- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-12
- Bylos Nr.
- 2A-1620-881/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12570-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- G. R.
- Atsakovas
- BAB „Snoras“
- Trečiasis asmuo
- R. R.
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-19122-833/2013 pagal ieškovo G. R. ieškinį atsakovui BAB „Snoras“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygų pakeitimo, trečiasis asmuo R. R..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas G. R. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu atsakovo BAB „Snoras“ vienašališką 2007 m. kovo 9 d. paskolos sutarties Nr. 031-47334 nutraukimą, pakeisti 2007 m. kovo 9 d. paskolos sutartį Nr. 031-47334, ją papildant taip: nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdomas palūkanų, baudų, delspinigių pagal paskolos sutartį skaičiavimas; nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdomas visų įmokų (paskolos dalies grąžinimo, palūkanų, baudų, delspinigių) pagal paskolos sutartį mokėjimas; nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki 2022 m. kovo 8 d. paskolos sutartis vykdoma toliau joje nustatyta tvarka, mokant paskolos sutartyje nustatytą mėnesio paskolos dalį ir palūkanas bei nuo 2015 m. sausio 1 d. lygiomis dalimis grąžinant per laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priskaičiuotą nesumokėtą paskolos dalį ir palūkanas (susikaupusią nesumokėtų įmokų ir palūkanų dalis išdalinant likusiam laikotarpiui nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2022 m. kovo 8 d. lygiomis dalimis, mokėjimus atliekant sutartyje nustatyta tvarka ir terminais). Nurodė, kad 2007 m. kovo 9 d. šalys sudarė paskolos sutartį Nr. 031-47334 (toliau – Sutartis), kuria ieškovui buvo suteikta 500 000 Lt dydžio paskola; gautas kreditas panaudotas ieškovo šeimos turtui – butui pirkti. Be to, šalis siejo ne tik paskolos, bet ir banko indėlio teisiniai santykiai, susiklostę terminuoto indėlio sutarčių pagrindu. Ieškovas atsakovo banke laikė visas šeimos santaupas – 960 720,55 Lt; dėl banko bankroto buvo įšaldytos ieškovo asmeninėje sąskaitoje esančios terminuotų indėlių lėšos, iš viso – 794 834,50 Lt suma, o už ją negaudamas palūkanų ieškovas neteko galimybės atsiskaityti su banku pagal Sutartį. Nors paskutinį mokėjimą pagal Sutartį ieškovas atliko 2012 m. lapkričio 28 d., tačiau bankas beveik metus laiko neinicijavo Sutarties nutraukimo ir priverstinio skolos išieškojimo, nors pagal Sutarties 26.3.4 punktą turėjo tokią teisę ieškovui ilgiau nei 14 dienų uždelsus Paskolos, palūkanų ir kitų mokėtinų sumų grąžinimą, taip pat nereiškė ieškovui jokių pretenzijų. Ieškovo teigimu, jis ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl įskaitymo ir Sutarties pakeitimo, tarp šalių prasidėjo derybos dėl Sutarties pakeitimo, tačiau bendro sutarimo dėl Sutarties sąlygų pakeitimo šalys nepasiekė, ir bankas 2012 m. gruodžio 24 d. vienašališkai nutraukė Sutartį. Anot ieškovo, atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti Sutartį, nes ieškovas Sutarties tinkamai negalėjo vykdyti dėl banko bankroto sukeltų padarinių. Be to, bankas beveik vienerius metus nesinaudojo savo teise nutraukti Sutartį vienašališkai ar ją pakeisti ir toliau Sutartį tęsė. Toks banko elgesys patvirtina, kad griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis nagrinėjamu atveju neturėjo esminės reikšmės. Ieškovo teigimu, jo sąskaitoje esantis 358 398 Lt piniginių lėšų likutis neduoda pagrindo teigti, kad Sutartis nebus įvykdyta ateityje. Ieškovas yra įsteigęs UAB „(duomenys neskelbtini)“, kas mėnesį gauna apie 5 000 Lt atlyginimą, ieškovo sutuoktinė taip pat dirba šioje bendrovėje, gauna apie 2 000 Lt atlyginimą. Šeima augina du nepilnamečius vaikus. Taigi, ieškovas neturi finansinių galimybių iš karto sumokėti bankui visą jo reikalaujamą sumą, tačiau mokėti kredito įmokas ir palūkanas ieškovo šeima yra pajėgi.
