Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Astos Pikelienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Artūrui Kinkevičiui, dalyvaujant atsakovo A. Ž. atstovui pagal pavedimą advokatui Kęstučiui Jonaičiui, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės bankrutuojančios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį atsakovui A. Ž. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, priešingai negu nurodo ieškovė, atsakovas iki 2013 m. gruodžio 5 d. tinkamai įvykdė visus įsipareigojimus. Šią aplinkybę patvirtina tiek pranešimas apie sutartinės hipotekos išregistravimą, tiek pačios ieškovės pateiktas sąskaitos, į kurią atsakovas mokėjo įmokas, išrašas. Teismas, nustatęs, jog atsakovas yra visiškai atsiskaitęs su ieškove, atmetė jos reikalavimus dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį.

remiantis Kredito unijų įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi ir 41 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad kredito unijos narių turimi papildomi pajai priskirtini prie negrąžintinų unijos lėšų, kurios gali būti naudojamos tik ypatingais atvejais, atitinkamiems kredito unijos valdymo organams priėmus sprendimą dėl šių lėšų panaudojimo. Ieškovės vertinimu, imperatyviomis įstatymo nuostatomis ribojamos papildomų įnašų, tarp jų – ir papildomų pajų, savininkų teisės laisvai jais disponuoti. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo turimas papildomas pajus gali būti panaudotas paskolai grąžinti;vadovaujantis Civilinio kodekso 1.96 straipsniu, sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas, ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Ieškovės teigimu, šalys nebūtų sulygę dėl palūkanų ir delspinigių normų pakeitimo, jeigu nebūtų susitariusios dėl paskolos grąžinimo atsakovui priklausančiu papildomu pajumi. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino ginčijamų susitarimo nuostatų (2.6 ir 2.15 punktų) negaliojančiomis;pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas iki 2013 m. gruodžio 5 d. padengė likusį įsiskolinimą. Ieškovės teigimu, šalys ginčo susitarimu susitarė, kad atsakovo įsiskolinimas bus padengtas jo turimu papildomu pajumi paskolos grąžinimo termino pabaigoje – 2014 m. balandžio 10 d. Kitaip tariant, šalys susitarė, kad atsakovas bus laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo prievolę ne ginčo susitarimo sudarymo dieną, bet ateityje, tai yra suėjus paskolos grąžinimo terminui. Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu ir 14 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsakovo skolos dengimas 2014 m. balandžio 10 d. nebuvo galimas, nes ieškovei tądien jau buvo iškelta bankroto byla.

Ieškovė nedalyvavo, apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant jos skundą.

kredito unijos laikosi praktikos, kad pajinis įnašas gali būti panaudotas paskolai grąžinti;ieškovė remiasi Kredito unijų įstatymo redakcija, kuri negaliojo ginčo susitarimo sudarymo dieną. Kredito unijų įstatymo 48¹ straipsnis buvo priimtas tik 2014 m. liepos 17 d.;ieškovės argumentas, kad atsakovo skolos dengimas 2014 m. balandžio 10 d. nebuvo galimas, nes ieškovei tądien jau buvo iškelta bankroto byla, yra nepagrįstas. Atsakovas, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas, iki 2013 m. gruodžio 5 d. tinkamai įvykdė visus įsipareigojimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šalys 2013 m. birželio 12 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovui buvo suteikta 30 000 Lt paskola (kreditas). Atsakovas įsipareigojo iki 2014 m. balandžio 10 d. grąžinti apeliantei paskolą. Šalys 2013 m. lapkričio 22 d. sudarė susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo (toliau tekste – ir ginčo susitarimas), kuriuo, be kita ko, sulygo, kad paskolos likutis bus grąžintas termino pabaigoje, jį padengiant atsakovo turimu 6 000 Lt papildomu pajiniu įnašu. Apeliantė, kurios vardu ir interesais veikia bankroto administratorė, laikosi pozicijos, jog ginčo susitarimas, kaip toks, prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, tarp jų – Kredito unijų įstatymo 41 straipsnio 1 daliai. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su apeliantės pozicija. Pripažino, jog ginčo susitarimas yra teisėtas. Konstatavo, kad atsakovo papildomas pajinis įnašas galėjo būti panaudotas paskolos likučiui grąžinti.

