Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

2011-04-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-201-106-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Data
2011-04-14
Bylos Nr.
1A-201-106-2011
Teisminio proceso Nr.
1-78-1-00030-2008-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rasa Valentinienė (pirm.), Linas Pauliukėnas, Remigijus Preikšaitis
Nuteistasis
A. V., K. M., ir K
Advokatai
Aivaras Surblys
Kategorijos

Pranešėja R. Valentinienė Teisėjas V. GedeikisBaudžiamoji byla Nr. 1A-201-106/2011Proceso Nr. 1-78-1-00030- 2008-0Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1. 1.2.23.2. 2.4.6. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 14 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teisėjų Lino Pauliukėno, Remigijaus Preikšaičio,sekretoriaujant Aušrai Čybieneidalyvaujant prokurorei Vaidai Paužauskienei,gynėjams advokatams Aivarui Surbliui, Vaclovui Janušauskui,nuteistiesiems A. V., K. M. (K. M.),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 9 d., bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Plungės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2008 m. gegužės 2 d. iki 2008 m. birželio 2 d.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir K. M., nuosprendis dėl jo nuteisimo apeliacine tvarka neapskųstas.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. gegužės 2 d., apie 19.20 val., Plungės rajone, Šateikių kaimo teritorijoje, kelio Plungė – Skuodas 12-tame kilometre, automobiliu „VW Golf“, valstybinis numeris. „(duomenys neskelbtini)“ veikdamas bendrininku grupe kartu su K. M., turėdami tikslą parduoti, neteisėtai gabeno ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgytą psichotropinę medžiagą 1-(3-chlorofenil) piperaziną (mCPP), kurio masė yra 3,789 g., tai yra devyniasdešimt šešis vienetus baltos spalvos tablečių su įspaustu „Krokodilo“ logotipu, supakuotas į dešimt vienetų bespalvių plastikinių uždaromų maišelių su raudonomis juostelėmis.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. ir šioje dalyje bylą nutraukti. Nurodo, kad apylinkės teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., todėl teismas neteisėtai pripažino jį kaltu ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad psichotropinės medžiagos buvo surastos prie asmeninių K. M. daiktų, o jis bei kiti automobiliu važiavę asmenys psichotropinių medžiagų neturėjo. Mano, jog teismas nevertino K. M. prisipažino apie tai, jog nurodytos psichotropinės medžiagos priklauso šiam, pastarasis jas vartojo asmeniškai ir neketino jų realizuoti.

Apelianto A. V. teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi atliktos telekomunikacijos tinklais perduotos informacijos kontrolės duomenimis bei įrašų darymo protokole esančių pokalbių ir SMS žinučių stenogramomis. Perklausius užfiksuotus telefoninius pokalbius teisiamojo posėdžio metu, pasitvirtino, kad iš jo telefono abonento Nr. 3 679 37362 buvo kalbama, tačiau nė viename pokalbyje jis nedalyvavo ir su jam nepažįstamais asmenimis Artiomu ir Niku dėl psichotropinių medžiagų pardavimo nesitarė. Dėl kelionės į Latviją kalbėjo ir tarėsi K. M., o jis pastarojo pokalbių neklausydavo, be to ir nesuprasdavo, nes nemoka rusų kalbos. Savo telefonu duodavo pasinaudoti K. M., žinojo, kad šis skambino į Latviją pažįstamiems ir, kaip jam sakė, tarėsi dėl atvykimo, tačiau jis pats į Latviją neskambino, todėl jo balso įrašuose nėra. Pokalbyje dalyvavę asmenys, išskyrus K. M., nenustatyti ir neapklausti, todėl šie duomenys negali būti laikomi įrodymais. Teismas privalėjo pokalbio dalyvius apklausti, o nevertinti pokalbių duomenų svarbiais įrodymais ir remtis jais priimant nuosprendį.

Apeliantas teigia, kad kitas rašytinis įrodymas – Telšių apskrities VPK Plungės rajono PK areštinės vyr. postinio Kęstučio Petrausko tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad suimtasis K. M. bandė perduoti jam į žurnalą įdėtą ant Plungės rajono apylinkės teismo blanko parašytą raštą, jo kaltes taip pat nepatvirtina. Kokiomis aplinkybėmis ir kokiu tikslu šis raštelis buvo surašytas jam nėra žinoma, be to, mano, kad tiek jam, tiek K. M. esant areštinėje, tokio turinio raštelį būtų neįmanoma perduoti įdėjus į žurnalą arba rizikuoti, naiviai tikint, kad jis bus perduotas, todėl remtis prielaidomis grįstais įrodymais teismui nebuvo jokio pagrindo.

