- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-10
- Bylos Nr.
- 1A-565-487-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Čepukėnienė (pirm.), Jurgita Mačionytė, Stasys Lemežis
- Kaltinamasis
- F. T.
- Nuteistasis
- A. S.
- Advokatai
- Julijas Kucka
- Kategorijos
Pranešėja Jolanta Čepukėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-565/12
1.2.4.8.2.; 2.1.7.4.; 2.1.15.1.2., 2.4.2., 2.4.6.3.2.
2012 m. liepos 10 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. S. nuteistas pagal LR BK 140 str. 1d. laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant iki 2012-09-01 atlyginti turtinę žalą.
Vadovaujantis LR BK 67 str. 2 d. 6 p., 3 d., 71 str., A. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 5 (penkių) MGL (minimalių gyvenimo lygių), t.y. 650 (šešių šimtų penkiasdešimties) Lt, dydžio įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant įmoką sumokėti per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
A. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
F. T. išteisintas pagal LR BK 165 str. 1d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
F. T. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies. Iš A. S. F. T. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 300 Lt turtinės žalos ir 200 Lt atstovavimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: jis 2011-03-26 apie 7.30 val. Parko g. 17, Vilniuje, daugiabutyje gyvenamajame name, prie buto Nr. 17, sudavė smūgį F. T. į veidą, nuo ko pastarasis krisdamas prasiskėlė į durų rankeną pakaušį, tuo padarydamas F. T. kūno sužalojimus, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais savo veiksmais A. S. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1d.
F. T. šioje byloje buvo kaltinamas, kad jis neteisėtai atvirai, panaudodamas smurtą, įsibrovė į kito žmogaus butą, o būtent: jis 2011-03-26 apie 6.30 val., panaudodamas fizinę jėgą, įsibrovė į A. S. šeimos butą, esantį Parko g. 17 – 17, Vilniuje, tokiais savo veiksmais pažeisdamas A. S. būsto neliečiamumą. Šiais savo veiksmais F. T. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 165 str. 1d.
Apylinkės teismas F. T. pagal LR BK 165 str. 1d. išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, jog, nesant jokio išankstinio neteisėto tikslo patekti į A. S. būstą, susistumdymo metu vienas ar kitas F. T. padarytas žingsnis į A. S. butą negali būti laikomas aktyviu veiksmu, siekiant patekti į butą prieš savininko valią, byloje neįrodyta, jog F. T. A. S. atžvilgiu naudojo smurtą. Apylinkės teismas konstatavo, kad F. T. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 165 str. 1d., sudėties.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti 2012-03-27 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti F. T. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 165 str. 1d., ir skirti jam atitinkamą bausmę; išteisinti A. S. pagal LR BK 140 str. 1d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; priteisti iš F. T. apeliantui 2000 Lt (du tūkstančius litų) neturtinės žalos bei 500 Lt (penkis šimtus litų) proceso išlaidų.
Nurodo, jog apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas nuosprendyje nepašalino daugelio prieštaravimų, iškraipė jo, kaip kaltinamojo, parodymus, nepagrįstai nesivadovavo liudytojų parodymais, remdamasis vien tik išteisintojo parodymais, sprendimą priėmė, vadovaujantis prielaidomis ir įrodymais, prieštaraujančiais LR BPK 20 str. 3d. nuostatoms.
