- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-15
- Bylos Nr.
- 1A-215-557/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas, Dalia Kursevičienė
- Kategorijos
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-215-557/2020
Teisėja I. Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04493-2020-7
2020 m. spalio 15 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. liepos 28 d. nutarties, kuria M. J., padariusiam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas esant nepakaltinamam, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytu, kad M. J., būdamas nepakaltinamu, padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas: M. J. 2020-01-30 apie 19.30 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), antro aukšto koridoriuje, žodinio konflikto metu su savo šeimos nariu – tėvu P. J. – su rankoje laikomu peiliu artėjo link pastarojo, o tėvui išsigandus ir pradėjus bėgti metė peilį į jį, tačiau nepataikė, nes peilis atsitrenkė į sieną ir sulūžo, po to, išėjęs į lauką, šalia gyvenamojo namo spyrė tėvui per kojas ir apvertė jį ant žemės, taip sukeldamas fizinį skausmą, po to suėmė viena ranka už kaklo ir smaugdamas užsimojo kumščiu smogti jam į veidą grasindamas, kad tėvą nužudys, taip savo žodžiais sudarė P. J. realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad jo grasinimai gali būti įvykdyti. Už šių veikų padarymą M. J. skirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Prokurorės teigimu, skundžiama Plungės apylinkės teismo 2020-07-28 nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, todėl naikintina dėl toliau išdėstytų motyvų.
2.1. BPK 392 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso tvarką nustato šio Kodekso bendrosios taisyklės su šio skyriaus straipsniuose numatytomis išimtimis. BPK 400 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, kuri gauta šio Kodekso 398 straipsnyje nustatyta tvarka, nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka. Pažymėtina, kad BPK 395 straipsnyje yra nurodoma, jog proceso dėl nepakaltinamo ar ribotai pakaltinamo asmens padarytos veikos metu, taip pat proceso asmeniui, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, metu turi būti įrodinėjama: 1) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo; 4) koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to; 5) baudžiamojo įstatymo uždrausta veika padarytos žalos pobūdis ir dydis.
2.2. Pažymėtina, jog nutarties turiniui ir formai, kuri priimta išnagrinėjus bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių, yra keliami iš esmės tapatūs reikalavimai su išimtimis, susijusiomis su priverčiamųjų medicinos priemonių proceso taikymo ypatumais, kaip ir teismo nuosprendžiui, t. y. minėta nutartis turi būti įtikinama, nekelianti abejonių dėl joje padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nutartyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą, nutartis privalo būti teisėta ir pagrįsta. Nutartis dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo yra teisėta, kai priimta ir surašyta laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nutartis yra pagrįsta, kai joje padarytos išvados dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo ar nepadarymo, asmens pripažinimo nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir konkrečių priverčiamųjų medicinos priemonių parinkimo ir kitų nutartyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teismas, išspręsdamas bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir priimdamas nutartį, privalo išspręsti šiuos klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia (BPK 401 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi BPK 401 straipsnio 1 ir 2 dalys reikalauja, kad nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, tiek aprašomojoje dalyje ir tuo labiau rezoliucinėje dalyje būtų tiksliai nurodomas sprendimas, kurias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas asmuo padarė, ar jas padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, taip pat išspręstas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir išspręsti kiti klausimai, numatyti BPK 403 straipsnio nuostatose.
2.3. Pažymėtina, jog Plungės apylinkės teismas skundžiamos 2020-07-28 nutarties įžanginėje dalyje nurodė, jog M. J. teismui perduotas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo už pavojingų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Aprašomojoje nutarties dalyje teismas išdėstė kaip pripažintas įrodytomis baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų aplinkybes, konstatuodamas, kad M. J. padarė dvi baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, kad jas padarė būdamas nepakaltinamas ir kad jam taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir kokia.
2.4. Tačiau skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodoma tik tai, kad teismas nutarė M. J. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, nenurodant, kurias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas M. J. padarė ir kad jas padarė būdamas nepakaltinamas.
2.5. Taigi, nors teismas nutarties aprašomojoje dalyje ir nurodė, kad M. J. padarė dvi baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas būdamas nepakaltinamas, tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje teismas apie tai nepasisakė ir tik nusprendė M. J. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Esant tokioms aplinkybėms nėra galimybės nustatyti ir patikrinti, kurias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas pripažintas padaręs M. J., ar jas padarė būdamas nepakaltinamas ir jam nuspręsta taikyti priverčiamąsias medicinos priemones.
2.6. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir galbūt pablogina asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, padėtį, kadangi nutarties rezoliucinėje dalyje teismui nenurodžius, asmuo negali žinoti nei kurias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas jis pripažintas padaręs, nei to, už kurių baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymą jam nuspręsta taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamos nutarties rezoliucinė dalis neatitinka tokioms nutartims keliamų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir teismas padarė dėl to esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta kaip neteisėta ir nepagrįsta ir priimtinas naujas sprendimas (BPK 326 straipsnio 5 dalies 5 punktas).
3. Teismo posėdyje prokuroras ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prokurorės apeliacinio skundo argumentai, jog Plungės apylinkės teismo 2020-07-28 nutartis naikintina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir esminių BPK pažeidimų, yra nepagrįsti.
6. Apeliacinio skundo teiginys, neva apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, yra išimtinai deklaratyvus. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog savo nesutikimą su skundžiama nutartimi prokurorė grindžia, jos nuomone, apylinkės teismo padarytais BPK pažeidimais, tačiau apeliaciniame skunde nėra nurodyta nei vieno argumento kuo, jos nuomone, pasireiškė apeliaciniame skunde minimas netinkamas baudžiamojo įstatymo – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso – pritaikymas. Netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo skundžiamoje nutartyje neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas.