Kredito unijų įstatymo (redakcija, galiojusi sudarant paskolos sutartį) 47 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vienam kredito unijos nariui gali būti skolinama ne daugiau kaip dešimteriopo to nario pajinio įnašo dydžio suma bei 10 procentų kredito unijoje sukauptų indėlių ir kredito unijos paimtų paskolų sumos, nustatytos paskutinio kredito unijos buhalterinio balanso pagrindu. Paskolos sutarties bendrosios dalies 6.3 punkte nustatyta, jog paskolos gavėjas įsipareigoja iki paskolos suteikimo (išmokėjimo) įnešti į uniją papildomą pajinį įnašą, kad paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų unijoje suma nebūtų mažesnė nei 1/10 (viena dešimtoji) paskolos sumos ir kitų paskolų bei kreditorinių įsipareigojimų unijoje bendros sumos. Dalis pajinių įnašų gali būti gražinama paskolos gavėjui tada, kai jis pilnai įvykdo prievoles pagal sutartį, jeigu likusi pajinių įnašų suma nebus mažesnė negu 1/10 (viena dešimtoji) turimų paskolų bei kitų kreditorinių įsipareigojimų unijoje bendros sumos. Atsakovas 2013 m. birželio 17 d., vykdydamas paskolos sutarties bendrosios dalies 6.3 punktą, įnešė 6 000 Lt papildomą pajinį įnašą. Tądien jam ir buvo suteikta (išmokėta) paskola.