Pažymi, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai rėmėsi 2011-03-28 specialisto išvada Nr. G 1011/11(01), kuri patvirtino, jog F. T. buvo padaryti sužalojimai tiek viršutinės lūpos, tiek pakaušio srityje. Teigia, kad abejonių dėl muštinės žaizdos viršutinėje lūpos gleivinėje padarymo kelia tai, jog F. T. apie tokį sumušimą neužsiminė medicinos įstaigos darbuotojams, jo nepastebėjo liudytoja E. S., pastarajam suteikusi pirmąją medicininę pagalbą, bei jį po įvykio mačiusi tyrėja. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad apie lūpos sumušimą F. T. neužsiminė ir medikams pirmoje apžiūroje - 2011-03-26 d., tačiau vėliau, po 2 dienų vėl nuvykęs į medicinos įstaigą, šį sužalojimą nepagrįstai sureikšmino. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, jog specialisto išvada, kuria rėmėsi teismas, atlikta tik 2011 m. kovo 28 d. 10.00 val., t.y. praėjus daugiau nei dviems paroms nuo 2011 m. kovo 26 d. įvykio. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi vėlesne, paremta vien tik prielaidomis, medicinos specialisto išvada, nevertindamas įvykio dieną medikų užfiksuotų sužalojimų. Pažymi, kad teismas nuosprendyje nepašalino prieštaravimų dėl specialisto išvadoje užfiksuotų duomenų, nevertino apelianto ir liudytojų parodymų bei kitų objektyvių duomenų. Nurodo, jog aplinkybė, kad nuteistasis neva F. T. sudavė smūgį į lūpą, nuo kurio jis galėjo nugriūti ir atsitrenkti pakaušiu į priešais esančiais duris, ar į kitą daiktą, nėra įrodyta, priešingai, tokie duomenys prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmos instancijos teismas klaidingai interpretavo apelianto parodymus teisiamajame posėdyje bei juos iškraipė. Anot nuteistojo, jis nuosekliai tvirtino, kad, atidarius duris, F. T., po kurio laiko pradėjęs brautis į buto vidų, pradėjo spardyti jam į priekines blauzdų puses, todėl A. S., vengdamas dar didesnio fizinio kontakto, atsitraukė atgal į buto koridoriaus vidų, tuomet F. T. įėjo į buto koridorių, o jis (A. S.) pastarąjį, paėmęs už rankų, išstūmė. Pažymi, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad jis teisiamajame posėdyje tvirtino, jog, neva, tik jam pakėlus F. T., šis pradėjo spardyti jį į kojas, tuomet apeliantas ir išmetė F. T. pro duris.
Nuteistasis nurodo, jog apylinkės teismas nuosprendyje netinkamai įvertino F. T. įsibrovimo tikslą, kadangi siekis išsiaiškinti kažkokius reikalus su L. S. absoliučiai negali pateisinti jo pasirinkto tikslo įgyvendinimo būdo, kuris neabejotinai pažeidė apelianto konstitucines teises į nuosavybės neliečiamumą ir kurio metu buvo naudojama fizinė jėga prieš jį, teisėtai ginantį savo nuosavybę. Be to, F. T. buvo suteiktos visos galimybės telefonu susisiekti su L. S., neieškant jos namuose.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde teigiama, jog priešingai, nei nurodo teismas, dėl jam padarytų sužalojimų liudytojų parodymai iš esmės sutampa, kadangi visi liudytojai nuosekliai paliudijo, jog iš priekio buvo mėlynės jo kojose. Tai, kad skyrėsi tik nežymios detalės dėl to, kur konkrečiose vietose visi liudytojai matė mėlynes ir kiek tiksliai jų matė, negali būti vertinama, kaip visiškas liudytojų parodymų nesutapimas, kadangi pastarieji nesiekė tiksliai užfiksuoti sužalojimų. Toks teismo vertinimas visiškai neobjektyvus ir nepagrįstas.
Anot apelianto, teismas nepagrįstai nurodė, jog A. S. veika negali būti laikoma įstatymo leidžiama savigyna, galinti pašalinti jo baudžiamąją atsakomybę. Pažymi, kad jo gynybos būdas neperžengė ir negalėjo peržengti būtinosios ginties ribų - prieš užpuoliką – F. T., nenaudojant daugiau fizinės jėgos, negu tam reikėjo, kad jį išvytų iš buto - jo nemušė, o išstūmė jį iš savo nuosavybės, į kurią pastarasis pateko neteisėtai. Teigia, kad F. T. veiksmai nagrinėjamu atveju turėtų būti pripažinti neteisėtu įsibrovimu į apelianto namus ir kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1d.
Apeliaciniame skunde pažymima, jog teismas nepagrįstai priteisė F. T. 300 Lt turtinei žalai atlyginti, kadangi jai pagrįsti nepateikti jokie įrodymai. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad F. T. liekamųjų reiškinių sveikatai nenurodė, jokio pažeminimo nepatyrė, todėl ir 1000 Lt neturtinės žalos priteisimas jam taip pat niekuo nepagrįstas.
