- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-30
- Bylos Nr.
- 1A-243-337-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas (pirm.), Eligijus Gladutis, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- Ž. K.
- Advokatai
- Diana Balčiūnienė
Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-243-337/2009
Teisėjas Artūras Ridikas Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. balandžio 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Evaldo Vanago,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. K. ir jo gynėjos advokatės Dianos Balčiūnienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-02-19 nuosprendžio, kuriuo Ž. K. pripažintas kaltu:
pagal BK 180 str. 1 d. ir jam paskirta arešto bausmė 25 paroms;pagal BK 302 str. 1 d. ir jam paskirta arešto bausmė 20 parų.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d. ir 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos ir Ž. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 25 paroms, bausmę atliekant areštinėje poilsio dienomis. Į arešto bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2008-12-06 iki 2008-12-07 įskaitytinai, viso dvi dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. K. nuteistas už tai, kad jis, 2008 m. gruodžio 8 d., apie 20.40 val., Panevėžyje, prie naktinio klubo „Egivela“, esančio Respublikos g. 47a, panaudodamas fizinį smurtą – dešinės rankos kumščiu suduodamas nukentėjusiajam K. L. į nosį ir tuo padarydamas nosies kaulo lūžimą bei nosies pertvaros iškrypimą, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericcson W810i“, kurio vertė 500 Lt bei dokumentą – 2005-05-04 Panevėžio migracijos skyriuje K. L. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Nuteistasis Ž. K. ir jo gynėja advokatė Diana Balčiūnienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio m. apylinkės teismo 2009-02-19 nuosprendį ir, vadovaujantis BK 93 str., atleisti Ž. K. nuo baudžiamosios atsakomybės. Teigia, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas netinkamai įvertino jo ikiteisminiame tyrime ir teismo metu duotus parodymus, nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pilnai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, bei ateityje nebedarys naujų nusikalstamų veikų. Be to, skunde pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodoma nusikaltimo padarymo data 2008-12-08, nes jis buvo padarytas 2008-12-05.
Apeliantas mano, kad neteisinga ir niekuo nepagrįsta teismo išvada, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nuolat keitė savo parodymus. Nurodo, kad nusikaltimo padarymo metu jis buvo neblaivus, sekančią parą jam buvo pareikštas įtarimas ir jis buvo apklaustas įtariamuoju. Tik tą kartą jis davė tikrovės neatitinkančius parodymus, nes buvo streso būsenoje, labai išsigandęs, pasimetęs, nes niekad nebuvo turėjęs reikalų su policijos pareigūnais, bijojo tėvų reakcijos, be to, labai blogai jautėsi po alkoholio vartojimo. Sekantį rytą įtariamojo papildomos apklausos metu jis pilnai prisipažino kaltu ir papasakojo visas nusikaltimo aplinkybes, kokias prisiminė, nebandydamas išvengti atsakomybės už savo veiksmus, bei paaiškino dėl kokių priežasčių davė neteisingus parodymus pirmos apklausos metu (b. l. 55). Ž. K. teigia, kad šio jo prisipažinimo niekas iš šalies neįtakojo. Jau tada jis nurodė, kad labai miglotai pamena, kad turėjo rankose asmens tapatybes kortelę, tačiau kur ją padėjo dėl girtumo negalėjo prisiminti. Tokius pat parodymus jis davė ir 2008-12-19 jam perpareiškus įtarimą ir apklausiant įtariamuoju – kaltu prisipažino visiškai ir paaiškino, kad nepamena, kur dingo asmens tapatybės kortelė, tikslo ją pagrobti neturėjo. Jis neneigė, kad ją buvo paėmęs ir laikė savo rankose, tačiau įvykio metu buvo neblaivus, jautėsi stipriai apsvaigęs, negalėjo tiksliai nurodyti visas įvykio smulkmenas. Teismo posėdžio metu jis kaltu prisipažino ir parodė, kad asmens tapatybės kortelę buvo paėmęs, tačiau nežino, kur ją padėjo. Tačiau teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neprisipažino asmens tapatybės kortelės pagrobimu. Jis pripažino, kad buvo paėmęs nukentėjusiojo piniginę ir žiūrėjo kas joje yra, išiminėjo joje buvusius daiktus. Ar juos visus išmetė įvykio vietoje, ar įdėjo kuriuos nors atgal į piniginę, jis negali nurodyti, nes nepamena. Jis teismo posėdžio metu nesakė, kad asmens tapatybės kortelę įdėjo į piniginę, kurią grąžino nukentėjusiajam (b. l. 101), nes to nepamena ir negali tvirtinti, todėl nuosprendyje padaryta nepagrįsta, niekuo neparemta išvada, kad jis teigė kortelę gražinęs nukentėjusiajam. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo piniginė buvo rasta toliausiai numesta nuo kitų daiktų ir paimta įvykio vietos apžiūros metu po įvykio praėjus daugiau nei pusvalandžiui. Jo bandymas detaliau paaiškinti įvykio aplinkybes, teismo buvo įvertintas kaip kaltės nepripažinimas ir atsakomybės vengimas bei gynybos būdas.
