Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-317/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.,1.2.3.2.6.Teisminio proceso Nr. 1-20-1-01216-2009-5

2011 m. birželio 10 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. V. ir M. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu šešiolikai metų ir aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi bei E. V. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų ir dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. P. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu šešiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. ir M. P. nuteisti už tai, kad, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, itin žiauriai nužudė kitą žmogų, o būtent: 2008 metų rugsėjo mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, laikotarpyje nuo 15 val. iki 20 val., vietovėje, esančioje Kleboniškio miško parke, 1200 m atstumu nuo metalinio automagistralės Vilnius – Kaunas – Klaipėda pėsčiųjų viaduko, iš pykčio, tyčia sudavė nenustatytos asmenybės vyriškiui ne mažiau kaip 56 smūgius rankomis, kojomis, metaliniu vamzdžiu į galvą, krūtinę, pilvą, nugarą, tokiais veiksmais padarydami nukentėjusiajam dešinės pusės 8 ir 9, kairės pusės 3-9, 11, 12 šonkaulių lūžius, kairės menties skeveldrinį lūžį, vidaus organų pažeidimus, dėl ko nukentėjusysis įvykio vietoje mirė.

Nuteistasis E. V. savo apeliaciniame skunde teigia, jog Kauno apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, jis nepadarė.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nesurinkta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jo kaltę nužudžius nenustatytos asmenybės vyrą. Pasak E. V. , nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo G. N. parodymais, kadangi, pasak apelianto, jis pats dalyvavo nužudant nukentėjusįjį ir duodamas E. V. kaltinančius parodymus siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytojų T. Ž. ir M. T. parodymai taip pat negali būti pripažinti patikimais įrodymais, kadangi šios liudytojos pačio įvykio nematė. Byloje liko nenustatyta aplinkybė, dėl kokių konkrečių sužalojimų nenustatytos asmenybės vyras mirė.

Nuteistasis E. V. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis M. P. apeliaciniu skundu nesutinka su Kauno apygardos teismo nuosprendžiu bausmės skyrimo dalyje. Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino dėl padaryto nusikaltimo ir nuoširdžiai gailisi. Be to, prašo atsižvelgti į tai, kad apeliantas yra jauno amžiaus, užaugęs vaikų namuose. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad apygardos teismo atliktas įrodymų tyrimas yra neišsamus, o paskelbiant nuosprendį nedalyvavo M. P. gynėjas.

Teismo posėdyje dalyvę nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų E. V. ir M. P. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo E. V. apeliacinio skundo.

E. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su M. P. , tyčia, itin žiauriai nužudė nenustatytos asmenybės vyriškį. Nuteistasis E. V. apeliaciniame skunde, kaip ir savo parodymuose viso proceso metu, neigia savo kaltę nužudžius nenustatytos asmenybės vyriškį ir nurodo, kad mirtį nulėmusius sužalojimus nukentėjusiajam padarė byloje liudytoju apklaustas G. N. , o ne apeliantas. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog Kauno apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai ištyrus visus byloje esančius duomenis, kuriais remiantis padarytos teisingos išvados dėl E. V. kaltės tyčia, itin žiauriai nužudžius nenustatytos asmenybės vyriškį.