Anot apelianto, apylinkės teismas, nagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, nebuvo nešališkas, nepriklausomas, nes vadovavosi tik jį kaltinančiais nukentėjusiojo parodymais, o į jį teisinančius (tuo pačiu kaltinančius F. T.) duomenis nekreipė dėmesio ir taip suvaržė apelianto teises.
Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, jog, pripažinus F. T. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., iš jo turi būti priteista nukentėjusiam A. S. padaryta neturtinė žala, kurią jis patyrė dėl sunkaus dvasinio sukrėtimo, kurį sukėlė F. T. įsibrovimas į jo šeimos butą bei grasinimai, taip pat dėl sukelto fizinio skausmo. Nurodo, jog jam iš F. T. turi būti priteistos proceso išlaidos - 500 Lt dėl apeliacinio skundo parengimo bei 300 Lt atstovavimo išlaidų.
Šalies argumentai
Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis F. T. prašo nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teigia, kad apeliaciniame skunde apeliantas nurodo klaidingus duomenis bei aplinkybes, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai.
Anot F. T., nuteistasis nepagrįstai teigia, kad jo (F. T.) lūpa nebuvo prakirsta bei specialisto išvadą įvardina, kaip neobjektyvią. Teigia, kad jį po įvykio mačiusieji liudytojai negalėjo matyti šio sumušimo, o, atvykęs pas medikus, jis susikoncentravo ties sužalojimu pakaušio srityje, kuris tuo metu kraujavo. Atsikirtime atkreipiamas dėmesys, jog apeliaciniame skunde klaidingai nurodyta, kad nukentėjusysis F. T. įvykio dieną – 2012-03-26 lankėsi pas medikus. Jokių įrašų, patvirtinančių šį faktą, baudžiamojoje byloje nėra, o medicininis tyrimas jam buvo atliktas 2012-03-28. Pažymi, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nesivadovauti specialisto išvada pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, nes joje aiškiai nurodytas sužalojimų padarymo laikas, jų padarymo seka ir padarymo aplinkybės, pastarajam nustatyti sužalojimai įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teigia, kad, A. S. jam kilusias abejones dėl specialisto išvadoje užfiksuotų duomenų galėjo kelti, bylą nagrinėjant teisme, prašyti kviesti specialistus ir pan., tačiau to nepadarė.
Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad A. S. bei liudytojų – jo šeimos narių parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, yra prieštaringi, todėl pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesirėmė jais pagrįstai.
Pažymi, kad jis į A. S. butą nesiveržė ir neketino to daryti, fizinio smurto nenaudojo, jo parodymai dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 165 str., nuoseklūs, teismas juos tinkamai įvertino, padarė teisingas išvadas ir priėmė jo atžvilgiu teisėtą bei pagrįstą nuosprendį bei pagrįstai priteisė 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. F. T. prašė priteisti 200 Lt iš A. S. atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas R. J. prašė skundą tenkinti, išteisintasis F. T. ir jo gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus - vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai, nei tvirtina apeliantas, pirmos instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Vien tai, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.
Dėl A. S. veikos kvalifikavimo pagal LR BK 140 str. 1 d.
Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs jam fizinį skausmą (LR BK 140 straipsnio 1 dalis), padaromas tiesiogine tyčia. Toks kaltininko – pakaltinamo asmens – elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajam. Tuo tarpu kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas ir dėl to nukentėjusįjį sužalojęs ar trumpam susargdinęs, tokias veikas gali padaryti ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas minėtais atvejais nukentėjusiojo sužalojimo ar trumpo jo susargdinimo gali ir nenorėti, bet sąmoningai leisti jiems kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K – 558/2006).
Kolegijos manymu, byloje įrodyta, jog A. S. 2011-03-26 apie 7.30 val. Parko g. 17, Vilniuje, daugiabutyje gyvenamajame name, prie buto Nr. 17, sudavė smūgį F. T. į veidą, nuo ko pastarasis krisdamas prasiskėlė į durų rankeną pakaušį, dėl to nukentėjusysis patyrė viršutinės lūpos bei pakaušio sužalojimus, tuo F. T. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą t.y. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d.
