė ir įvertino surinktus įrodymus, teisingai nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes, nuo teisminės praktikos nenukrypo, pagrįstai konstatavo, jog A. V. veikoje yra visi BK 181 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai ir priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį A. V. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.