Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Romo Aikevičiaus, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Audrai Obelieniūtei ir ,dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nukentėjusiajam ir civiliniams ieškovui J. K., jo atstovui advokatui Artūrui Baužai, nuteistajam I. Ž., jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. K., nuteistojo I. Ž. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinius skundus dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo I. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Respublikos baudžiamojo kodekso 137 str. 3 d., dviejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 144 str., šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 3 d., taikant visišką bausmių sudėjimo būdą galutinė subendrinta bausmė paskirta treji metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str., bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per vieną mėnesį po nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiojo J. K. bei per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Civilinis ieškinys patenkintas dalinai. Priteista iš I. Ž. J. K. 35000 litų neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ž. nuteistas už tai, jog jis 2005 m. liepos 4 d. apie 22.30 val. Jurbarko r. sav., Juodaičių seniūnijoje Pakarklio kaime, neteisėtai medžiodamas ir nešiodamas nenustatytą medžioklinį šautuvą, pažeidė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 str. 5 p., 33 str. l p., 34 str. 2 p. bei Medžioklės taisyklių 60.2, 61, 64, 65, 74.3 punktų reikalavimus, t.y. medžioklinį ginklą ir šaudmenis netinkamai saugojo medžioklės metu, nešėsi medžioklinį šautuvą neperlaužtą, sunarstytą ir neįdėtą į dėklą, nesant neišvengiamo būtinumo panaudoti ginklą gynybai, šį sunarstytą ir užtaisytą medžioklinį šautuvą atgręžė į nukentėjusįjį J. K. ir panaudojo ginklą: vieną kartą šovė į žemę, o po šūvio suirusioms kulkos skeveldroms rikošetavus nuo žemės paviršiaus į viršų ir pataikius netoliese stovėjusiam J. K., padarė šautinę kairio žasto apatinio trečdalio žaizdą priekiniame vidiniame paviršiuje su pilnu arterijos nutraukimu, giliųjų žasto venų ir daliniu vidurinio nervo pažeidimu, paviršinės odos žaizdas dešinėje krūtinės pusėje žemiau raktikaulio, priekinėje pilvo sienelėje ir abiejų šlaunų priekiniuose paviršiuose, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, I. Ž. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje dėl neatsargumo sunkiai sutrikdęs J. K. sveikatą, jam nepagelbėjo, nors turėjo galimybę suteikti pagalbą, t.y. neiškvietė medicinos pagalbos ir iš įvykio vietos pasišalino, kai grėsė pavojus nukentėjusiojo J. K. gyvybei.

Nukentėjusysis J. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas dėl netinkamo LR BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimą, taikymo. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas realiai neatsižvelgė į visus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bausmė nuteistajam paskirta per švelni ir neatitinka bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nuostatas (LR BK 54 str.).

Nukentėjusysis mano, jog teismas, skirdamas bausmę, visiškai neatsižvelgė į tai, kad I. Ž. kaltu dėl padarytų nusikaltimų neprisipažino ir nesigaili tai padaręs. Nurodo, jog nuteistasis akivaizdžiai neigė aplinkybę, kad nukentėjusįjį sužalojo ir kad paliko be pagalbos, kai jam grėsė akivaizdus pavojus gyvybei. Jis teisme nesidrovėdamas parodė, kad nukentėjusysis pats save peršovė, o jį kaltindamas, nukentėjusysis siekia pralobti ir užvaldyti nuteistojo turtą. Apeliantas nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad I. Ž., kalbėdamas teisme, akivaizdžiai nukentėjusįjį šmeižė ir įžeidinėjo, bei į tai, kad medžiotojų klubo „Gynėvė" jis charakterizuojamas neigiamai ir yra pašalintas iš šio medžiotojų būrelio. Mano, jog teismas nepagrįstai vertino aplinkybę, kad I. Ž. yra senyvo amžiaus ir turi negalią, nes I. Ž. senyvas amžius ir negalia nesutrukdė jam atlikti veiksmus - užsitaisyti ginklą, nukreipti jį į nukentėjusįjį ir šauti bei pasakyti žodžius, kurie parodo jo pavojingumą visuomenei, o būtent: „kad tu neik paskui mane ... jeigu tu eisi, tai aš tave nušausiu".

Nukentėjusysis teigia, jog teismas, skirdamas I. Ž. bausmę, netinkamai įvertino aplinkybę, jog I. Ž. visus veiksmus atliko sąmoningai, turėdamas tikslą jį nušauti-nužudyti, nes nukentėjusysis matė kaip I. Ž. užsitaisė ginklą, kaip jis prieš šaunant nukreipė ginklą į jį ir šovė. Mano, jog teismas privalėjo įvertinti ir tai, kad I. Ž., dar prieš atlikdamas šiuos tyčinius veiksmus, atvirai pagrasino nukentėjusįjį „nušauti", todėl jis prašė ikiteisminio tyrimo metu I. Ž. veiką perkvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti. Nurodo, jog šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai A. V. ir G. B.. Apeliantas mano, jog I. Ž. jam pasakyti žodžiai „kad tu neik paskui mane ... jeigu tu eisiu, tai aš tave nušausiu", veiksmai - ginklo užtaisymas ir ginklo nukreipimas į nukentėjusįjį, ir šūvis į jį, parodo I. Ž. padarytos veikos subjektyvinę pusę ir tyčios turinį. Toks tyčios turinys patvirtina, kad I. Ž., atlikdamas šiuos veiksmus, numatė, kad taip elgdamasis gali atimti nukentėjusiajam gyvybę ir to norėjo, t.y. jis turėjo tyčią atimti gyvybę.

Apeliantas taip pat nurodo, jog I. Ž. veiksmai po nusikaltimo padarymo - pagalbos nesuteikimas, palikimas pavojingoje gyvybei būsenoje tik patvirtina tai, kad jis turėjo tikslą atimti jam gyvybę. Tai, kad po šūvio kulka „galimai" rikošetavo ir jos skeveldros jį sužeidė, negali būti laikoma kaip įrodymas ir vertinamas kaip tyčios jo veiksmuose nebuvimas. Nukentėjusysis mano, kad tai buvo prieš tai atliktų tyčinių veiksmų, kuriais buvo siekiama jį nužudyti pasekmė, kuri nepriklausė nuo I. Ž. valios. Teigia, jog jo padarytas nusikaltimas turėtų būti kvalifikuojamas pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnį.

