- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-17
- Bylos Nr.
- I3-610-596/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01131-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- Š. D.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Karolis Kurapka
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. D. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Š. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK arba Komisija) 2018 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. S-9(7-191/2017) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI arba atsakovė) 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-309 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškina, kad VMI sprendimu jam buvo nurodyta sumokėti: 1) 53 829,35 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM); 2) 28 081 Eur GPM delspinigius; 3) 5 383 GPM baudą. Teigia, kad VMI Kontrolės departamento I gyventojų patikrinimo skyrius atliko GPM už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. patikrinimą ir surašė patikrinimo aktą. VMI patikrinimo metu apskaičiavo 53 829,35 Eur GPM. Su VMI akte pateiktomis išvadomis pareiškėjas nesutiko ir pateikė pastabas, tačiau VMI neatsižvelgė į jo pastabas ir paliko patikrinimo akte papildomai priskaičiuotus mokesčius, apskaičiavo 28 081 Eur GPM delspinigius bei skyrė 5 383 Eur GPM baudą.
Nurodo, kad atlikęs patikrinimą mokesčių administratorius padarė išvadą, kad patikrinimo metu įvertinus gautas pajamas ir patirtas išlaidas grynais pinigais 2011 m. pareiškėjo išlaidos 960 227,47 Lt viršijo gautas pajamas, 2012 m. išlaidos 270 696,75 Lt viršijo gautas pajamas, todėl pareiškėjo 2011 m. ir 2012 m. mokesčio bazė nustatyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostata ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu patvirtintų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punktu, taikant 6.3.3 papunktyje įtvirtintą išlaidų metodą. Pareiškėjas nesutinka su VMI bei MGK sprendimais ir teigia, kad mokesčių administratorius nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, nebuvo nustatyta objektyvi tiesa, nenustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės MAĮ 70 straipsnio taikymui.
Teigia, kad grindžiant skaičiavimais teiginį, kad mokesčių mokėtojo išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, be teisėto pagrindo atmesti pateikti įrodymai, t. y. įrodant pagrindą apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikomi ne objektyvūs, pagrįsti duomenys, kas galėtų būti diskusijos objektu jau konstatavus, kad yra pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad byloje nėra duomenų, kad buvo bandoma nustatyti realias jo pajamas ir išlaidas. Pažymi, kad toks pajamų ir išlaidų nustatymas ginčo laikotarpiu negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu bei atitinkančiu protingumo ir teisingumo kriterijus.
Pareiškėjas remdamasis MAĮ bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika akcentuoja, kad pateikė jo teiginius dėl pajamų ir išlaidų skirtumą sudarančių lėšų (ginčo pajamų) šaltinio pagrindžiančius įrodymus, todėl mokestinės prievolės tiek, kiek jos susijusios su ginčo pajamomis, turėjo būti apskaičiuotos įprastine ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojusiame Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPMĮ) bei jį lydinčiuose teisės aktuose nustatyta tvarka.
Pažymi, kad netiesioginių mokesčio apskaičiavimo metodų taikymo būtinybę turi įrodyti mokesčių administratorius ir tik esant visoms MAĮ numatytoms sąlygoms, o tai gali būti padaryta tik atlikus mokesčio mokėtojo nuodugnų tyrimą. Atkreipia dėmesį, kad duomenys, kurie mokesčių administratoriaus yra vertinami ir kurie gali būti pripažinti kaip neteisingi, turi būti pateikiami turint tikslą slėpti mokesčius, taip pat turi įrodyti mokesčių administratorius. Akcentuoja, kad VMI šiuo aspektu nepasisakė. Daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra surinkta pakankamai duomenų jo mokestinės prievolės tinkamam dydžiui ginčo laikotarpiu nustatyti. Pažymi, kad tam nepakanka nuorodų į piniginių lėšų judėjimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad 2008 m. sausio 2 d. G. D., kuris yra jo sūnus, suteikė jam 350 000 Lt paskolą (grynaisiais pinigais). Teigia, kad paskolą panaudojo verslui, o šalių žodiniu susitarimu skolos grąžinimo terminas buvo pratęstas neribotam terminui. Pažymi, kad sutartis yra ne notarinės formos, nes sutarties šalis sieja šeiminiai santykiai. Paskolos suteikėjas panaudojo santaupas, sukauptas iš nekilnojamojo turto, vertybinių popierių pardavimo bei pajamų, susijusių su darbo santykiais. Nurodo, kad piniginės lėšos iki paskolos suteikimo buvo saugomos banke Lietuvoje ir grynais pinigais, lėšos pareiškėjui buvo perduotos dalimis per 2008 m.
