- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-22
- Bylos Nr.
- I-5480-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00139-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Paaiškino, kad nuo 2015-01-05 iki 2015-01-15 ir nuo 2015-03-12 iki 2015-03-18 buvo laikomas Ligoninėje netinkamomis sąlygomis, neužtikrinant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui. Stalas skirtas tik 4 asmenims, todėl visi negalėdavo valgyti. Kameroje nebūdavo erdvės, negalėdavo fiziškai pailsėti. Nurodė, kad jam į kojas įstatytos plokštelės, todėl sunku vaikščioti, o miegoti turėjo antrame lovos aukšte, nes pirmi aukštai buvo užimti. Taip pat kameroje nebuvo unitazo, tualetas buvo ant pakylos apie 30 cm aukščio, neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl negalėjo tinkamai juo naudotis, neturėjo privatumo. Dėl tokių sąlygų patyrė neigiamų išgyvenimų, pablogėjo sveikata, tapo nervingas, jaučia baimę aplinkai, patyrė emocinę depresiją, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti.
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Ligoninė su pareikštu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 8-10) paaiškino, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje tam tikromis dienomis gydoma asmenų, neveda, todėl duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo gydoma tose pačiose palatose su pareiškėju, pateikti negali. Ligoninė privalo laikytis teisės aktuose numatytų izoliacijos reikalavimų bei negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kaip ir negali atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas to reikalaujantiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems. Dėl to, teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui, galėjo būti viršijamos.
Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra nuolat keičiamas ir remontuojamas, sanitarinis mazgas yra atitvertas teisės aktuose numatyto aukščio sienele. Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba”.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais. Skunde nėra argumentuojama dėl priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos, nėra pagrįsta neturtinės žalos suma.
Atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Ligoninėje nuo 2015-01-05 iki 2015-01-15 ir nuo 2015-03-12 iki 2015-03-18.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Ginčui dėl pareiškėjo argumentų dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010-04-30), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2015-01-05 iki 2015-01-16 ir nuo 2015-03-12 iki 2015-03-18 Chirurgijos skyriaus 25 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 10 lovų, b. l. 8, 26).
Duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nėra, o teismui pateiktame atsiliepime atsakovės atstovė paaiškino, kad tokios informacijos pateikti negali, nes tokia statistika nėra vedama. Įvertindamas tai, teismas neturi pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo jo buvimo Ligoninėje laikotarpiais. Atsakovės atstovė neneigia, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpį (19 dienų) neatitiko privalomo vienam asmeniui užtikrinti 5,1 kv. m ploto. Šios aplinkybės teismui leidžia daryti išvadą, kad Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Atsakovo argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, taip pat argumentuoja, kad stalas skirtas tik 4 asmenims, todėl visi negalėdavo valgyti.
Remiantis Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir HN 47:2011), 21 punktu palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, nenustato, kokie baldai turi būti gyvenamosiose patalpose. Ligoninės pateikta informacija apie palatų inventorių, fotonuotraukos patvirtina atsiliepimo argumentus, kad palatos yra minimaliai aprūpintos baldais (b. l. 26, 15-19, 21). Be to, pareiškėjas vietoj stalo galėjo pasinaudoti spintele ir maistą pasidėti ant jos.
Pareiškėjas argumentuoja, kad turėjo miegoti antrame lovos aukšte, nes pirmi aukštai buvo užimti. Viena vertus, dėl minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neužtikrinimo, Ligoninėje esantiems asmenims galėjo kilti ir kiti nepatogumai, pvz. kai kurie asmenys turėjo miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte. Tačiau, kita vertus, net jeigu pareiškėjui tokie nepatogumai kilo ir dėl sveikatos būklės (blauzdikaulio lūžio, b. l. 11, 12) jis negalėjo miegoti antrame lovos aukšte, galėjo kreiptis į Ligoninės administraciją dėl perkėlimo į kitą palatą. Duomenų, kad tokio pobūdžio prašymą pareiškėjas būtų teikęs, byloje nėra, vadinasi buvimo Ligoninėje sąlygos jį tenkino. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT administracinės bylos Nr. A14-225/2007, A575-662/11). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Iš to seka, kad pareiškėjo abstraktūs teiginiai negali būti laikomi pagrįstais ir atmestini, teisės aktų pažeidimo šiuo aspektu nenustatyta.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameroje nebuvo klozeto, tualetas buvo ant pakylos apie 30 cm aukščio, neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl negalėjo tinkamai juo naudotis, neturėjo privatumo.
Remiantis ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (2011-06-14 redakcija), 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis. Be to, pateikta fotonuotrauka (b. l. 25) patvirtina, kad kameroje Nr. 25 buvo paaukštintas tualetas, o tai galėjo sudaryti pareiškėjui nepatogumus juo naudotis dėl pareiškėjo sveikatos būklės, nes iš gydymo stacionare istorijos matyti, kad jis Ligoninėje buvo po blauzdikaulio lūžio (b. l. 11, 12).
Pareiškėjas papildomai teismui aiškino (b. l. 36), kad Ligoninėje jam buvo suteikta netinkamos kokybės paslauga, tačiau tokių aspektų vertinimas nepriklauso administracinio teismo kompetencijai. Pažymėtina, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme yra nustatyta, kad pacientas, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės, sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje, jo manymu, buvo pažeistos jo teisės, turi teisę pateikti skundą (23 str. 2 d.); į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, jų manymu, jų teisės buvo pažeistos (23 str. 6 d.); pacientų skundus nagrinėjančių valstybės institucijų sprendimus pacientai turi teisę apskųsti įstatymų nustatyta tvarka (23 str. 9 d.). Tuo atveju, jeigu pareiškėjas siekia žalos, padarytos pažeidžiant pacientų teises, atlyginimo, vadovaudamasis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 2, 3 d. su pareiškimu gali kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, pareiškėjas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o tuo atveju, jeigu sprendimo priėmimo metu nedalyvautų, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai sužinojo apie sprendimą, turėtų teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d.).
Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (Civilinio kodekso 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.
Atsižvelgiant į minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto ir galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje neužtikrinimo trukmę (19 parų), į pažeidimo mastą, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, pareiškėjui priteisiamas 150 Eur neturtinės žalos dydis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 d. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo V. V. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti V. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.