Kredito unijų įstatymo (redakcija, galiojusi sudarant ginčo susitarimą) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kredito unijos atsargos kapitalas sudaromas iš kredito unijos narių papildomų įnašų, atskaitymų iš kredito unijos pelno ir (ar) kitų negrąžintinų lėšų. Kredito unijos atsargos kapitalo paskirtis – garantuoti kredito unijos finansinį stabilumą. Kredito unijos atsargos kapitalas kredito unijos eilinio visuotinio narių susirinkimo sprendimu gali būti panaudojamas tik kredito unijos veiklos nuostoliams padengti. Apeliantės teigimu, kredito unijos narių papildomi pajiniai įnašai priskirtini prie negrąžintinų unijos lėšų, kurios gali būti naudojamos tik ypatingais atvejais, atitinkamiems kredito unijos valdymo organams priėmus sprendimą dėl šių lėšų panaudojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks kredito unijos nario papildomas pajinis įnašas, kokį įnešė atsakovas, nėra ir negali būti laikomas papildomu įnašu, Kredito unijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies prasme sudarančiu kredito unijos atsargos kapitalą. Tokia išvada daroma todėl, kad, pirma, pats Kredito unijų įstatymas skiria sąvokas „papildomas įnašas“ ir „papildomas pajinis įnašas“. Pavyzdžiui, Kredito unijų įstatymo 42 straipsnio 8 dalyje (redakcija, galiojusi sudarant ginčo susitarimą) nustatyta, jog, jeigu atlikus kredito unijos veiklos įvertinimą paaiškėja, kad dėl kredito unijoje susidariusių nuostolių kredito unijos nuosavas kapitalas tampa mažesnis už nustatytą kredito unijos mažiausią kapitalą, kredito unijos nariai privalo įmokėti papildomus įnašus į kredito unijos privalomąjį rezervą ar rezervinį kapitalą arba atlikti papildomus pajinius įnašus, kurie leistų kaip galima greičiau atkurti kredito unijos nuosavą kapitalą iki mažiausio kapitalo dydžio. Antra, skiriasi šių įnašų paskirtis. Remiantis Kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi ir paskolos sutarties bendrosios dalies 6.3 punktu, darytina išvada, jog papildomo pajinio įnašo paskirtis – užtikrinti kredito unijos nario skolinių įsipareigojimų vykdymą (Civilinio kodekso 6.70 straipsnio 1 dalis). Kaip nustatyta Kredito unijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje, kredito unijos atsargos kapitalo, sudaromo iš, be kita ko, kredito unijos narių papildomų įnašų, paskirtis – garantuoti kredito unijos finansinį stabilumą. Vadovaujantis apeliantės teikiamu aiškinimu, kredito unijos narys, tinkamai įvykdęs savo skolinius įsipareigojimus ir norėdamas išstoti iš kredito unijos, neturėtų galimybės susigrąžinti įnešto papildomo pajinio įnašo, nes šis, kaip kredito unijos atsargos kapitalo sudėtinė dalis, gali būti naudojamas tik kredito unijos veiklos nuostoliams padengti. Taip aiškinant, reikštų, kad papildomas pajinis įnašas yra papildomas atlyginimas (greta palūkanų) už naudojimąsi kredito unijos skolintomis lėšomis, nors, kaip konstatuota, papildomo pajinio įnašo paskirtis yra visai kitokia – užtikrinti kredito unijos nario skolinių įsipareigojimų vykdymą. Prievolėms, kuriomis užtikrinamas kitų – pagrindinių – prievolių vykdymas, būdingas akcesoriškumas, reiškiantis, kad, tinkamu įvykdymu pasibaigus pagrindinei prievolei, pasibaigia ir šalutinė užtikrinimo priemonė. Kredito unijos nario papildomo pajinio įnašo akcesoriškumą (priklausymą nuo pagrindinės prievolės) numato ir paskolos sutarties bendrosios dalies 6.3 punktas. Todėl, remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, jog apeliantės teikiamas Kredito unijų įstatymo aiškinimas yra nepagrįstas. Pats Kredito unijų įstatymas nedraudė sudaryti tokių susitarimų, kokį sudarė bylos šalys. Tą, beje, nors ir netiesiogiai, patvirtina Lietuvos banko, pagal pareigas vykdančio kredito unijų, kaip finansinių įstaigų, veiklos priežiūros funkciją, pozicija (http://www.lb.lt/kredito_uniju_sistemos_reformos_detales) (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 4 dalis). Tokias pačias teises šalys turi, ir keisdamos sutartį (Civilinio kodekso 6.223 straipsnio 1 dalis). Šalims sudarant ginčo susitarimą, atsakovo skoliniai įsipareigojimai pinigine išraiška sudarė 6 005,91 Lt. Iš kitos pusės, atsakovas, kaip nustatyta, buvo įnešęs 6 000 Lt papildomą pajinį įnašą. Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas turėjo kitų skolinių įsipareigojimų. Todėl ginčo susitarimas, kaip toks, neprieštaravo paskolos sutarties bendrosios dalies 6.3 punktui. Paskolos sutarties sąlygos nedraudė tokio susitarimo. Paskolos sutarties bendrosios dalies 5.10 punkte nustatyta, jog unija turi teisę paskolos gavėjo pajinius įnašus be atskiro paskolos gavėjo sutikimo panaudoti paskolos grąžinimui. Vadinasi, apeliantė netgi vienašališkai galėjo atsakovo įneštą pajinį įnašą panaudoti jo skoliniams įsipareigojimams dengti. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog ginčo susitarimas neprieštarauja Kredito unijų įstatymo normoms ir paskolos sutarties nuostatoms.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas iki 2013 m. gruodžio 5 d. tinkamai įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Teismo vertinimu, šią aplinkybę patvirtina pranešimas apie hipotekos išregistravimą iš Hipotekos registro ir atsakovo sąskaitos išrašas. Apeliantė nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Kaip nustatyta, šalys ginčo susitarimu, be kita ko, sulygo, kad paskolos likutis bus grąžintas termino pabaigoje, jį padengiant atsakovo turimu 6 000 Lt papildomu pajiniu įnašu. Paskolos sutartyje nustatyta, jog paskolos galutinis grąžinimo terminas – 2014 m. balandžio 10 d. Atsakovas pirmosios instancijos teisme atsikirtinėjo, jog šalys visgi kitaip, negu yra numatyta ginčo susitarime, susitarė ir įgyvendino šį susitarimą. Atsakovas teigė, jog jis iki 2013 metų gruodžio mėnesio įvykdė savuosius įsipareigojimus. Tokios pačios pozicijos jis laikosi ir apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir nepagrįstai laikė atsakovo atsikirtimus įrodytais. Atsakovo sąskaitos išrašas patvirtina priešingą pirmosios instancijos teismo nustatytai aplinkybę. Šiame išraše užfiksuota, jog kredito unijos debetas (atsakovui suteikta paskola) – 30 000 Lt, kreditas (atsakovo sumokėtos įmokos) – 24 000,09 Lt, balansas (kredito ir debeto skirtumas), fiksuotas 2013 m. gruodžio 5 d., – 5 999,91 Lt. Vadinasi, šis išrašas, kitaip negu jį vertino pirmosios instancijos teismas, patvirtina, jog atsakovo įsipareigojimai 2013 m. gruodžio 5 d. pinigine išraiška sudarė 5 999,91 Lt. Hipotekos sandorio išregistravimas neįrodo prievolių tinkamo įvykdymo fakto. Apeliantė ginčo susitarimu atsisakė paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonių – atsakovo nekilnojamojo turto hipotekos (2013 m. lapkričio 22 d. susitarimo 2.3.3 punktas, paskolos sutarties specialiosios dalies 2.14 punktas). Iš kitos pusės, atsakovas prievolių vykdymui užtikrinti įkeitė savo reikalavimo teisę į pajinį įnašą (2013 m. lapkričio 22 d. susitarimo 2.3.2 punktas). Vadinasi, viena prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė sutarties vykdymo stadijoje buvo pakeista kita prievolių vykdymo užtikrinimo priemone. Hipotekos sandorį išregistravus dėl esmingai sumažėjusio atsakovo skolinio įsipareigojimo ir nelikus poreikio jo vykdymą užtikrinti nekilnojamojo turto hipoteka, šalys susitarė dėl kitos – savo apimtimi adekvačios likusiems skoliniams įsipareigojimams – prievolių vykdymo užtikrinimo priemonės ir įgyvendino tokį susitarimą. Be to, atsakovo atsikirtimus paneigia ir ginčo susitarimo 2.3.1 punktas. Šiame susitarimo punkte nustatyta, jog paskolos gavėjas įsipareigoja iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti unijos svarstyti jo pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti, taip pat nereikalauti grąžinti paskolos gavėjo turimo pajinio įnašo ar panaudoti jį paskolai grąžinti arba kitoms įmokoms mokėti, nepriklausomai nuo to, ar paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų suma viršija 1/10 paskolos gavėjo paskolų bei kitų kreditorinių įsipareigojimų unijai bendros sumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši ginčo susitarimo nuostata patvirtina, jog susitarimas negalėjo būti įvykdytas anksčiau negu 2014 m. sausio 15 d. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi iškėlė apeliantei bankroto bylą. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d. Apeliacinės instancijos teismui pareikalavus, apeliantė pateikė papildomus faktinius duomenis, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Tokie įrodymai ištirti bylą nagrinėjant apeliacijoje žodinio proceso tvarka. Be kitų faktinių duomenų, buvo pateikti sąskaitos, į kurią atsakovas įnešė 6 000 Lt papildomą pajinį įnašą, išrašai. Šie išrašai patvirtina, jog įnašu nebuvo disponuojama iki 2014 m. gruodžio 31 d. Apeliantui nepateikus kitų įrodymų, konstatuojama, kad ginčo susitarimas nebuvo įvykdytas tiek iki 2014 m. sausio 15 d., tiek iki 2014 m. balandžio 7 d., kurią įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo, tiek 2014 m. balandžio 10 d., kurią jis turėjo būti vėliausiai įvykdytas pagal šalių susitarimą. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas tinkamai neįvykdė paskolos sutarties, tai yra nustatytu terminu negrąžino visos paskolos sumos (Civilinio kodekso 6.205 straipsnis). Todėl apeliantės materialinis subjektinis reikalavimas dėl skolos priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas (Civilinio kodekso 6.213 straipsnio 1 dalis).