Nurodo, kad pagrindinis ir esminis VMI motyvas paskolos fakto nepripažinimui yra tas, kad nėra galimybės nustatyti, kada ir kokiomis sumomis paskola buvo perduota, kadangi nei viena iš šalių paaiškinimuose nenurodė šių aplinkybių. Teigia, kad šiuo konkrečiu atveju VMI faktiškai neigia turinio viršenybės prieš formą principą, paneigdama sūnaus tėvui skolintas lėšas tuo pagrindu, kad nebuvo įvykdyti formalūs reikalavimai. Tačiau mokesčių administratorius privalo atsižvelgti į gyvenimo realijas, kurios rodo, kad tarp tokių artimų žmonių skolintos lėšos ne tik kad nėra deklaruojamos, bet jos nėra fiksuojamos rašytiniais dokumentais, kad realiai atitinkamomis pinigų lėšomis disponavęs asmuo jų neskolino savo artimam giminaičiui. Pažymi, kad VMI neneigė fakto, kad G. D. negalėjo turėti tokios pinigų sumos, kurią paskolino pareiškėjui. Atkreipia dėmesį, kad paskolos davėjas pateikė paaiškinimus VMI, patvirtindamas paskolos suteikimo faktą.
Teigia, kad VMI paskolų šaltiniams pagrįsti jis pateikė paskolos sutartį, pagal kurią 2008 m. sausio 2 d. T. Č. suteikė pareiškėjui 2 000 000 Lt paskolą (grynaisiais pinigais). Sudaryta paskola beprocentė, paskolos grąžinimo terminas - iki 2018 m. vasario 19 d. Pažymi, kad paskolą jau grąžino ir pateikė grąžinimo dokumentą. Nurodo, kad T. Č. buvo paėmęs banko kreditus ir paskolai suteikti turėjo pajamų šaltinius, todėl dėl šio fakto ginčo nėra. Pažymi, kad esminis VMI motyvas paskolos nepripažinimui yra tas, kad nėra galimybės nustatyti, kada ir kokiomis sumomis paskola buvo perduota, kadangi nei viena iš šalių paaiškinimuose nenurodė šių aplinkybių. Taip pat VMI pažymėjo, kad nei pareiškėjas, nei T. Č. nenurodė, kada ir kokiomis dalimis paskola buvo grąžinta T. Č. Pareiškėjas teigia, kad T. Č. pateikė VMI paaiškinimus, kuriais patvirtino faktus, jog paskolos buvo suteiktos ir 2012 m. sugrąžintos.
Pareiškėjas, atsakydamas į VMI motyvus, neva jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių paskolų suteikimo ir grąžinimo faktą, nurodo, kad nei paskolos gavėjas, nei jos davėjas nepaneigė paskolos suteikimo fakto. Mokesčių administratoriaus motyvas, kad jis nėra pateikęs pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto įsigijimo šaltinius formą PRC911 vienareikšmiškai nepaneigia faktinio paskolos suteikimo.
Pareiškėjas atsižvelgdamas į MAĮ nuostatas, kad mokesčių mokėtojai iki 2016 m. birželio 30 d. centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka turi informuoti mokesčių administratorių apie po 2011 m. sausio 1 d. gautų pajamų ir įsigyto turto įsigijimo išlaidas, pažymi, kad pajamas gavo 2008 m. – dar iki 2011 m. sausio 1 d.
Teigia, kad apie minėtas paskolas buvo informuota Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Lošimų priežiūros tarnyba). Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini) Lošimų priežiūros tarnybai teikė informaciją apie pajamų kilmę, tačiau sprendime apie tai nepasisakė, kaip ir sutiko su nuostata, kad pareiškėjui iki 2016 m. birželio 30 d. papildomai deklaruoti šių sumų nereikėjo.
Pareiškėjo manymu, nepaisant to, ar asmuo yra deklaravęs ar ne vienus ar kitus duomenis, mokesčių administratorius privalo nustatyti tikrąjį santykių turinį, o ne vadovautis formalumais. Šiuo atveju esminę reikšmę turi faktinės aplinkybės, kad buvo realios galimybės suteikti paskolą ir yra pateikti dokumentai, įrodantys šį faktą. Šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo paneigti G. D. ir T. Č. pareiškėjui suteiktų paskolų faktą.
Pareiškėjas atsižvelgia ir į tai, kad vertinant jo pajamas, nebuvo įvertintos papildomos pajamos, susijusios su (duomenys neskelbtini) akcijų pardavimu, t. y. 2016 m. lapkričio 16 d. akcijų pardavimo-pirkimo sutartimi buvo parduotos 356 800 vnt. akcijų už 101 001 Lt.
