Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. gynėjo advokato Egidijaus Bičkausko kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutarties.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu V. P. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams; pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus, iš dalies pridėta bausmė, paskirta pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, bei subendrinta bausmė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2006 m. gruodžio 27 d. iki 2007 m. vasario 15 d.

Procesas dėl nukentėjusiųjų K. J. ir T. M. civilinių ieškinių nutrauktas.

Iš nuteistojo V. P. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 1039,50 Lt už nukentėjusiosios O. B. gydymą ir 3577,00 Lt už nukentėjusiojo V. B. gydymą.

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteistas A. Ž., tačiau jis nuosprendžio kasacine tvarka neskundžia.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 3 d. nutartimi nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmetė.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

V. P. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus nuteistas už tai, kad jis 2006 m. gruodžio 23 d. 3.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), atvirai, panaudodamas smurtą, t. y. spardydamas ir išlauždamas O. B. buto, esančio (duomenys neskelbtini), duris, prieš savininkės O. B. valią įsibrovė į butą, pažeisdamas nukentėjusiosios ir jos šeimos narių teisę į normalią ir ramią aplinką, dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, nepaisydamas elementarių visuomenės ir moralės normų, be jokios priežasties dėl chuliganiškų paskatų tyčia nesunkiai sužalojo du žmones: sutrenkė nukentėjusiajai O. B. į galvą durimis, sudavė jai į galvą metaliniu strypu, nugriovė ją, taip padarė muštinę žaizdą kaktos-viršugalvio srityje, kraujosruvas ir minkštųjų audinių sumušimus kairės akies vokuose, kairiame skruoste ir žande bei dešinio peties priekiniame paviršiuje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą; toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, sudavė nukentėjusiajam V. B. metaliniu strypu ne mažiau kaip šešis smūgius į galvos, rankų, kojų ir įvairias kūno sritis, taip padarė jam muštinę žaizdą kairėje pakaušio pusėje, kairio smilkinio ir momens srityse, kairėje alkūnėje, dešinio dilbio srityje, abiejų alkūnkaulių kūno ir kairio alkūnkaulio atvirą skeveldrinį lūžį su stipinkaulio galvutės išnirimu, minkštųjų audinių sumušimus ir poodines kraujosruvas kairio kelio, kairio peties ir žasto, kairės akies vokų srityse, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, V. P. pagal 284 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad su A. Ž. 2007 m. gegužės 15 d., apie 23.30 val., viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio (tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), veikdami bendrininkų grupe, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir pažeidė nukentėjusiųjų N. U., R. K., K. J., T. M., D. A. bei kartu su jais buvusių R. D., A. M. teisę į normalią ir ramią aplinką – sutrikdė visuomenės rimtį: A. Ž. dėl chuliganiškų paskatų ir nepaisydamas elementarių moralės ir elgesio normų, sudavė po vieną smūgį kumščiu į veidą R. K. ir N. U., metė akmenį ir juo įskėlė K. J. automobilio BMW (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priekinį stiklą, padarydamas 200 Lt turtinę žalą, o V. P. iš chuliganiškų paskatų vieną kartą įspyrė į K. J. automobilio BMW (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priekines dešinės pusės dureles ir jas sugadino, padarydamas 300 Lt turtinę žalą, sudavė vieną smūgį kumščiu K. J. į veidą, padarydamas jam paviršinę muštinę žaizdą su kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje - nežymų sveikatos sutrikdymą, bei vieną kartą įspyrė į T. M. automobilio „Renault (duomenys neskelbtini)“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priekines keleivio pusės dureles ir jas sugadino, padarydamas 300 Lt turtinę žalą.

