- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-20
- Bylos Nr.
- I-6103-426/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, kurią atstovauja Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. M. prašo teismo iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K), už kiekvieną parą, praleistą nežmoniškomis sąlygomis, priteisti po 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-08-10 jis buvo laikomas žiauriomis sąlygomis, kurios pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus patalpų ploto. Pareiškėjo laikymo sąlygos (neužtikrinta teisė į privatumą, netinkamas apšvietimas, netinkamas vėdinimas ir kt.) pažeidė Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėjo teigimu, nežmoniškos gyvenimo sąlygos jam sukėlė stiprius dvasinius išgyvenimus, depresiją, skausmus, sužalojo jo sveikatą. Pareiškėjo manymu, jam netaikytinas senaties terminas, kadangi jokio senaties termino nenumato Konvencija (b. l. 1-3).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 12-19) nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti iš pareiškėjo 2,88 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą. Lukiškių TI-K prašo teismo pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumo ir teisėtumo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.
Atsakovės atstovas prašė J. M. reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo dienos. Pareiškėjas J. M. skundą teismui padavė 2016-02-12 (pagal išsiuntimo datą ant voko, b. l. 8) ir reikalavimui dėl žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą.
Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.
Pareiškėjas J. M. nenurodo jokių svarbių senaties termino praleidimo priežasčių, tik teigia, kad jam netaikytinas senaties terminas, kadangi jokio senaties termino nenumato Konvencija. Dėl šio skundo argumento teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra pasisakęs, kad teismai pagrįstai taiko nacionalinius teisės aktus, nustatančius ieškinio senaties terminą bylose dėl netinkamomis kalinimo sąlygomis padarytos žalos atlyginimo (žr. pvz., LVAT 2016-07-14 nutartis Nr. A-1500-756/2016). EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings prieš Jungtinę Karalystę).
Pareiškėjas J. M. nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas sirgo, ar kas nors atėmė jam galimybę anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe, skundą teismui išsiųsti paštu. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Pagal CK 1.131 str. 1 d. ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Vadovaujantis šia nuostata ir atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, J. M. skundas atmestinas kaip pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 4 d. numatyta, kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti: išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje išlaidas už laiką, kol vyko procesas, bei dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas.
Atsakovės atstovas prašo teismo priteisti 2,88 Eur išlaidų, kurios patirtos rengiant dokumentų kopijas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimo Nr. 1039 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“ vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo dokumento kopijos parengimas – 0,06 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas pateikė 48 lapus bylos medžiagos, jo prašymas tenkintinas ir iš pareiškėjo priteistina 2,88 Eur (48*0,06 Eur) bylinėjimosi išlaidų.
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo J. M. skundą atmesti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti.
Priteisti atsakovės Lietuvos valstybės naudai iš pareiškėjo J. M. 2,88 Eur (du eurus aštuoniasdešimt aštuonis centus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.