Teigia, kad nesutiko su nustatytu mokesčio bazės dydžiu ir VMI pateikė papildomus įrodymus gautoms pajamoms pagrįsti, t. y. 2006 m. lapkričio 16 d. akcijų pardavimo-pirkimo sutarties kopiją, tačiau VMI sprendime nurodė, jog šios papildomos pajamos nedaro jokios įtakos paskaičiavimui. Nurodo, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad, visų pirma, reikia nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintų Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodų 4 punkte išvardintus pagrindus. Antra, surinkti informaciją, kuri bus taikoma mokesčio bazei nustatyti. Trečia, atsižvelgdamas į turimą informaciją, parinkti konkretų mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodą ir, ketvirta, atlikti patį įvertinimą, t. y. pasirinkus atitinkamą metodą, nustatyti mokesčio bazę. Tačiau kartu mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodų taikymas sudaro visumą, kuri yra nukreipta į vieną tikslą – mokesčio bazės nustatymą, todėl minėti etapai gali būti atliekami pakartotinai, kol bus apskaičiuotas kiek įmanoma tiksliausias mokestinės prievolės dydis. Pareiškėjo manymu, remiantis apytiksliais duomenimis, mokesčių bazė buvo apskaičiuota klaidingai, nesivadovaujant teisės aktų nuostatomis, pažeidžiant objektyvumo, teisingumo, įrodymų pakankamumo, pilnumo ir objektyvaus visų aplinkybių išnagrinėjimo principus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą tenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais. Paaiškino, kad skolintos lėšos buvo reikalingos verslui, kad galėtų išmokėti loterijos laimėjimus, kadangi dėl didelio laimėjimų skaičiaus trūkdavo pinigų.
Dėl paskolos sutarties, sudarytos su G. D., paaiškino, kad lėšas skolinosi dėl to, kad neturėjo santaupų išmokėti laimėjimams; kuomet gaudavo pinigus iš laimėjimų, dalį pinigų grąžindavo G. D. Iškart visos 350 000 Lt. sumos gavęs nebuvo, nes pasiskolindavo tuomet, kai jų trūkdavo. Teigia neprisimenantis, ar sudarius paskolą buvo gauti visi pinigai. Šiuo metu paskola nėra grąžinta, tačiau juos su G. D. sieja šeiminiai santykiai, todėl su sūnumi atsiskaitys ateityje. Paskolos sutartyje nebuvo nurodytos dalys, kurias periodiškai turėtų grąžinti pareiškėjas. Pareiškėjas neprisimena, kuriam terminui buvo skolinti pinigai ir kas parengė paskolos sutartį, taip pat nežino, su kuo buvo siejama sutarties pasibaigimo data. Vėliau pareiškėjas nurodė, kad iš G. D. gavo visą 350 000 Lt sumą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad paskolą iš T. Č. gavo dalimis, tuo pačiu tikslu, kaip ir iš G. D. Ar paskolos pasirašymo dieną gavo pinigus, neprisimena. Visų 2 000 000 Lt pareiškėjas negavo, nes sutartis buvo sudaryta preliminariai, nežinant, kiek pinigų prireiks išmokėti laimėjimams. Kiek tiksliai pinigų pasiskolino, pareiškėjas neprisimena, tačiau nurodė, kad visus pasiskolintus pinigus grąžino. Paskolos sutartis su T. Č. šiuo metu pasibaigusi, tačiau kada grąžino paskutinę sumą pinigų ir kiek tai buvo, neprisimena. Pareiškėjas pažymėjo, kad vienu metu 2 350 000 Lt gavęs nebuvo, o tokios sumos paskolų sutartyse buvo nurodytos todėl, kad lošimų programoje buvo numatyti didžiausi laimėjimai, taigi siekiant išvengti rizikos, pareiškėjas sutartimis nusistatė rezervą, nežinodamas, kad ateityje gali prireikti daugiau pinigų.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
VMI paaiškina, kad atlikto patikrinimo metu pareiškėjo 2011 – 2012 m. GPM bazę nustatė pagal atliktą įvertinimą, pritaikiusi išlaidų metodą. Pareiškėjo mokestinio tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjo 2011 – 2012 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, o pareiškėjas patirtoms išlaidoms ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) paskoloms suteikti, (duomenys neskelbtini) veiklai prekėms įsigyti, vartojimo išlaidoms patirti bei grynosioms piniginėms lėšoms įnešti į banko sąskaitas) panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. mokesčių mokėtojas nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius.
Nurodo, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad VMI pagal įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjo GPM bazę naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. patikrinimo metu remdamasi VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie registruotus sandorius, gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir kitas išmokas, turimą VĮ Registrų centro informaciją apie pareiškėjo vardu registruotą nekilnojamą turtą), iš Lietuvos komercinių bankų gauta informacija, pareiškėjo paaiškinimais bei kita patikrinimo metu surinkta informacija, apskaičiavo pareiškėjo 2011 – 2012 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas.
Teigia, kad MGK konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrindė mokestinio patikrinimo metu padarytas išvadas dėl pareiškėjo mokesčio bazės apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. MGK nuomone, mokesčių bazės nustatymui mokesčių administratoriaus pasirinkti duomenų šaltiniai leido identifikuoti pareiškėjo realiai gautas pajamas ir patirtas išlaidas bei apskaičiuoti mokestinės prievolės dydį, atitinkantį protingumo ir teisingumo kriterijus. Taigi MGK nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl pajamų ir išlaidų nenustatymo patikrinimo metu.