Kasatorius ginčija teismo nuosprendžio dalį, kuria V. P. pripažintas kaltu dėl neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo ir nesunkaus dviejų žmonių sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų. Anot jo, teismai netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius surinktus duomenis, neatsižvelgė į įrodymų nepakankamumą, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Taip buvo pažeisti taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nustatantys, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi teisę, kad jo byla būtų viešai ir teisingai išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo, o teismas imasi visų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad V. P. neigė įsiveržęs į O. B. butą ir padaręs nesunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl teisėtvarkos institucijų nekvalifikuotų veiksmų nebuvo imtasi priemonių patikrinti jo alibi, laiku apklausti tiek jį, tiek nukentėjusiuosius, o dėl to atsiradusios tyrimo spragos buvo aiškinamos ne jo naudai. Apie kvalifikacijos ir atsakingumo stoką rodo ir tai, kad įtarimas vien teisminio tyrimo metu buvo tikslinamas tris kartus. Bylos tyrimas pirmosios instancijos teisme iš esmės vyko du kartus, tik teisėjaujant skirtingiems teisėjams, be to, baigėsi skirtingais rezultatais. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėjas V. Turauskis 2007 m. liepos 10 d. pradėjo nagrinėti bylą, o 2007 m. lapkričio 20 d. po baigiamųjų kalbų teismas išėjo į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. 2007 m. gruodžio 10 d. teismas paskelbė nutartį, kad, berašant nuosprendį, nustatyta, jog šioje byloje yra neaiškios bylos aplinkybės, kurias būtina išsiaiškinti, todėl buvo nutarta atnaujinti įrodymų tyrimą. Tačiau, net nepradėjęs naujo įrodymų tyrimo, teismas 2008 m. vasario 6 d. priėmė kitą nutartį, nurodydamas, kad nagrinėjama byla prokuroro prašymu perduodama ikiteisminiam tyrimui papildyti. Be to, teismas nutartyje klaidingai nurodė BPK 234 straipsnio 3 dalį, kurios pagrindu byla perduodama prokurorui. Teismas turėjo vadovautis BPK 254 straipsnio 3 dalimi arba 288 straipsnio nuostatomis. Tačiau bet kuriuo atveju teismas turėjo nustatyti konkretų terminą pažeidimams pašalinti ar ikiteisminiam tyrimui papildyti, bet to nepadarė. Vadovaudamasis BPK 288 straipsniu, teismas privalėjo padaryti bylos nagrinėjimo teisme pertrauką ir nustatyti jos trukmę (to nebuvo padaryta), posėdis po pertraukos turėjo būti toliau tęsiamas, nes viena principinių BPK nuostatų (BPK 243 straipsnis) yra tai, jog teisiamasis posėdis iki bylos išnagrinėjimo negali būti pertrauktas. Bet koks bylos nagrinėjimo atidėjimas, jeigu to nenumato BPK 244 straipsnis, ar pabaigimas, kitaip negu tai numatyta BPK 303 straipsnyje, t. y. nuosprendžiu, yra negalimas.

Gavęs baudžiamąją bylą tyrimui papildyti, prokuroras jokių naujų aplinkybių byloje nenustatinėjo. Jis ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad kai kurie iš teisminio nagrinėjimo metu „netinkamai davusių parodymus“ liudytojų atsisakytų savo parodymų, iš esmės pažodžiui perrašė anksčiau buvusį kaltinamąjį aktą. 2008 m. balandžio 30 d. sujungęs šią bylą su kita byla dėl nesunkaus nusikaltimo, kurioje, be V. P., kaltinamas ir A. Ž., prokuroras su 2008 m. liepos 30 d. kaltinamuoju aktu bylą pasiuntė į tą patį Kaišiadorių rajono apylinkės teismą. Prokuroras, priimdamas sprendimą sujungti baudžiamąsias bylas, aiškiai viršijo savo kompetenciją, atlikdamas veiksmus, kuriuos atlikti turėjo teisę ir įgaliojimus tik teismas (BPK 254 straipsnis). Taip buvo šiurkščiai pažeistas bylos teisme nagrinėjimo rungimosi principas (BPK 7 straipsnis), nes vienai iš proceso šalių buvo suteiktos išskirtinės teisės, o teismai, ignoruodami šią situaciją, nebuvo nešališki (BPK 44 straipsnis). Be to, apylinkės teismas, pakartotinai gavęs bylą, kurioje buvo kaltinamas V. P., nebetęsė bylos nagrinėjimo po pertraukos, kaip to reikalauja įstatymas, taip pažeisdamas bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo reikalavimą (BPK 243 straipsnis). Įregistravus bylą nauju numeriu (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ją pradėjus nagrinėti iš naujo, nauja sudėtimi (iš pradžių teisėja M. Stambrauskaitė, o po to teisėja S. Vilutienė ), buvo pažeistas teismo sudėties nekeičiamumo nagrinėjant baudžiamąją bylą reikalavimas (BPK 223 straipsnis). Kaišiadorių rajono apylinkės teisėjas V. Turauskis, pradėjęs nagrinėti bylą, ir šiuo metu tebedirba tame pačiame teisme. Jokių duomenų apie tai, kad jis negalėjo tęsti bylos nagrinėjimo, byloje nėra. Tai, anot kasatoriaus, kelia abejonių dėl teismo nešališkumo. Apeliacinės instancijos teismas, nepakankamai įsigilinęs į nagrinėjamą situaciją, išdėstytus skunde argumentus atmetė. Šis teismas teisingai nurodė, kad byla antrą kartą į teismą buvo perduota vadovaujantis BPK 218 ir 219 straipsniais, tačiau tai nereiškia, kad po pertraukos teismas tęsia posėdį kita sudėtimi. Apeliacinės instancijos teiginys, kad teisminis nagrinėjimas dėl baudžiamojoje byloje buvusių prieštaravimų atnaujintas prokuroro prašymu, neatitinka tikrovės (2007 m. gruodžio 10 d. posėdžio protokolas ir teismo nutartis).