Atsakovas BAB „Snoras“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo įsipareigojimų nevykdymas nuo 2011 m. gruodžio 28 d. laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, dėl kurio atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti paskolos sutartį ankščiau termino. Pažymėjo, kad su ieškovu ne kartą bendravo telefonu, aiškinosi ieškovo sutartinių įsipareigojimo nevykdymo priežastis. Be to, ieškovas ne kartą buvo įspėtas apie netinkamai vykdomus sutartinius įsipareigojimus pagal paskolos sutartį, t. y. ieškovui 2012 m. rugpjūčio 2 d., 2012 m. rugsėjo 6 d., 2012 m. spalio 4 d. buvo išsiųsti pranešimai dėl įsipareigojimų nevykdymo, raginantys sumokėti susidariusį įsiskolinimą pagal paskolos sutartį. Tik 2012 m. spalio 11 d., t. y. praėjus daugiau nei 287 dienoms nuo tada, kai ieškovas visiškai nustojo mokėti įmokas pagal paskolos sutartį, iš ieškovo buvo gautas pirmas prašymas dėl lėšų užskaitymo pagal paskolos sutartį, kuriuo ieškovas prašė atidėti paskolos ir palūkanų grąžinimą ir mokėjimą, iki bus grąžintos ieškovo sąskaitoje esančios lėšos, arba šias lėšas užskaityti paskolos ir palūkanų dengimui. 2012 m. spalio 16 d. atsakymu ieškovas informuotas, kad įskaitymo procedūra taikoma tik tiems klientams, kurie negavo draudimo išmokos arba jos dalies. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovui buvo išmokėta pilna draudimo išmokos suma, t. y. 345 280 Lt iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, todėl bankas negali patenkinti ieškovo prašymo dėl lėšų įskaitymo. Ieškovas taip pat informuotas, kad yra įtrauktas į banko kreditorių sąrašą, Vilniaus apygardos teismo patvirtinta kreditorinio reikalavimo suma – 449 554,50 Lt. Atsižvelgdamas į ieškovo prašymus bei siekdamas išvengti paskolos sutarties nutraukimo, 2012 m. lapkričio 6 d. bankas Paskolų komiteto posėdyje nutarė restruktūrizuoti Paskolos sutartį, leidžiant ieškovui nuo 2012 m gruodžio mėnesio kas mėnesį paskolą grąžinti lygiomis dalimis. 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškovui buvo suteiktos tam tikros nuolaidos, t. y. nuspręsta perskaičiuoti delspinigius už pradelstą grąžinti paskolos dalį į palūkanas, išimties tvarka nustatyti tik 500 Lt paskolos sąlygų keitimo mokestį, nuo 2012 m. gruodžio mėnessio leidžiant ieškovui paskolą kas mėnesį grąžinti lygiomis dalimis. Ieškovas atsisakė su atsakovu pasirašyti paskolos sutarties papildomą susitarimą ir kaip pagrindinę nepasirašymo priežastį nurodė tai, jog jam yra negrąžinta neapdrausta indėlio suma, t. y. 449 554 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad šalių Sutartis buvo nutraukta tik po to, kai ieškovas 2012 m. spalio 10 d. raštu kreipėsi į atsakovą dėl įskaitymo atlikimo. Prieš nutraukdamas šalių sutartį vienašališkai, atsakovas pasiūlė pasirašyti ieškovui papildomą susitarimą, tačiau ieškovas nesutiko, kaip nesutiko ir padengti įsiskolinimo, todėl atsakovui neliko kitos išeities, kaip tik nutraukti šalių Paskolos sutartį. Be to, pats ieškovas pripažįsta, kad pažeidė kreditavimo sutartį, t. y. nemokėjo nei įmokų, nei priskaičiuotų palūkanų pagal šalių sutartį ir kategoriškai atsisakė mokėti bankui įmokas, apie tai informuodamas atsakovą. Tokį ieškovo elgesį iššaukė banko bankrotas ir banke įšaldytas ieškovo indėlis.