Nurodo, kad MGK darė išvadą, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas mokesčių apskaičiavimo srityje, nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų nustatyti mokesčio bazę įprastine GPMĮ nustatyta tvarka, o tai yra pagrindas apskaičiuoti mokestį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį. MGK vertinimu, mokesčių administratorius įvykdė jam tenkančią įrodinėjimo pareigą, pagrindžiant pareiškėjui apskaičiuotą GPM. Taigi atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas įrodymų, paneigiančių GPM apskaičiavimui taikyto specialaus būdo tikslingumą nepateikė, Komisija konstatavo, kad VMI išvados nagrinėjamu klausimu yra teisingos ir pagrįstos.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pajamų šaltiniams pagrįsti pateikė 2008 m. sausio 2 d. paskolos sutartį, pagal kurią iš G. D. pasiskolino 350 000 Lt grynaisiais, bei tos pačios dienos sutartį, pagal kurią iš T. Č. gavo 2 000 000 Lt paskolą grynais pinigais. 2016 m. rugsėjo 6 d. pateiktame paaiškinime pareiškėjas dėl gautų paskolų nurodė, kad jas panaudojo darbinei veiklai. Kas surašė paskolų sutartis, kada, kokiu būdu buvo perduotos piniginės lėšos - neatsimena. Paskola G. D. negrąžinta, pagal G. D. paaiškinimą paskolos grąžinimo terminas pratęstas žodžiu neribotam laikui. Dėl paskolos grąžinimo T. Č. pareiškėjas teigė, kad paskola jam gražinta grynais pinigais, bet kokiomis dalimis ir kada - neatsimena.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad pagal G. D. 2016 m. birželio 29 d. paaiškinimą paskolos sutartis su pareiškėju surašyta 2008 m. sausio 2 d., bet piniginės lėšos buvo perduotos dalimis per 2008 m. Pažymi, kad nei G. D., nei pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis bei sumomis buvo perduotos piniginės lėšos. Dokumentai, patvirtinantys piniginių lėšų perdavimo faktą nei patikrinimo metu, nei kartu su pastabomis pateikti nebuvo. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2008 m. neva skolindamasis iš G. D. pinigines lėšas pats turėjo banko sąskaitose 771 505 Lt nuosavų piniginių lėšų, kurių dalį laikė terminuoto indėlio sąskaitose.
Nurodo, kad siekiant nustatyti T. Č. paskolos suteikimo aplinkybes 2016 m. rugsėjo 29 d. buvo atliktas operatyvus patikrinimas, kurio metu T. Č. 2016 m. birželio 21 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad nežinojo, kokiam tikslui pareiškėjas skolinosi pinigus. Nurodė, kad piniginės lėšos buvo perduotos dalimis, grynais pinigais, per keletą metų, kokiomis dalimis, kada buvo perduotos piniginės lėšos, T. Č. nepamena. Paskola suteikta litais, perduodant pinigus dalyvavo jis ir pareiškėjas. Palūkanos už suteiktą paskolą nebuvo mokamos. Paskola buvo grąžinta dalimis, kada buvo pradėta grąžinti, T. Č. neprisimena, paskutinė paskolos dalis buvo grąžinta 2012 m., kiek buvo grąžinta 2012 m. - neprisimena.
Atsakovė pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas nebuvo pateikęs 2006 m. lapkričio 16 d. (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, todėl ši sutartis ir jos pagrindu pareiškėjo gautos pajamos nebuvo įvertintos akto rašymo metu. Nurodo, kad po pastabų nagrinėjimo įvertinus pateiktą akcijų pardavimo – pirkimo sutartį, pagal kurią pareiškėjas pardavė A. F. (duomenys neskelbtini) akcijas, bei įvertinus pareiškėjo deklaruotą 2003 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų likutį ne banke, mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją apie pareiškėjo 2004 – 2010 m. gautas pajamas bei patirtas išlaidas grynais pinigais, nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 1 d. neturėjo grynųjų piniginių lėšų likučio, kadangi 2004 – 2010 m. išlaidos grynais pinigais viršijo pajamas. Atsakovė apibendrindama nurodo, kad įvertinus pareiškėjo kartu su pastabomis pateiktą sutartį bei kitus dokumentus, konstatuotina, kad atlikus pajamų ir išlaidų perskaičiavimą mokesčio bazė nepasikeitė, tik sumažėjo pareiškėjo išlaidų, viršijančių pajamas iki tikrinamojo laikotarpio, dalis. MGK, atsižvelgdama tai, kad VMI skundžiamu sprendimu jau įvertino papildomai pateiktą pajamų gavimo šaltinį bei perskaičiavo pareiškėjo pajamas ir išlaidas už 2004 – 2010 m., pakartotinai pastarųjų duomenų nebevertino.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-309 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. S-9(7-191/2017) teisėtumo bei pagrįstumo.