Bylos duomenimis – liudytojo G. N. , nuteistojo M. P. , paties apelianto parodymais, teismo medicinos specialisto išvados duomenimis byloje patikimai nustatyta, kad 2008 metų rugsėjo mėnesį, vietovėje, esančioje Kleboniškio miško parke, itin žiauriais veiksmais, suduodant ne mažiau kaip 56 smūgius rakomis, kojomis ir metaliniu vamzdžiu į įvairias kūno vietas, buvo nužudytas nenustatytos asmenybės vyriškis. Pats nuteistasis savo parodymuose teisiamajame posėdyje neneigė buvęs nusikaltimo vietoje ir matęs nužudytą nenustatytos asmenybės vyriškį, tačiau tvirtino, kad tuo metu, kai buvo sumuštas ir sužalotas nukentėjusysis, jis buvo labai girtas ir įvykio vietoje miegojo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei įvertino tokius nuteistojo E. V. parodymus, sugretino juos su kita bylos medžiaga ir padarė teisingą išvadą, kad E. V. parodymai, duoti šioje byloje, buvo ne tik nenuoseklūs, prieštaringi, bet ir prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems duomenims. Apygardos teismas, atmesdamas tokius apelianto parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepažeidė. Liudytojas G. N. nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime nuosekliai ir vienodai tvirtino, kad 2008 metų rugsėjo mėnesį susitiko su abiem nuteistaisiais ir kartu su jais buvusiu vyriškiu, vardu Darius. Nusipirkę alkoholinių gėrimų, visi nuėjo į aikštelę, esančią Kleboniškių miško parke. Pasibaigus alkoholiniams gėrimams, E. V. pareikalavo vyriškio, vardu Darius, duoti pinigų alkoholiui įsigyti. Dariui atsisakius, E. V. ėmė prieš jį smurtauti – spyrė nukentėjusiajam į galvą, o šiam nugriuvus, 8 – 10 kartų spyrė į šonus. Netrukus prie E. V. smurtinių veiksmų prisijungė M. P. , kuris vyriškį taip pat spardė. Abu nuteistieji gulinčiam nukentėjusiajam sudavė daug smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, ant jo šokinėjo, o M. P. “Darių” mušė ir įvykio vietoje rastu metaliniu vamzdžiu. Supratę, kad sumuštas nukentėjusysis mirė, abu nuteistieji jį suvyniojo į juodos spalvos polietileninę plėvelę ir įmetė į miške buvusią iškastą duobę, vėliau, slėpdami lavoną, į duobę primėtė įvairių daiktų (t. 1 b.l. 191-121, 122-124, 129-132, t. 3 b.l. 66-69). Tokius liudytojo G. N. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti duomenys – įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo medicinos specialisto išvada bei liudytojų T. Ž. ir M. T. parodymai. Iš 2009 m. gruodžio 9 d. įvykio vietos apžiūros protokolo ir 2009 m. gruodžio 10 d. Kauno apskrities VPK NTV SNTS vyresniojo tyrėjo A. A. tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad tikrinant šaltinio “A” (kaip paaiškėjo vėliau – liudytojo G. N. ) nurodytą informaciją, buvo apžiūrėta Kleboniškio miške esanti aikštelė, kur G. N. nurodytoje vietoje buvo atkasti suirę nenustatytos asmenybės vyro palaikai, įvynioti į juodos spalvos polietileninę plėvelę (t. 1 b.l. 6, 8-17). Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 1280/09(02) matyti, kad dėl pilno lavono suirimo, žuvusiojo mirties priežastis nenustatyta. Tačiau tyrimą atlikęs specialistas nustatė, kad palaikai žemėje išbuvo daugiau nei šešis mėnesius. Išlikusiuose žuvusiojo skeleto kauluose be gijimo požymių nustatyti dešinės pusės 8 ir 9, kairės pusės 3-9, ir 11, 12 šonkaulių lūžiai. Nustatyti šonkaulių bei kairės mentės lūžiai padaryti mažiausiai keturių atskirų smūgių riboto paviršiaus kietu buku daiktu. Kairė mentė ir kairės pusės 3-9 šonkauliai galėjo būti sulaužyti vienu ar daugiau smūgių pailgu sunkiu daiktu išilgai mentės linijos esant fiksuotai krūtinės ląstai, tikėtina, nukentėjusiajam gulint kniūbščiam (t. 1 b.l. 26-33). Taigi, teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys apie galimą nukentėjusiojo mirties laiką bei nustatytų sužalojimų padarymo mechanizmą (kairė mentė ir kairės pusės 3 - 9 šonkauliai galėjo būti sulaužyti vienu ar daugiau smūgių pailgu sunkiu daiktu) sutampa su liudytojo G. N. parodymais apie tai, kad žuvusysis buvo mušamas ne tik spardant į įvairias kūno vietas, bet ir suduodant metaliniu vamzdžiu. Be to, G. N. byloje duotus parodymus patvirtina ir liudytojų T. Ž. bei M. T. parodymai, kuriuose jos teigė ne kartą girdėjusios nuteistųjų M. P. ir E. V. pokalbį apie Kleboniškių miške jų nužudytą ir užkastą vyriškį (t. 2 b.l. 8-10, t. 3 b.l. 68-69). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad šių liudytojų parodymai yra išvestiniai. Tačiau tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame visų byloje surinktų duomenų kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Liudytojų T. Ž. ir M. T. parodymai nekelia abejonių nei dėl jų, kaip įrodymo, gavimo būdo teisėtumo, nei dėl patikimumo. Jie patvirtinami liudytojo G. N. parodymais bei įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis. Todėl jais pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių E. V. teiginius, kad šios liudytojos yra suineteresuotos bylos baigtimi ir dėl to apkalba nuteistuosius.