Apeliantas nurodo jog LR BK 61 str. 2 d. yra nurodytos sąlygos, kada teismas, skirdamas bausmę, kaltininkui skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Jis mano, kad tokių sąlygų šioje baudžiamojoje byloje nėra ir teismas jų nenustatė. Teigia, kad reikšmingų aplinkybių nenurodymas nuosprendyje tik patvirtina tai, kad teismas, skirdamas I. Ž. bausmę pagal LR BK 137 str. 3 d. ir 144 str., visiškai nevertino jo pavojingumo visuomenei. Nukentėjusysis nurodo, jog teismas, pripažindamas I. Ž. kaltu pagal LR BK 137 str. 3 d. ir pagal 144 str., turėjo jam skirti bausmę didesnę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Jo nuomone, pirmos instancijos teismas I. Ž. paskyrė per švelnias bausmes, tuo pažeisdamas LR BK 54 straipsnio 2 d. nuostatas. Nukentėjusysis taip pat mano, jog teismas, įvertinęs visas aplinkybes, negalėjo taikyti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo ir turėjo jam skirti realią laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantas nurodo, jog teismas nuosprendyje nenurodė, kokiais motyvais vadovaudamasis dalinai tenkino civilinį ieškinį. Jis teigia, jog patirtas sunkus kūno sužalojimas jį ir jo šeimą emociškai sukrėtė. Jis kentė didelius fizinius skausmus. Kaip gydytojas - chirurgas dėl patirto sužalojimo negalėjo operuoti pacientų. Mano, jog teismas pasielgė neteisingai sumažindamas jo civilinį ieškinį. Prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, skirti I. Ž. laisvės atėmimo bausmę bei patenkinti pareikštą 50000 litų civilinį ieškinį.

Nuteistasis I. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo nuosprendis yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, nes jis neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra paremtas visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Taip pat apeliantas mano, kad apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos Protokolo Nr. 7 4-ajame straipsnyje garantuotas procesinės teisės normas, antrą kartą jį teisiant už tą pačią veiką, kadangi nuosprendžio priėmimo metu jam už tą pačią veiką jau buvo skirta administracinė nuobauda, kas taip pat sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliantas nurodo, jog teismas netinkamai kvalifikavo jo veiką ir netinkamai taikė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo normas. Mano, jog teismas konstatuojamojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje tik perrašė kaltinamąjį aktą, visiškai neanalizuodamas, kaip, kokiu-būdu jo veika pažeidė specialiąsias teisės aktų nustatytas elgesio saugumo taisykles. Nurodo, jog tokia pirmosios instancijos teismo pozicija pažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 1.1. p. nuostatas ir neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimų. Mano, jog tokia kvalifikacija, pagal kurią buvo surašytas kaltinamasis aktas ir I. Ž. nuteistas, yra negalima, kadangi skundžiamu nuosprendžiu jis pripažintas kaltu tokių specialiųjų elgesio taisyklių pažeidimu (LR medžioklės taisyklių 60.2, 61, 64, 65, 74.3 p.), dėl kurių jau buvo nubaustas Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono pareigūno 2005 m. liepos 19 d. nutarimu pagal LR ATPK 85 str. 1 ir 2 dalis, o Kauno apygardos administracinis teismas savo 2006 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 11-894-31-05 minėtą nutarimą bei juo skirtąją nuobaudą paliko nepakeistą. Nuteistojo nuomone, jis buvo nepagrįstai nuteistas už tą pačią veiką antrą kartą. Apeliantas nurodo, jog, paaiškėjus minėtai aplinkybei, ikiteisminio tyrimo arba bylos parengimo nagrinėti teisme metu ar teisminio nagrinėjimo metu atitinkamai turėjo būti priimamas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą arba nutartis nutraukti bylą. Jis teigia, jog jo gynėjas ne kartą kreipėsi į teismą su prašymu nutraukti bylą, dėl teisimo antrą kartą už tą pačią veiką, tačiau Jurbarko rajono apylinkės teismas šiuos teisėtus ir pagrįstus prašymus ignoravo, privalomųjų bylos nutraukimui pagrindų neišanalizavo, remdamasis tik tuo, jog byla jau perduota teisiamajam posėdžiui. Tačiau minėtoji konsultacija aiškiai nurodo, kad byla turi būti nutraukta nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso stadijos. Taip pat teismas ignoravo ir jo gynėjo nurodytas reikšmingas Europos Žmogaus teisių teismo bylas, t.y. F. F. prieš Austriją (pareiškimo Nr. 37950/97, priimtas 2001-05-29) ir Gradinger prieš Austriją (pareiškimo Nr. 00015963/90, priimtas 1995-10-23). Nuteistasis nurodo, jog abiem atvejais Europos Žmogaus teisių teismas vienbalsiai konstatavo, kad toks dvigubas nubaudimas prieštarauja Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsniui. Šis procesinis pažeidimas, apelianto nuomone buvo itin reikšmingas, nulėmęs ne tik neteisingą veikos kvalifikaciją, bet ir neteisingą skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, nenutraukiant baudžiamosios bylos nurodytais procesiniais pagrindais. Apeliantas nurodo, jog apylinkės teismas visiškai nesigilino, kokiu būdu jis pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių 60.2, 61, 64, 65, 74.3 p. reikalavimus. Teigia, jog turėjo būti nustatyti ir įrodyti blanketinių teisės normų (specialiųjų elgesio saugumo taisyklių) pažeidimai bei įrodytas priežastinis ryšys, siejantis šiuos specialiųjų elgesio taisyklių pažeidimus su kilusiomis pasekmėmis. Viso to teismas, priimdamas nuosprendį, nepadarė. Apelianto nuomone, tai yra netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, sudarantis savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį.

Nuteistasis taip pat nurodo, jog apylinkės teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą ir faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, esą, nuteistasis medžiojo, nors toks specialiųjų elgesio saugumo normų, kurias neva jis pažeidė, tokios išvados daryti neleidžia. Teigia, jog jis nemedžiojo, todėl jo veiksmams iš esmės negalėjo būti taikomos tos teisės normos, kurios reglamentuoja elgesį medžioklės metu.