Ginčas byloje kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas ir mokesčių bazę nustatė bei mokesčius apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas, nepagrįstai nepripažino jo pajamomis lėšų, gautų kaip paskolų iš G. D. ir T. Č., neįvertino pajamų, susijusių su (duomenys neskelbtini) akcijų pardavimu.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad mokesčių administratorius nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, nenustatė objektyvios tiesos ir reikšmingų faktinių aplinkybių MAĮ 70 straipsnio taikymui. Mano, kad nagrinėjamu atveju mokestinės prievolės, kiek jos susijusios su ginčo pajamomis, turėjo būti paskaičiuotos įprastine tvarka, nustatyta aktualiu laikotarpiu galiojusiame GPMĮ ir jį lydinčiuose teisės aktuose.
Iš 2017 m. balandžio 26 d. Patikrinimo akto matyti, kad mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis bei informaciją, įvertinęs tai, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 1 d. grynųjų pinigų likučio neturėjo, o per tikrinamą 2011 m. – 2012 m. laikotarpį jo išlaidos grynais pinigais buvo didesnės už pajamas grynais pinigais, mokesčio bazę nustatė pritaikęs išlaidų metodą, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4 punkto nuostatomis.
MAĮ 70 straipsnyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius (MAĮ 70 str. 2 d.). Ši tvarka yra nustatyta VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse.
Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – ir mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų); saugant apskaitos ar kitus dokumentus (toliau – ir dokumentai) (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais).
Pažymėtina, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010, 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015, 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016).
VMI, atliksi pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir įvertinusi jo 2011 – 2014 m. gautas pajamas, disponuojamas pinigines lėšas, pinigų likutį banke 2011 m. pradžioje bei nustatytas patirtas išlaidas, konstatavo, jog pareiškėjo 2011 – 2012 m. grynaisiais pinigais patirtos išlaidos 1 230 924,20 Lt viršijo gautas pajamas: 2011 m. viršijo 958 231,50 Lt, o 2012 m. – 164 615,85 Lt. Be to, nustatė, kad pareiškėjas išlaidoms, patirtoms susijusių įmonių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) paskoloms suteikti, vartojimo išlaidų dengimui, įnešimams į bankų sąskaitas panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo deklaruotos metinėse pajamų deklaracijose, pareiškėjas nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio GPMĮ nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, nustatytų duomenų visuma yra pakankama ir pagrindžia pareiškėjo realiai gautų pajamų slėpimo faktą (Taisyklių 4.1 papunktis), dėl ko buvo iškreiptos tiesioginio apmokestinimo aplinkybės ir dėl ko mokesčių administratorius patikrinimo metu neteko galimybės nustatyti visos pareiškėjo apmokestinimui reikšmingos situacijos, todėl tai sudarė pagrindą remtis mokesčių administratoriaus atliekamu įvertinimu.
GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas gautų pajamų nedeklaravo metinėse pajamų deklaracijose, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio GPMĮ nustatyta tvarka ir terminais, taigi netinkamai vykdė savo pareigas mokesčių apskaičiavimo srityje ir nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų mokesčių administratoriui nustatyti mokesčio bazę įprastine GPMĮ įtvirtinta tvarka. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka, pagrįstai apmokestino šias pajamas taikydamas MAĮ 70 straipsnį, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Teismo vertinimu, pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas neabejotinai sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, kas pagal įstatymą sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį. Pareiškėjas įrodymų, paneigiančių GPM apskaičiavimui taikyto specialaus būdo tikslingumą nepateikė, todėl teismas mokesčių administratoriaus išvadas vertina kaip teisingas ir pagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad mokesčių administratorius nenustatė objektyvios tiesos. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog pareiškėjas nevykdė savo pareigų pagal mokesčių įstatymus, todėl mokestis paskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Taigi darytina išvada, kad tai nėra tikslus mokesčio paskaičiavimas, tai yra mokestinės nepriemokos nustatymas remiantis tam tikromis taisyklėmis (kriterijais), kurios ir reguliuoja atvejį, kai negalima įprastine tvarka (t. y. tiksliai pagal dokumentus) nustatyti mokestinės nepriemokos.