A. S. kaltė, padarius nusikalstamą veiką pagal LR BK 140 str. 1 d., pilnai įrodyta byloje esančių įrodymų visuma.
Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, F. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje parodė, kad yra sodų bendrijos „Vilnelė“ narys, o sodų bendrijos pirmininkė yra kaltinamojo A. S. žmona L. S.. Jis užsakė savo žemės sklypo geodezinius matavimus, kuriuos atliko E. K., 2010-11-26 sumokėjo pinigus už atliktus darbus, tačiau, paskambinęs į Žemėtvarkos skyrių, sužinojo, kad žemės sklypo byla neteisingai įforminta, kadangi trūksta sodų bendrijos pirmininkės parašo. Pirmininkės parašo laukė daugiau nei mėnesį, E. K. paaiškino, jog sodų bendrijos pirmininkės parašo negavo, dokumentų nesutvarkė, kadangi L. S. nuo jos slepiasi. Tada jis paprašė duoti L. S. telefono numerį bei pats jai šiuo numeriu skambino visą savaitę, tačiau į skambučius niekas neatsiliepė. Sužinojęs L. S. gyvenamosios vietos adresą - Parko g. 17 – 17, Vilnius, jis 2011-03-25 dieną apie 19.30 val. nuvažiavo jos gyvenamosios vietos adresu, tris kartus skambino į buto duris, tačiau durų niekas neatidarė. Tada paskambino į 18 – to buto duris, jas atidarė moteris, kuri, kaip vėliau sužinojo, buvo A. S. motina E. S., ji paaiškino, kad jos kaimynai, gyvenantys 17 – tame bute, namo grįžta vėlai. Tada F. T. paprašė moters popieriaus ir rašiklio bei užrašė panašaus turinio tekstą: “Gerbiama bendrijos pirmininke, į Jus kreipiasi 274 sklypo savininkas, kuris atliko sklypo matavimus, bet kažkodėl Jus nepasirašote šių dokumentų žemėtvarkos skyriui. Atvažiuotų rytoj apie 7 – 8 val. ryto, bet jeigu Jums toks laikas netinka, prašo paskambinti nurodytu telefonu“ – bei moters paprašė šį raštelį perduoti L. S.; be to, paėmė tos moters telefono numerį, kad galėtų vėliau paskambinti. 2011-03-26 ryte apie 6.00 – 6.10 val. išvažiavo iš Karoliniškių mikrorajono, kuriame gyvena, ir maždaug apie 7.30 val. buvo Naujojoje Vilnioje prie L. S. buto. Prieš važiuodamas jis nebandė mobiliuoju telefonu skambinti L. S.. Atvažiavęs tris kartus paskambino į 17 – to buto duris, tačiau buto durų vėl niekas neatidarė. Tada jis paskambino į 18 – to buto duris, kurias atidarė E. S., pastaroji pasakė, jog jo paliktą raštelį kaimynams perdavė. Įsitikinęs, jog 17 – ame bute yra žmonės, išėjęs iš 18 – to buto, jis vėl paskambino į 17 – tą butą. Duris atidaręs vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo A. S., paklausė, kodėl jis neduoda miegoti. Jis su A. S. pasisveikino, tačiau vyras, vartodamas necenzūrinius žodžius, norėjo uždaryti buto duris. F. T. tuo momentu sugriebė už durų rankenos, sakydamas, jog nori pakalbėti su pirmininke. Tada A. S. trenkė jam į veidą. Smogdamas jam, A. S. buvo išėjęs iš savo buto gal pusę žingsnio. Kadangi F. T. stipriai už durų rankenos nesilaikė, nuo suduoto smūgio nukrito, su galva atsitrenkdamas į kaimyno durų rankeną, ir gan stipriai praskėlė pakaušį, nuo smūgio buvo sužalota iš vidaus viršutinė lūpa ir išdaužtas dantis, t.y. sulaužyta danties karūnėlė, kuri iškrito trečią dieną po teismo medicinos ekspertizės atlikimo. Po karūnėlės iškritimo pakartotinai į teismo ekspertus nesikreipė. F. T. negali tvirtinti, jog danties karūnėlė iškrito būtent nuo A. S. smūgio, bet galbūt smūgis turėjo tam įtakos. Atsistojęs ir ranka apčiupinėjęs pakaušį, pamatė, jog visas delnas kraujuotas. Kadangi A. S. uždarė savo buto duris, F. T. paskambino į 18 – to buto duris, kurias atidarė ta pati moteris, ji palydėjo jį į virtuvę, kur jis (F. T.) apsiprausė galvą ir išėjo. Kai A. S. jam