Apeliantė pareikštu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 134,54 Eur (464,54 Lt) palūkanas ir 629,05 Eur (2 171,97 Lt) delspinigius. Šalys ginčo susitarimu pakeitė ir paskolos sutarties 2.6 ir 2.15 punktų nuostatas, numatančias palūkanų ir delspinigių normas, nustatydamos, jog šios normos yra nulinės. Kitaip tariant, šalys susitarė, kad atsakovas nemokės ieškovei palūkanų ir delspinigių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šalių susitarimas dėl palūkanų nemokėjimo yra teisėtas. Apeliantė nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Be to, apeliantės vertinimu, neteisėtas yra ir šalių susitarimas dėl delspinigių nemokėjimo.

Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pačią pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį patį kiekį tokios pačios rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis gali būti tiek atlygintinė, tiek neatlygintinė (Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 3 dalis). Paskolos sutarties šalims yra suteikta galimybė susitarti, bus ar ne mokamos palūkanos už naudojimąsi paskolos sutarties dalyku. Civilinio kodekso 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo sutarties atveju, kitaip negu paskolos sutarties atveju, atlyginimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais mokėjimo norma yra imperatyvi. Įstatymas nesuteikia šalims galimybės susitarti, jog finansavimas pagal kreditavimo sutartį bus teikiamas be atlygio. Vadinasi, kreditavimo sutartis visais atvejais yra atlygintinis finansavimo sandoris. Paskolos sutartis ir kreditavimo sutartis skiriasi ir tuo aspektu, jog kredito davėju gali būti tik specifinis subjektas – kredito įstaiga (bankas ar kredito unija). Jeigu finansavimo (pinigų skolinimo) paslaugą teikia kredito įstaiga, sandoris, kuriuo teikiama tokia paslauga, kvalifikuotinas kreditavimo sutartimi – atlygintinu finansavimo sandoriu.

Kaip nustatyta, šalys, sudarydamos ginčo susitarimą, susitarė, kad atsakovas, iki bus įvykdytas šis susitarimas, nemokės apeliantei palūkanų. Iš kitos pusės, atsakovas kartu įsipareigojo nereikalauti turimo pajinio įnašo (jo dalies) grąžinimo. Atsakovo skoliniai įsipareigojimai ginčo susitarimo sudarymo momentu buvo iį esmės sumažėję (nuo 30 000 Lt iki 6 005,91 Lt). Atsakovo papildomas pajinis įnašas šiuo momentu buvo gerokai didesnis, negu reikalavo įstatymas (Kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 1 dalis) ir sutartis (paskolos sutarties bendrosios dalies 6.3 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė pagal ginčo susitarimą, nors ir negavo palūkanų – klasikinio atlygio, mokamo už naudojimąsi paskolintais pinigais, gavo neabejotiną turtinę naudą – atsakovo turimu papildomu pajiniu įnašu, kuris, kaip nustatyta, buvo gerokai didesnis, negu reikalavo įstatymas, papildė savo nuosavą kapitalą. Todėl šalių kreditavimo sutartis, ją pakeitus ginčo susitarimu, neprarado savo esminio elemento – atlygintinumo. Šalys susitarė dėl kitokios atlygio už naudojimąsi kredito likučiu formos. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks susitarimas nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir kreditavimo sutarties esmei.