MAĮ 67 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio sumas, o šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Taigi, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu ir jų teisės pažeidimu dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo pareiškėjui vien mokesčių administratoriaus abejonių pagrindu, primena, kad MAĮ 5 skyriaus 1 skirsnis, reglamentuojantis mokesčių apskaičiavimą, nustato tam tikras bendro pobūdžio taisykles dėl įrodinėjimo neteisminėje mokestinėje procedūroje, tačiau nenustato nei įrodymų sąvokos, nei pavyzdinio įrodinėjimo priemonių sąrašo, nei įrodymų rinkimo tvarkos, todėl mokestinėje neteisminėje procedūroje taikytinos bendrosios teisės doktrinos taisyklės, kad bet kuris įrodymas yra tam tikri duomenys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką. Mokestinio ginčo įrodinėjimo procesui, kaip ir įrodinėjimo procesui kitokiame administraciniame ginče, taip pat yra būdinga tai, kad byloje yra siekiama nustatyti objektyvią tiesą. Mokestiniame ginče taip pat yra įtvirtinta ir formali įrodinėjimo teorija, pagal kurią tam tikros aplinkybės įrodinėjamos įstatyme nustatytais leistinais įrodymais. Įrodinėjimo procesas priklauso nuo mokestinio ginčo dalyko. Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.) nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įprasto įrodinėjimo proceso metu (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012). Įrodymams, kuriuos galima panaudoti įrodinėjimo procese, būtinos dvi savybės – leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, o įrodymų liečiamumas – tai jų turinio ryšys su įrodinėtinomis aplinkybėmis (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-442/2016). Įrodymai gali būti nuginčijami paprastai pateikiant kitus įrodymus, paneigiančius vertinamo įrodymo turinį (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012).
Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko faktinius duomenis, kuriais grindžia pareiškėjui apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas. Pareiškėjo paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių nepagrįsti faktiniais duomenimis ir negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų. Taigi pareiškėjas nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai. Iš pareiškėjo negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, daro išvadą, kad mokesčių administratorius savo pareigą pagrįsti jo pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas vykdė tinkamai, o priimti sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus administracinio sprendimo turiniui keliamus teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimus.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad G. D. 2008 m. sausio 2 d. suteikė jam 350 000 Lt paskolą, kurią panaudojo verslui. Teigia, kad pagrindinis ir esminis VMI motyvas paskolos fakto nepripažinimui buvo tas, kad nėra galimybės nustatyti, kada ir kokiomis sumomis paskola buvo perduota, kadangi nei viena iš šalių savo paaiškinimuose nenurodė aplinkybių. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad VMI paskolų šaltiniams pagrįsti jis pateikė paskolos sutartį, pagal kurią 2008 m. sausio 2 d. T. Č. suteikė jam 2 000 000 Lt paskolą.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas pajamų šaltiniams pagrįsti VMI pateikė 2008 m. sausio 2 d. paskolos sutartį, pagal kurią pasiskolino iš G. D. 350 000 Lt grynais pinigais. Paskola beprocentė, ją pareiškėjas įsipareigojo grąžinti iki 2014 m. vasario 19 d. Paskolos sutartyje numatyta, kad suėjus paskolos grąžinimo terminui ir skolininkui negrąžinus paskolos ar jos dalies, skolininkas moka kreditoriui 0,1 procento dydžio delspinigių nuo visos paskolos sumos. Pareiškėjas nurodė, kad pinigai buvo perduoti dalimis per 2008 m., tačiau pinigų perdavimo būdo ir laiko mokesčiu administratoriui nurodyti negalėjo. Teismo posėdyje apie paskolos sutarties sudarymo aplinkybes apklaustas liudytojas G. D. (pareiškėjo sūnus) nurodė, kad paskolos sutartyje nurodytą 350 000 Lt paskolos sumą pareiškėjui perdavė dalimis, tačiau nei kokiomis dalimis, nei kada buvo perduoti pinigai, nurodyti negalėjo. Liudytojas patvirtino, kad paskolinta suma nei paskolos sutartyje nustatytu terminu, nei iki šiol nėra grąžinta, tai paaiškindamas kaip šeimyninių santykių su pareiškėju buvimą.