Apeliantas nurodo, kad, duodamas parodymus, jis visą laiką nuosekliai tvirtino, jog jokių psichotropinių medžiagų neturėjo ir neketino jų parduoti. Faktines aplinkybes apie tai, kad psichotropinės medžiagos buvo surastos automobilyje prie asmeninių K. M. daiktų, teisme patvirtino pastarasis bei kiti liudytojai. Jis nežinojo, kokius asmeninius daiktus šis vežėsi su savimi, nesidomėjo. Teisme K. M. prisipažino, kad vartoja narkotines medžiagas, jam šis faktas anksčiau nebuvo žinomas.

Tokiu būdu teigia, kad jo kaltė ir tyčia darant nusikaltimą nėra įrodyta. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir iš esmės pažeidė procesinės teisės normas, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Teismo išvadų apie tai, kad jis disponavo psichotropinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas parduoti, o šią nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, nepatvirtina surinkti ir teisme ištirti įrodymai. Mano, jog net padarius išvadą, kad jo kaltė įrodyta, jam paskirta per griežta bausmė, nes teismas neatsižvelgė į tai, kad kaltinimas pareikštas tik dėl vienos nusikalstamos veikos, kuri nesukėlė jokių pasekmių, be to, jis turi nuolatinį darbą, gyvenamąją vietą, charakterizuojamas teigiamai, ketina kurti šeimą, anksčiau neteistas, administracinių nuobaudų neturi. Tinkamai neįvertinęs minėtų aplinkybių, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl A. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimais, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Pažymėtina, jog vadovaujantis šio BPK straipsnio 5 d., teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Duomenys, teismo pripažinti įrodymais, turi atitikti įrodymų liečiamumo ir leistinumo principus, tai yra turi patvirtinti arba paneigti bent vieną bylos aplinkybę bei turi būti gauti teisėtais būdais. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pripažindamas byloje pateiktus duomenis įrodymais bei juos vertindamas, šių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, visų be išimties įrodymų gavimo būdas ir šaltinis yra nustatyti, jų teisėtumas įvertintas.

Apeliantas laiko, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, mano, kad tarnybiniai pranešimai, kuriais neva įrodyta jo kaltė negali būti vertinami kaip įrodymai, tačiau tokie apelianto bei jo gynėjo teiginiai vertinami kaip nepagrįsti, paneigti teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Kolegija pažymi, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltinamųjų parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis.

Šiuo atveju telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų pagalba užfiksuotų pokalbių tarp A. V. naudojamo telefono abonento Nr. „(duomenys neskelbtini)“ asmens įvardinto Artiomu naudojamo telefono abonento Nr. „(duomenys neskelbtini)“, asmens įvardintu Nik naudojamo telefono abonento Nr. „(duomenys neskelbtini)“ turinio matyti, kaip Karenas tariasi su Artiomu dėl atvežimo į Latviją parduoti šimtą „štukų“ už šimtą latų konkrečiai neįvardintą prekę; kaip teiraujamasi už kiek Aivariokas prekę parduoda; kaip Karenas nurodo kainą po tris penkiasdešimt, kurią dalijasi pusiau; kaip kalbama apie pigius narkotikus. Nors bylą nagrinėjant apeliacine tvarka A. V. laikėsi pasirinktos pozicijos, jog nežinojo, apie ką kalba K. M., naudodamasis jam – A. V. priklausančiu telefono abonento numeriu, tačiau ši pozicija vertintina kritiškai ir atmestina. Akivaizdu, kad A. V. sąmoningai keletą kartų davė K. M. savo telefoną, kalbėtis su Latvijoje gyvenančiu psichotropinių medžiagų pirkėju. Be to, jo versiją paneigia telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų pagalba užfiksuotų SMS trumpųjų žinučių suvestinės, iš kurių matosi, kad A. V. bendraudamas su K. M. susirašinėja apie tai kaip važiuos į Latviją; kaip sėkmės atveju planuoja gabenti ir kitą siuntą; kaip pasidalins ir išleis gautą atlygį ( t. 1, b. l. 64-80,81). Nors A. V. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nurodė, kad susirašinėjo ne apie psichotropinių medžiagų pardavimą, tačiau ši pozicija atmestina. Šių SMS žinučių turinys yra aiškus ir nekeliantis jokių abejonių, dėl to teismas pagrįstai šiais įrodymais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Ta aplinkybė, kad pokalbių metu tiesiogiai nenurodoma, jog bendraujama apie psichotropines medžiagas kaip pabrėžia apeliantas, anaiptol, nereiškia, kad SMS žinučių turinys nebuvo susijęs su narkotinių medžiagų pirkimu, pardavimu, disponavimu ir panašiai. Neabejotina, jog panašaus pobūdžio temos yra sąmoningai šifruojamos tam tikromis frazėmis ar sąvokomis, siekiant kaip įmanoma labiau nuslėpti tikrąjį pokalbio objektą. Nors A. V. apeliaciniame skunde teigia, jog siųsdamas SMS žinutes K. M. kalbėjosi ne dėl narkotinių medžiagų pardavimo, apie kokias prekes konkrečiai buvo kalbamasi nenurodė. Kaip matosi iš įvykio vietos apžiūros protokolo ( t. 2, b. l. 2-7), jokių prekių, išskyrus psichotropines medžiagas, važiuodami į Latviją nuteistieji nesivežė. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas telefoninių pokalbių bei susirašinėjimo metu surinktus duomenis vertino visumoje kartu su kitais įrodymais ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais: liudytojų K. G., V. J. ir M. V. parodymais ( t. 3, b. l. 14-17, 34), pareigūnų tarnybiniais pranešimais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada, kita rašytine bylos medžiaga. Laikyti, kad teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su A. V. kalte, nesilaikė BPK reikalavimų, susijusių su įrodymų vertinimu, nėra pagrindo.