Šalims susitarus, jog nebus mokamos palūkanos už naudojimąsi pinigais, konstatuotina, kad apeliantė neturi materialinės subjektinės teisės reikalauti pelno palūkanų. Todėl jos reikalavimas dėl šių palūkanų priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Delspinigiai atlieka dvejopą funkciją. Iš vienos pusės, delspinigiai – prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas (Civilinio kodekso 6.71 straipsnis). Iš kitos pusės, delspinigiai – sutartinės civilinės atsakomybės taikymo forma (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Šalys yra laisvos tiek sudaryti susitarimą dėl delspinigių, siekiant užtikrinti prievolių vykdymą, tiek ir atsisakyti šios prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalys). Svarbiausia, kad tokie susitarimai būtų bendros šalių valios išraiška, jeigu sutartimi nenumatyta kitaip, ir atitiktų formos reikalavimą, nustatytą tokiems susitarimams (Civilinio kodekso 6.159 ir 6.72 straipsniai). Be to, susitarimas dėl delspinigių nemokėjimo, kaip susitarimas dėl civilinės atsakomybės netaikymo, nepatenka tarp įstatymo numatytų atvejų, kuriais toks susitarimas yra draudžiamas ir negalioja (Civilinio kodekso 6.252 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, susitarimas dėl delspinigių nemokėjimo yra galimas ir teisėtas. Šalių susitarimas dėl paskolos sutarties pakeitimo ir delspinigių nemokėjimo – bendros jų valios, įformintos ginčo susitarimu, išraiška. Kaip nustatyta, šalys, sudarydamos ginčo susitarimą, susitarė dėl kitos prievolių vykdymo užtikrinimo priemonės – atsakovo reikalavimo teisės į pajinį įnašą įkeitimo – taikymo. Susitarimas dėl netesybų nemokėjimo, kaip toks, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Jis yra teisėtas ir galioja, todėl turi šalims įstatymo galią (Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis). Ginčo susitarimu pakeitus sutartį, apeliantė neturi materialinės subjektinės teisės reikalauti delspinigių. Todėl, remiantis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, konstatuotina, jog apeliantės materialinis subjektinis reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Patenkinus apeliantės materialinį subjektinį reikalavimą dėl skolos priteisimo, tenkintinas ir jos išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo (Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės materialinius subjektinius reikalavimus dėl ginčo susitarimo pripažinimo niekiniu, palūkanų ir delspinigių priteisimo. Iš kitos pusės, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas tinkamai įvykdė sutartį ir grąžino apeliantei visą kreditą. Apeliacinės instancijos teismas pakeičia skundžiamą sprendimą – panaikina jo dalį, kuria atmesti apeliantės materialiniai subjektiniai reikalavimai dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo, ir šia apimtimi priima naują sprendimą – tenkina apeliantės reikalavimus dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Apeliantė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 213,81 Eur bylinėjimosi išlaidas (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktai). Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 1 051,32 Eur bylinėjimosi išlaidas (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Patenkinta ieškinio dalis sudaro 52 procentus, atmesta ieškinio dalis – 48 procentus. Remiantis šiomis proporcijomis, apeliantei iš atsakovo priteistinas 631,18 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, atsakovui iš apeliantės – 504,63 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis).

Apeliantė buvo atleista nuo žyminio mokesčio už reiškiamą ieškinį mokėjimo (Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Todėl, atsižvelgiant į patenkintą ieškinio dalį, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinas 52 Eur žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 700,25 Eur išlaidas už advokatės pagalbą. Atsakovas, savo ruožtu, patyrė 605 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Šios bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos tokiomis pačiomis proporcijomis, kokiomis buvo paskirstytos išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliantei iš atsakovo priteistinas 364,13 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, atsakovui iš apeliantės – 290,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Be to, apeliantė buvo atleista ir nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo (Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 2 dalis). Todėl valstybei iš atsakovo priteistinas 52 Eur žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 4 dalis).

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos, nes jos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą:

panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ reikalavimai dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo, ir šia apimtimi priimti naują sprendimą – patenkinti šiuos reikalavimus ir priteisti kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ iš A. Ž. 1 737,69 Eur skolą ir 5 (penkių) procentų palūkanas už 1 737,69 Eur nuo 2014 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

palikti kitą sprendimo dalį nepakeistą.

Priteisti kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ iš A. Ž. 995,31 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.

Priteisti A. Ž. iš kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ 795,03 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.

Priteisti valstybei iš A. Ž. 104 Eur žyminį mokestį.