Iš byloje esančios medžiagos taip pat matyti, kad 2008 m. sausio 2 d. tarp pareiškėjo ir T. Č., kuris pareiškėjui paskolino 2 000 000 Lt, paskolos sutarties tekstas iš esmės analogiškais kaip ir sudarytos su G. D. T. Č. 2016 m. birželio 21 d. paaiškinime Nr. (4.65)339-KD-1328 nurodė, kad jis nežinojo, kokiam tikslui pareiškėjas skolinosi pinigus. Piniginės lėšos buvo perduotos dalimis, grynais pinigais, per keletą metų, kokiomis dalimis, kada buvo perduotos lėšos, T. Č. neprisimena. Paskola buvo suteikta litais, perduodant pinigus dalyvavo jis ir pareiškėjas. Palūkanos už suteiktą paskolą mokamos nebuvo. Paskola buvo grąžinta dalimis, kada buvo pradėta grąžinti, T. Č. neprisimena, nurodo, kad paskutinė paskolos dalis buvo grąžinta 2012 m., tačiau kiek buvo grąžinta paskutiniu kartu taip pat neprisimena. Apie minėtos sutarties pasirašymą ir jos vykdymą, pareiškėjas tikslesnių duomenų taip pat nepateikė. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas T. Č. nurodė, kad nuo 2005 m. iki 2010 m. jis užsiiminėjo verslu, gaudavo dideles pajamas, investavo į skirtingus verslus, be to, turėjo ketinimų investuoti į bilietų spausdinimą ir loterijos verslą. Pasirašydamas paskolos sutartį su pareiškėju, jis užtikrino suteikti iki 2 000 000 Lt paskolą, tačiau visa suma išmokėta nebuvo, tai yra visos paskolos sutartyje nurodytos 2 000 000 Lt sumos niekada neperdavė pareiškėjui, o bendra pareiškėjui paskolinta suma sudarė apie 500 000-600 000 Lt, ji buvo skolinta grynais pinigais, dalimis. Kokiomis dalimis buvo perduoti ar grąžinti pinigai, T. Č. nefiksavo ir neprisimena. Teigė, kad pareiškėjas grąžino tiek pinigų, kiek ir pasiskolino, tačiau tikslios sumos įvardyti negali. Paskolos sutartyje nurodyta 2 000 000 Lt suma buvo tik preliminari, labiau kaip formalumas, t. y. patvirtinimas, kad jis turi galimybę paskolinti pareiškėjui tokio dydžio lėšas. Liudytojas negalėjo atsakyti, kas parengė paskolos sutartį, o joje numatytą paskolos grąžinimo terminą taip pat įvardijo kaip formalumą. T. Č. neneigė paskolos sutarties pasirašymo metu turėjęs įsiskolinimų.
MAĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (MAĮ 69 str. 1 d.).
LVAT bylose, kuriose remiantis įvairiais civiliniais sandoriais grindžiamas mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, yra pasisakęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pavyzdžiui: mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pavyzdžiui: įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų lėšų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. LVAT 2011 m. balandžio 14 nutartyje Nr. A-442-1111/2011, atsižvelgdamas į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliajai išraiškai, konstatavo, kad vien atskirų formalių įrodymų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia.
LVAT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013). Taigi pareiškėjo paaiškinimai dėl to, kad jis su G. D. ir T. Č. buvo sudaręs paskolos sutartis, turėjo būti pagrįstas taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl šių pinigų perdavimo realumo, tačiau ši pareiga neįvykdyta – pajamų šaltinis nebuvo pagrįstas pakankamais įrodymais. Išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje A-3363-556/2020).
Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų apie realų piniginių lėšų pagal paskolos sutartis iš G. D. ir T. Č. gavimą. Paskolos sutartys tiek su G. D., tiek su T. Č. buvo sudarytos tą pačią dieną, sudarytos laisva rašytine forma, nebuvo patvirtinti notaro, jose nurodytos lėšos buvo skolinamos fiziniam asmeniui, nors paskolos sumos buvo didelės, tačiau jose nebuvo numatyta paskolų grąžinimo užtikrinimo garantijų, jos buvo beprocentės.
Iš bylos medžiagoje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui tariamai pasiskolinta 2 350 000 Lt suma sudarytų didžiąją dalį jo per 2008 m. gautų pajamų dalį, nes paties pareiškėjo pajamos 2008 m. sudarė tik 112 109,02 Lt , be to, pareiškėjas tuo metu turėjo 771 505 Lt nuosavų piniginių lėšų, kurių dalį laikė terminuoto indėlio sąskaitose. Paskolos davėjas T. Č. buvo paėmęs banko kreditus, už kuriuos mokėjo palūkanas, banko kredito sutartyse buvo numatytos jo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės (įkeistas nekilnojamas turtas), T. Č. negalint grąžinti bankui paskolą, jis su banku pasirašinėjo papildomus susitarimus dėl paskolų termino pratęsimo), tačiau T. Č. sudarė paskolos sutartį su pareiškėju net dėl 2 000 000 Lt paskolos suteikimo iš esmės jam visai ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis.
Teismas pažymi, kad teismo posėdyje liudytoju apklaustas T. Č. nurodė, kad: paskolos sutartyje nurodyta pareiškėjui skolinama 2 000 000 Lt buvo tik preliminari, t. y. patvirtinimas, kad jis turi galimybę paskolinti pareiškėjui tokio dydžio lėšas; visos paskolos sutartyje nurodytos 2 000 000 Lt sumos jis niekada neperdavė pareiškėjui; bendra pareiškėjui paskolinta suma sudarė apie 500 000-600 000 Lt; ji buvo skolinta grynais pinigais, dalimis; kokiomis dalimis buvo perduoti ar grąžinti pinigai, nefiksavo ir neprisimena. Liudytojas G. D. iš esmės nieko konkretaus apie paskolos suteikimą pareiškėjui nurodyti negalėjo, išskyrus tai, kad jam dalimis perdavė 350 000 Lt, tačiau negalėdamas nurodyti nei, kada, nei kokios sumos buvo perduotos.
