Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Pravieniškių PN-AK 1 sektoriuje visi pastatai buvo seni, jų stogai buvo dengti šiferiu. Asbesto mikrodulkės, kurios patekdavo į orą, yra labai pavojingos ir per ilgą laiką žmogus gali susirgti vėžiu ir kitomis pavojingomis ligomis. Gyvenamosiose patalpose visą laiką buvo jaučiama drėgmė, drabužiai, patalynė, čiužiniai įgaudavo nemalonų kvapą. Taip pat patalpose buvo pelėsis, kuris taip pat kenkia sveikatai. Gyvenamosiose patalpose esančios lovos buvo senos, jau seniai turėjo būti nebenaudojamos, tačiau Pravieniškių PN-AK administracija į lovų būklę nekreipia dėmesio. Dviejų aukštų lovose nėra įrengti laipteliai, todėl įlipti į lovą buvo sudėtinga. Lovos nebuvo pritvirtintos prie grindų ir siūbuodavo į visas puses. Lovos siūbuodavo dar ir dėl to, kad gyvenamosiose patalpose įrengtos medinės grindys, kurios yra labai senos, skylėtos, lentos išpuvę ir buvo ne vienas atvejis, kai lova apvirsdavo ar grindys įlūždavo. Tai sukėlė pareiškėjui nemalonius pojūčius, miegodamas jis nesijautė saugiai, daug kartų per naktį pabusdavo, todėl jautėsi nepailsėjęs, irzlus.

Gyvenamosiose patalpose apšvietimas buvo silpnas, blankus. Blogas apšvietimas pakenkė pareiškėjo regėjimui, akys pasidarė jautresnės, dažnai ašaroja. Pareigūnai nereagavo į pranešimus apie patalpose esančius graužikus, blusas, blakes. Pareiškėjas ne kartą buvo sukandžiotas blakių, ne kartą buvo apgraužtas jo maistas. Nurodė, kad kreipėsi į būrio viršininką, tačiau pareiškėjui buvo atsakyta, kad maisto produktus susikeltų aukščiau, o dėl blakių atsakydavo, kad pareiškėją galimai sukando uodai. Aplinkui pataisos namus buvo pelkės, apsiginti nuo uodų buvo neįmanoma.

Dušuose nebuvo įrengta kabinų ar pertvarų, visi nuteistieji per kelias valandas privalo išsimaudyti, todėl dušuose visuomet buvo labai daug nuteistųjų. Pareiškėjas buvo priverstas maudytis stebint kitiems nuteistiesiems. Taip pat dušuose nebuvo pakabinta muilo, šampūno dozatorių, nebuvo įrengta veidrodžių. Maudymosi dieną į dušus tekdavo eiti per lauką, net kai būdavo šalta, todėl buvo galima lengvai susirgti įvairiomis ligomis.

Nuteistieji rūkydavo koridoriuje, kadangi administracija nėra įrengusi rūkymo vietų. Pareiškėjas, pats būdamas nerūkantis, visą laiką buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, kurie patekdavo į gyvenamąsias patalpas. Pravieniškių PN-AK nėra įrengta priešgaisrinės sistemos, nėra atsarginių išėjimų, gesintuvų, gaisro atveju pareiškėjui būtų kilęs rimtas pavojus.

Teigė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi žodžiu. Į gydytojus yra kreipęsis dėl nugaros skausmų, akių problemų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelius išgyvenimus, jam sutriko miegas, buvo suvaržytas judėjimas, išsivystė apatija, buvo pažemintas, nebuvo užtikrintas jo privatumas, patyrė dvasinius išgyvenimus, buvo pavojus pareiškėjo sveikatai.

Lokalinių sektorių kiemuose yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais dėl kitų asmenų rūkymo patalpose, nėra. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Pravieniškių PN-AK yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčio padėjėjo kabinete. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl streso, patiriamų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pažeminimo, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK pirmajame sektoriuje bendrabučio tipo patalpose. Atsižvelgiant į atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK pirmajame sektoriuje bei jo paskyrimo į 8 būrį laiką, šioje byloje bus vertinamas laikotarpis nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 30 d., išskyrus laikotarpį nuo 2019 m. birželio 10 iki 2019 m. birželio 14 d., kuomet pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo.

Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 26, 71–73), kad nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. sausio 21 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 8 būrio 7 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 36 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv.m gyvenamojo ploto, nuo 2019 m. sausio 22 d. iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 8 būrio 8 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 35,64 kv.m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,56 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, jog 8 būrio 8 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 14 miegamųjų vietų, tačiau nepateikė jokių įrodymų šiam savo teiginiui pagrįsti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, taigi nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, grindys buvo senos ir medinės, apšvietimas buvo silpnas.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 12 punktą laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o pagal 14 punktą gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (Higienos normos 134:2015 16 punktas). Higienos normos HN 134:2015 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovo atstovas pateikė 2019 m. lapkričio 26 d. pažymą Nr. 77-1907 (toliau – Pažyma) (b. l. 71–73), kuri patvirtina, kad įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, grindys įstaigoje tvarkingos, neskylėtos. Dėl drėgmės ir pelėsio buvimo gyvenamojoje patalpoje nurodyta, jog gyvenamąsias patalpas valo patys nuteistieji ir jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), joje negalėtų atsirasti pelėsis, drėgmė. Jokių objektyvių duomenų (nuotraukų, patikrinimo aktų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų ir pan.), patvirtinančių, kad vertinamuoju laikotarpiu ginčo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos, atsakovas nepateikė. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, pelėsio, drėgmės, blogos grindų būklės atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad gyvenamosiose patalpose buvo blakių, blusų, uodų.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK vertinamuoju laikotarpiu galiojo 2016 m. lapkričio 23 d. sutartis Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 46–49). Pagal minėtos Sutarties 3.2.2. punktą paslaugų teikėjas įsipareigoja atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Atsakovo atstovas taip pat pateikė teismui Atliktų darbų aktus (b. l. 74-77), iš kurių matyti, kad vertinamuoju laikotarpiu buitiniai parazitai buvo naikinami tik 2019 m. sausio 14 d., 2019 m. kovo 25 d., 2019 m. balandžio 8 d., 2019 m. birželio 25 d. Duomenų, kad parazitai buvo naikinami sutartyje nurodytu periodiškumu atsakovo atstovas teismui nepateikė, todėl teismas daro išvadą, kad atsakovo atstovo veiksmai, vykdant kenkėjų monitoringą bei naikinimą, buvo nepakankami, todėl yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pastato konstrukcijose buvo asbesto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir Pažymoje (b. l. 71–73) patvirtino, kad pastato stogo danga yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus. Pareiškėjas skunde konkrečių atvejų, kuomet statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti konstatuoti.

Pareiškėjas nurodė, kad įstaigoje nebuvo tinkamai organizuota priešgaisrinė apsauga.

Pažymoje (b. l. 71–73) nurodoma, kad įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Pataisos įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčio padėjėjo kabinete. Teismas pažymi, kad pareiškėjas argumentus dėl galimo priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo grindė į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog kilus gaisrui, jis neturėtų galimybės išsigelbėti. Duomenų apie realiai jam kilusias neigiamas pasekmes dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo, byloje nėra. Teismas vertina, kad pataisos namuose visą parą budint ir dirbant apsaugos pareigūnams, medicinos personalui, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nebūtų problema. Pareiškėjui skunde tik deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su priešgaisrinės sistemos nebuvimu, nenurodžius, ar būtinybė išsikviesti pagalbą jam buvo iškilusi, teismas neturi pagrindo išvadai dėl žalos pasireiškimo fakto.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš miegui skirtų netinkamų, pasenusių lovų.

Pareiškėjas akcentavo, jog Pravieniškių PN-AK nebuvo įrengtų rūkymui skirtų patalpų, todėl nuteistieji rūkė bendro naudojimo patalpose.

Pareiškėjo argumentus dėl negalėjimo pasigaminti maisto ir neturėjimo kur jo laikyti paneigia atsakovo atstovo pateikta Pažyma (b. l. 71–73), kurioje nurodyta, jog nuteistieji gamintis maistą galėjo virtuvėlėse, spintelėse ir šaldytuvuose laikyti nusipirktus masto produktus. Aplinkybę, jog 8 būryje buvo įrengta virtuvėlė patvirtina ir 2019 m. birželio 25 d. Atliktų darbų aktas Nr. 06-25-005 (b. l. 74), iš kurio matyti, jog kenkėjų naikinimo darbai buvo atliekami ir 8 būrio virtuvėlėje. Todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad dušo patalpose nebuvo veidrodžių.

Aprūpinimo normų 13 punktas nustato, kad dušo patalpose turi būti dušo čiaupai (galvutės) – 1 vnt. 1 besiprausiančiam asmeniui, suolas ir/arba kėdė, ir/arba taburetė – 1 sėdima vieta 1 besiprausiančiam asmeniui, kilimėlis arba grotelės – 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos, veidrodis – 1 vnt., sieninė pakaba drabužiams – 3 kabliukai 1 asmeniui, lentynėlė higienos priemonėms – 1 vnt. prie kiekvieno dušo čiaupo (galvutės), kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai – pagal poreikį.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad dušo patalpa buvo kitame pastate, todėl net iš šaltuoju metų laikotarpiu į dušą ir iš dušo tekdavo eiti per lauką.

Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildina iš to, jog dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas.