- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-05
- Bylos Nr.
- A-525-1975-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Trečiasis asmuo
- V. J., R. K.
- Advokatai
- Danutė Puzirauskienė
- Kategorijos
- 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), S. G. ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. J. ir R. K. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. J. skundu (b.l. 3–4, I tomas), kurį patikslino (b.l. 83–84, I tomas), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 01-194 (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl S. K. nuosavybės teisėmis valdytos žemės kiekio buvusioje (duomenys neskelbtini) mieste.
Nurodė, kad jis yra pretendentas į I. K. (mirė (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise Vilniaus mieste valdytą žemę. Tik gavęs nuosavybės teisių atkūrimo bylą, sužinojo, kad Sprendime padarytos šiurkščios klaidos sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą pagal 1992 m. kovo 31 d. I. K. pateiktą prašymą. Sprendimo dalis, kurioje nurodyta, kad I. K. turi teisę pretenduoti į 0,163 ha žemės buvusioje (duomenys neskelbtini), yra neteisėta ir neteisinga. Remiantis nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais, matyti, jog atsakovas, priimdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turėjo archyvinius dokumentus, patvirtinančius aplinkybę, jog I. K. nuo 1933 m. buvo nekilnojamojo turto – 3 sklypų, esančių (duomenys neskelbtini)– savininkė (įgyti kaip S. K. palikimas), o tai patvirtina ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje esanti Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. balandžio 28 d. pažyma. Sprendimo dalis dėl grąžintino žemės kiekio yra aiškiai neteisėta, prieštaraujanti imperatyvioms teisės normoms, reglamentuojančioms nuosavybės teisių atkūrimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir Vilniaus AVA) atsiliepimu į skundą (b.l. 97–98, I tomas), prašė skundą palikti nenagrinėtu.
Atsakovas nurodė, kad 1991 m. spalio 2 d. I. K. kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pateikdama nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, 1996 m. sausio 16 d. Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybos ir nuosavybės teisės į žemę Vilniaus mieste atstatymo klausimams nagrinėti komisija posėdyje nusprendė, kad I. K. nuosavybės teisėmis valdė 1639 kv. m. žemės, o Vilniaus apskritis Sprendimu atkūrė nuosavybės teises I. K. į 0,1191 ha žemės (duomenys neskelbtini). Vykdant tolesnį nuosavybės teisių atkūrimą, pakartotinai buvo peržiūrėti nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai ir nustatyta, kad nėra pateiktas notariškai patvirtintas S. K. mirties liudijimas ir I. K. gimimo liudijimas, o, pareiškėjui pateikus minėtus dokumentus, pakartotinai galės būti įvertinti nuosavybės teises patvirtinantys duomenys ir sprendimas koreguojamas administracine tvarka. Rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsniu ir pabrėžė, jog pareiškėjas nepasinaudojo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, nepateikė reikiamų duomenų, todėl nėra galimybės apsvarstyti ginčijamo Sprendimo tikslinimo galimybės neteismine tvarka. Padarė išvadą, kad skundas paliktinis nenagrinėtu pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėjas nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos,o tokia tvarka dar galima pasinaudoti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 15 d. sprendimu (b.l. 23–26, II tomas) pareiškėjo skundą patenkino; įpareigojo Vilniaus AVA per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patikslinti Sprendimo dalyje dėl įsakyme nurodyto 0,1639 ha S. K. nuosavybės teisėmis valdytos žemės kiekio buvusioje (duomenys neskelbtini), ir dėl įsakyme nurodyto buvusio žemės savininko; priteisė pareiškėjo naudai iš Vilniaus AVA 96 Lt.
Teismas nurodė, kad VĮ „Registrų centras“ pateiktas nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog Vilniaus apskrities viršininko Sprendimo pagrindu buvo įregistruota (1999-04-16 – 1999-05-06) I. K. nuosavybės teisė į 0,1191 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 1999 m. gegužės 6 d. – 2001 m. birželio 13 d. įregistruota V. J. nuosavybės teisė į nurodytą sklypą; nuo 2001 m. birželio 13 d. įregistruota R. K. nuosavybės teisė į nurodytą sklypą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. vasario 20 d. įsiteisėjusiu sprendimu yra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. J. priėmė I. K. (mirusios (duomenys neskelbtini)) palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą. Padarė išvadą, kad I. K. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 1 arba 3 punktą priskirta prie subjektų, kuriems galėjo būti atkurtos nuosavybė teisės į valdytą nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą I. K. vardu. Atsižvelgdamas į Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. balandžio 28 d. pažymėjimą ir Lietuvos valstybinio archyvo 1991 m. kovo 18 d. pažymėjimą, faktą, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo pateikti gimimo akto nuorašas, patvirtinantis, kad I. K. tėvas buvo S. K., mirties liudijimo nuorašas, patvirtinantis S. K. mirties faktą bei datą, 2005 m. birželio 9 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštą, faktą, kad 2007 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities viršininkui pateikė rašytinį pareiškimą, prašydamas ištaisyti klaidą įsakyme dėl žemės ploto, 2007 m. lapkričio 5 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštą, pabrėžė, kad galima daryti išvadą, jog nagrinėjamu metu pareiškėjas nėra pateikęs tik 1999 m. balandžio 16 d. įsakymo originalo, o kiti reikalingi dokumentai yra pateikti. Rėmėsi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad minėtoje normoje numatyta sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę keitimo tvarka, kuomet asmenys, kuriems sukuria teises įsakymas, iš esmės neginčija įsakymo ar viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso, užbaigto tokiu įsakymu, bet nurodyti asmenys ar apskrities viršininkas mano, jog įsakymas priimtas pažeidžiant įstatymo reikalavimus ir juo atkurtų teisių apimtis turėtų būti pakeista, o įsakymas gali būti tikslinamas apskrities viršininko, jeigu dėl to neiškyla ginčų. Vadovaudamasis bylos medžiaga, pabrėžė, kad toks tikrinimo procesas nuosavybės teisių atkūrimo byloje tęsėsi nuo 2005 metų, atsakovas neabejotinai nustatė, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į mažesnį žemės plotą negu savininkas valdė iki nacionalizavimo, ginčo dėl to tarp šalių nėra, tačiau atsakovas iki šiol nėra įvykdęs Žemės reformos 18 straipsnio 3 dalyje numatyto reikalavimo, todėl jis įpareigojamas vykdyti tokį reikalavimą teismo sprendimu. Kartu pažymėjo, kad minėta norma nustatyta tikslinimo tvarka, kitos teisės ir pareigos apskrities viršininkui, o ne asmenims, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises, todėl atsakovas nepagrįstai reikalavo iš pareiškėjo atskiro prašymo. Nesutiko su atsakovo argumentu, kad skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, o toks palikimo nenagrinėtu pagrindas kaip nesant tarp šalių ginčo nėra numatytas, todėl paduotas skundas turi būti išnagrinėtas teismo, jeigu ir pripažįstama atsakovo pareiga nevykdoma geruoju. Padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai reikalavo pateikti notariškai patvirtintas S. K. mirties liudijimo ir I. K. gimimo liudijimo kopijos, nes matyti, kad nacionalizavimo metu I. K. pati buvo žemės savininke, todėl ginčijamame Sprendime neteisingai nurodytas buvęs žemės savininkas S. K. .
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b.l. 52–53, II tomas) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.
Taip pat nurodo, kad 2007 m. rugsėjo 25 d. raštu pareiškėjas neprieštaravo, jog administracine tvarka būtų patikslintas Sprendimas. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus apskrities viršininkas nevykdo Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyto reikalavimo, nes Vilniaus AVA neatsisako administracine tvarka nagrinėti Sprendimo pagrįstumo, tačiau laikosi nagrinėjamiems dokumentams taikomų reikalavimų. Pabrėžia, kad, remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 393 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylose pateiktų dokumentų tikrumo“, mano, jog pagrįstai prašo pareiškėją pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus arba notariškai patvirtintas kopijas, o pareiškėjas tokio reikalavimo neginčija, tačiau nėra pateikęs tinkamų dokumentų. Pažymi, kad teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog nevykdomos teisės aktų nuostatos, nes Vilniaus AVA atliko aktyvius veiksmus, tačiau dėl pareiškėjo nepagrįsto atsisakymo bendradarbiauti nėra galimybės tinkamai atlikti administracinę procedūrą. Nurodo, kad teismas, suformuluodamas reikalavimą, įpareigojo Vilniaus apskrities viršininką patikslinti Sprendimo dalį dėl įsakyme nurodyto žemės kiekio ir savininko, bet nenurodė, koks tai įsakymas, pagal kurį turėtų būti atlikti pataisymai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų reikalavimus, esminių procesinių teisės normų pažeidimų nepadarė.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 04 16 sprendime Nr. 01-194 esanti klaida dėl buvusio savininko turėto ploto turi būti ištaisyta administracine tvarka, numatyta Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, ir pareiškėjas, kaip I. K. teisių paveldėtojas, turi teisę reikalauti šios klaidos ištaisymo, o atsakovas turi pareigą pastebėtą klaidą ištaisyti.
Šios klaidos ištaisymui nėra aktualūs atsakovo prašomi pateikti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, nes kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iki žemės nacionalizacijos žemės savininku buvo pati I. K., o ne jos tėvas. Neteisingas buvusio savininko nurodymas vertintinas kaip dar viena sprendime esanti klaida, kuri taip pat turėtų būti ištaisyta.
Atsakovo argumentai, kad šiam ginčui spręsti turėjo būti taikoma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, atmetami kaip nepagrįsti. Kaip ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (AS4-172/2002, A17-366/2007, AS11-296/2007, A6-311/2007), Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta ikiteismine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka taikoma tik iki to momento, kol nėra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Esant priimtam tokiam sprendimui ginčas sprendžiamas teisme. Nagrinėjamoje byloje sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra priimtas ir ginčas kilo būtent dėl šiame sprendime esančios klaidos ištaisymo, todėl ginčui ikiteisminė jo sprendimo tvarka netaikytina.
Vertinant atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nekonkretus, nes jame nenurodyta apie kokį įsakymą kalbama, kolegija pripažįsta, kad iš tikrųjų sprendimo rezoliucinėje dalyje minimas neįvardintas įsakymas. Tačiau logiškai ir sistemiškai įvertinus teismo sprendimo rezoliucinę dalį bei sprendimo motyvuojamąją dalį kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje padarė rašymo apsirikimą, t.y. vietoje termino „sprendimas“ panaudojo terminą „įsakymas“. Toks rašymo apsirikimas nesudaro pagrindo sprendimo naikinimui ir jis sprendimą priėmusio teismo turėtų būti ištaisytas ABTĮ 94 straipsnyje numatyta tvarka.
Esant išdėstytiems argumentams konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
Teismo kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 140 str. 1 d. 1p.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.