sudavė smūgį - niekas nematė. Gatvėje F. T. sustabdė taksi automobilį bei nuvažiavo į policijos komisariatą, kur policijos pareigūnė R. B. jį apklausė. Po apklausos buvo nuvažiavęs į įvykio vietą, kur policijos pareigūnė nufotografavo įvykio vietą, aprašė ją dokumentuose, kuriuos jis pasirašė. Policijos pareigūnė skambino į A. S. buto duris, paprašė jo pateikti asmens dokumentą, kurį jis jai pateikė, tačiau kartu važiuoti į policijos komisariatą atsisakė. Įvykio vietoje kraujo galėjo likti tik ant durų rankenos, kraujo balos nebuvo (b.l.11,12, 14, 15, 106-107).
F. T. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (ikiteisminis tyrimas buvo atliktas pagal jo (F. T.) pareiškimą dėl sveikatos sutrikdymo ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2011-05-20 nutarimu nutrauktas) ir baudžiamosios bylos privataus kaltinimo tvarka nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs. Jo nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai. Liudytoja teisiamajame posėdyje apklausta Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 4 policijos komisariato NTS tyrėja R. B. paaiškino, kad įvykio dieną budėjo, kai kreipėsi F. T. su sumušta galva ir parašė pareiškimą. Ji priėmė pareiškimą, nuvyko į įvykio vietą, norėjo pabendrauti su A. S., tačiau jis atsisakė, todėl pradėjo ikiteisminį tyrimą. Buvo matyti, kad F. T. sumušta galva, nes bėgo kraujas (b.l. 139-140). Liudytoja E. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną laiptinėje girdėjo sūnaus A. S. balsą, tačiau ką sūnus ir F. T. vienas kitam sakė - negirdėjo, nes buto durys sandarios. Paskui matė, kaip F. T. bėgo kraujas iš galvos, iš kurios vietos nepamena, todėl ji jam pasiūlė nueiti į virtuvę nušluostyti kraują. Jis nusišluostė kraują (b.l.112 -113).
F. T. sužalojimo faktas ir lokalizacija patvirtinti 2011-03-28 specialisto išvada Nr. G 1011/11(01), kurioje nurodyta, kad įvykio aplinkybėmis nurodytu laiku (2011-03-26) F. T. buvo padaryta paviršinė muštinė žaizda viršutinės lūpos gleivinėje ir nubrozdinimas pakaušio srityje, paveikus kietais bukais daiktais, kurie galėjo būti padaryti vienu metu, o nubrozdinimas pakaušyje galėjo atsirasti griuvimo metu; sužalojimai padaryti dviem trauminiais poveikiais (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 15-1-00165-11, b. l. 20- 21). Nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, nesivadovauti specialisto išvada pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, nes joje aiškiai nurodytas sužalojimų padarymo laikas, jų padarymo seka ir padarymo aplinkybės, pastarajam nustatyti sužalojimai įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu.
A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra surinkta įrodymų dėl neva padarytos F. T. muštinės žaizdos viršutinėje lūpoje. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.
Minėtoje specialisto išvadoje padaryta išvada, kad F. T. buvo padaryta paviršinė muštinė žaizda viršutinės lūpos gleivinėje įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, patvirtina F. T. nurodytas aplinkybes, jog A. S. sudavė jam smūgį į veidą, nuo ko jis krisdamas prasiskėlė į durų rankeną pakaušį. Pažymėtina, kad paviršinė muštinė žaizda F. T. buvo padaryta viršutinės lūpos gleivinėje, todėl šios žaizdos galėjo ir nepastebėti asmenys, kurie iškart po įvykio bendravo su F. T., t.y. tyrėja R. B., priėmusį F. T. pareiškimą, ir E. S., pasiūliusi jam nušluostyti kraują, tad jų parodymai nepaneigia specialisto išvados, jog F. T. buvo padaryta paviršinė muštinė žaizda viršutinės lūpos gleivinėje.
Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių F. T. būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį A. S., jo parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, nukentėjusiojo nurodyti sužalojimai atitinka specialisto išvadoje užfiksuotų jo sužalojimų lokalizaciją. Nėra jokių duomenų, kad F. T. nustatyti sužalojimai būtų galėję atsirasti kitu laiku. Atkreiptinas dėmesys, kad protokolas – pareiškimas dėl neteisėtų A. S. veiksmų buvo parašytas įvykio dieną, t.y. 2011-03-26 (ikiteisminio tyrimo medžiaga, vokas b.l. 11), o F. T. medicininė apžiūra buvo atlikta, priešingai, nei teigia apeliantas, 2011-03-28. Įvertinus minėtas aplinkybes, apygardos teismo vertinimu, nukentėjusiojo parodymai pagrįstai pripažinti patikimais.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai nesirėmė nuteistojo A. S. parodymais, kadangi jie viso baudžiamojo proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Teisminio nagrinėjimo metu duodamas parodymus dėl F. T. sveikatos sutrikdymo, A. S. atskiras aplinkybes nurodė skirtingai, nei pirminiame pareiškime policija, šie parodymai dalyje prieštarauja teisiamajame posėdyje apklausto jo sūnaus R. S. duotiems parodymams. O būtent: teisiamajame posėdyje A. S. parodė, kad F. T. pakėlė ir išmetė iš buto; pakėlus F. T., pastarasis pradėjo spardyti jį sunkiais batais į kojas, dėl ko jis patyrė fizinį skausmą. Tuo tarpu 2011-03-26 policijos komisariatui jo pateiktame pareiškime bei teismui pateiktame priešpriešiniame skunde A. S. nurodė, kad, jam atidarius duris, F. T. pradėjo veržtis į butą ir spyrė jam vieną kartą į koją; po patirto smūgio jis jį išstūmė iš buto į koridorių ir uždarė duris (b.l. 36-41, 42, 116). Tai, kad A. S. nebuvo pakėlęs F. T., nurodė teisminio nagrinėjimo metu liudytoju apklaustas A. S. sūnus R. S., kuris paaiškino, jog matė, kaip tėvas tą vyriškį, kuris buvo užėjęs į jų butą, už rankų išstūmė pro duris ir duris uždarė; pakėlęs vyriškio, tėvas nebuvo.
Teisėjų kolegija laiko, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas nuteistojo A. S. parodymų nuoseklumą, pagrįstai juos įvertino kaip prieštaringus taip pat ir dėl A. S. nurodytų aplinkybių apie šio įvykio metu jam padarytą sveikatos sutrikdymą. Jokių oficialių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog įvykio metu A. S. buvo padaryti kūno sužalojimai, t.y. prieš jį buvo smurtauta, byloje nėra. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. S. buvo užsiregistravęs medicininei apžiūrai 2011-03-31, tačiau į ją neatvyko, taip pat ir vėliau jis medicininio patikrinimo neatliko.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai A. S. nurodytas aplinkybes, jog dėl to, kad buvo pakėlęs F. T., jam buvo pažeistas stuburo slankstelis ir jis keturias savaites turėjo nedarbingumo pažymėjimą, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, jog A. S. laikotarpiu nuo 2011 metų kovo 4 dienos iki balandžio 15 dienos (įvykio diena 2011-03-26), nedarbingumo pažymėjimai išduoti nebuvo. A. S. buvo gydytas daugiau, negu po dviejų savaičių po įvykio - laikotarpiu nuo 2011-04-15 iki 2011-05-05, taip pat bylos medžiaga nepatvirtinta, kad 2011-05-04 UAB „Kardiolita“ radiologo konsultacijos išvadose nustatyti stuburo pakitimai turi ryšį su įvykiu (b.l. 43, 44 - 45, 46).
Dėl F. T. išteisinimo pagal LR BK 165 str.