Apeliantas nurodo, jog yra pripažintas kaltu Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių 60.2 p. pažeidimu. Tačiau minėtasis Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių 60.2 p. reglamentuoja: „Draudžiama....būti medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu šautuvu, kitais medžioklės įrankiais, medžiokliniais paukščiais ar palaidais šunimis, ar medžioklės produkcija vienam arba keliems turintiems teisę medžioti asmenims be būtinų ar teisingai užpildytų medžioklės dokumentų". Jurbarko rajono apylinkės teismas nustatęs, kad nuteistasis buvo nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, visiškai nepagrindė tos aplinkybės, kad jis neva buvo medžioklės plotuose. Nurodo, jog medžioklės plotų sąvoka yra atskleista ne Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklėse (patvirtintos LR aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių patvirtinimo"), o 2002-06-20 Lietuvos Respublikos medžioklės įstatyme Nr. IX-966 kurio atitinkamos, medžioklės plotų sudarymą bei naudojimą reglamentuojančios normos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005-05-13 nutarimu yra pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Apeliantas nurodo, jog prie baudžiamosios bylos buvo prijungtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005m. gegužės 13d. nutarimas "Dėl LR medžioklės įstatymo 7str. 2 dalies, 8 str. 1,9, 10 dalių, 13 straipsnio 2 dalies, 18 str. 7 dalies ir 22 str. 3, 6, 7 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai". Minėto Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinės dalies 5 p. konstatuota: pripažinti, kad Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostata „Privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala" ta apimtimi, kuria nenumatyta privačios žemės sklypo savininko teisė nevaržomai uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje ne tik jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala, bet ir visais kitais atvejais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims ".

Nuteistasis mano, jog nepagrįstai yra nuteistas ir už Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių 61 p. pažeidimą. Šis Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių punktas reglamentuoja: "Medžiotojas asmeniškai atsako, kad medžiokliniai ginklai ir šaudmenys būtų tinkamai saugomi buityje, kelionės ir medžioklės metu". Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, ne tik nesigilino, kaip pasireiškė šio Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių punkto pažeidimas, tačiau netgi nepasisakė, ar teismo nuomone, nuteistasis netinkamai saugojo medžioklinius ginklus ir šaudmenis medžioklėje ar buityje, ar kelionės metu, ir kokią įtaką šis esą netinkamas saugojimas turėjo įvykio pasekmėms.

Nuteistasis nurodo, jog taip pat neteisingai ir nepagrįstai yra nuteistas už Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių 64 ir 65 ir 74.3 punktų pažeidimus. Teigia, jog Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių 65 punktas reglamentuoja medžiotojo elgesį ne medžioklės metu, todėl toks Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių pažeidimų visetas, už kurį jį nuteisė apylinkės teismas, leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė iš viso neturėdamas aiškios pozicijos, ar nuteistasis medžiojo, ar nemedžiojo. Apeliantas teigia, jog teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė ir dėl Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 str. 5 p., 33 str. 1 p. ir 34 str. 2 p. pažeidimų, analogiškai kaip ir dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių pažeidimų atveju, neanalizavo, kaip pasireiškė šie pažeidimai nuteistojo veikoje ir koks šių pažeidimų ryšys su įvykio pasekmėmis. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas leidžia įsigyti ir turėti ginklus įvairiems teisėtiems tikslams, tarp jų ir savigynai. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas I. Ž. pažeidusiu atitinkamas Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normas, paties įstatymo sistemiškai neišanalizavo, neatsižvelgė į reikšmingas minėto įstatymo normas.

Nuteistasis taip pat nurodo, jog buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 str. 5 p. pažeidimą. Tačiau Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnis yra sudarytas iš trijų dalių, iš kurių 1 ir 2 dalys turi daugiau kaip po 5 punktus, t.y. lieka neaišku, kurios būtent, minėtojo įstatymo dalies 5 punktą esą pažeidė ir buvo nubaustas apeliantas. Nuteistasis pažymi, kad būtent tokia pati klaida buvo padaryta ir kaltinamajame akte. Jis mano, jog teismas, priimdamas nuosprendį perrašė kaltinamąjį aktą ir visiškai nesigilino į tas blanketines teisės normas, kurių pažeidimus konstatavo. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, kuomet nėra įvardinta, kurios konkrečiai įstatymo dalies punkto normą pažeidė apeliantas, laikytina ne tik esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (BPK 304 str. 5 p., BPK 305 str. 1 d. 3 p.), bet ir esminiu principo „nėra bausmės be įstatymo“, įtvirtinto Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 7 straipsnyje, pažeidimu.

Nuteistojo nuomone, jis nepagrįstai buvo nuteistas ir už LR Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 33 str. 1 p. bei 34 str. 2 p. pažeidimus. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad LR Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 33 ir 34 straipsniai iš viso neturi punktų, o turi tik atitinkamas dalis. Apeliantas mano, kad toks nesigilinimas nulėmė ir esminę pirmosios instancijos teismo klaidą, būtent, nuteistojo veiksmų nepripažinimą būtinąja gintimi.

Nuteistasis mano, jog teismas visiškai be pagrindo atmetė liudytojų Nerijaus ir S. S. parodymus, kurie įrodo, jog iki to momento, kada iškilo neišvengiama būtinybė panaudoti ginklą savigynai, jis nešiojosi ginklą dėkle. Apkaltinamajame nuosprendyje niekur nėra pasisakyta, kodėl šie reikšmingi liudytojų Nerijaus ir S. S. parodymai nevertinami ir atmetami.

Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, įrodančias, kad jo veikoje nebuvo nusikalstamos veikos sudėties, būtinos baudžiamajai atsakomybei tiek pagal LR BK 137 str. 3 d., tiek pagal LR BK 144 str. taikyti nuteistojo atžvilgiu, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, konkrečiai LR BK 2 str. 3 ir 4 d.

Apeliantas yra tos nuomonės, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2003 m. birželio 20 d. Nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" išaiškinimus. Mano, jog esminė pirmosios instancijos teismo klaida priimant nuosprendį buvo padaryta ta, jog nebuvo imtasi visų priemonių nustatyti iš kokio konkrečiai ginklo buvo sužalotas nukentėjusysis. Šios būtinos faktinės aplinkybės nenustatymas buvo esminis, kadangi nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo veikos ir pasekmių. Teismas neįvertino ir nesuteikė tinkamos reikšmės objektyviems įrodymams, būtent 2006-01-27 Lietuvos Teismo Ekspertizės Centro specialisto išvadai Nr. 11-3355(05), 11-3871(05), 11-218(06), 11-219(06), MK261/05(01) (1 t, b.l. 41-45), kurioje teigiama: „ginklo identifikavimui šis deformuotos kulkos fragmentas netinkamas"; „nustatyti, kokio modelio ir kalibro kulkos yra šis kulkos apvalkalas, negalima, nes nėra požymių, iš kurių būtų galima apie tai spręsti"; „nustatyti, ar kulka, kurios fragmentas pateiktas tirti, buvo iššauta iš šautuvo IZH-18 MH negalima, nes pėdsakai ant kulkos fragmento identifikavimui netinkami.