Taigi teismas padarė išvadą, kad šalių ginčo esmė yra ne ta, kad dėl sunkių susidėjusių aplinkybių ieškovas nebegalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų, bet dėl to, kad jis, reikšdamas nepasitenkinimą dėl įšaldyto indėlio, sąmoningai atsisakė vykdyti skolinius įsipareigojimus pagal Paskolos sutartį. Antai, kaip pats ieškovas nurodo savo ieškinyje, jo ir jo sutuoktinės pajamos yra pakankamos sutartiniams įsipareigojimams vykdyti, nes šeimos mėnesinės pajamos siekia apie 7 000 Lt sumą, atskaičius mokesčius. Teismo vertinimu, ieškovas, nesant tam objektyvių priežasčių, kuomet jo šeimos pajamos yra pakankamos vykdyti skolinius įsipareigojimus, sąmoningai ir vienašališkai nuspręsdamas nevykdyti šalių Sutarties, ją esminiai pažeidė. Nors ieškovas Paskolos sutartinius santykius glaudžiai sieja su šalių Indėlio sutartimi, šie du sandoriai vienas kitam neturi įtakos ir kiekvienas šių sandorių yra vykdomas pagal kitaip sureglamentuotas taisykles. Dėl banko bankroto įšaldyto indėlio ieškovo asmeninėje sąskaitoje bus grąžintos įstatymo nustatyta tvarka, ieškovui taip pat buvo išmokėta draudimo išmoka, ieškovas įtrauktas į banko kreditorių sąrašą ir t. t. Ginčijamojoje Paskolos sutartyje nėra numatyta sąlyga, kad ieškovo sutartinių įsipareigojimų vykdymas priklauso nuo banko įsipareigojimų vykdymo ieškovui pagal terminuotųjų indėlių sutartis ir pagal šias sutartis ieškovui mokamų palūkanų dydį. Ieškovas pateikė teismui duomenis, kad jis ir jo sutuoktinė dirba ir sutuoktinių mėnesinės pajamos atskaičius mokesčius yra 7 000 Lt. Taigi teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad tęsti sutartinių įsipareigojimų ieškovas negalėjo dėl blogos finansinės būklės. Teismas nenustatė pagrindų, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas, vienašališkai nutraukdamas Paskolos sutartį, pažeidė įstatymo ar Sutarties reikalavimus, todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu banko sprendimą dėl Paskolos sutarties nutraukimo. Šalių Paskolos sutartis vienašališkai nutraukta teisėtai ir pagrįstai, nes ieškovas neatliko eilės mokėjimų ir raštu bankui patvirtino, kad taip elgiasi sąmoningai dėl įšaldyto indėlio jo asmeninėje sąskaitoje.
Teismas nurodė, kad šalių sutartis gali būti keičiama tik tais atvejais, kai ji yra nepasibaigusi, t. y. šalių sutartiniai santykiai nėra nutrūkę. Teismui konstatavus, kad atsakovas esant pakankamam pagrindui vienašališkai nutraukė šalių 2007 m. kovo 9 d. Paskolos sutartį, teismas negali tenkinti ieškinio reikalavimo pakeisti jau nutrūkusios sutarties sąlygas. Dėl šios priežasties reikalavimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo yra atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas G. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas, pripažindamas, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį, visiškai neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, formuojamą teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta tik esant esminiams sutarties pažeidimams. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo vienašališko sutarties nutraukimo kriterijų, nes, pirma, neteisėtai nutraukta sutartis buvo iš dalies įvykdyta, antra, kreditorius neprarado intereso prievolėje, trečia, dėl sutarties nutraukimo nėra apelianto kaltės, ketvirta, pažeidėjas turi galimybes tinkamai įvykdyti atnaujintą sutartį, penkta, egzistuoja apelianto patiriami nuostoliai dėl sutarties nutraukimo, šešta, sutartis laikytina vartojimo sutartimi, septinta, įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminas yra per trumpas. Taigi, teismo sprendimas pripažinti atsakovą teisėtai nutraukusiu sutartį yra nepagrįstas, pažeidžiantis CK 6.217 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nes nutraukdamas sutartį atsakovas, kaip bankas, neatsižvelgė į sutarties pobūdį – sudaryta vartojimo sutartis, kurioje papildomai saugomi vartotojo interesai; negalima išvada, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, ir negalėjo to numatyti; pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis neturėjo esminės reikšmės sutarties galiojimui; apelianto prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jo didelio neatsargumo; laikinas prievolės neįvykdymas nedavė atsakovui, kaip bankui, pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; apeliantas dėl sutarties nutraukimo patiria didelių ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos, nes sutarties tikslas buvo panaudotas šeimos gyvenamajam būstui įsigyti; atsakovas, kaip bankas, beveik vienerius metus nesinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį 26.3 p. pagrindu. Be to, teismas sprendė tik sutarties nutraukimo klausimą, tačiau nenagrinėjo galimybės išsaugoti šalių sutartinius santykius pakeičiant sutarties nuostatas abiem šalims priimtinu būdu ir sąlygomis. Aplinkybės, dėl kurių reikėtų svarstyti sutarties pakeitimo klausimą, yra atsakovo bankrotas ir finansinės šio proceso pasekmės. Dėl šių aplinkybių apelianto prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymo vertė iš esmės sumažėjo, kadangi apeliantas visa apimtimi prarado kredito įmokų dengimo šaltinį (užšaldytą 449 554,50 Lt dydžio indėlį). Taigi, akivaizdu, kad šalių sutartinių įsipareigojimų pusiausvyra iš esmės pasikeitė apelianto nenaudai. Teismas visiškai nevertino, kad nagrinėjamu atveju yra ir visi CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardyti kriterijai (jų visuma), nieko nepasisakė, kad apeliantas savo aktyviais veiksmais įgyvendino CK 6.204 straipsnio 3 dalyje numatytą procesinį reikalavimą, todėl įgijo teisę kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas BAB „Snoras“ ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei pagrįstai pripažino, kad paskolos sutartis nutraukta esant esminiam sutarties pažeidimui. Apeliantas sutartinius įsipareigojimus visiškai nustojo vykdyti nuo 2011 m. gruodžio mėn. ir kaip vienintelę priežastį, pateisinančią sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nurodė tai, kad atsakovui iškėlus bankroto bylą, jam liko negrąžinta neapdrausta 449 554,50 Lt indėlio suma. Taigi sutarties nutraukimo dieną 2012 m. gruodžio 27 d. apelianto negrąžinta paskolos suma sudarė daugiau kaip 9 proc. visos likusios apelianto negrąžintos paskolos sumos (344 432 Lt), todėl esant daugiau kaip 365 kalendorinių dienų vėlavimui, taip pat vertinant kitas aplinkybes dėl sutarties vykdymo ateityje, atsakovas turėjo pakankamą pagrindą nesitikėti, kad sutarties vykdymas bus atnaujintas, todėl sutartis buvo nutraukta. Be to, pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų (terminų) laikymasis turi esminės reikšmės, o apelianto teiginys, kad jis niekada nesiekė nemokėti skolos ar skolą sumažinti, yra nepagrįstas ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Priešingai nei teigia apeliantas, būtent jo veiksmai, t. y. sąmoningas sutartinių įsipareigojimų nevykdymas pagal sutartį, tikintis, kad neapdrausta indėlio suma bus užskaityti apelianto įsipareigojimai bankui pagal sutartį, nulėmė, kad apeliantui nevykdant mokėjimų ir nepasiekus taikaus susitarimo, sutartis buvo nutraukta. Apeliantui išmokėjus apdrausto indėlio sumą, jis turi pakankamai lėšų įsipareigojimams pagal sutartį padengti. Ginčijamas sutarties nutraukimas nebuvo skubotas, su apeliantu buvo nuolat bendraujama, jam sudaryta galimybė sumokėti pradelstą įsiskolinimą ir išvengti sutarties nutraukimo arba pasirašyti papildomą susitarimą dėl sutarties pertvarkymo. Klausimas dėl sutarties modifikavimo galėjo būti sprendžiamas tik teismui pripažinus sutarties nutraukimą nepagrįstu ir negaliojančiu, tačiau kadangi teismas konstatavo, kad sutartis nutraukta pagrįstai, sutarties pertvarkymo pagrindai nebuvo nagrinėjami. Be to, apelianto nurodytos aplinkybės neatitinka nei vieno iš CK 6.204 straipsnio 2 dalyje numatytų kriterijų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygų pakeitimo atmetė (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vienašališko paskolos sutarties nutraukimo teisėtumo (CK 6.217 str.) ir sutarties pakeitimo (CK 6.204 str.).
CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Be to, jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Jeigu konkrečios sutarties sąlygos pažeidimas pagal sutartį vertinamas kaip esminis ir (ar) sudarantis pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, tai yra pagrindas sutartį vienašališkai nutraukti joje nustatytu atveju (CK 6.217 str. 5 d.). Sutartinio ir įstatyminio vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais. Taigi, jei vienašališko sutarties nutraukimo sutartinis pagrindas pripažįstamas nesąžiningu ir negaliojančiu, tai teismas kvalifikuoja, ar tos aplinkybės yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį pagal įstatymą (CK 6.217 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovas nutraukė šalių sudarytą paskolos sutartį, remdamasis sutarties 26.3. punktu, be kita ko, numatančiu atsakovo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu paskolos gavėjas ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų uždelsė grąžinti dalį paskolos, sumokėti palūkanas arba kitas mokėtinas sumas (26.3.4. p. p.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad vartojimo sutarčių sąlygos, suteikiančios kredito davėjui teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį ir pareikalauti grąžinti prieš terminą visą likusį kreditą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis, net jei kredito gavėjas laiku negrąžina bankui net nedidelės kredito dalies, yra nesąžiningos (CK 6.188 str.; redakcija, galiojusi iki 2014-06-13) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011), tačiau kartu laikomasi nuostatos, kad nors sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
Byloje nustatyta, kad nors ieškovas sutartinių prievolių pradėjo nesilaikyti nuo 2011 m. gruodžio 28 d., atsakovas sutartį vienašališkai nutraukė tik 2012 m. gruodžio 27 d., šalims nepavykus susitarti taikiai. Iš byloje esančių ieškovo raštų atsakovui (pavyzdžiui, 2012 m. spalio 30 d., b. l. 43) matyti, kad ieškovas sąmoningai atsisakė vykdyti sutartines prievoles, motyvuodamas tai dėl banko bankroto įšaldytomis ieškovo indėlio lėšomis. Šios pozicijos ieškovas laikėsi net ir tuomet, kai buvo informuotas, jog indėlio lėšų įskaitymas skolai pagal paskolos sutartį padengti yra negalimas (b. l. 42). Taigi, nors ir turėjo finansinių galimybių (2012 m. vasario 3 d. ieškovui buvo išmokėta 345 280 Lt draudimo išmoka iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (b. l. 4), be to, byloje nėra įrodymų, kad ir iki šios išmokos gavimo ieškovo turtinė padėtis buvo tokia sunki, kad jis negalėjo mokėti įmokų pagal paskolos sutartį), ieškovas tyčia nevykdė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, kas atsakovui buvo akivaizdus pagrindas nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje.
Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors pareikštu ieškiniu ieškovas ginčija vienašalį sutarties nutraukimą ir šiuo metu deklaruoja galintis ir norintis vykdyti paskolos sutartį, po sutarties nutraukimo ir toliau jos nevykdo. Paskolos sutarties 28 punkte nustatyta, kad iš visų paskolos gavėjo įmokėtų pagal sutartį sumų pirmiausia padengiamos mokėtinos palūkanos, po to – grąžintina paskolos suma, kitos pagal sutartį mokėtinos sumos, ir galiausiai – priskaičiuoti delspinigiai. Taigi ieškovo argumentas, kad sutarties jis nevykdo dėl to, kad visi mokėjimai būtų skirti delspinigiams padengti, yra aiškiai nepagrįstas.
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad vartotojams taikoma papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Taigi jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Atsižvelgdama į nustatytas sutarties pažeidimo aplinkybes, esminę reikšmę laikytis kreditavimo sutarties sąlygų (net ir iškėlus bankui bankroto bylą), teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad teismas sutarties pažeidimą įvertino kaip esminį, pažeisdamas CK 6.217 straipsnio 2 dalį.
CK 6.204 straipsnyje reglamentuojamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių sutarties šalių įsipareigojimų pusiausvyra iš esmės pasikeičia ir vienai šaliai sutartį vykdyti tampa sudėtingiau negu kitai šaliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Nagrinėjamu atveju atsakovas įvykdė savo prievolę pagal paskolos sutartį, suteikdamas ieškovui visą sutartą kredito sumą; ieškovas įrodymų, patvirtinančių, kad padidėjo jo prievolės mokėti grąžinamo kredito ir palūkanų įmokas įvykdymo kaina (mokėtina pagal paskolos sutartį suma), nepateikė, taigi, esminio sutarties vykdymo suvaržymo neįrodė. Be to, byloje nustatyti faktai, kad ieškovas visiškai nustojo vykdyti prievoles pagal sutartį, dėl sutarties pakeitimo į atsakovą kreipėsi beveik po metų nuo paskolos įmokų mokėjimo nutraukimo dienos, yra kliūtis sutarties nevykdymą tokiu mastu vertinti kaip CK 6.204 straipsnyje reglamentuojamų aplinkybių poveikio padarinį, juo labiau, kad, kaip minėta, ieškovas turėjo finansinių galimybių sutartį vykdyti tinkamai.
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.