Teismas atsižvelgdamas į tai, kad nei pareiškėjas, nei paskolos davėjai T. Č. ir G. D. nagrinėjant bylą teisme nenurodė jokių konkrečių paskolos sandorių sudarymą apibūdinančių aplinkybių, o pareiškėjas nepateikė piniginių lėšų pagal paskolos sutartis realaus gavimo įrodymų, daro išvadą, kad paskolos sutartys buvo formalios, realiai nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o buvo sudarytos dėl to, kad pareiškėjas gautomis pajamomis galėtų pagrįsti patirtas išlaidas. Teismas pritaria mokesčių administratoriaus padarytoms išvadoms, kad pareiškėjas, formaliai įformindamas paskolos sutartis, siekė mokestinės naudos, t. y. nemokėti GPM įmokų nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad apie minėtų paskolų sudarymą buvo informavęs Lošimų priežiūros tarnybą, pateikdamas jai su Š. D. ir T. Č. sudarytų paskolos sutarčių kopijas, tačiau, teismo vertinimu, tai neįrodo pinigų perdavimo pareiškėjui fakto ir negali būti prilyginamas tinkamam pajamų deklaravimui mokesčių administravimo prasme.
Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad VMI ir Komisija padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjo per tikrintą laikotarpį patirtos išlaidos negali būti grindžiamos iš paskolos davėjų G. D. ir T. Č.) tariamai gautomis paskolintomis lėšomis, todėl naikinti VMI ir MGK sprendimus pagrindo nėra.
Pareiškėjas skunde teigia, kad vertinant jo pajamas, nebuvo įvertintos papildomos pajamos, susijusios su (duomenys neskelbtini) akcijų pardavimu, t. y. 2016 m. lapkričio 16 d. akcijų pardavimo-pirkimo sutartimi, kuria buvo parduotos 356 800 vnt. akcijų už 101 001 Lt.
VMI atsiliepime nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas nebuvo pateikęs 2006 m. lapkričio 16 d. (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, todėl minėta sutartis ir jos pagrindu pareiškėjo gautos pajamos Patikrinimo akto surašymo metu nebuvo įvertintos. Nurodė, kad pastabų nagrinėjimo įvertinus pateiktą akcijų pardavimo – pirkimo sutartį, pagal kurią pareiškėjas pardavė A. F. (duomenys neskelbtini) akcijas bei įvertinus pareiškėjo deklaruotą 2003 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų likutį ne banke, mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją apie pareiškėjo 2004 m. – 2010 m. gautas pajamas bei patirtas išlaidas grynais pinigais, nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 1 d. neturėjo grynųjų piniginių lėšų likučio, kadangi 2004 – 2010 m. išlaidos grynais pinigais viršijo pajamas, nes pareiškėjo patirtos išlaidos pajamas viršijo 335 942 Lt.
Atkreiptinas dėmesys, kad išnagrinėjus pareiškėjo pateiktas pastabas VMI pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo įvertintos. Pareiškėjo mokesčių administratoriui 2017 m. liepos 3 d. teiktos rašytinės pastabos patvirtina, kad aptariamas akcijų pirkimo-pardavimo sandoris VMI buvo pateiktas jau po Patikrinimo akto surašymo, t. y. 2017 m. balandžio 26 d.
Pažymėtina, kad ginčo sandorio kaina yra 101 001 Lt. Taigi mokesčių administratorius padarė faktiniais duomenimis pagrįstą išvadą, kad net ir įvertinus pareiškėjo pateiktą sandorį, jo GPM mokesčio bazė per tikrintą 2011 - 2012 m. laikotarpį nepasikeitė. MGK dar kartą įvertino pareiškėjo argumentus dėl mokesčių administratoriaus neįvertintų pajamų iš 2006 m. lapkričio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sandorio.
Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, kurie galėtų paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes apie pareiškėjo turėtas lėšas grynaisiais pinigais tikrinto laikotarpio pradžioje ir lemtų kitokį GPM bazės per tikrintą laikotarpį apskaičiavimą, nėra faktinio ar teisinio pagrindo padaryti kitokią išvadą, nei padarė VMI bei Komisija.
Pažymėtina, kad pareiga nustatyti faktines aplinkybes tenka priimančiam sprendimą dėl mokestinės nepriemokos nustatymo mokesčių administratoriui. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ar gavo įgaliojimus. Nagrinėjamoje byloje vietos mokesčių administratorius nustatė administracinio sprendimo priėmimui būtinas faktines aplinkybes, nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus, kuriais remiantis šios aplinkybės nustatytos, mokesčių administratorius išsamiai aprašė ir tinkamai įvertino patikrinimo akte ir sprendime dėl šio patikrinimo akto patvirtinimo. Komisija įvertino ir patikrino mokesčių administratoriaus pareigą surinkti pakankamai įrodymų ir teisingai nustatyti faktines aplinkybes, būtinas administracinio sprendimo priėmimui, todėl naikinti ginčijamus sprendimus nėra teisinio pagrindo.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas yra atmestas, tad jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Š. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.