Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio ir Izoldos Nėnienės,

sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, Jurgai Sadauskaitei, dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Domus altera“ atstovui advokatui Domui Pakėnui, atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Indra“ direktorei L. Z. ir atstovei advokatei Vilmai Normantienei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Indra“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Domus altera“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Indra“ dėl skolos priteisimo, ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Indra“ priešieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Priteisė ieškovo UAB „Domus altera“ naudai iš atsakovo UAB „Indra" 59550,61 Lt skolą, 6139,- Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2009-06-02 iki 2009-12-02 12, 12,7 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2009-12-03 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo momento, 1970,69 Lt žyminio mokesčio ir 2800,- Lt atstovavimo išlaidų.

Priteisė valstybės naudai iš atsakovo UAB „Indra" 41,14 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai taikė CK 1.91 straipsnio 1 dalį, įrodymų vertinimo taisykles. Teismas sprendime nepagrįstai susiaurino teisiškai reikšmingų faktų apimtį, nurodydamas, kad atsakovas savo reikalavimą pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, grindė tuo, kad ieškovas, pasinaudodamas, atsakovo nenaudai susidėjusiomis aplinkybėmis, ginčijamus sandorius sudarė: 1) žinodamas, kad atsakovas turi įsipareigojimų prieš trečiuosius asmenis, negali staiga išsikelti iš nuomojamos aikštelės; 2) atsakovas neturi galimybės išsinuomoti kitos aikštelės savo veiklai tęsti tame pačiame rajone ir negali savo veiklos perkelti į kitą miesto rajoną, nes šiuo adresu buvo susiformavęs savo klientų ratas, su kuriais dirbo nuo 2004 metų; 3) atsakovo pagrindinio akcininko turimame žemės sklype įrengti aikštelės taip pat nebuvo galima, nes nebuvo sutvarkyti žemės įsigijimo formalumai ir gauti leidimai aikštelei įrengti, naudodamas ekonominį spaudimą, privertė atsakovą sudaryti ginčo sandorius. Be to ieškovas nesilaikė sutarties 2.2 p. reikalavimų - likus 5 kalendorinėms dienoms iki nuomos termino pabaigos, pranešti apie nuomininko teisę sudaryti sutartį naujam terminui, suėjus naujam terminui, tiesiog pateikdavo paruoštą susitarimą, kurį atsakovas turėdavo pasirašyti. Atsakovas savo priešieškinyje buvo nurodęs teisiškai reikšmingus faktus - ieškovas, pasibaigus nuomos terminui, birželio mėnesį, pateikė atsakovui paruoštą susitarimą pasirašymui, iš anksto nepranešęs apie tokį ženklų (beveik 4 kartus padidinant) kainos padidinimą, pažeidė sutarties laisvės principą, nesuteikdamas atsakovui termino deryboms bei visiškai su atsakovu nesiderėdamas, žinodamas apie atsakovo turimus įsipareigojimus prieš trečiuosius asmenis ir tai, kad atsakovas neturi kur ir negali staiga iš aikštelės išsikraustyti, vienašališkai nustatė rinkos neatitinkančią ir atsakovui ekonomiškai nuostolingą nuomos kainą.

