Kauno apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. Ž. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl pripažinimo teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, tretieji asmenys R. Ž., A. Ž..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Tretysis asmuo A. Ž. posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai, šaukimais, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, byla nagrinėtina jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

1991 m. gegužės 21 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas, kuriame buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VIII-206 (Žin., 1997, Nr. 39-955) buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas pilna apimtimi galioja tik iki 1998 m. liepos 1 d.

Byloje nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklauso atsakovei (b. l. 31). Šio buto nuomos sutartis nuo 1999-01-21 buvo sudaryta tarp atsakovės ir N. Ž., o pastarajai mirus – 2016-03-01 tarp atsakovės ir ieškovės (b. l. 17-18, 96-98). Ginčo bute gyvenamąją vietą yra deklaravę ieškovė ir tretieji asmenys (b. l. 19). Ieškovės motina, kaip savivaldybei priklausančio buto pagrindinė nuomininkė, šį butą turėjo teisę privatizuoti pagal iki 1998-07-01 galiojusį LR Butų privatizavimo įstatymą. Pagal šį įstatymą tam, kad asmuo įgytų teisę butą privatizuoti, buvo būtinos šios įstatyme nustatytos sąlygos: a) atitinkamos patalpos yra gyvenamoji patalpa, kuri gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); b) asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); c) asmuo, kaip subjektas, kuris pagal įstatymą turi teisę privatizuoti, išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, t. y. tarp šio asmens ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, susiklostė teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 03 04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 04 10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2011 05 17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2011). Tam, kad asmeniui būtų pripažinta teisė privatizuoti ginčo patalpas ir atsakovė būtų įpareigota sudaryti ginčo patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, būtina nustatyti visų įstatyme nustatytų sąlygų egzistavimą jo galiojimo metu.

Ieškovė teigia, kad galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui jos motina pateikė visus dokumentus dėl ginčo buto privatizavimo ir atliko visus, įstatymo reikalaujamus veiksmus, bei vėliau ne kartą kreipėsi į atsakovę dėl nuomojamos patalpos privatizavimo procedūros, tačiau jai buvo atsakyta palaukti. Savo argumentams pagrįsti ieškovė į bylą pateikė tik buto techninės apskaitos bylą (b. l. 13-16), todėl teismas pripažįsta, kad visiškai pagrįstas atsakovės argumentas, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių ieškovės argumentus.

Bylos duomenimis, ginčo bute gyveno ir buvo registruoti ne tik ieškovės motina, bet ir kiti šeimos nariai (b. l. 19). Pagal LR Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje gyvenantys šeimos nariai turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. LR Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintose Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos nuostatose matyti, kad visų pirma buto nuomininkas, jo šeimos nariai turi susitarti kieno vardu bus sudaroma pirkimo - pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Susitarimas turi būti patvirtintas notariškai, pridedamas prie pareiškimo. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo- pardavimo sutartis nesudaroma. Toks susitarimas byloje nepateiktas, o ir aplinkybių, kad jis iš viso buvo sudarytas, ieškovė neįrodinėjo, o tik apsiribojo jokiais įrodymais nepagrindžiančiu teiginiu, kad visi šeimos nariai sutiko, kad butą privatizuos ieškovės motina savo vardu (CPK 12 str. 176 str. 178 str.). Ieškovė teigė, kad jos motina reikiamus dokumentus dėl buto privatizavimo pateikė 1991 metų lapkričio mėnesį savivaldybės Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai, taip pat sumokėjo reikalingą mokestį. Tačiau byloje visgi nėra duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, nėra įrodymų, kad toks prašymas apskritai buvo paduotas ir tai padaryta tinkamai. Nors liudytojas R. Z. teismo posėdyje parodė, kad buvo sutikęs ieškovės motiną, kuri, anot jos, ėjo į savivaldybę dėl ginčo buto privatizavimo, tačiau nei dokumentų, nei kur tiksliai ir kokiu konkrečiu reikalu ieškovės motina ėjo liudytojas nenurodė. Atsižvelgiant į tai, teismas negali iš nurodyto liudytojo parodymų daryti neginčytinos išvados dėl ieškovės nurodytų aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra pateikta įrodymų dėl prašymo užregistravimo tarnyboje, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovės motinos šeima tinkami išreiškė savo valią dėl ginčo buto privatizavimo.