Kasatorius argumentuoja, kad kasacinės instancijos teismas privalo panaikinti ar pakeisti kasacine tvarka apskųstą nuosprendį, jei nustato, kad žemesnės instancijos padarytos išvados yra nenuoseklios, paviršutiniškos, prieštaringos, nes tokių trūkumų turintys nuosprendžiai neatitinka BPK 303-307 straipsniuose nustatytų reikalavimų nuosprendžio turiniui. Nuosprendis, kuriuo konstatuojama, kad traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo padarė nusikalstamą veiką, negali būti priimamas nepašalinus nagrinėjant bylą kilusių abejonių. Tokio nuosprendžio motyvuose turi būti aptartos visos bylai svarbios aplinkybės, motyvai turi būti tarpusavyje susieti, juose neturi būti loginių spragų (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-544/2005). Anot kasatoriaus, šios nuostatos taikytinos ir nagrinėjamoje byloje.

Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl V. P. apeliacinio skundo motyvų, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neatkreipė dėmesio į teigiamą jo charakteristiką, kad jis turi du mažamečius vaikus (vienas neturintis metų, o kitas 7 metų amžiaus), ir laisvės atėmimo bausmę skyrė jam beveik du kartus didesnę nei prašė valstybinis kaltintojas. Atsižvelgtina ir į tai, kad V. P., nors ir ne vieną kartą teistas, tačiau niekada nevengė atsakomybės ir kaltės pripažinimo, bausmes atliko, dirbo, buvo susituokęs, turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą.

Prokurorė taip pat nesutinka su kasatoriumi, kad teismas, perduodamas bylą prokurorui, privalėjo vadovautis BPK 288 straipsniu ir daryti bylos nagrinėjimo pertrauką. Šiame procese byla buvo perduota tyrimui papildyti, todėl, vadovaujantis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, papildęs ikiteisminį tyrimą, bylą teismui nagrinėti prokuroras perdavė BPK 218 straipsnio ir 220 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. su kaltinamuoju aktu. Tokiu atveju baudžiamasis procesas byloje vykdomas iš naujo. Nepagrįstas ir kasatoriaus teiginys, kad jokių naujų tyrimo veiksmų byloje nebuvo atlikta. Iš tikrųjų tokie veiksmai atlikti buvo – apklausti liudytojai O. B. (T. 3, b. 1. 181), L. Ž. (T. 3, b. 1. 182 ), J. N. (T. 3, b. l. 184-185),V. N. (T. 3, b. l. 189-190), atliktos akistatos tarp V. N. ir S. Š. bei A. G. (T. 3, b. l. 186-190).

Prokurorė taip pat nurodo, kad prokurorės 2008 m. balandžio 30 d. nutarimu ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo sujungti pagrįstai. Kasatorius klaidingai teigia, kad tokį sprendimą galėjo priimti tik teismas. Teismui perdavus bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti, ikiteisminio tyrimo veiksmai byloje buvo atliekami vadovaujantis BPK XIII-XVI skyrių nuostatomis. BPK 170 straipsnio 4 dalies l punkte numatyta, kad prokuroras turi teisę tyrimus sujungti ir atskirti, todėl tai buvo padaryta neperžengiant kompetencijos ribų.

