Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P. ir R. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo

V. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą 1961 m. LR BK 104 str. ir nubaustas laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą 1961 m. LR BK 104 str. ir nubaustas laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. ir R. M. nuteisti už tai, kad 2002 m. spalio 28 d., apie 23.00 val. R. R. bute, (duomenys neskelbtini) Kaune, tarpusavio konflikto metu abu sudavę ne mažiau 6 smūgių kumščiais bei kojomis R. R. į galvą ir krūtinę, padarė jam kraujosruvą krūtinės minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimus kaktoje, nosies nugarėlėje, poodines kraujosruvas abiejų akių viršutiniuose vokuose, kraujosruvas galvos, veido minkštuosiuose audiniuose ir kairiame smilkininiame raumenyje, muštinę žaizdą apatinės lūpos raudonyje bei sunkią galvos smegenų traumą, pasireiškusią kraujo išsiliejimu po kietuoju ir voratinkliniu galvos smegenų dangalais, nuo ko R. R. 2002 m. spalio 29 d. mirė, t.y. tyčia jį nužudė.

Teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 1144 nurodoma, kad vienas R. R. padarytas trauminis poveikis būdingas griuvimui kaire kaktos ir veido puse atsitrenkiant į lygų, plokščią neribotą paviršių. Sunkiai galvos smegenų traumai susidaryti pakako ir vieno trauminio poveikio, tačiau ji galėjo susidaryti ir nuo poveikių visumos. Tokia pati išvada pateikiama ir lavono teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 109-1144/2002. Abiejuose aktuose teigiama, kad kiti galvos sužalojimai, izoliuotai nuo sunkios galvos smegenų traumos vertinami lengvu kūno sužalojimu ir įtakos mirčiai neturėjo.

Ekspertizės akte Nr. EKM 57/04(01) nurodoma, kad sužalojimų, būdingų griuvimui ir atsitrenkimui į platų neribotą paviršių, nenustatyta. Mirties priežastimi galėjo būti bet kuris iš penkių suduotų smūgių į galvą. Šio ekspertizės akto išvada teismas ir pagrindė kaltinimą. V. P. teigimu, nuosprendyje nėra aptarta kodėl nesiremiama pirmų dviejų ekspertizių išvadomis ir kodėl jos atmestinos. Kurios ekspertizės išvados yra neabejotinos ir teisingos byloje duomenų nėra. Todėl, nuteistojo teigimu, apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepašalinus prieštaravimų tarp ekspertų išvadų ir turi būti panaikintas, o V. P. išteisintas.

Taip pat V. P. prašo, jei nebus atsižvelgta į jo argumentus, skirti jam švelnesnę bausmę, kadangi jis neteistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, turi du mažamečius vaikus, prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi.

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta išvada, kad jis su V. P. tyčia nužudė R. R. neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms, todėl apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepagrįstai.

Apeliantas pripažįsta sudavęs R. R. kelis smūgius į veidą bei koridoriuje jam sugriebus apeliantą už rankų, R. R. stumtelėjęs, ko pasėkoje pastarasis nugriuvo. Tačiau R. M. nesutinka su teismo išvada, kad jis įvykdė tyčinį nužudymą. Teigia smūgiuodamas ir pastumdamas R. R. veikęs neatsargiai, tačiau jo mirties nesiekęs. Teigia, kad jis nenumatė ir negalėjo numatyti, kad nestiprūs smūgiai į rankomis uždengtą veidą galėtų sukelti tokias sunkias pasekmes ir atimti gyvybę kitam asmeniui.

R. M. dėl savo veiksmų labai gailisi, teigia, kad tokius jo veiksmus iššaukė R. R. vedamas netvarkingas gyvenimo būdas bei konfliktinis elgesys su V. P. .

Byloje dalyvaujantys nuteistieji V. P. ir R. M. bei jų gynėjai prašo apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Nuosprendį priėmęs teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, joje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų. Nuteistųjų nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal 1961 m LR BK 104 str., nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį kiekvienam nuteistajam, teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

Tiek V. P. , tiek ir R. M. apeliaciniuose skunduose teigia, kad R. R. mirties jie nesiekė ir nenorėjo. Šis skundų motyvas nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir nekonstatuojama, kad nuteistieji veikė tiesiogine tyčia ir norėjo R. R. nužudyti.

