Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams.

Skundžiamu nuosprendžiu Ž. N. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180 str. 1 d. jam susitaikius su nukentėjusiuoju ir byla prieš jį buvo nutraukta, tačiau apeliacinis skundas dėl to nepaduotas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 6 d. apie 19 val., Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su Ž. N., panaudodami fizinį smurtą ir bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam A. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pagrobė nukentėjusiojo turto už 1650 Lt.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BK 180 str. 1 d. atsako asmuo, kuris panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Pažymėtina, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką BK 180 str. 1 d. numatytas nusikaltimas savyje neapima tik sunkaus sveikatos sutrikdymo, todėl fiziškai smurtavęs ir padaręs nukentėjusiajam lengvą ar nesunkų sveikatos sutrikdymą bei tokiu smurtu palaužęs nukentėjusiojo valią priešintis ir pagrobęs pastarojo turtą asmuo atsako tik pagal BK 180 str. 1 d. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teisme, jis neginčija paties smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį fakto, tačiau savo kaltę pagal BK 180 str. 1 d. iš esmės neigia teigdamas, kad nukentėjusysis savo turtą jam su Ž. N. atidavė geranoriškai, o ne dėl prieš jį panaudoto fizinio smurto.

Su tokiais apelianto teiginiais negalima sutikti. Iš faktinių bylos duomenų – nukentėjusiojo, apelianto, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. N. parodymų – matyti, kad iš pradžių R. S. ėmė naudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą – kartu su Ž. N. įėjęs į nukentėjusiojo butą, bendrais veiksmais mušė nukentėjusįjį ir taip padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusysis parodė, kad mušdami jį R. S. su Ž. N. reikalavo perduoti jiems savo turtą – pareikalavo pinigų. Dėl akivaizdaus R. S. ir Ž. N. fizinio pranašumo (užpuolikai buvo dviese, nukentėjusysis įvykio metu buvo neseniai po operacijos dėl klubo sąnario traumos), dėl jų panaudotu smurtu sukeltos baimės ir palaužtos valios priešintis, nukentėjusysis negalėjo jiems tinkamai priešintis ir nebenorėdamas būti toliau mušamas jis sutiko su reikalavimu perduoti savo turtą. Todėl tik po prieš jį panaudoto fizinio smurto, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, o ne savo noru jis perdavė R. S. su Ž. N. du mobilaus ryšio telefonus, pinigus. Savo nesutikimą su bet kokiais jį užpuolusių asmenų veiksmais, o tuo pačiu ir su jų reikalavimu perduoti jiems savo turtą, nukentėjusysis aiškiai parodė iš pradžių aktyviai bandydamas atremti užpuolimą ir susigrumdamas su R. S. bei Ž. N., po to garsiai šaukdamas kaimynus bei išbėgdamas į kiemą ir garsiai prašydamas aplinkinių iškviesti policiją ir kreipdamasis į ją.

Negalima nekreipti dėmesio į tai, kad nei tarp nukentėjusiojo A. G. ir liudytojo T. V., kurio prašymu R. S. su Ž. N. nuvyko pas nukentėjusįjį, nei tarp nukentėjusiojo ir pačių kaltininkų nebuvo jokių turtinių teisinių santykių. Pastarieji, o taip pat ir liudytojas T. V. teisme patvirtino, kad T. V. neprašė R. S. su Ž. N. paimti iš nukentėjusiojo kokius nors materialinę vertę turinčius daiktus ar pinigus. Tai rodo, kad nukentėjusiajam nebuvo jokio pagrindo geranoriškai perduoti R. S. su Ž. N. savo turtą. Akivaizdu, kad jį, panaudoję fizinį smurtą, užvaldė R. S. ir Ž. N..

Nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės nuosekliai tvirtino, kad jo turtas buvo užvaldytas prieš jo valią. Apylinkės teismo teisiamojo posėdžio jis kiek pakeitė parodymus stengdamasis palengvinti kaltininkų padėtį, tačiau iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus apie jo turto pagrobimo aplinkybes. Byloje nėra duomenų, kad jis iki įvykio būtų pažinojęs kaltininkus, su jais susipykęs ir būtų suinteresuotas nepagrįstai apkalbėti juos tyčia kaltindamas nusikaltimo padarymu, todėl netikėti jo parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai, nėra jokio pagrindo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teisme ir pats apeliantas R. S. parodė pilnai pripažįstantis savo kaltę dėl nusikaltimo, už kurį jis buvo nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu, t.y. pripažino, jog drauge su Ž. N. jis įvykdė A. G. turto plėšimą. Visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis R. S., priešingai, nei teigia savo skunde, suprato, jog jis fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo siekdamas palaužti nukentėjusiojo valią priešintis ir po to užvaldyti pastarojo turtą, kad tokia jo veika bus sukeltos atitinkamos pasekmės – nukentėjusysis neteks galimybės laisvai disponuoti savo turtu ir norėjo taip veikti, todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai ir teisingai pripažino, jog nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas ir tinkamai ją kvalifikavo.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas atsižvelgė į visas tinkamam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes ir net esant dviem R. S. atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms paskyręs jam bausmę, atitinkančią BK 180 str. 1 d. numatytą tokios bausmės vidurkį, teismas BK 41 str. ir 54 str. reikalavimų nepažeidė. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teisme R. S. visiškai prisipažino padaręs plėšimą ir prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę. Vis gi, kolegijos įsitikinimu, pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir dėl to jam mažinti paskirtą bausmę pagrindo nėra, nes nuteistasis tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme nebuvo nuoširdus, apie įvykio aplinkybes davė skirtingus parodymus nei jo bendrininkas bei nukentėjusysis A. G., o savo kaltę pripažino tik akivaizdžiai siekdamas sau švelnesnės bausmės. Be to, įvertinus pakankamai neigiamą nuteistojo asmenybę (teistas daug kartų, naują nusikaltimą padarė praėjus vos savaitei po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos), bei tai, kad yra net dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jam apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.

Įvertinusi visas šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, pagrįstai pripažino R. S. kaltu padarius BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir paskyrė jam teisingą bausmę. Savo sprendimų motyvus apylinkės teismas aiškiai ir išsamiai išdėstė skundžiamame nuosprendyje. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde dėstomais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.