Skunde apeliantas kelia klausimą dėl tarnybinių pranešimų pripažinimo įrodymais pagrįstumo. Tačiau šis apeliacinio skundo motyvas taip pat atmestinas. Pažymėtina, kad pagal BPK 20, 95, 96 str. prasmę įrodymais gali būti bet kokie dokumentai, kuriuose užfiksuota informacija, reikšminga nusikalstamai veikai atskleisti. Nagrinėjamoje byloje tokiais įrodymais yra ir pareigūno tarnybinis pranešimas bei apžiūros protokolas prie jo, kuriais nustatyta, jog suėmimo metu nuteistasis K. M. bandė perduoti nuteistajam A. V. raštelį apie tai, jog jis prisiims kaltę (t. 2, b. l. 15, 16-18). Tai, kad nebuvo apklaustas pareigūnas, surašęs minėtą tarnybinį pranešimą, negali būti laikoma procesiniu pažeidimu pripažįstant šį tarnybinį pranešimą įrodymu, nes BPK nenumato pareigos apklausti dokumento autorių apie dokumento susiformavimo aplinkybes. Šiuo atveju sugretinus tarnybiniame pranešime užfiksuotą informaciją su informacija gauta iš kitų šaltinių, byloje esančių faktinių duomenų pakako nuteistojo A. V. kaltei nustatyti. Jie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Lietuvos Respublikos BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu (BPK 20 str. 1, 4 d., 301 str. 1 d.). Remiantis byloje surinktais, išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais, įvertinus jų visumą (susietumo aspektu), motyvuotai paneigta apelianto gynybos versija, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistojo A. V. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 260 str. 1 d., nes teismo nustatyti nuteistojo veiksmai visiškai atitinka pritaikytos BK normos dispoziciją.

Dėl bausmės skyrimo

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. V., atsižvelgė į visas įstatyme numatytas aplinkybes, į kurias būtina atsižvelgti, parenkant tinkamą bausmės rūšį kaltininkui bei individualizuojant bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str., atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas padarė tyčinį nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 5 d.), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir į atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.), kaltininko asmenybę ir padarė pakankamai motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti, paskyrus mažesnę negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Tai atitinka BK 41 str. nuostatomis reglamentuojamą bausmės paskirtį ir tikslus.

Apelianto skunde akcentuojamos aplinkybės – tai, kad jis turi nuolatinį darbą, gyvenamąją vietą, ketina kurti šeimą, kolegijos nuomone, jokiu būdu nėra tokios aplinkybės, kurios leistų teismui mažinti paskirtąją bausmę, nes skiriant bausmę, taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo neatitinkanti bausmė pažeidžia teisingumo principą ir visuomenės interesus. Kolegijos nuomone, tokia bausmė, kokią pirmosios instancijos teismas paskyrė A. V., nėra aiškiai per griežta ir ji neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rasa ValentinienėKolegijos teisėjai Linas PauliukėnasRemigijus Preikšaitis