Teismas sprendime nurodė, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad šalys ginčijamus sandorius sudarė 2008 05 30, 2008 12 31 ir 2009 06 01. Byloje nustatyta, kad atsakovo savininkas 2007 metų rugsėjo spalio mėnesiais įgijo žemės sklypus Chemijos g. 4D, o 2009 metų gruodžio mėnesį gavo leidimą vykdyti teritorijos tvarkymo bei gerbūvio darbus, pats ruošėsi ateityje savo veiklą perkelti į savo aikštelę, kodėl leidimas aikštelės įrengimui buvo gautas tik po dviejų metų į bylą duomenų nepateikta, liko neįrodyta aplinkybė apie tai, kad turimame žemės sklype įrengti aikštelės staiga nebuvo galima, tačiau nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas pats buvo suinteresuotas išsilaikyti būtent toje vietoje ir ginčijamus susitarimus su ieškovu sudarinėjo ne todėl, jog buvo susiklostę kokios tai ypatingos aplinkybės ar jis neturėjo galimybių perkelti verslo kitur, bet dėl to, kad jam pačiam tai buvo naudinga. Tokia teismo išvada yra padaryta nevertinant visų atsakovo nurodomų teisiškai reikšmingų faktų ir nevertinant byloje esančios rašytinių įrodymų visumos, neatsižvelgta į atsakovo priešieškinyje nurodomą pagrindinį argumentą, kad jau sudarant 2008 05 30 susitarimą Nr. 5, buvo pažeistas sutarties laisvės principas - kada šalys savo nuožiūra turi galimybę nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, nes atsakovas sudarant šį susitarimą, neturėjo galimybės nustatyti jokių jam priimtinų sąlygų, o tiesiog buvo priverstas pasirašyti ieškovo paruoštą ekonomiškai nenaudingą susitarimą, nes susitarimo projektas buvo pateiktas pasibaigus nuomos terminui, t.y. birželio mėnesį ir atsakovas arba turėjo jį pasirašyti arba išsikraustyti. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad susitarimų projektus ruošė ieškovas, sutarties 2.2 punktu būtent ieškovas buvo prisiėmęs pareigą prieš 5 dienas informuoti atsakovą apie termino pratęsimą, tuo pačiu punktu buvo įsipareigojęs kad tik atnaujinus sutartį, bus perskaičiuojamas sutarties 2.1 punkte nurodytas nuomos mokestis, todėl būtent ieškovas ir turėjo įrodyti šias aplinkybes ( CPK 178 str.), o ne perkelti šią pareigą atsakovui. Pažymėtina, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu iškėlus argumentą, kuo buvo pagrįstas toks ženklus nuomos mokesčio padidėjimas, pradžioje nurodė, kad tam buvo daromi ekonominiai skaičiavimai ( 2010 12 01 teismo posėdžio protokolas, liudytojos D. B. apklausa, b.I. 34), tačiau pareikalavus tokius duomenis pateikti, jokių paskaičiavimų nepateikė ir tokio staigaus nuomos kainos padidinimo niekuo nepagrindę. Tačiau teismas šios aplinkybės visiškai nevertino, padarė išvadą, kad sudaryti ginčo susitarimus ir neperkelti veiklos buvo naudinga atsakovui.

Greta šių aplinkybių, teismas nepagrįstai nevertino atsakovo nurodomų aplinkybių bei pateiktų įrodymų, kad tokiu ženkliu kainos padidinimu bei susitarimų nesavalaikiu pateikimu, ieškovas siekė perimti atsakovo bendrovės verslą ir darbuotojus, išstumti atsakovą iš rinkos ir pats užsiimti šia veikla. Byloje yra pateiktas 2010 10 19 antstolės L.U. Dzikienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0050/10/00002, kuriuo yra konstatuota, kad toje pačioje aikštelėje, kur savo veiklą anksčiau vykdė atsakovas, 2010 10 19, analogišką veiklą vykdo ieškovas, aikštelėje stovi transporto priemonės, kabo paslaugų kainynas. Aplinkybes, kad ieškovo akcininkas, UAB „Indros" savininkui V. P. pasiūlė atiduoti jiems verslą, o žmonėms siūlė pereiti dirbti pas juos, patvirtino visi atsakovo apklausti liudytojai - V. P., L. K., A. G., R. D. (pagrindas 2010 12 01 posėdžio protokolas, b.I. 36, 37, 38). Atsakovas niekada neneigė, kad jis nesiruošė įsirengus savininko turimame žemės sklype aikštelę, į ją perkelti verslą, tačiau atsakovas negalėjo to padaryti staiga, esant neįrengtai aikštelei, be to jis turėjo galiojančią nuomos sutartį su ieškovu ir tikėjosi, kad jos sąlygų bus laikomasi.

Atsakovas, pasirašydamas ginčijamus sandorius, neišreiškė tikrąją savo valią, bet susidėjus sunkioms aplinkybėms, sudarė sau nenaudingus sandorius, siekdamas išsaugoti savo verslą, išsaugoti klientus, neturėdamas galimybės staiga, nesuteikus jam protingo termino susirasti ir perkraustyti saugomų automobilių į kitą aikštelę.

Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu, dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, turi būti įrodyta: susidėjusios šaliai sunkios aplinkybės buvo tokio pobūdžio, kad, manydamas, jog nėra kitos išeities, asmuo sudarė nenaudingą sau sandorį; kita sandorio šalis žinojo šias aplinkybes ir jomis pasinaudojo; sandorio sąlygos (pobūdis) šaliai labai sunkios, o ne šiaip sau nenaudingos.

Atsakovas ieškovui pagal ginčijamus susitarimus ieškinio pateikimo dienai, per visą nuomos laikotarpį buvo sumokėjęs 81634,62 Lt. Jeigu ieškovas nebūtų vienašališkai padidinęs nuomos mokesčio, atsakovas pagal 2007 10 05 susitarimo Nr. 1 sąlygas, būtų privalėjęs ieškovui sumokėti 38639,15 Lt. Tokią sumą pagal savo ekonomines galimybes atsakovas būtų buvęs pajėgus mokėti ir tokia suma atitiko realią aikštelės nuomos kainą. Atsakovas šiuo metu nėra ieškovui skolingas, o yra permokėjęs ieškovui pagal ginčijamus susitarimus 42995,47 Lt. Todėl pripažinus sandorius negaliojančiais, ši suma turi būti grąžinta atsakovui.

Pažymėtina, jog ieškovas pratęsė nuomos sutartį su atsakovu net pastarajam turint įsiskolinimą už nuomos mokestį tik dėl tos priežasties, jog atsakovas nuolat žadėjo skolą padengti. Tai patvirtina byloje esantis šalių susirašinėjimas. Atsakovas pats pageidavo pratęsti nuomos sutartį ir žadėjo tinkamai vykdyti nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Taigi, toks geranoriškas ieškovo bendradarbiavimas su atsakovu negali būti laikomas ekonominio spaudimo darymu bei pasinaudojimu susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis.

Pažymėtina, kad atsakovo argumentas, jog atsakovui atsisakius pasirašyti ginčijamus susitarimus, ieškovas paliepė iš karto išsikraustyti yra visiškai nepagrįstas ir neįrodytas byloje esančiais įrodymais. Priešingai, kaip jau buvo minėta aukščiau, atsakovui net ir laiku neatsiskaitant už nuomą, ieškovas geranoriškai toliau nuomojo patalpas atsakovui.

Pažymėtina, kad atsakovas prašo teismo pripažinti tik tuos susitarimus, kuriais buvo padidintas nuomos mokestis. Atsakovas neprašo pripažinti negaliojančiais, kitų susitarimų, kuriais buvo pakeista nuomos sutartis. Tokia atsakovo pozicija yra nenuosekli. Atsakovas ginčydamas susitarimus remiasi ieškovo ekonominiu spaudimu bei susidėjusiomis sunkiomis aplinkybės. Tačiau nelogiška, kad ekonominis spaudimas buvo daromas, o sunkios aplinkybės egzistavo tik tam tikrais laikotarpiais (kitaip tariant, kai tai naudinga atsakovui), kai buvo pasirašomi susitarimai, padidinę nuomos mokestį, o laikotarpiais tarp šių susitarimų sudarymo atsakovo minimos sunkios aplinkybės išnykdavo bei nelikdavo ieškovo ekonominio spaudimo. Šios aplinkybės savo prasme yra tęstinio pobūdžio, o ne vienkartinės ar atsitiktinės. Tai tik įrodo, jog atsakovas išimtinai vadovaujasi ekonominiais interesais ir leidžia manyti, jog tokiais savo veiksmai atsakovas siekia išvengti prievolės vykdymo.

Skundžiamame sprendime pagrįstai padaryta išvada, jog atsakovas pats buvo suinteresuotas išsilaikyti nuomojamoje vietoje ir ginčijamus susitarimus su ieškovu sudarinėjo ne dėl to, jog buvo susiklosčiusios ypatingos aplinkybės ir jis neturėjo galimybės perkelti verslą kitur, bet dėl to, kad jam pačiam buvo tai naudinga.

