- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-19
- Bylos Nr.
- e2-599-585/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01876-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Taupių namų fabrikas“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Taupių namų fabrikas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1068-779/2020, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Taupių namų fabrikas“ iškelta bankroto byla,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas L. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas iškelti atsakovei UAB „Taupių namų fabrikas“ bankroto bylą. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė nevykdė su juo sudarytos Gamybos rangos sutarties Nr. 2018/10/10, dėl ko liko skolinga ieškovui 168 626,75 Eur. Ieškovo manymu, atsakovė yra nemoki ir nurodytos sumos ieškovui negali grąžinti.
Atsiliepimas
2. Atsakovė prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėją ir atsakovę siejo sutartiniai santykiai, atsakovė pagamino namo elementus, atliko kitus statybinius darbus pareiškėjui priklausančiame name. Tarp pareiškėjo ir atsakovės kilo ginčas dėl atliekamų darbų. Iki pat šio proceso pradžios atsakovė tikėjosi, kad šalys ginčą gali išspręsti taikiai, tačiau akivaizdu, kad ieškovas tokio ginčo sprendimo būdo nesiekia. Net jei atsakovei ir būtų iškelta bankroto byla, pareiškėjas net nebūtų kreditorius šioje byloje. Atsakovė yra normaliai funkcionuojanti įmonė, kuri gal ir turi sunkumų, tačiau jie yra ne tokio pobūdžio ir masto, kad jai būtų iškelta bankroto byla. Įmonė šiuo metu neturi pradelstų įsiskolinimų, taip pat neturi jokios skolos Sodrai. Vien iš viešų www.rekvizitai.lt duomenų matyti, kad įmonės ekonominė būklė yra patenkinama, įsiskolinimų Sodrai ar biudžetui nėra, o įmonės pradelstos prievolės neviršija pusės nuosavo kapitalo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 29 d. nutartimi iškėlė UAB „Taupių namų fabrikas“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“.
4. Atsižvelgęs į tai, jog atsakovė nepateikė reikalaujamų įmonės finansinę padėtį apibūdinančių dokumentų, sprendžiant klausimą apie įmonės mokumą, teismas rėmėsi pareiškėjo pateiktais dokumentais bei kitais teismui prieinamais registrų bei viešais duomenimis.
5. Teismas nustatė, kad pagal paskutinio įmonės pateikto balanso už 2018 metus duomenis įmonės turtas sudarė 94 200 Eur, o trumpalaikiai įsipareigojimai – 164 101 Eur. Iš 2018 m. įmonės balanso matyti, kad 2018 metais įmonė veikė nuostolingai, patyrė 40 266 Eur nuostolių.
6. Teismas iš Nekilnojamojo turto registro, VĮ „Regitra“ registro duomenų nustatė, kad UAB „Taupių namų fabrikas“ nekilnojamojo ir registruotino kilnojamojo turto neturi. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė valdytų nuosavybės teise kokį nors kitą materialų turtą. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad įmonė vykdytų veiklą, turėtų realias galimybes per protingą laikotarpį atsiskaityti su kreditoriais. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovė nurodė, kad ji realiai vykdo veiklą ir susiduria tik su laikino pobūdžio finansiniais sunkumais, šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, dėl ko minėtos aplinkybės laikytinos neįrodytomis.
7. Įvertinęs pareiškėjo ir atsakovės argumentus ir įrodymus, iš viešųjų registrų gautus duomenis apie įmonei priklausantį turtą, teismas sprendė, jog atsakovė atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje nurodytą nemokumo apibrėžimą: atsakovės pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai (164 101 Eur) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (47 100 (94 200/2)). Teismas konstatavo, kad byloje surinkti duomenys pagrindžia, jog yra įstatyminis pagrindas atsakovei iškelti bankroto bylą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atsakovė BUAB „Taupių namų fabrikas“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo L. K. pareiškimą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Pareiškėjas nėra atsakovės kreditorius, kadangi jis neturi teisės reikalauti iš įmonės įvykdyti piniginės prievolės.