Skunde nurodoma, kad byloje yra 2008-12-09 V. L. rašytas paaiškinimas, kad jis atsiprašė jos ir jos sūnaus K. L., visiškai atlygino žalą, jie susitaikė ir prašo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Jam buvo žinoma, kad esant BK 93 str. numatytoms sąlygoms, baudžiamoji byla jo atžvilgiu gali būti nutraukta, todėl jis jokiu būdu negalėjo pakeisti savo duotų parodymų ir teisme nebeprisipažinti kaltu ir bandyti išvengti atsakomybės, kai nukentėję asmenys yra jam atleidę. Be to, V. L. ir teisme patvirtino neprieštaraujanti, kad baudžiamoji byla būtų nutraukta. Teismo padaryta išvada, kad jis neprisipažino padaręs vieno iš nusikaltimų, neturi jokio objektyvaus pagrindo.
Vertinant nukentėjusiojo parodymus teismas neatsižvelgė į tai, kad jie gali būti nevisai tikslūs ir, kad nukentėjusysis gali nesąmoningai klysti. Jam buvo suduotas smūgis į veidą, lūžęs nosies kaulas, iš nosies bėgo kraujas, todėl negalima atmesti tai, kad jis galėjo kažko nepamatyti, užmiršti. Liudytoja K. A. teismo posėdžio metu parodė, kad matė, kaip nukentėjusysis įvykio vietoje kažką rinkosi nuo žemės (b. l. 102), nors pats nukentėjusysis tai neigė. Nukentėjusysis teismo posėdžio metu vardindamas dokumentus, buvusius jo piniginėje, parodė, kad turėjo bibliotekos pažymėjimą (b. l. 101), tačiau įvykio vietos apžiūros metu šis dokumentas nerastas, nors nuosprendyje nurodyta, kad visi piniginėje buvę daiktai buvo rasti. Nukentėjusiojo pareiškime, jo apklausos protokole nurodyta, kad asmens tapatybės kortelė buvo surasta kartu su mobilaus ryšio telefonu. Nukentėjusysis po šiais savo parodymais buvo pasirašęs. Vėliau, 2008-12-09 papildomos apklausos metu, jis patikslino savo parodymus, kad kortelė nebuvo rasta, o pareigūnai jį ne taip suprato. Tai patvirtina prielaidą, kad nukentėjusysis po įvykio metu gauto smūgio nekaip jautėsi ir tai galėjo turėti įtakos jo parodymų tikslumui. Be to, jis tik teisme kategoriškai parodė, kad matė, kaip jis (Ž. K.) nusinešė rankoje jo tapatybės kortelę.
Teismas atsižvelgė į tai, kad mokykloje jis buvo svarstytas dėl drausmės ir elgesio problemų ir jam buvo pareikštas griežtas įspėjimas, nors tai buvo iki nusikaltimo padarymo, tačiau neatsižvelgė į tai, kad jis nėra įrašytas į policijos profilaktinę įskaitą, gyvenamojoje vietoje ir Panevėžio socialinių paslaugų centro charakterizuojamas teigiamai. Šiuo metu jo elgesys pasikeitęs, jis suprato pasielgęs netinkamai, neatsakingai, pilnai pripažino ir pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Apeliantas skunde nurodo, kad 2009 m. birželio 9-16 d. dalyvaus lietuvių kalbos ir matematikos Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinime, todėl turi papildomai mokytis. Palikus galioti Panevėžio m. apylinkės teismo 2009-02-19 nuosprendį jis neteks galimybės pasiruošti patikrai, tai atsilieps jo tolimesniam mokymuisi, nes turės važinėti atlikti areštą į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – auklėjamųjų darbų koloniją.
Nukentėjusieji K. L. ir V. L. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo tenkinti nuteistojo skundą ir atleisti Ž. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, nes jis prisipažino dėl padarytų nusikaltimų, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė jų ir jie jam atleido, atlygino jiems visą žalą, be to, jis nusikalto pirmą kartą. Nurodo, kad jau 2008-12-09 ikiteisminio tyrimo metu jie prašė nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes su Ž. K. susitaikė, tai patvirtino ir teismo posėdžio metu. Nukentėjusieji mano, kad Ž. K. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiaisiais, jam tikslingiau taikyti auklėjamojo poveikio priemones.
Teismo posėdžio metu nuteistasis Ž. K., jo gynėja advokatė Diana Balčiūnienė bei atstovai pagal įstatymą J. K. ir R. K. prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo Ž. K. ir jo gynėjos advokatės Dianos Balčiūnienės apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo Ž. K. padarytas nusikalstamas veikas ir tinkamai paskyrė jam bausmes.