Byloje esantys įrodymai: atsakovo susitarimai su trečiaisiais asmenimis, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, patvirtina, kad atsakovas turėjo galimybę perkelti verslą kitur, tačiau to nepadarė vadovaudamasis savo interesais. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog negalėjo perkelti verslo kitur, nes turėjo įsipareigojimų prieš trečiuosius asmenis. Atsakovo susitarimai su trečiaisiais asmenimis yra neterminuoti, tai reiškia, kad atsakovas bet kada galėjo nutraukti su trečiaisiais asmenimis sudarytus susitarimus, dėl to nepatirdamas nuostolių ir nemokėdamas jokių kompensacijų tretiesiems asmenims. Pažymėtina, jog atsakovo su trečiaisiais asmenimis sudaryti susitarimai pasirašyti įvairiais laikotarpiais, kai kurie iš jų pasirašyti jau po nuomos sutarties pratęsimo. Atsakovas turėjo galimybę numatyti bei planuoti savo gebėjimą teikti paslaugas tretiesiems asmenimis, bei spręsti dėl su trečiaisiais asmenimis sudaromų sutarčių sąlygų tikslingumo. Taigi, atsakovo įsipareigojimai pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytus susitarimus niekaip neįpareigoja ieškovo ir visa rizika susijusi su minėtų susitarimų vykdymu tenka atsakovui. Atsakovas kaip atidus, sąžiningas ir rūpestingas {bonus pater familias elgesio kriterijai) verslininkas turėjo planuoti savo galimybes sudaryti minėtus susitarimus ir prisiimti jų įvykdymo riziką. Maža to, atsakovo firmos savininkui V. P. nuosavybės teise priklauso 675/2703 žemės sklypo, esančio adresu Chemijos g. 4D, Kaune, ir 708/2829 žemės sklypo, esančio adresu Chemijos g. 9E, Kaune. Dėl šios priežasties atsakovas turėjo sąlygas perkelti verslą kitur, tačiau pats tokiomis galimybėmis nepasinaudojo ir laisva valia sudarė ginčijamus susitarimus.

Nuo 2007 metų rinkos sąlygos šalyje kardinaliai keitėsi, tai įtakojo ir nuomos mokesčio dydį, kuris buvo padidintas ginčijamų susitarimų pagrindu. Nuomos mokesčio dydis ilgą laiką iki atsakovo ginčijamų susitarimų pasirašymo nebuvo šalių peržiūrimas. Dėl šios priežasties iki ginčijamų susitarimų pasirašymo atsakovas mokėjo ieškovui nuomos mokestį žymiai mažesnį už vidutines rinkos kainas. Pažymėtina, kad atsakovas nuomos sutartimi nuomojosi 3712 kv.m. ploto automobilių stovėjimo aikštelę bei 6,19 kv.m. ploto negyvenamą ūkio paskirties patalpą. Atsakovas iš viso nuomojosi 3718,19 kv.m. ploto patalpas. Taigi, 1 kv.m. patalpų ploto nuomos kaina sudarė 2 litus plius PVM. Be to į nuomos mokestį buvo įskaičiuotas nekilnojamojo turto mokestis. Taigi, atsakovo ginčijama nuomos kaina ir ginčijamų susitarimų sudarymo metu buvo mažesnė už vidutines rinkos kainas. Dėl šios priežasties, atsakovas nepagrįstai teigia, kad nuomos kaina neatitiko rinkoje esančių tokių aikštelių nuomos kainų, dėl ko sandoris atsakovui buvo labai nenaudingas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto UAB „Indra“ direktorė L. Z. ir atstovė advokatei V.Normantienė apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Ieškovo UAB „Domus Altera“ atstovas apeliacinį skundą prašė atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Esminis ginčas byloje tarp šalių kilo dėl 2008-05-30 susitarimo Nr. 5, 2008-12-31 susitarimo Nr. 6 ir 2009-06-01 susitarimo Nr. 9 prie 2007-10-05 negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 07/N-036, kuriais buvo padidinta nuomos sutarties kaina, pripažinimo negaliojančiais kaip sudarytais dėl ekonominio spaudimo (CK 1.91 str.).