Taigi, priešingai nei nurodoma nuteistojo E. V. apeliaciniame skunde, liudytojo G. N. parodymai viso proceso metu buvo išsamūs ir vienodi, jie patvirtinami kitais byloje esančiais duomenimis. Jų visuma paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad nenustatytos asmenybės vyriškį nužudė M. P. ir G. N. , o pastarasis duodamas apeliantą kaltinančius parodymus siekia jį apkalbėti bei išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be nenuoseklių ir prieštaringų nuteistojo M. P. parodymų apie G. N. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, byloje daugiau nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad atimant gyvybę nenustatytos asmenybės vyriškiui be E. V. ir M. P. gyvybės atėmimo procese būtų dalyvavęs ir liudytojas G. N. . Apklaustas ikiteisminiame tyrime M. P. neigė buvęs įvykio vietoje ir bet kokiais veiksmais prisidėjęs prie vyriškio nužudymo (t. 2 b.l. 89-92, 96). Ikiteisminio tyrimo pabaigoje susipažinęs su visa bylos medžiaga ir teisiamajame posėdyje išklausęs E. V. parodymus, M. P. pirmosios instancijos teisme ėmė tvirtinti, kad nukentėjusįjį nužudė kartu su G. N. . Akivaizdu, kad duodamas tokius parodymus nuteistasis M. P. siekė juos priderinti prie kitų byloje surinktų duomenų ir prie E. V. gynybinės versijos, tokiu būdu siekdamas padėti jam (E. V. ) išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Esant pirmiau nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai pripažino, jog M. P. parodymai yra nenuoseklūs, nepatikimi ir prieštaraujantys kitiems bylos įrodymams.

Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta apeliacinio skundo teiginį, kad byloje nenustatyta nukentėjusiojo mirties priežastis ir tai sutrukdė teismui priimti teisingą nuosprendį. Iš tiesų, pirmiau aptartoje teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad dėl pilno lavono suirimo, tikslią mirties priežastį nustatyti nėra galimybės. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad mirties aplinkybės nebūtinai gali būti nustatomas tik remiantis specialisto išvada – mirties priežastis, laikas ir visos kitos bylos aplinkybės gali būti nustatinėjamos visais BPK 20 straipsnyje numatytais leistinais įrodymais. Pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad: 2008 metų rugsėjo mėnesį, Kleboniškio miške esančioje aikštelėje nuteistieji E. V. ir M. P. sudavė ne mažiau kaip 56 smūgius rankomis, kojomis ir metaliniu vamzdžiu nenustatytos asmenybės vyriškiui į įvairias kūno vietas; nuo suduotų smūgių ir jais padarytų sužalojimų nukentėjusysis netrukus įvykio vietoje mirė; abu nuteistieji žuvusiojo lavoną įvyniojo į polietileninę plėvelę ir užkasė duobėje. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą būtų vartoję kiti, pašaliniai asmenys. Vadinasi, nenustatytos asmenybės vyriškio mirties priežastimi buvo nuteistųjų M. P. ir E. V. daugybiniais smūgiais padaryti sužalojimai, sukėlę nukentėjusiojo mirtį, t.y. tarp nuteistųjų neteisėtų, agresyvių veiksmų – daugybinių smūgių sudavimo, ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pirmiau aptartais duomenimis patikimai nustatyta, kad abu nuteistieji – E. V. ir M. P. aktyviai dalyvavo tiek nužudant nenustatytos asmenybės vyriškį, tiek paslepiant jo lavoną. Jie abu buvo įvykio vietoje, abu naudojo smurtą – sudavė daug smūgių rankomis, kojomis ir metaliniu vamzdžiu nužudytajam į įvairias kūno vietas, ant jo šokinėjo bei slėpė nusikaltimo pėdsakus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. V. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Dėl nuteistojo M. P. apeliacinio skundo.