Apeliantas ir jo gynėja skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, tačiau šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję ne su teisės taikymo teismo nustatytiems faktams klausimais, bet su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apelianto įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Skundo argumentai, dėl kurių, apelianto manymu, apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, susiję su nukentėjusiojo K. L. bei paties nuteistojo Ž. K. veiksmų disponuojant asmens tapatybės kortele netinkamu įvertinimu, tačiau šie apelianto ir jo gynėjos argumentai yra subjektyvūs ir nepagrįsti. Teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir nuosprendyje įvertino įrodymus dėl nukentėjusiojo asmens tapatybės kortelės dingimo ir nustatė, kad nuteistasis Ž. K. įvykio metu paėmęs iš nukentėjusiojo K. L. asmens tapatybės kortelę jos negrąžino, nuteistasis paskutinis ja disponavo ir turėjo realią galimybę savo nuožiūra su ja atlikti bet kokius veiksmus. Šias aplinkybes patvirtino nukentėjusysis K. L., iš dalies ir pats nuteistasis Ž. K. bei netiesiogiai – liudytojai K. A., V. L. ir A. S.. Abejoti nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti bylos duomenys, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Nukentėjusiojo pareiškime bei pirmojoje jo apklausoje nurodytos aplinkybės dėl jo asmens tapatybės kortelės radimo nuteistojo Ž. K. kratos metu paneigtos byloje esančiais duomenimis – vėlesniais nukentėjusiojo parodymais, asmens kratos protokolu, tarnybiniu pranešimu bei liudytojo A. S. parodymais. Pagrįstai pripažinta, kad nukentėjusysis suklydo dėl objektyvių priežasčių. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad Ž. K. pagrobė nukentėjusiojo K. L. asmens tapatybės kortelę. Tai, kad ši asmens tapatybės kortelė nebuvo rasta pas nuteistąjį ir jis teigia nežinantis, neprisimenantis, kur ta kortelė, šios teismo išvados nepaneigia.
Apeliantas Ž. K. nesutinka su teismo išvada, kad jis neprisipažino padaręs vieno iš nusikaltimų – asmens tapatybės kortelės pagrobimo, teigia, jog tokią išvadą teismas padarė netinkamai įvertinęs jo parodymus. Tačiau teisėjų kolegija laiko, kad apylinkės teismas, tirdamas ir vertindamas šioje byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir apelianto Ž. K. parodymus, BPK pažeidimų nepadarė. Pagrobimas – tai tyčinis svetimo turto paėmimas ir neatlygintinas jo pasisavinimas. Teismo posėdžio metu apeliantas Ž. K. parodė, kad asmens tapatybės kortelę buvo paėmęs, tačiau nežino, kur ją padėjo. Taigi, nuteistasis pripažino tik paėmęs svetimą daiktą, bet nepripažino buvus jo veiksmuose tyčios pagrobti nukentėjusiojo K. L. asmens tapatybės kortelę. Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis iš esmės neprisipažino pagrobęs asmens tapatybės kortelę, ir konstatuoja, kad tai pagrįstai nepripažinta apelianto atsakomybę dėl dokumento pagrobimo lengvinančia aplinkybe. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad skirdamas bausmes teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas nuteistajam Ž. K. bausmes, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei BK 91 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Skirdamas bausmes Ž. K. teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, į kaltės formą ir rūšį, padarymo motyvus ir tikslus, stadijas (padaryti du tyčiniai, baigti nusikaltimai, vienas kurių nesunkus, kitas – apysunkis), tinkamai įvertino Ž. K. asmenybę (yra nepilnametis, neteistas, administracine tvarka nebaustas, turi pastovią gyvenamąją vietą, pagal ją charakterizuojamas teigiamai, mokykloje charakterizuojamas patenkinamai). Įvertinus visas šias aplinkybes, taip pat atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, Ž. K. už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos arešto bausmės, kurios savo dydžiu yra nedidesnės už šios bausmės rūšies vidurkį. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – kad jis nukentėjusiųjų atsiprašė, visiškai atlygino žalą, jie susitaikė, pirmosios instancijos teismo buvo žinomos ir tinkamai įvertintos, į jas atsižvelgta skiriant bei parenkant bausmę, todėl dar kartą remtis jomis bei mažinti ar švelninti bausmę nėra jokio pagrindo.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti jam BK 93 straipsnio nuostatų, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė Ž. K. atžvilgiu pastarosios BK bendrosios dalies normos. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti Ž. K. palankūs bausmės skyrimo motyvai, tarp jų – ir tie, kuriuos nurodo apeliantas, buvo pagrindas parenkant švelnesnę bausmės rūšį bei nustatant jos dydį, į jas pirmosios instancijos teismas ir atsižvelgė. Tuo tarpu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymas nuteistajam tėra teismo teisė, o ne pareiga, todėl pripažinti šios prevencinio poveikio priemonės netaikymo Ž. K. nepagrįstu ar neteisingu nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu dėl nuosprendyje neteisingai nurodytos nusikaltimo padarymo datos. Iš nuosprendžio turinio bei baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai nurodytas nusikalstamos veikos laikas, o būtent – diena, tėra rašybos klaida, kuri taisytina nekeičiant nuosprendžio.
Remiantis išdėstytu kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jį ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo Ž. K. ir jo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.
Ištaisyti 2009-02-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nurodant įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo laiką, esančią rašybos klaidą: vietoj „Ž. K., 2008 m. gruodžio 8 d.<...>“ įrašyti „Ž. K., 2008 m. gruodžio 5 d.<...>“.