Sprendžiant iš byloje surinktų įrodymų, pirmos instancijos teismas daro pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nuteistieji veikė netiesiogine tyčia. Nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas ne­tie­sio­gi­ne ty­čia, jei kal­ti­nin­kas su­pra­to, kad sa­vo vei­ka kė­si­na­si į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ir, nors ir ne­no­rė­jo at­im­ti gy­vy­bės, są­mo­nin­gai lei­do to­kiems pa­da­ri­niams at­si­ras­ti.

Nuteistieji, iš pradžių vienas, o paskui kitas, suduodami kelis smūgius rankomis į gyvybei pavojingą vietą – galvą, abu suvokė nusikalstamos veikos pavojingumą, suprato, kad savo veika kelia pavojų R. R. gyvybei, numatė, kad tokie padariniai gali atsirasti ir nors tiesiogiai nukentėjusiojo mirties nesiekė, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų senato nutarime Nr. 43 „dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 p. teismams išaiškinta, kad są­mo­nin­gas lei­di­mas pa­da­ri­niams at­si­ras­ti ne­tie­sio­gi­nės ty­čios at­ve­ju reiš­kia kal­ti­nin­ko abe­jin­gu­mą ga­li­mam ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mui. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, sudavę smūgius nukentėjusiajam nuteistieji pasišalino. Suteikti pagalbą ar kitaip išvengti sunkių padarinių jie nebandė. Net koridoriuje nukentėjusiajam suklupus ir skundžiantis bloga savijauta, nė vienas ir nuteistųjų nesiėmė priemonių iškviesti medicinos pagalbą ar kitaip jam padėti. Byloje nustatyta, kad nuo nuteistųjų pavartoto smurto nukentėjusysis mirė.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų veika tinkamai kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 str. kaip tyčinis nužudymas.

V. P. apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad teismas pripažino jį kaltu neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių, nes R. R. mirties priežastimi galėjo būti ne suduoti smūgiai, o atsitrenkimas galva į betonines grindis, taip pat nepagrįstas. Jį paneigia byloje esančio ekspertizės akto Nr. EKM 57/04 (01) išvada, jog sužalojimų, būdingų griuvimui ir atsitrenkimui į platų neribotą paviršių, R. R. nenustatyta, o kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio ir po smegenėlių padangte, kuris dėl smegenų suspaudimo ir buvo mirties priežastimi galėjo gautis nuo bet kurio iš penkių smūgių į galvą.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su V. P. teiginiu, jog byloje nėra duomenų, kurios iš trijų ekspertizės išvados yra neabejotinos ir teisingos, o apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepašalinus prieštaravimų tarp ekspertų išvadų.

Iš tiesų, tiriant bylą, siekiant nustatyti R. R. mirties priežastį ir kitas aplinkybes atliktos trys teismo medicinos ekspertizės. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, pirmajame teismo medicinos ekspertizės, atliktos dar ikiteisminio tyrimo metu akte Nr. 1144, atsakoma tik į standartinius ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarime skirti teismo medicinos ekspertizę pateiktus klausimus, kurių nepakanka visapusiškam ir išsamiam bylos aplinkybių išsiaiškinimui bei priežastinio ryšio buvimo ar nebuvimo tarp nuteistųjų padarytos veikos ir R. R. mirties nustatymui. Būtent todėl, siekiant nustatyti detalesnes R. R. mirties aplinkybes, kaip tai nurodoma Kauno apylinkės prokuroro nutarime, ir buvo paskirta papildoma lavono teismo medicinos ekspertizė. Tačiau ir lavono teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 109-1144/2002, kaip ir pirmajame, pateikiama išvada, kad sunkiai galvos smegenų traumai, kuri ir sukėlė R. R. mirtį, susidaryti pakako ir vieno trauminio poveikio, tačiau ji galėjo susidaryti ir nuo poveikių visumos. Esant tokioms abiejų ekspertizių išvadoms, pirmos instancijos teismas negalėjo tiksliai nustatyti, koks (kokie) trauminiai poveikiai turėjo lemiamą reikšmę nukentėjusiojo mirčiai. Kaip nurodoma Kauno apygardos teismo nutartyje, iš pirmų ekspertizių aktų matyti, kad ekspertai negalėjo duoti konkrečios išvados, nuo kurio būtent sužalojimo R. R. mirė. Be to, teismo nutartyje nurodoma, kad būtina atsižvelgti į teisminio nagrinėjimo metu nustatytą naują aplinkybę, kad R. R. ne tik buvo tiesiogiai sumuštas kaltinamųjų, tačiau ir į tai, kad jis dėl R. M. veiksmų koridoriuje parkrito ant kieto neribotą paviršių turinčio pagrindo. Į šią aplinkybę nebuvo atsižvelgta ankstesnių ekspertizių metu.

Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes matyti, kad būtent paskutinioji teismo medicinos ekspertizė yra atlikta atsižvelgiant į visas, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytas įvykio aplinkybes, jos akte Nr. EKM 57/04 (01) pateikta išvada leidžia tiksliai įvertinti priežastinį ryšį tarp nuteistųjų padarytos veikos ir nukentėjusiojo mirties, todėl ja pirmosios instancijos teismas ir remiasi apkaltinamajame nuosprendyje. Nustatydama nuteistojo R. M. iškeltos gynybinės versijos, pagal kurią nukentėjusysis galėjo mirti nuo griuviminės traumos, nepagrįstumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tos versijos atsiradimo laiką. Ji buvo iškelta tik pabaigus byloje ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo metu V. P. aiškino, kad R. R. eidamas koridoriumi užkliuvo už kilimėlio, suklupo ir rankomis atsirėmė į grindis. Iš tokių parodymų sektų, kad nukentėjusysis apskritai nugriuvęs nebuvo ir galvos nesusitrenkė. R. M. savo pirminiuose parodymuose taip pat neteigė, kad R. R. buvo nugriuvęs koridoriuje. Jis aiškino, kad išėjus iš nukentėjusiojo kambario iš karto išvažiavo namo, kas vyko toliau nematė. Teigti, kad nustūmė R. R. , o šis atbulas nugriuvo, apeliantas pradėjo tik teisiamajame posėdyje. Tačiau net ir sutikus su tokiais R. M. parodymais, negalima būtų logiškai paaiškinti nukentėjusiojo veide nustatytų sužalojimų padarymo mechanizmo: nugriuvo ant nugaros, o į grindis atsitrenkęs susižalojo veidą.

Prieštaravimas tarp pirmųjų dviejų teismo medicinos ekspertizės išvadų, kur nurodoma, kad vienas R. R. padarytas trauminis poveikis būdingas griuvimui kaire kaktos ir veido puse atsitrenkiant į lygų, plokščią neribotą paviršių ir paskutiniosios ekspertizės, kur teigiama, jog sužalojimų, būdingų griuvimui ir atsitrenkimui į platų neribotą paviršių, nenustatyta, šiuo atveju priežastinio ryšio nustatymui ir veikos kvalifikavimui įtakos neturi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei“ teismams išaiškino, kad tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, ir jei negalima nustatyti tikslaus mirtį sukėlusio smūgio ir jį sudavusio asmens, tai už nužudymą atsako visi sužalojimus padarę asmenys. Kaltę tokiu atveju nulemia suduotų smūgių visuma.

R. M. teiginys apeliaciniame skunde, kad R. R. mirtį galėjo sukelti ne jo, bet kitų asmenų, su kuriais, liudytojo K.E.Pilionio teigimu, išvakarėse pastarasis ir R. R. apsistumdė, veiksmai yra visiškai nepagrįstas. Apygardos teismas šią gynybinę versiją pakankamai išsamiai ištyrė ir motyvuotai atmetė. Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei nurodo apeliantas, teismo medicinos ekspertizės išvada ne patvirtina, bet paneigia šią galimybę. Tai nuosprendyje tinkamai įvertino bei išsamiai pagrindė pirmosios instancijos teismas. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusiai teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti su teismo išvadą šioje dalyje pagrindžiančiais argumentais.

Tai, kad pasak R. M. , jo nusikalstamus veiksmus prieš R. R. iššaukė nukentėjusiojo vedamas netvarkingas gyvenimo būdas bei konfliktinis elgesys su V. P. negali būti pripažinta nei atsakomybę šalinančia, nei ją švelninančia aplinkybe. Nukentėjusiojo gyvenimo būdas negali būti vertinamas, kaip provokuojantis ar rizikingas elgesys apelianto atžvilgiu. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų R. R. jokių smurto, įžeidžiančių ar kitokių neteisėtų veiksmų apelianto ar V. P. atžvilgiu nenaudojo, todėl pripažinti, kad apeliantas veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, taip pat nėra pagrindo.

Į kitas abiejų apeliantų nurodomas aplinkybes, t.y. tai, kad abu pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, pirmos instancijos teismas skirdamas bausmę atsižvelgė, todėl šiuo pagrindu švelninti bausmę nėra pagrindo.

Pirmos instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

nuteistųjų V. P. ir R. M. apeliacinius skundus atmesti.