Pagal LR BK 165 straipsnį nusikalstama veika yra tada, kai asmuo neteisėtai <..> atvirai, panaudodamas <...> smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią, įsibrovė į kito žmogaus <....> butą <...>. Įsibrovimas į būstą reiškia, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateko į jį prieš būsto savininko valią, neturėdamas tam teisėto pagrindo. Nusikaltimas yra baigtas nuo to momento, kai kaltininkas neteisėtai patenka į kito žmogaus būstą, tokio būsto priklausinį ar saugomą būsto teritoriją. Nusikaltimo subjektyvioji pusė yra tyčia. Tai reiškia, jog patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn galima, tik konstatavus, jog asmuo suvokė, jog savo veiksmais be teisėto pagrindo ir prieš būsto savininko ar jo valdytojo valią patenka į tą būstą ir nori tai daryti.
A. S. versija bei apeliacinio skundo argumentai, kad F. T., panaudodamas fizinę jėgą, įsibrovė į jo butą, vertinami kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už F. T. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų E. K. ir E. S. parodymų, taip pat iš F. T. paaiškinimų matyti, kad F. T. atėjimo prie nuteistojo buto tikslas buvo su nuteistojo žmona - sodų bendrijos pirmininke L. S. išsiaiškinti, kodėl pastaroji pakankamai ilgą laiką atsisako suderinti jo žemės sklypo ribas. Pats A. S. teismo posėdyje pripažino, kad F. T. į jo klausimą, ko jam reikia, atsakė, kad jam reikia Lilės. Tiek A. S., tiek F. T. neginčijo, jog tarp jų įvyko konfliktas, pasibaigęs fiziniu kontaktu, tačiau baudžiamojoje byloje nesurinkta duomenų, kad F. T. turėjo išankstinį neteisėtą tikslą prieš savininko valią patekti į A. S. būstą ir kad į jį iš viso buvo patekęs, atsižvelgiant į jų abiejų amžiaus skirtumą ir į A. S., jau atidarant duris, demonstruotą nedraugišką nusiteikimą dėl pernelyg ankstyvo F. T. vizito. Taip pat byloje nesurinkta ir objektyvių neginčijamų duomenų, kad F. T. A. S. atžvilgiu tuo tikslu vartojo smurtą. Jokių oficialių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog įvykio metu A. S. buvo padaryti kūno sužalojimai, byloje nėra. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos 2011-11-16 pranešimo matyti, kad A. S., jam asmeniškai prašant, buvo užregistruotas medicininei apžiūrai 2011-03-31, tačiau į ją neatvyko, medicininio patikrinimo neatliko (b.l. 63). Pirminiame pareiškime policijai ir priešpriešiniame skunde A. S. nurodė, kad F. T. jam spyrė į kelį. Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. S. parodė, kad pakėlė F. T., o pastarasis tuo metu savo sunkiais batais pradėjo spardyti A. S. į kojas, kurios vėliau buvo visos mėlynos. Teisminio nagrinėjimo metu apklausti A. S. sūnus R. S., motina E. S. ir žmona L. S. negalėjo tiksliai nurodyti, kokiose kūno vietose matė A. S. padarytus sužalojimus, be to, jų parodymai dėl šių aplinkybių buvo prieštaringi: R. S. nurodė, jog buvo sumušta A. S. dešinė koja blauzdos daugmaž priekinėje srityje ir kairės kojos kelias; E. S. nurodė, jog visos apelianto kojos buvo mėlynos, mėlynės buvo ant abiejų kojų blauzdų; žmona L. S. nurodė, kad vyro vienos kojos kelias buvo mėlynas.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, jog jie, būdami artimi šeimos nariai, negalėjo matyti skirtingų kūno sužalojimo požymių ir skirtingose vietose, į tai, kad nėra objektyvių duomenų apie A. S. padarytą sveikatos sutrikdymą, laikytina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino A. S. poziciją, jog F. T. įsibrovė į jo butą, panaudodamas fizinę jėgą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei įvertinus visus byloje esančius įrodymus, konstatuojama, kad F. T. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 165 straipsnio 1 dalyje, sudėties, todėl apylinkės teismo nuosprendžiu F. T. pagrįstai išteisintas pagal LR BK 165 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu.
Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu. Šiuo atveju apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nešališkumo ir procesinio lygiateisiškumo principų nepažeidė.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos F. T. priteisimo
Apeliaciniame skunde pažymima, jog teismas nepagrįstai priteisė iš nuteistojo F. T. naudai 300 Lt turtinei žalai atlyginti, kadangi ji nėra pagrįsta jokiais įrodymais.
Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pagal LR CK 6.249 straipsnį žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
Apygardos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentas dėl civilinio ieškinio F. T. turtinei žalai atlyginti priteisimo yra pagrįstas. Nors iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad F. T. galėjo patirti turtinę žalą jo nurodytu būdu - krauju suteptų rūbų cheminis valymas, važiavimo į policijos įstaigą, teismą išlaidos, medicininės apžiūros išlaidos, tačiau turtinė žala turi būti pagrįsta dokumentais ir jos dydis negali būti nustatomas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kaip nuosprendyje nurodė pirmos instancijos teismas. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. kovo 27d. nuosprendis šioje dalyje dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo keistinas, nukentėjusiojo F. T. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo paliekant nenagrinėtu (LR BPK 328 str. 3,4 p.).
Apeliantas skunde nurodo, kad F. T. naudai nepagrįstai priteista neturtinė žala. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 3K-103/2009).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados, įvertinant F. T. priteistinos žalos dydį, pagrįstos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t.y. tuo, kokį sveikatos sužalojimo mastą ir jo padarinius patyrė nukentėjusysis, o tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog F. T. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas A. S. tyčiniais veiksmais; po padarytų sužalojimų F. T. nedarbingumo pažymėjimo neturėjo, tačiau dėl įvykio jautėsi pažemintas, nes apie įvykį sužinojo kiti sodų bendrijos nariai. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad F. T. liekamųjų reiškinių sveikatai nenurodė.
Nustatytos aplinkybės, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai bei teisminė praktika teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmos instancijos teismo priteista 1000 litų neturtinei žalai atlyginti civilinio ieškinio dydžio suma atitinka padarytos veikos pavojingumą bei padarinius, nukentėjusiojo orumą, nuteistojo asmenybę, jo turtinius ir socialinius interesus, visos šios aplinkybės suteikia jam galimybę įvykdyti pareigą ir atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą.
Dėl proceso išlaidų priteisimo
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovo, paslaugoms apmokėti.
Bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme F. T. pateikė įrodymus, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu jis patyrė 200 Lt atstovavimo išlaidų (atstovavimo sutartis, pinigų paėmimo kvitas).
Atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, advokato darbo ir laiko sąnaudas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (atsikirtimo surašymas, dalyvavimas teismo posėdyje) bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, F. T. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkintinas, priteisiant iš A. S. 200 Lt bylinėjimosi išlaidų (LR BPK 106 str.).
Apeliaciniu skundu A. S. prašo priteisti iš F. T. jo naudai 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 500 Lt apeliacinio skundo paruošimo išlaidų ir 300 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kadangi A. S. apeliacinis skundas dalyje dėl F. T. pripažinimo kaltu pagal LR BK 165 str.1d. atmestas, nėra pagrindo priteisti A. S. naudai iš F. T. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Atsižvelgiant į tai, kad A. S. apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies dėl civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti, į advokatų darbo ir laiko sąnaudas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (apeliacinio skundo surašymas, dalyvavimas teismo posėdyje), bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, iš F. T. A. S. naudai priteistina 200 Lt bylinėjimosi išlaidų (LR BPK 106 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,
nutaria:
nuteistojo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-03-27 nuosprendį dalyje, kuria iš A. S. priteista 300 Lt F. T. naudai turtinės žalos atlyginimu, ir nukentėjusiojo F. T. civilinį ieškinį A. S. dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. S. nukentėjusiojo F. T. naudai 200,00 Lt (du šimtus litų) advokato, dalyvavusio apeliacinės instancijos teisme, paslaugų apmokėjimo išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš F. T. A. S. naudai 200,00 Lt (du šimtus litų) atstovavimo išlaidų atlyginimo.