7. Nėra jokio pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka BPK reikalavimų.
8. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog teismo nutartis yra vientisas procesinis dokumentas, susidedantis iš įžanginės, aprašomosios ir rezoliucinės dalių, kiekviena iš kurių negali būti vertinama atsietai nuo viso dokumento turinio. Patikrinus nagrinėjamos bylos medžiagą matyti, kad proceso pirmosios instancijos teisme metu byloje buvo išaiškintos visos aplinkybės, nurodytos BPK 395 straipsnyje. Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas joje išsprendė visus reikalingus klausimus, numatytus BPK 401 straipsnyje ir 403 straipsnyje. Teismas išdėstė pripažintas įrodytomis baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo aplinkybes, konstatavo, kad M. J. padarė dvi baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, kad jas padarė būdamas nepakaltinamas ir kad jam taikytina priverčiamoji medicinos priemonė, motyvavo priverčiamosios medicinos priemonės taikymą ir ją pritaikė. Šių skundžiamoje nutartyje nurodytų aplinkybių turinio apeliaciniu skundu neginčija ir prokurorė, atitinkamai pripažindama, kad šios aplinkybės skundžiamoje nutartyje yra nurodytos.
9. Kaip galima spręsti iš apeliacinio skundo turinio, prokurorė nesutinka su skundžiama nutartimi iš esmės dėl to, kad apylinkės teismas skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė tiktai sprendimą M. J. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, tačiau nesuformulavo sprendimo pripažinti, kad M. J. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas. Prokurorės teigimu, BPK 401 straipsnio 1 ir 2 dalys reikalauja, kad nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, tiek aprašomojoje dalyje, tiek ir rezoliucinėje dalyje būtų tiksliai nurodomas sprendimas, kurias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas asmuo padarė, ar jas padarė būdamas nepakaltinamas, taip pat išspręstas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Sutikti su tokia apeliantės argumentacija kolegija neturi pagrindo.
10. Visų pirma, priešingai nei teigia apeliantė, BKP 401 straipsnis, reglamentuojantis, kokius klausimus priimdamas nutartį turi išspręsti teismas, atskirai nereglamentuoja teismo priimamos nutarties formos, t. y. įsakmiai nenurodo, kokie duomenys turi būti nurodomi atitinkamai nutarties įžanginėje, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyje. Todėl nėra pagrindo sutikti su prokurore, neva pagal BPK 401 straipsnyje numatytą teisinį reglamentavimą nutarties aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyje nurodomi duomenys turi kartotis.
11. Kaip jau minėta, skundžiamoje nutartyje teismas išsprendė visus aktualius klausimus, numatytus BPK 401 straipsnyje ir 403 straipsnyje. Teismas išdėstė pripažintas įrodytomis baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų aplinkybes, konstatavo, kad M. J. padarė dvi baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, kad jas padarė būdamas nepakaltinamas ir kad jam taikytina priverčiamoji medicinos priemonė, motyvavo priverčiamosios medicinos priemonės taikymą ir ją pritaikė. Dar kartą atkreiptinas dėmesys, jog skundžiama teismo nutartis yra vientisas procesinis dokumentas, susidedantis iš įžanginės, aprašomosios ir rezoliucinės dalių, kiekviena iš kurių negali būti vertinama atsietai nuo viso dokumento turinio. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog iš skundžiamos nutarties nėra galimybės nustatyti ir patikrinti, kurias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas pripažintas padaręs M. J., ar jas padarė būdamas nepakaltinamas ir jam nuspręsta taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Kolegijos nuomone, bet kuriam normalių protinių gebėjimų asmeniui, nebūtinai profesionaliam teisininkui, atidžiai perskaičius visą skundžiamos nutarties tekstą neturėtų kilti jokių abejonių, kad priverčiamoji medicinos priemonė M. J. paskirta būtent už tai, kad jis, būdamas nepakaltinamas, padarė dvi baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje. Todėl aplinkybė, jog nutarties aprašomojoje dalyje detaliai aptarta teismo išvada, jog M. J., kad būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, nebuvo pakartota nutarties rezoliucinėje dalyje, priešingai nei teigia apeliantė, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
12. Negalima sutikti ir su apeliantės teiginiu, jog teismo pasirinkta skundžiamos nutarties surašymo forma galimai pablogina M. J. teisinę padėtį, kadangi nutarties rezoliucinėje dalyje teismui nenurodžius, M. J. negali žinoti nei kurias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas jis pripažintas padaręs, nei to, už kurių baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymą jam nuspręsta taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Kolegija jau yra išdėsčiusi savo nuomonę, jog normalių protinių gebėjimų asmeniui, nebūtinai profesionaliam teisininkui, atidžiai perskaičius visą skundžiamos nutarties tekstą neturėtų kilti abejonių dėl nutarties turinio. Tačiau iš teismo psichiatrinės ekspertizės akto matyti, kad M. J. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, dėl kurio negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, negali suprasti reikšmingų bylos aplinkybių ir duoti adekvačių parodymų, su juo negalima atlikti procesinių veiksmų. Taigi akivaizdu, jog prokurorės prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą niekaip neįtakotų M. J. suvokimo, kokias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas jis pripažintas padaręs, nei to, už kurių baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymą jam nuspręsta taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Priešingai, daug sudėtingiau suvokti pačios prokurorės apeliacinio skundo turinį, kuriuo prokurorė, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą, tuo pačiu prašo kitoje dalyje (kokioje ???) tą pačią nutartį (kurią prašo panaikinti) palikti nepakeistą.
13. Remiantis išdėstytu, apeliacinio skundo ribose nutartis laikyti teisėta ir pagrįsta, ją naikinti prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.