Pasak prokurorės, klaidingai aiškindamas BPK 288 straipsnio reikalavimus, kasatorius daro nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą buvo pažeisti BPK 223 ir 243 straipsniai. BPK 223 straipsnis apibrėžia teismo sudėties nekeičiamumo, o BPK 243 straipsnis reglamentuoja teisminio nagrinėjimo nepertraukiamumo principą. Perduodant bylą tyrimui papildyti, pertrauka neskelbiama, o baudžiamasis procesas byloje vykdomas iš naujo, taigi BPK 243 straipsnis nebuvo pažeistas. Nepažeistas ir BPK 223 straipsnis. Papildžius ikiteisminį tyrimą ir 2008 m. liepos 30 d. perdavus bylą su kaltinamuoju aktu teismui, teisėja M. Stambrauskaitė 2008 m. rugpjūčio 28 d., vadovaudamasi BPK 233 straipsniu, priėmė nutartį perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teismo posėdyje. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, teisėja šios bylos nagrinėti iš esmės nepradėjo. 2008 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdis neįvyko neatvykus liudytojams (T. 5, b. 1. 87). 2008 m. spalio 9 d. 1. e. teismo pirmininko pareigas patvarkymu baudžiamoji byla nagrinėti paskiriama teisėjai S. Vilutienei, nes teisėja M. Stambrauskaitė buvo paskirta dirbti Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme, todėl negalėjo baigti nagrinėti bylos (T. 5, b. l. 100). Atlikus šiuos veiksmus, BPK 223 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, kad bylą išnagrinėtų tos pačios sudėties teismas, nebuvo pažeistas. Pasak prokurorės, V. P. bylą pirmosios instancijos teisme nuo parengiamosios teisiamojo posėdžio dalies iki nuosprendžio paskelbimo išnagrinėjo ta pati teisėja.

Prokurorė taip pat siūlo atmesti kasacinio skundo argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo, nes jis neva bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nepakankamai išanalizavo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esančius prieštaravimus, nepasisakė dėl liudytojų, patvirtinančių V. P. alibi, parodymų atmetimo pagrįstumo. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Kasacinės instancijos teismas negali iš naujo tirti bei vertinti įrodymų, nustatinėti faktinių aplinkybių. Nagrinėjant kasacinį skundą, kuriame reiškiamas nesutikimas su žemesnės instancijos teismų vertinant įrodymus padarytomis išvadomis, patikrinama, ar apskųstuose teismų sprendimuose remtasi įstatymų nustatyta tvarka surinktais duomenimis, ar tie duomenys tinkamai buvo tiriami teismo posėdžiuose ir ar nuosprendžiuose bei nutartyse pateikiamas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-188/2008). Susipažinus su bylos medžiaga, matyti, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojų parodymus bei kitus įrodymus tyrė ir vertino nepažeisdamas BPK nuostatų. Teismas tenkino gynybos prašymą ir atliko byloje įrodymų tyrimą, apklausė advokato nurodytus liudytojus pakartotinai. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad niekas iš proceso dalyvių, taip pat ir gynyba, nereiškė papildomų prašymų dėl teisminio tyrimo papildymo. Apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įrodymai įvertinti vadovaujantis įstatymu. Patikrinęs nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, teismas konstatavo, kad visos bylos aplinkybės ištirtos, įrodymai įvertinti teisingai, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.

Prokurorė nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentą dėl paskirtosios bausmės: nevertino to, kad pirmosios instancijos teismas teigiamai apibūdinamam ir du vaikus auginančiam V. P. paskyrė bausmę, kuri yra dvigubai didesnė, negu valstybinio kaltintojo pasiūlyta. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Teismas yra įpareigotas motyvuotai atsakyti į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Kauno apygardos teismo nutartyje pasisakyta ir dėl nuteistajam skirtos bausmės. Teismas konstatavo, kad artima pagal sankcijas numatytų bausmių vidurkiui bausmė yra tinkama, nes buvo įvertintas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, tyčinė kaltės forma, asmenybė, atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Pasak prokurorės, vien ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino valstybinio kaltintojo pasiūlytos bausmės ir pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės dydžių skirtumo, neduoda pagrindo teigti, kad buvo neatsakyta į apeliacinio skundo argumentą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl baudžiamojo proceso eigos