Nuteistasis nurodo, jog J. K. šautuvas VOERE Nr. 94458 buvo pateiktas specialistui, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnas formulavusiam klausimus nesidomėjo, ar galėjo būti kulka, sužeidusi J. K., iššauta iš jo paties šautuvo. Apelianto nuomone, šios aplinkybės yra itin reikšmingos, kadangi nenustačius, ar būtent iš nuteistojo ginklo iššauta ir rikošetavusi kulka sužalojo nukentėjusįjį, negalima teismo išvada, kad nukentėjusysis sužalotas iššovus kaltinamajam. Nuteistasis teigia, jog visus reikšmingus objektyviuosius įrodymus, nepatvirtinančius jo kaltės, pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo atmetė. Teigia, jog nepagrįstai buvo atmesti liudytojo N. Ž. bei liudytojos G. J. parodymus dėl dvigubo šūvio. Liudytoja G. J. 2006-10-23 teismo posėdyje parodė, jog išgirdo du šūvius vieną paskui kitą. Nuteistasis nurodo, jog teismas visiškai neanalizavo ir liudytojo N. Ž. parodymų, kuris taip pat patvirtino, jog girdėjo du šūvius. Nuosprendyje teismas nepasisakė, kodėl liudytojo N. Ž. parodymai atmetami.

Apeliantas mano, jog dar viena esminė pirmosios instancijos teismo klaida yra ta, kad teismas apelianto parodymus vertino kaip nenuoseklius, o nukentėjusiojo parodymus kaip nuoseklius. Jis teigia, kad būtent jo parodymai yra nuoseklūs, o nukentėjusiojo –nenuoseklūs. Nuteistasis taip pat teigia, kad nelogiški yra liudytojo A. Š. parodymai, kuris parodė, kad matė žmogų su ginklu, kuris šlubavo. Nuteistojo nuomone, liudytojas negalėjo atpažinti žmogaus, kurio nepažinojo.

Nuteistasis mano, jog teismas nepagrįstai atmetė 2006-10-23 pateiktą gynėjo prašymą, papildyti baudžiamosios bylos medžiagą kito ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje medžiaga. Teigia, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl automobilio, kuriuo saugoti savo nuosavybės atvyko apeliantas, sugadinimo. Mano, jog toje medžiagoje galėjo būti svarbių duomenų, paneigiančių apelianto kaltę.

Nuteistasis I. Ž. nurodo, jog teismas, nepripažindamas jo veiksmų būtinąja gintimi, neatkreipė dėmesio į itin reikšmingas faktines aplinkybes ir jų tinkamai juridiškai neinterpretavo. Teigia, jog įvykis įvyko jam nuosavybės teise priklausančiame sklype kuomet jis saugojo savo nuosavybę nuo grobstymų. Tai, kad nuosavybė buvo grobstoma, patvirtino ir liudytojas N. Ž.. Nurodo, jog ne jis atvyko pas J. K. su ginklu rankose, o būtent J. K. atvyko į jam priklausantį sklypą ginkluotas. Apeliantas taip pat nurodo, jog žemės sklypas, kuriame įvyko įvykis, negali būti laikomas medžioklės plotu, kadangi jis savo plotų J. K. vadovaujamam medžiotojų būreliui neišnuomavo. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad J. K. neturėjo jokios teisės jam grasinti ginklu. Tai, kad J. K. atvyko į apelianto nuosavybę su ginklu, patvirtino ir pats J. K..

Apeliantas mano, kad visiškai nepagrįstai buvo atmesti ir liudytojos V. Ž. parodymai, kad jos tėvas buvo užpultas.

Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1 dalis įtvirtina teisę į būtinąją gintį. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis nėra įsitikinęs, jog būtent jo šūvis sužalojo nukentėjusįjį J. K., kadangi buvo du šūviai. Jis nurodo, jog savo teise į būtinąją gintį nesugebėjo tinkamai pasinaudoti, kadangi yra senyvas ir neįgalus, todėl netgi turėdamas įstatyminę teisę gintis, įtvirtintą taip pat ir LR Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 34 str. 2 d. (nuosprendyje klaidingai nurodytas 34 str. 2 p.), šios teisės tinkamai nerealizavo ir iššovė į žemę susipynus kojoms.

Nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir nuteisęs jį už LR Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 34 str. 2 d. (nuosprendyje klaidingai nurodytas 34 str. 2 p.) pažeidimą, t.y. už būtinosios ginties ribų viršijimą, tame pačiame apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, jog nepripažįsta I. Ž. veiksmų būtinąja gintimi. Apeliantas mano, jog tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra prieštaringa ir turėtų būti vertintina kaip esminis baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimas.

Nuteistojo nuomone, teismas nepagrįstai jį nuteisė ir už nusikaltimo, numatyto LR BK 144 str., padarymą. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pavojų sukėlė paties nukentėjusiojo J. K. neteisėti veiksmai. Apeliantas nurodo, jog jo paties būklė po įvykio buvo itin sunki ir tai yra įrodyta byloje. Nurodo, jog teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad nuteistasis padarė viską, kas nuo jo priklausė, t.y. net būdamas itin silpnos būklės, skambino sūnui ir dukrai, tikėdamasis, kad jie pasirūpins pagalba, jeigu tokios reikėtų. Pats imtis kokių nors veiksmų negalėjo, nes buvo itin blogos būklės. Be to J. K. jam grasino, o pamatęs link įvykio vietos per lauką atvažiuojantį džipą, pagrįstai manė, kad su juo gali būti susidorota. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad nuteistasis paliko nukentėjusįjį likimo valiai, prieštarauja faktinėms veikos aplinkybėms, kadangi J. K. medžiojo ne vienas, o kartu su kitais medžiotojais.

Apeliantas mano, kad teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, neatsižvelgė į pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai, aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Nurodo, jog nukentėjusysis dirba tose pačiose pareigose ir tą patį darbą kaip ir iki sužalojimo. Jis jokių darbinių apribojimų nepatyrė. Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžio teiginiais, kad patirtas sunkus kūno sužalojimas emociškai sukrėtė ne tik patį J. K., bet ir jo šeimos narius. Mano, jog ši pirmosios instancijos teismo prielaida taip pat atmestina, kadangi kitų civilinių ieškovų be J. K. byloje nėra, gydymosi laikotarpis ir vieta buvo tokie, kurie jokios įtakos šeimos ryšiams neturėjo.

Nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad civilinis ieškovas jokios turtinės žalos nepatyrė, jos atlyginimo nereikalauja, todėl visiškai be pagrindo nesusiejo neturtinės žalos su nepatirta turtine žala. Prašo panaikinti 2006 m. lapkričio 29 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo gynėjas advokatas V. Sirvydis apeliaciniame skunde nurodo, jog Jurbarko rajono apylinkės teismui pareiškė prašymą gražinti prokurorui jo surašytą kaltinamąjį aktą, kadangi jo nuomone, jis neatitinka Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 219 str. reikalavimų. Šio pažeidimo teisme ištaisyti neįmanoma, todėl baudžiamoji byla Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 234 str. 2 d. pagrindu turėjo būti grąžinta prokurorui. Nurodo, jog teismas šio teisėto ir pagrįsto prašymo netenkino, todėl šis pažeidimas nulėmė neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Apeliantas teigia, jog nuo pačios ikiteisminio tyrimo pradžios I. Ž. buvo įtariamas, jog sužalojo J. K. jam teisėtai priklausančiu ginklu. Specialisto išvadai gauti buvo pateiktas šautuvas IZH- 18 MN, paskutiniame pranešime apie įtarimą bei kaltinamajame akte prokuroras pakeitė kaltinimo formuluotę į „... kaltinamas tuo, kad [...] ir nešiodamasis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą medžioklinį šautuvą [...]". Gynėjas mano, jog kaltinamasis aktas buvo surašytas nepaisant LR BPK 219 str. 3 bei 4 p. reikalavimų. Nurodo, jog prokuroras, 2006 m. birželio 29 d. pakeitęs įtarimą ikiteisminio tyrimo metu, neatliko jokių procesinių veiksmų, nesiėmė priemonių nustatyti iš kokio medžioklinio šautuvo buvo iššauta.

Nuteistojo gynėjas nurodo, jog nuteistasis teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl tokių specialiųjų elgesio taisyklių pažeidimų, dėl kurių jis jau buvo nubaustas Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono pareigūno 2005 m. liepos 19 d. nutarimu pagal ATPK 85 str. 1 ir 2 dalis, o Kauno administracinis teismas savo 2006 m. vasario 6 d. nutartimi minėtą nutarimą bei juo skirtą nuobaudą paliko nepakeistą.

Nuteistojo gynėjas atkartodamas nuteistojo I. Ž. skunde pateiktus motyvus dėl pakartotinio nuteisimo už tą pačią veiką nurodo, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos Protokolo Nr.7, iš dalies pakeisto protokolu Nr. 11, 4 straipsnis "Teisė nebūti dukart teisiamam ar nuteistam nubaustam už tą patį nusikaltimą", Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 5 d. "Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą", LR BPK 10 str. 2 d., LR BPK 219 str. 2 d., LR BK 2 str. 6 d., neleidžia teisti asmens už tą patį nusikaltimą. P. J. rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 29 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones: nukentėjusiojo, prašiusio jo skundą patenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo skundus atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nukentėjusiojo skundą atmesti, o jų skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio nukentėjusiojo skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo bei jo gynėjo skundus atmesti, sprendžia, kad nukentėjusiojo, nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidęs LR BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės įvertino įrodymus ir, remdamasis LR BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių LR BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo

Nukentėjusiojo apeliacinio skundo teiginys, jog nuteistasis I. Ž. turėjo tikslą jį nušauti, nes jis buvo į jį nukreipęs ginklą ir į jį tyčia šovė, todėl nuteistojo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami ne pagal LR BK 137 straipsnio 3 dalį, o pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnį, nepagrįstas.

Skundžiamo nuosprendžio turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas nuteistajam I. Ž. pritaikytas tinkamai,t.y. jo veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 137 straipsnio 3 dalį. Teismas, spręsdamas nuteistojo veikos kvalifikacijos klausimą, pagrįstai vadovavosi specialisto išvada, iš kurios matyti, jog šauta buvo ne tiesiogiai į nukentėjusįjį, o nukreipus šautuvo vamzdį žemyn. Nukentėjusysis buvo sužalotas suirusios kulkos skeveldroms rikošetavus nuo žemės paviršiaus link nukentėjusiojo. Nuteistasis I. Ž. tyčios nužudyti ar sužaloti nukentėjusįjį neturėjo, jo veiksmai atsiradusių sunkių pasekmių atžvilgiu yra neatsargūs. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo I. Ž. nusikalstamą veiką pagal LR BK 137 straipsnio 3 dalį.

Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas ir dėl per švelnios bausmės paskyrimo nuteistajam I. Ž..

LR BK 61 straipsnio 1 dalyje yra nuoroda į tai, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. LR BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti LR BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Nukentėjusysis šią dispoziciją traktuoja kitaip, kaip reikalaujančią skirti bausmę, didesnę negu taikomo LR BK straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkis. Tokia įstatymo traktuotė nėra tiksli, nes perkelia akcentą nuo bausmės dydžio apskaičiavimo metodo į patį bausmės dydį. Įstatymo tekstas įsakmiai nereikalauja skirti tik tokią bausmę, kuri yra didesnė už sankcijoje numatytą jos vidurkį. Todėl nukentėjusiojo skundo argumentai, kad teismas turėjo skirti nuteistajam bausmes didesnes, nei LR BK 137 straipsnio 3 dalies bei 144 straipsnio sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į I. Ž. padaryto nusikaltimo padarinius (nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas), paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę. Tačiau teismas, įvertinęs tai, kad vienas iš padarytų nusikaltimų yra neatsargus, kitas-tyčinis nesunkus nusikaltimas, nuteistojo asmenybę ( charakterizuojamas teigiamai, yra senyvo amžiaus, turintis negalią), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, paskyrė bausmes, mažesnes už sankcijose numatytų bausmių vidurkius bei padarė išvadą, jog paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo, paskirdamas įpareigojimą.

Nukentėjusysis skunde nurodo, jog nesutinka su teismo LR BK 75 straipsnio normų taikymu nuteistojo atžvilgiu.

Pagal LR BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jeigu nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelis iš LR BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytų įpareigojimų. I. Ž. yra nuteistas už vieną neatsargų nusikaltimą, numatytą LR BK 137 straipsnio 3 dalyje, laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, o už kitą –tyčinį nesunkų nusikaltimą, numatytą LR BK 144 straipsnyje, laisvės atėmimu 6 mėnesiams, subendrinta bausmė-trys metai laisvės atėmimo. Atidėdamas nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą, teismas paskyrė LR BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytą įpareigojimą. Laikyti, jog LR BK 75 straipsnis pritaikytas netinkamai, nėra pagrindo, nes teismas, atidėdamas I. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, įstatymo reikalavimų nepažeidė ir tai padarė motyvuotai.

Nukentėjusiojo skundo motyvai, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis neprisipažino padaręs nusikaltimą ir nesigaili, nesuteikė nukentėjusiajam pagalbos, nepagrįsti, nes teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, į visa tai atsižvelgė.

LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nuteistasis neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų nuoširdžiai nesigailėjo, todėl teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. O už tai, kad nuteistasis paliko nukentėjusįjį be pagalbos, kai jam grėsė pavojus gyvybei, jis buvo nuteistas pagal LR BK 144 straipsnį laisvės atėmimo bausme, todėl skiriant bausmę tai negalima laikyti atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Nukentėjusiojo nuomone nuteistasis I. Ž. buvo pašalintas iš Kauno medžiotojų klubo „Gynėvė“, šio klubo narių charakterizuojamas neigiamai, todėl teismas nepagrįstai jį charakterizavo teigiamai. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos viseto nuteistasis I. Ž. visumoje yra charakterizuojamas teigiamai. Jis ankstesniuose darbuose yra turėjęs apdovanojimų ir paskatinimų, (išrašai iš I. Ž. darbo knygelės 4 t.b.l. 93-99), taip pat teigiamai jis buvo charakterizuojamas ir medžiotojo klubo „Gyvenė“ pirmininko V. M. (4t. b.l.100). Tai, kad buvo tarp nuteistojo ir kitų medžiotojų įvykęs konfliktas ir jis pašalintas iš Medžiotojo klubo, dar neduoda pagrindo nuteistąjį charakterizuoti neigiamai. Todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, pagrįstai atsižvelgė į jo asmenybę, t.y. teigiamą charakteristiką, į jo senyvą amžių bei fizinę negalią.

Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtine žala laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Ji gali būti padaroma, pažeidžiant skirtingus gėrius. Be abejo, žmogaus sveikata, gyvybė yra aukščiausios vertybės, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli. Nors žala padaroma nematerialioms vertybėms, tačiau jos ginamos turtiniais būdais.

Nustatant nukentėjusiajam J. K. padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį, buvo įvertinta nuteistojo I. Ž. kaltė, atkreipiant dėmesį į tai, kad žalą padaręs asmuo veikė neatsargiai, t. y. sąmoningai nesiekė sukelti dvasinių ir moralinių išgyvenimų. Išanalizavus bylos medžiagą, darytina išvada, kad, priteisiant neturtinę žalą nukentėjusiajam, buvo atsižvelgta į neturtinės žalos sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, sumažindamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi LR BPK bei LR CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką.

Dėl nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų.

Pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas fizinis asmuo, kaltas nusikaltimo padarymu, t.y. tyčia ar dėl neatsargumo padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką (BK 3 str. 2d.) LR BK 137 straipsnyje įtvirtinta teisės norma nėra blanketinė, t.y. šiame straipsnyje numatyta veika gali būti padaroma ir nepažeidžiant kokių nors specialių norminių aktų reikalavimų. Be to aplinkybė, jog medžioklinis šautuvas turi būti nešiojamas ir laikomas arba panaudojamas taip, kad nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ar gyvybei, yra elementari ir nereikalaujanti kokių nors specialių taisyklių žinojimo.

Nuteistasis neteisus apeliaciniame skunde teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas jį nepagrįstai nuteisė už specialiųjų elgesio taisyklių pažeidimus, t.y. už Medžioklės taisyklių 60.2, 61, 64, 65, 74.3 punktų pažeidimus. Minėtos taisyklės įpareigoją medžiotoją garantuoti, kad medžioklinio ginklo nešiojimas ir panaudojimas nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, gyvybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų. Tačiau šios aplinkybės neturi jokios reikšmės nuteistojo I. Ž. baudžiamajai atsakomybei.

I. Ž. sunarstytą ir užtaisytą medžioklinį šautuvą atgręžęs į nukentėjusįjį J. K. ir šaudamas į žemę, privalėjo pagalvoti ar tokie jo veiksmai nepadarys žalos kitam asmeniui. Tačiau taip pasielgdamas jis elgėsi rizikingai, nesilaikė atsargumo taisyklių. Po šūvio į žemę suirusios kulkos skeveldros, rikošetavę nuo žemės paviršiaus į viršų, pataikė į netoliese stovintį nukentėjusįjį J. K., kurį sunkiai sužalojo. Nuteistasis sąmoningai nesilaikydamas atsargumo taisyklių numatė, kad gali kilti pavojingos pasekmės, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta. Tačiau jis, kaip medžiotojas, turėjo ir galėjo tai numatyti. Minėti argumentai rodo, kad nuteistasis sunkiai sužalojo nukentėjusįjį dėl nusikalstamo pasitikėjimo, kad pavojingų pasekmių bus išvengta. Nuteistasis I. Ž. yra medžiotojas, todėl privalo žinoti ir išmanyti medžioklės taisykles.

Nuteistasis ir jo gynėjas tvirtina, kad teismai pažeidė draudimo bausti asmenį du kartus už tą patį teisės pažeidimą principą. Kaip šio teiginio pagrindą nurodo tai, jog I. Ž. už neteisėtus Medžioklės taisyklių 60.2, 61, 64, 65, 74.3 pažeidimus jau buvo nubaustas Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono pareigūno 2005-07-19 nutarimu pagal ATPK 85 str.1 ir 2 dalis, o Kauno apygardos administracinis teismas savo 2006-02-06 nutartimi minėtą nutarimą bei paskirtą I. Ž. nuobaudą paliko nepakeistą. Nepaisant to, už tą patį pažeidimą jis buvo patrauktas ir baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 137 straipsnio 3 dalį. Apeliantai nurodo Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos vidaus teisės aktus, draudžiančius nuteisimą antrą kartą už tą pačią veiką.

Apeliacinio skundo argumentas, jog teismas pažeidė draudimo bausti asmenį du kartus už vieną ir tą patį teisės pažeidimą principą (lotyniškai – non bis in idem), yra nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

I. Ž. yra nubaustas už dvi atskiras neteisėtas veikas- administracinį teisės pažeidimą ir nusikaltimą, kurios skiriasi tiek savo objektyviais, tiek subjektyvias požymiais. Teismas nustatė, kad I. Ž. ne tik pažeidė Medžioklės taisykles, bet ir sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Administracine tvarka I. Ž. nubaustas pagal LR ATPK 85 str. 1 ir 2 dalis už tai, kad pažeidė medžioklės taisykles, o pagal LR BK 137 straipsnio 3 dalį, jis nuteistas už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvu, kad Medžioklės taisyklių pažeidimas, numatytas LR ATPK 85 straipsnio 1, 2 dalyje, ir sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo (LR BK 137 straipsnio 3 dalis), skiriasi savo esminiais veikos požymiais. Skirtingai nei teigia nuteistasis ir jo gynėjas, šios veikos neapima viena kitos. LR ATPK 85 straipsnio 1, 2 dalyje numatytos veikos kėsinimosi objektas yra gamtos apsauga, tuo tarpu sunkaus sveikatos sutrikdymo norma saugo kitą vertybę – žmogaus sveikatą. Minėti straipsniai ir jų dalys apima skirtingas neteisėtas veikas: Medžioklės taisyklių pažeidimą ir sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. I. Ž. yra nubaustas už dvi atskiras, skirtingas neteisėtas veikas.

Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad I. Ž. nuteistas už skirtingų rūšių teisės pažeidimus, taikant skirtingų teisės šakų normas, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr.7 4 straipsnio, LR BK 2 straipsnio 6 dalies bei LR BPK 3 straipsnio reikalavimų.

I. Ž. nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų, tačiau jis šią nusikalstamą veiką padarė pažeisdamas teisės aktų, kurie nurodyti kaltinime, nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, todėl jo veika ir kvalifikuota ne pagal LR BK 137str.1d., o pagal 137str.3d.

Paties konflikto fakto su nukentėjusiuoju nuteistasis neneigia, tačiau nėra įsitikinęs, jog būtent jo šūvis sužalojo nukentėjusįjį J. K., mano, jog šūviai buvo du. Nesutinka su teismo išvada, kad jo veiksmai nebuvo atliekami būtinosios ginties sąlygomis.

LR BK 28 straipsnio 2 dalies prasme būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma, ginant save ar kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius, t.y., kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ išaiškino, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo asmens teisėms. Kėsinimasis laikomas realiu, kai egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje (5, 6 punktai). Nagrinėjamoje situacijoje nebuvo akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į nuteistojo asmenį, o taip pat būtinybės gintis. Teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad įvykio pradžioje tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo žodinis konfliktas. Kaip nustatyta bylos medžiaga, kūno sužalojimas J. K. buvo padarytas tuo metu, kai jis, įtardamas I. Ž. brakonieriaujant, apie tai informavo gamtos apsaugos inspektorių ir pasiūlė I. Ž. išsiaiškinimui nueiti iki automobilio. Nuteistasis I. Ž., atsisakęs paklusti J. K., kaip medžiotojų būrelio pirmininko ir neetatinio gamtos apsaugos inspektoriaus reikalavimams, pastarajam griežtai pareikalavus vykdyti reikalavimus, užsitaisė rankose turėtą ginklą, atsisuko į J. K. ir iššovė.

Tačiau šioje situacijoje nebuvo reikalo gintis nuo nukentėjusiojo, nes I. Ž. sveikatai realus pavojus nebuvo iškilęs, nukentėjusysis smurtinių veiksmų neatliko, susidariusios aplinkybės nebuvo tokios jau netikėtos ir pavojingos ar be išeities. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nusikalstamą veiką, analizavo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes: nukentėjusiojo ir nuteistojo santykius iki nusikaltimo padarymo, konflikto kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties I. Ž. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, kitas aplinkybes.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamo įvykio metu būtinosios ginties sąlygų nebuvo. Atsižvelgiant į aplinkybes, nustatytas pirmosios instancijos teismo, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Priešingai išvadai daryti nėra teisinio pagrindo.

Nuteistojo skundo teiginiai, jog jis savo teise į būtinąją gintį nesugebėjo tinkamai pasinaudoti dėl amžiaus ir neįgalumo, todėl netgi turėdamas įstatyminę teisę gintis, įtvirtintą taip pat ir LR Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 34 str. 2 d. (nuosprendyje klaidingai nurodytas 34 str. 2 p.), šios teisės tinkamai nerealizavo ir iššovė į žemę susipynus kojoms, atmetami, nes byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad I. Ž. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

Nuteistojo skundo teiginys, jog jis įvykio dieną nemedžiojo, o saugojo nuosavybės teise priklausantį mišką nuo grobstymų, atmetamas kaip nepagrįstas. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis kada nors būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas dėl medienos grobstymų.

Nuteistasis skunde nurodo, jog tikslu apsaugoti savo mišką nuo vagių, įvykio dieną jis buvo įlipęs į medžioklės ir apžvalgos bokštelį ir su savimi turėjo savigynai pasiėmęs medžioklinį šautuvą IŽ 18 MH, todėl jo veiksmams iš esmės negalėjo būti taikomos tos teisės normos, kurios reglamentuoja elgesį medžioklės metu.

Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, jų nepateikė ir pats nuteistasis apie tai, kad jo miškas buvo vagiamas, ir kad jį reikėjo saugoti nuo vagių. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis yra medžiotojas, įvykio dieną buvo medžioklės plotuose, kuriuose neuždrausta medžioklė, nors plotai randasi I. Ž. nuosavybės teise priklausančioje žemėje. Jis nepriklauso medžiotojų būreliui, kuriam suteikta teisė šiuose plotuose medžioti ir tokios teisės neturėjo. Kadangi I. Ž., neturėdamas teisės medžioti, su savimi turėjo medžioklinį šautuvą ir buvo aptiktas medžioklės bokštelyje, todėl ir padarytos išvados, jog jis brakonieriavo. Nuteistajam, kaip medžiotojui gerai turi būti žinomos Medžioklės taisyklės ir elgesys su medžiokliniu ginklu. Be to aplinkybė, ar nuteistasis įvykio dieną medžiojo, ar nemedžiojo, reikšmės veikos kvalifikavimui ir bausmės skyrimui neturi.

Nuteistasis neteisus teigdamas, jog teismas, pripažinęs nuteistąjį pažeidus Medžioklės taisyklių reikalavimus, nenustatė ir neįrodė blanketinių teisės normų pažeidimus bei priežastinio ryšio, siejančio pažeidimus su kilusiomis pasekmėmis.

Teisėjų kolegija dar kartą konstatuoja, jog LR BK 137 straipsnio dispozicija nėra blanketinė. Minėto straipsnio dispozicija yra pasiunčiamoji. Šiuo atveju yra svarbus priežastinis ryšis tarp nuteistojo veikos ir pasekmių. Byloje nustatyta, kad nuteistojo veiksmai - šūvis į žemę, po kurio rekušetavusi kulka padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Tarp I. Ž. padarytos veikos, kurią jis padarė pažeisdamas specialiąsias elgesio saugumo taisykles, ir atsiradusių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšis. Sunkus sveikatos sutrikdymas yra materiali sudėtis, todėl atsakomybė atsiranda tik kilus padariniams.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenurodinėjo priežastinio ryšio, siejančio specialiųjų elgesio saugumo taisyklių pažeidimus su kilusiomis pasekmėmis, nes tai nereikalauja LR BK 137 straipsnio norma.

Nuteistojo skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 144 straipsnį, atmetamas, nes jis paneigtas bylos medžiaga.

LR BK 144 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už palikimą be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei. Šie požymiai nuteistojo veikoje yra akivaizdūs, nes jis sužalojęs nukentėjusįjį J. K. bei matęs jį kraujuojantį, nuėjo.