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti sandorio negaliojimo dėl vienos šalies valios trūkumo pagrindai, be kita ko, nustatyta, kad dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad realiu grasinimu laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje AB ,,Lietuvos dujos“ v. AB ,,Lietuvos energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-378/2005; teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Novatoriška statyba“ v. AB ,,Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-574/2006; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. Danijos AB Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-258/2011).

Tam, kad ginčijami 2007-10-05 nuomos sutarties Nr. 07/N-036 papildomi susitarimai dėl nuomos kainos padidinimo būtų pripažinti negaliojančias CK 1.91 straipsnio pagrindu, reikia byloje nustatyti šias aplinkybes: 1) nuomininkui buvo grasinama; 2) grasinimas buvo realus; 3) susitarimus jis sudarė grasinimo įtakoje. Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes.

Susitarimus atsakovas ginčija tuo pagrindu, kad juos sudarė dėl atsakovo panaudoto prieš jį grasinimo ir ekonominio spaudimo: ieškovas, žinodamas, jog atsakovas turi įsipareigojimų prieš trečiuosius asmenis, be to, neturi galimybių išsinuomoti kitos automobilių saugojimo aikštelės savo veiklai, perkelti savo veiklos į kitą miesto rajoną, nes būtent šiame rajone yra atsakovo klientų ratas, grasino, kad nepratęs nuomos sutarties termino, jeigu atsakovas nesutiks su nauja padidinta nuomos kaina.

Nuomos sutarties tikslas – nuomininkui išsinuomoti reikalingą turtą, o nuomotojui už nuomą gauti užmokestį. Šioje byloje tiek nuomotojas, tiek nuomininkas, yra verslo subjektai. Taigi, kiekvienas iš jų prisiima verslo veiklos riziką. Sudarydami terminuotą nuomos sutartį, tiek nuomotojas, tiek nuomininkas, žino kada ji pasibaigs, ir turi būti įvertinęs jos pasibaigimo pasekmes. Todėl tos aplinkybės, jog pasibaigus nuomos sutarties terminui, nuomininkas negali išsikelti iš nuomojamo objekto, nes turi įsipareigojimų tretiesiems asmenins, neturi galimybių susirasti kito panašaus nuomojamo objekto toje pačios vietovėje, nėra pagrindas pripažinti, jog nuomotojas privalo nedidindamas nuomos kainos atnaujinti nuomos sutartį. CK 6.482 straipsnio 1 dalis numato tik vienintelę nuomininko privilegiją pasibaigus nuomos sutarčiai, t.y. nuomininkas, tvarkingai vykdęs pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas, turi pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis atnaujinti sutartį. Tačiau tokia nuomininko teisė nereiškia, kad nuomotojas privalo atnaujinti nuomos sutartį su nuomininku tokiomis pat sąlygomis, kokios buvo pasibaigusioje sutartyje. Kaip jau minėta, svarbiausia, kad nuomotojas nesudarytų naujos nuomos sutarties su kitu nuomininku geresnėmis sąlygomis, nei siūlė nuomininkui. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pasibaigus nuomos sutarties terminui, nuomotojo pasiūlymas nuomininkui atnaujinti sutartį su padidinta nuomos kaina, negali būti vertinamas kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas. Byloje nenustatyta, kad pasibaigus nuomos sutarčiai nuomotojo pasiūlymas dėl didesnės nuomos kainos buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais, t. y. nuomininkui padarius neteisėtą poveikį, kuris lėmė, kad jis prieš savo valią ir sau nenaudingomis sąlygomis sudarė papildomus nuomos sutarties susitarimus.