Kasatoriaus teigimu, baudžiamojo proceso metu buvo pažeisti teismo sudėties nekeičiamumo ir bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo reikalavimai. Argumentai, pagrindžiantys šiuos teiginius, nepagrįsti. Kaip rodo bylos medžiaga, teismas perdavė bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti BPK 254 straipsnio 3 dalies pagrindu. Akivaizdu, kad BPK 234 straipsnio 3 dalis teismo nutartyje nurodyta per klaidą (T. 3, b. l. 180), kuri nuteistojo procesinių teisių nesuvaržė. Pažymėtina, kad teismas priėmė tokį sprendimą prokuroro prašymu, tačiau kaltinamasis V. P. ir jo gynėjas J. Gaudutis šiam prašymui pritarė (T. 3, b. l. 179). Tai, kad teismas nenurodė termino ikiteisminiam tyrimui papildyti, kaip to reikalauja BPK 254 straipsnio 3 dalis, esminės reikšmės bylos eigai neturėjo ir nelaikytina esminiu BPK pažeidimu. Nuoroda į BPK 243 straipsnyje įtvirtintą teismo proceso nepertraukiamumo reikalavimą šiuo atveju nėra tinkama, nes bylos perdavimas prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti BPK 254 straipsnio 3 dalies pagrindu savaime reiškia teismo proceso nutrūkimą ir bylos grąžinimą į ankstesnę stadiją.

Papildęs ikiteisminį tyrimą, prokuroras bylą teismui perdavė nagrinėti BPK 218 straipsnio ir 220 straipsnio nustatyta tvarka, taigi teismas pradėjo nagrinėti bylą iš naujo. Kasatoriaus teiginiai, kad bylą turėjo nagrinėti tas pats teisėjas, kuris bylą perdavė prokurorui, nepagrįstas. Tokio reikalavimo BPK normos nenumato. Bylos medžiaga rodo, kad bylą gavo ir nutartį perduoti ją nagrinėti teisiamajame posėdyje priėmė teisėja M. Stambrauskaitė. Ši teisėja 2008 m. rugsėjo 17 d. surengė ir pirmąjį teisiamąjį posėdį, tačiau dėl nukentėjusiojo ir dalies liudytojų neatvykimo byla nebuvo pradėta nagrinėti iš esmės (T. 5, b. l. 87-88). 2008 m. spalio 9 d. 1. e. teismo pirmininko pareigas patvarkymu baudžiamoji byla nagrinėti paskiriama teisėjai S. Vilutienei, nes teisėja M. Stambrauskaitė buvo paskirta dirbti kitame teisme, todėl negalėjo baigti nagrinėti bylos (T. 5, b. l. 100). Pagal BPK 223 straipsnį tokiais atvejais teisėją turi pakeisti kitas teisėjas ir byla turi būti pradedama nagrinėti iš pradžių. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisėja S. Vilutienė 2008 m. lapkričio 19 d. teisiamajame posėdyje ir pradėjo nagrinėti bylą iš pradžių (T. 5, b. l. 147). Šios aplinkybės rodo, kad teismo sudėties nekeičiamumo principas byloje nebuvo pažeistas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad prokuroras, priimdamas 2008 m. balandžio 30 d. sprendimą sujungti baudžiamąsias bylas, aiškiai viršijo savo kompetenciją, nes šiuos veiksmus turėjo teisę atlikti tik teismas (BPK 254 straipsnis). Šis teiginys teisiškai nepagrįstas. Kaip jau pirmiau buvo minėta, teismas perdavė bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti, todėl toliau ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas vadovaujantis BPK XIII-XVI skyrių nuostatomis. Bylų sujungimas ir atskyrimas šioje proceso stadijoje priklauso prokuroro kompetencijai (BPK 170 straipsnio 4 dalies l punktas). Todėl konstatuotina, kad prokuroras, priėmęs 2008 m. balandžio 30 d. nutarimą sujungti ikiteisminius tyrimus bylose (T. 4, b. l. 11), kuriose buvo tiriamos V. P. padarytos nusikalstamos veikos, ir vėliau perdavęs sujungtą bylą su nauju kaltinamuoju aktu teismui (T. 5, b. l. 32-47), BPK normų nepažeidė.