Minėto Vyriausybės nutarimo 19 punkte nurodoma, kad miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos, organizacijos, suderinusios su valstybinėmis notarinėmis kontoromis (apylinkėse - su viršaičiais) ir inventorizavimo biurais, potvarkiu (įsakymu) nustato visų reikalingų pirkimo-pardavimo sutartims įforminti dokumentų parengimo tvarką. Sutartys tvirtinamos ir teisiškai registruojamos vienu kartu. Ir tik pirkėjui įmokėjus pradinę įmoką, savivaldybės nustatytą mokestį už dokumentų rengimą bei įforminimą ir 0,5 procento buto kainos, nurodytos sutartyje, dydžio valstybinį mokestį, pirkimo-pardavimo sutartis patvirtinama notariškai ir teisiškai įregistruojama (20 p.). Taigi, pateikus prašymą privatizuoti ginčo butą ir notariškai patvirtiną susitarimą ieškovės motina turėjo gauti leidimą privatizuoti minėtą butą, sumokėti nustatyto dydžio įmokas ir tik tokiu atveju galėjo būti pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis. Šiuo atveju byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad buvo tinkamai kreiptasi į atsakingas institucijas dėl buto privatizavimo, kad visi reikalingi dokumentai buvo paruošti ir ieškovės motinos šeima atliko visus būtinus veiksmus. Vien tik aplinkybė, jog ieškovės motinos vardu buvo parengta buto inventorinė byla, nesant jokių įrodymų, patvirtinančių apie kitų buto privatizavimo procedūrų tinkamą atlikimą, nėra pakankama, nes kaip minėta, turi būti nustatytos visos įstatyme įtvirtintos sąlygos.

Taip pat konstatuota, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių ieškovės teiginius, kad jos motina domėjosi buto privatizavimo procedūromis ir kad ji nebaigta ne dėl ieškovės motinos kaltės.

Viena iš būtinų sąlygų, norint privatizuoti butą jau pasibaigus LR Butų privatizavimo įstatymui, yra įrodyti, kad teisė, kurią norima įgyvendinti įstatymui nustojus galioti, buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir buvo pažeista. Šiuo atveju nenurodomas nei vienas konkretus pažeidimas. Taigi, nėra jokių įrodymų, kad buvo atlikti neteisėti privatizavimą vykdžiusių institucijų veiksmai ir taip buvo užkirstas kelias buto privatizavimui. Byloje jokių duomenų, kad nuo 1991 m. pabaigoje pateikto prašymo tarnybai, kaip teigiama ieškinyje, iki 2015 m. ieškovės motina ar pati ieškovė bei kiti šeimos nariai, būtų domėjęsi privatizavimo procedūromis, kreipęsi į atitinkamas institucijas, kodėl buto privatizavimo procedūra nevyksta.

Teismas, byloje nustatytų aplinkybių pagrindu daro išvadą, kad ieškovės motina beveik 15 metų nesirūpino savo subjektinės teisės privatizuoti butą įgyvendinimu, po LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos pasirašė ginčo buto nuomos sutartį, kas visiškai nepatvirtina ieškovės teiginių apie jos motinos ir jos šeimos narių siekį privatizuoti butą. Konstatuotina, kad, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad byloje nepakanka duomenų, jog ieškovės motina, būdama pagrindine buto nuomininke, tinkama forma ir įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo siekį privatizuoti nuomojamą butą, kad buto nuomininkė ir jos šeimos nariai buvo sudarę susitarimą, kieno vardu bus privatizuojamas butas. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad ieškovės motina atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti, ir kad tarp jos ir atsakovės susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo. Tokiu atveju taip pat konstatuotina, kad byloje nėra jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių juridinį faktą, kad ieškovė paveldėjo savo motinos turtinę teisę privatizuoti nuomojamą butą.

Taip pat teismas sprendžia, kad negali būti taikomas ieškovės ieškinyje nurodytas LR Valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 1 d. 2 p., kadangi ši teisės norma neleidžia pradėti butų privatizavimo procedūros, o numato galimybę teismine tvarka apginti asmenų pažeistas subjektines teises, kurios įgytos LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir jo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002).

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių teismas daro išvadą, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atsisakytinas tenkinti.

Atmetus ieškovės ieškinį iš ieškovės valstybės naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės G. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Kaunas) bylinėjimosi išlaidas valstybei – 11,91 Eur (vienuolika Eur, 91 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai (pinigus sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (įmokos kodas 5660) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą), kvitus pristatyti į 119 kabinetą.

Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.