8.2. Pareiškėjas nurodė, kad jis siekė vienašališkai nutraukti 2018 m. spalio 10 d. sutartį Nr. 2018/10/10, tačiau rašto dėl vienašališko sutarties nutraukimo negalima laikyti jau nustatytu faktu, kadangi tai yra tik pareiškėjo siekiamybė, bet ne jau nustatytas juridinis faktas.
8.3. Sutartį netinkamai vykdė būtent pareiškėjas. Jis vėlavo pateikti atsakovei konstrukcinį projektą, be kurio atsakovė negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų. Be to, pareiškėjas buvo įsipareigojęs pateikti atsakovei statybos leidimą, tačiau, atsakovės žiniomis, tokio leidimo pareiškėjas iki 2019 metų pabaigos nebuvo gavęs.
8.4. Atsakovė 164 101 Eurų iš pareiškėjo nėra gavusi, ši suma nėra pagrįsta jokiais dokumentais.
8.5. Atsakovės atžvilgiu teismuose nėra pradėtų bylų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės atžvilgiu vykdomi kokie nors išieškojimai, taip pat nėra duomenų, kad atsakovė turi kreditorių, su kuriais atsikaitymai būtų pradelsti.
8.6. Prie pareiškėjo pareiškimo nėra pridėti priedai. Iš Elektroninių paslaugų portalo (EPP) sistemos matyti, kad prie pareiškimo priedų yra įrašas ,,Neatitinkančių ADOC struktūrą priedų paketas: priedai.zip“ ir pareiškėjas šių priedų negali pamatyti ir įvertinti.
Atsiliepimas
9. Pareiškėjas L. K. atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Atsakovė neįvykdė teismo įpareigojimo pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, mokumo pagrindimo įrodinėjimo našta perkeliama atsakovei.
9.2. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginius apie vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, turimą turtą, kurie paneigtų atsakovės 2017 m. ir 2018 m. balanse įrašytų duomenų teisingumą.
9.3. Atsakovė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus ir darbų pagal sutartį neatliko. Taigi atsakovė atliko esminį sutarties pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas nutraukė sutartį. Be to, atsakovė nors ir teigia, kad darbus yra atlikusi, tačiau nepateikia tai patvirtinančių įrodymų.
9.4. Atsakovė neginčija sutarties nutraukimo fakto bei pagrindo, o tai leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovė savo kaltę pripažįsta.
9.5. Pareiškėjas tinkamai pateikė teismui pareiškimą su priedais per EPP sistemą. Teismas su minėtais priedais yra susipažinęs ir juos vertino, priimdamas nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
11. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus atskirai išvardintas šio įstatymo nuostatas, kurios neaktualios nagrinėjamoje byloje.
12. Nagrinėjamu atveju apeliantės bankroto bylos iškėlimo procedūra pradėta dar galiojant ĮBĮ, nes pareiškimas dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo teismui pateiktas iki 2019 m. gruodžio 31 d., todėl klausimas dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo spręstinas pagal ĮBĮ nuostatas.
Dėl pareiškėjo teisės inicijuoti bankroto bylą
13. ĮBĮ 3 straipsnio 1 dalis kreditorių apibūdina kaip fizinį ar juridinį asmenį, turintį teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus.
14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įmonės bankroto bylos iškėlimo stadijoje teismas kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą vertina tik preliminariai, pirmiausia siekdamas nustatyti ne kreditoriaus reikalavimo dydį, o kreditoriaus statusą. Jei kreditorius pateikia pakankamų jo reikalavimo pagrįstumo įrodymų, iš kurių teismas gali susidaryti nuomonę, jog yra labiau tikėtina, kad kreditorius reikalavimo teisę į skolininką turi, tokio kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo turi būti nagrinėjamas iš esmės. Jei skolininkas ginčija kreditoriaus statusą ir pateikia tai patvirtinančius įrodymus, teismas situaciją turėtų vertinti vadovaudamasis civiliniame procese galiojančiu tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Nepripažinti kreditoriaus statuso ir jo teisės prašyti skolininkui iškelti bankroto bylą teismas turėtų tik tada, kai yra didelė tikimybė, jog atsakovas nėra skolingas ieškovui. Asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai gali inicijuoti tokiai įmonei restruktūrizavimo arba bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1760-381/2017).
15. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės bankroto bylos iškėlimo stadijoje pakanka duomenų teigti, jog pareiškėjas yra atsakovės kreditorius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo pareiškėjo pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo reikalavimo teisė į atsakovę kildinama iš 2018 m. spalio 10 d. šalių sudarytos gamybos rangos sutarties, pagal kurią pareiškėjas sumokėjo atsakovei 103 650 Eur (ieškovas nurodė 163 650 Eur). Ieškovo atliktus mokėjimus patvirtina su pareiškimu pateikti Luminor banko lėšų pervedimo nurodymai (pareiškimo 2 priedas). Pareiškėjas nurodė, kad atsakovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų, 2019 m. spalio 2 d. pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą sutartį. Apeliantė neneigia sutartinių santykių su pareiškėju egzistavimo, taip pat neneigia, kad pareiškėjas sumokėjo atsakovei pagal sutartį 103 650 Eur, tačiau neteikia nei argumentų, nei įrodymų, kad sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad yra didelė tikimybė, jog atsakovė nėra skolinga pareiškėjui, ir jis neturėjo teisės inicijuoti atsakovės bankroto bylos iškėlimo. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, ar bankroto bylą inicijavęs asmuo iš tiesų yra skolininkės kreditorius ir ar jo reiškiamas finansinis reikalavimas yra pagrįstas, bankroto bylos iškėlimo stadijoje nėra vertinama, o galės būti nustatyta tik išnagrinėjus šio potencialaus kreditoriaus pareikšto reikalavimo tvirtinimo klausimą bankroto bylos iškėlimo atsakovei atveju (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1094-330/2018).
Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų
16. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017). Nors įmonės (ne)mokumą, visų pirma, apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę. Tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, teismas apie įmonės mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1669-823/2018 ir kt.).
17. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Todėl būtent apeliantė turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį, t. y. apeliantės mokumo įrodinėjimo pareiga tenka pačiai apeliantei.
18. Nagrinėjamu atveju apeliantė (jos vadovas) nepateikė pirmosios instancijos teismui ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų (įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašų, nurodant jų adresus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, paskutinių metų ir einamųjų metų laikotarpio iki pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių atskaitomybių, informacijos apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, įmonės turto vertinimą), nors tai padaryti buvo įpareigota pirmosios instancijos teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nutartimi. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apeliantės finansinę padėtį, rėmėsi informacinių sistemų ir registrų duomenimis bei pareiškėjos pateikta informacija (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
19. Bendrovė VĮ Registrų centrui yra pateikusi balansą už 2018 metus, kurio duomenimis jos turtą sudarė 94 200 Eur, o trumpalaikiai įsipareigojimai – 164 101 Eur. Iš 2018 m. įmonės pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad 2018 metais įmonė veikė nuostolingai. VĮ „Regitra“ registro duomenimis UAB „Taupių namų fabrikas“ nekilnojamojo ir registruotino kilnojamojo turto neturi. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė valdytų nuosavybės teise kokį nors kitą materialų turtą. Nors apeliantė ir nurodo, kad yra moki, vykdo veiklą, tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).
20. Apeliantei nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių jos vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, turimą turtą bei esamus įsipareigojimus kreditoriams, konstatuotina, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė, kad yra pajėgi vykdyti įsipareigojimus bei spręsti finansinius sunkumus (CPK 178, 185 straipsniai). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė atitinka nemokios įmonės būseną (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
Dėl pareiškimo priedų
21. Apeliantė skunde nepagrįstai tvirtina, kad prie pareiškėjo pareiškimo nėra pridėti priedai, todėl pareiškėjas negali jų pamatyti ir įvertinti. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjas pateikė teismui pareiškimą kartu su priedais per Elektroninių paslaugų portalą (EPP). Šie priedai yra matomi ir tiek teismui, tiek ir bylos šalims, todėl pareiškėjas turėjo galimybę su jais susipažinti.
Dėl bylos procesinės baigties
22. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.