Kasacinio skundo teiginiai dėl rungimosi ir teismo nešališkumo principų pažeidimo, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti konkrečiais faktais, todėl nenagrinėtini.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu nustatytas V. P. dalyvavimas padarant BK 165 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose numatytus nusikaltimus. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Kasaciniame skunde nurodyti vieno ar kito asmens duotų parodymų niuansai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Bylos medžiaga rodo, kad V. P. dalyvavimas įsibraunant į O. B. butą ir smurtaujant prieš ten esančius žmones nustatytas remiantis leistinais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais, kurių visumos pakako nuteistojo kaltumui konstatuoti. Tai, kad būtent V. P. atliko šiuos veiksmus, parodė tuo metu bute buvę nukentėjusieji O. B., V. B. ir P. B. Visi jie pagal vienus ar kitus požymius identifikavo V. P. kaip į butą įsibrovusį asmenį, tai užfiksuota ne tik jų parodymuose, bet ir parodymų patikrinimo vietoje ir asmens parodymo atpažinti protokoluose. Teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais. Kaip patvirtinančius nukentėjusiųjų parodymus teismas taip pat vertino liudytojų D. G., R. S. ir D. G. parodymus. V. P. versiją, neva, jis įvykio naktį buvo namuose, teismas ištyrė, tačiau atmetė ją kaip išgalvotą. Atmesti ir analogiški liudytojų L. C., R. S. bei J. S. parodymai. Teismas konstatavo, kad minėti liudytojai yra kaltinamajam artimi asmenys ir savo parodymais siekė, jog V. P. išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Teismas taip pat kritiškai vertino liudytojų A. G. ir S. Š. parodymus bei V. N. ankstesnį prisipažinimą (kurio jis teisme atsisakė) padarius šį nusikaltimą. Teismo atliktas įrodymų vertinimas kruopščiai motyvuotas, o padarytos išvados – logiškai pagrįstos. Atliktą įrodymų tyrimą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas nesuabejojo pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl V. P. kaltumo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo konstatuoti įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) pažeidimų.

Dėl apeliacinio bylos proceso

Kasacinio skundo teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo neišsamumo ir priimtos nutarties neatitikimo įstatymo reikalavimų yra nepagrįsti. Bylos medžiaga rodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Teismas tenkino gynybos prašymą ir atliko byloje įrodymų tyrimą (T. 7, b. l. 68-69), tikrino gynybos keliamą versiją, pakartotinai apklausė advokato nurodytus liudytojus, peržiūrėjo V. N. apklausos vaizdo įrašą (T. 7, b. l. 76-79). Į visus esminius apeliacinio skundo argumentus (dėl įrodymų vertinimo, proceso eigos, teismo šališkumo, paskirtos bausmės) nutartyje atsakyta, pateikti logiški ir aiškūs argumentai, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Pagrindo konstatuoti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ir priimtos nutarties neatitikimą įstatymo reikalavimų nėra.

Dėl paskirtos bausmės

Kasaciniame skunde ginčijamas V. P. paskirtos laisvės atėmimo bausimės pagrįstumas, pabrėžiant, kad ji du kartus didesnė nei prašė valstybinis kaltintojas. Pažymėtina, kad bausmės skyrimo klausimai nuosprendyje pakankamai aiškiai motyvuoti, atsižvelgta tiek į atsakomybę sunkinančias, tiek lengvinančias aplinkybes, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltės formą, duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę. Iš teismo pateiktų motyvų matyti, kad laisvės atėmimo bausmės V. P. paskirtos įvertinus, kad jis nusikaltimus padarė būdamas teistas už tyčinius nusikaltimus ir turėdamas neišnykusį teistumą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pritaria tokiam vertinimui. BK 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Sprendimas skirti V. P. bausmes, artimas numatytų sankcijų vidurkiui, taip pat abejonių nekelia. Aplinkybių, kurios rodytų, kad teismas turėjo skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, svarstyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę arba skirti mažesnio dydžio laisvės atėmimo bausmes, byloje nėra. Tai, kad teismas paskyrė didesnę galutinę bausmę, negu to prašė prokuroras, įstatymo reikalavimams neprieštarauja.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

Nuteistojo V. P. gynėjo advokato Egidijaus Bičkausko kasacinį skundą atmesti.