Nuteistasis nurodo, jog teismo išvada, jog nukentėjusįjį jis paliko likimo valiai, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes nukentėjęs buvo ne vienas, o kartu su kitais medžiotojais, tačiau šios aplinkybės neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Nusikaltimas numatytas LR BK 144 straipsnyje, laikomas baigtu nepagelbėjus nukentėjusiajam, turint galimybę suteikti pagalbą, neatsižvelgiant į tai, ar tai sukėlė kokių nors padarinių nukentėjusiajam, ar nesukėlė, nepriklausomai nuo to, ar įvykio vietoje buvo kitų asmenų, kurie galėjo suteikti pagalbą, ar jis yra kaltas dėl įvykusio įvykio, ir ar jis tikėjosi, arba buvo įsitikinęs, kad pagalbą nukentėjusiajam suteiks kiti.

Nuteistasis neteisus teigdamas, kad nukentėjusiajam jis negalėjo suteikti pagalbos dėl to, kad buvo itin blogos būklės dar ir dėl to, kad nukentėjęs jam grasino.

Teismas nuosprendyje teisingai įvertino tokį nuteistojo aiškinimą, kaip prieštaraujantį jo paties parodymams. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis I. Ž. tuojau po įvykio skambino dukrai ir sūnui. Apie nuteistojo skambučius patvirtino ir liudytojai N. Ž. ir V. Ž.. Aplinkybę, kad nuteistojo sveikata nebuvo itin bloga, patvirtina ir tai, jog jis buvo vežamas į namus, o ne į ligoninę.

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo nuomone, jog nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, liudytojo A. Š. parodymai nelogiški, o būtent nuteistojo I. Ž. parodymai yra nuoseklūs. Tai yra jokiais bylos duomenimis nepatvirtinta nuteistojo prielaida.

Nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kita bylos medžiaga.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė nuteistojo parodymus ir įvertino juos kaip gynimosi taktiką, nes jo parodymai prieštarauja įrodymų visetui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo parodymai keitėsi. Ikiteisminio tyrimo metu 2005- 07-05 apklausiant įtariamuoju I. Ž. nurodė, jog kai nukentėjęs į jį atstatė ginklą, tai jis pakėlė ginklą iš iššovė į žemę, po šūvio buvo sužalotas nukentėjusysis. Apklausiamas 2006-03-03 I. Ž. ankstesnius parodymus pakeitė, išdėstė kitokią nusikaltimo dienos įvykių versiją. Jis parodė, jog nukentėjusysis jį puolė atstatytu šautuvu, tuomet nuteistasis šoko atgal, jam susipynė kojos ir pasigirdo šūvis. Nors ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltę patvirtina visuma kitų išnagrinėtų įrodymų: įvykio vietos apžiūros protokolas, nukentėjusiojo J. K. ir liudytojų A. Š., G. B., V. Š., A. V. parodymai, teismo medicinos specialisto ir ekspertizės išvados bei kiti nuosprendyje išdėstyti bylos duomenys.

Teismas pagrįstai tikėjo nuosekliais nukentėjusiojo, minėtų liudytojų parodymais, ir jais grindė nuteistojo kaltę.

Liudytojo A. Š. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu yra nuoseklūs. Tai, kad minėtas liudytojas iš J. K. apibūdinimo –lauku eina šlubuojantis vyras su ginklu, supratęs, kad tai gali būti I. Ž., neleidžia daryti išvados dėl minėto liudytojo parodymų nelogiškumo.

Nuteistojo I. Ž. versiją, kad įvykio metu buvo iššauta du kartus, paneigė nukentėjusysis J. K. bei liudytojai A. V., G. B. ir V. Š.. Minėti liudytojai buvo netoli įvykio vietos ir girdėjo tik vieną šūvį.

Teismas teisingai nurodė, jog liudytoja G. J., duodama parodymus, galėjo suklysti dėl senyvo amžiaus bei praėjusio nemažo laiko tarpo nuo nusikaltimo padarymo iki jos apklausos. Teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, jog liudytoja G. J. gyvena netoli medžioklės plotų, kur dažnai aidi šūviai.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, kaip nurodo apeliaciniame skunde nuteistasis, nieko nepasisakė dėl liudytojo N. Ž. parodymų, kad jis, kalbėdamas su tėvu telefonu, girdėjo du šūvius. Susipažinus su bylos medžiaga, nekyla abejonių, kad I. Ž. ir N. Ž. nekalbėjo ir neturėjo galimybės kalbėtis telefonu tarpusavyje šūvio metu, todėl N. Ž. ir negalėjo girdėti šūvių.

Nuteistasis skunde nurodo, jog ginklas, iš kurio buvo sužalotas J. K. nenustatytas, todėl teismo išvada, kad nukentėjusysis buvo sužalotas iššovus I. Ž., yra nepagrįsta.

Tačiau tokie nuteistojo teiginiai yra paneigti bylos medžiaga. Nustatyta, kad įvykio vietoje buvo tik nukentėjusysis ir nuteistasis, kiti medžiotojai buvo kelių šimtų metrų ar netgi didesniu atstumu. Iš specialisto išvados matyti, kad šauta buvo nukreipus šautuvo vamzdį link nukentėjusiojo ir žemyn. Nukentėjusysis neigia pats susižalojęs. Liudytojas N. Ž. teisme taip pat patvirtino, kad iš karto po įvykio jo tėvas I. Ž. patvirtino, kad J. K. buvo sužalotas netyčia, iššovus I. Ž. ginklui.

Kolegijos nuomone, nuteistajam bausmė paskirta laikantis LR BK 54 str. nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį. Nuteistasis padarė vieną neatsargų ir vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą. Padarytų nusikaltimų pasekmės yra sunkios, dėl jo nusikalstamų veikų nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat teismas atsižvelgė į apelianto charakterizuojančią medžiagą: I. Ž. praeityje neteistas, charakterizuojamas teigiamai, yra senyvo amžiaus, todėl, paskirdamas laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėdamas, įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu atitinka LR BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį.

LR CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia neturtinę žalą kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintą pinigais.

Išanalizavus bylos medžiagą, darytina išvada, kad nukentėjusiajam priteisiant neturtinę žalą iš nuteistojo, buvo atsižvelgta į neturtinės žalos sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir neturtinė žala priteista teisingai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo ir jo gynėjo skunde nėra argumentų, leidžiančių tenkinti jų prašymą panaikinti byloje priimtą teismo nuosprendį ir nuteistąjį išteisinti, baudžiamąją bylą nutraukti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisingas, pagrįstas ir jį keisti ar naikinti teisinių argumentų nėra.

Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 1p.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiojo J. K., nuteistojo I. Ž. bei jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.