Nuteistasis M. P. savo apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą paskirtąją bausmę atsižvelgiant į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Be to, nuteistasis teigia, jog jam paskirtoji bausmė turėtų būti sušvelninta ir todėl, kad jis augo vaikų namuose, yra jauno amžiaus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, M. P. paskyrė teisingą ir tinkamai motyvuotą bausmę.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas įvertina, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje pirmiau, nuteistojo M. P. parodymai viso proceso metu nebuvo nei nuoseklūs, nei vienodi. Ikiteisminiame tyrime apeliantas neigė buvęs įvykio vietoje ir vartojęs bet kokį fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Apklaustas teisiamajame posėdyje M. P. pakeitė savo parodymus, pripažino dalyvavęs nužudant nenustatytos asmenybės vyriškį, tačiau akivaizdžiai siekė sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme – teigė, kad pirmasis smurtauti prieš žuvusįjį pradėjo liudytojas G. N. , o apeliantas tik vėliau prisijungė prie pastarojo smurtinių veiksmų. Be to, nuteistasis M. P. savo parodymuose neigė jo bendrininko E. V. intensyvius smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Tokie nuteistojo M. P. parodymai buvo paneigti pirmiau aptartais bylos duomenimis. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nuteistojo M. P. atžvilgiu.

Kauno apygardos teismas, skirdamas M. P. bausmę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą, dėl ko buvo sukelti sunkūs ir neatitaisomi padariniai, nusikalstama veika buvo baigta. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino M. P. asmenybę (anksčiau teistas, iki nusikalstamos veikos padarymo niekur nedirbo, vedė asocialų gyvenimo būdą), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui). Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog apeliantas augo vaikų namuose, yra jauno amžiaus, yra svarbios skiriant ir individualizuojant bausmę, tačiau nepaneigia visų kitų bausmės individualizavimui svarbių aplinkybių, kurias nustatė ir įvertino apygardos teismas. Už nenustatytos asmenybės vyriškio tyčinį itin žiaurų nužudymą apeliantui paskirta 16 metų laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, M. P. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti nėra jokio pagrindo.

Iš nuteistojo M. P. apeliacinio skundo turinio matyti, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teisme buvo suvaržyta apelianto teisė į gynybą, nes skelbiant teismo nuosprendį posėdyje nedalyvavo gynėjas. Teisė į gynybą, kurią tiek įtariamajam, tiek kaltinamajam nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis, BPK 21 straipsnio 4 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 50 straipsnio 1 dalis, yra procesinių priemonių, kurias naudodamas įariamasis ar kaltinamasis ginasi nuo įtarimo ar kaltinimo, visuma. Įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis turi teisę pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją arba prašyti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime M. P. buvo paskirtas gynėjas BPK 51 straipsnyje nustatyta tvarka, kuris gynė apelianto teises ir teisėtus interesus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. BPK 308 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nuosprendis skelbiamas dalyvaujant kaltinamajam, jo gynėjui ir prokurorui, jeigu teismas nenusprendžia kitaip. Šiuo atveju iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė skundžiamą nuosprendį skelbti nedalyvaujant nuteistojo M. P. gynėjui, o nuteistasis tam neprieštaravo. Paskelbęs priimtą nuosprendį teismas išaiškino teismo nuosprendžio apskundimo laiką bei tvarką, bausmės vykdymo ypatumus, o apeliantas teismo posėdžio metu nurodė, kad nuosprendį, jo apskundimo tvarką ir bausmės vykdymo ypatumus suprato (t. 3 b.l. 119). Atsižvelgdama į pirmiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, paskelbdamas priimtą nuosprendį nedalyvaujant gynėjui apeliantui garantuojamų teisių į gynybą esmingai nesuvaržė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų E. V. ir M. P. apeliacinius skundus atmesti.