Be to, grasinimo padarinių realumas turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos šiuo atveju privalėjo pateikti nuomininkas (CPK 178 straipsnis). Tokių įrodymų jis nepateikė, todėl teiginys, kad nuomos sutarties papildomus susitarimus jis sudarė dėl nuomotojo ekonominio spaudimo ar grasinimo, byloje neįrodytas. Kaip jau minėta, nuomotojo ketinimas po nuomos sutarties pabaigos, jeigu nuomos kaina nebus padidinta, neatnaujinti nuomos sutarties su nuomininku negali būti pripažįstamas ekonominiu spaudimu ar grasinimu, nes toks nuomotojo veiksmas yra teisėtas.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas ginčijamus susitarimus patvirtino, todėl neteko teisės juos ginčyti. CK 1.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Šio straipsnio 2 dalyje preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2009-08-18 raštu Nr. 301 ieškovui patvirtino, jog 685150,- Lt skolą už aikštelės nuomą pripažįsta, nurodo, kad nuo 2009 m. liepos 24 d. iki 2009 m. rugpjūčio 18 d. padengė 11 619,12 Lt skolą, prašo leisti susimokėti susidariusią skolą už aikštelės nuomą susimokėti dalimis (T.I, 27 b.l.). 2009-11-04 ir 2009-11-19 mokėjimo pavedimais (T.I, 43, 44 b.l.) atsakovas sumokėjo 1250,- litų skolos dalį už nuomą. Be to, 2009 m. lapkričio 18 d. šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo atsakovas pripažino savo nuomos mokesčio skolą (T.I, 42 b.l.). Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad 2009 m. lapkričio 18 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto negalima laikyti skolų pagal nuomos sutartį ir jos papildomus susitarimus patvirtinimu, nes sandorio patvirtinimas turi būti konkretus, su apibrėžtu dalyku, iš patvirtinimo turinio turi būti akivaizdžiai aišku, koks sandoris yra patvirtinamas, o 2009 m. lapkričio 18 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto nėra aišku kokiu pagrindu skola atsirado. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kad šalis be nuomos teisinių santykių, būtų sieja kokie nors kitokie turtiniai teisiniai santykiai, todėl akivaizdu, kad 2009 m. lapkričio 18 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte kalbama apie skolas susidariusias iš 2007 m. spalio 5 d. nuomos sutarties ir jos pakeitimų. Kartu pažymėtina, jog apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nenurodo iš kokių kitų šalių teisinių santykių galėjo susidaryti 60800,40 Lt skola. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas ne tik pripažino susidariusią skolą pagal 2007 m. spalio 5 d. nuomos sutartį ir jos pakeitimus, bet ir ją mokėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovas savo veiksmais patvirtino ginčijamus susitarimus ir nebeturi teisės šių susitarimų ginčyti teismine tvarka (CK 1.79 str. 1 d.).

Kartu pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad nuomos sutarties ginčijamus susitarimus šalys sudarė savanoriškai, ir tai atitiko abiejų šalių interesus: nuomininkas siekė toliau tęsti savo ūkinę-komercinę veiklą nuomojamame objekte, o nuomotojas – gauti nuomos mokestį už nuomojamą turtą.. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino tiek rašytinius įrodymus, tiek šalių paaiškinimus dėl nuomos sutarties ginčijamų susitarimų sudarymo aplinkybių, tinkamai aiškino CK 1.91 straipsnį, o nenustatęs sąlygų šiai teisės normai taikyti, pagrįstai priešieškinį dėl nuomos sutarties ginčijamų susitarimų pripažinimo negaliojančia atmetė.

Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmestus atsakovo atstovės apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovui priteistina 1500,- Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 str.). Be to, valstybės naudai iš atsakovo priteistina 6,20 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 92; 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Domus altera“ (į/k 133543150, buveinė K.Donelaičio g.60, Kaunas, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini) AB Ūkio bankas) naudai iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Indra" (į/k 133052240, buveinė Pramonės pr. 4, Kaunas, a.s. Nr.(duomenys neskelbtini) AB Šiaulių bankas) 1500,- Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Indra" (į/k 133052240, buveinė Pramonės pr. 4, Kaunas, a.s. Nr.(duomenys neskelbtini) AB Šiaulių bankas) 6,20 Lt (šešis litus 20 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM įmonės kodas 188659752 į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke “Swedbank”, įmokos kodas 5660.