Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Romualdas Lincevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-331-133/2010

2010 m. gegužės 28 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Lincevičiaus, teisėjų Arūno Paštuolio, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Ingai Levinskienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam V. R., jo gynėjui advokatui Jonui Klipštui, nukentėjusiajam H. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d., ir skirta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems (1) metams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 100 valandų per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Taip pat per laisvės apribojimo laikotarpį V. R. privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

H. J. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. R., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. už tai, kad 2008-09-26 apie 14.55 val., garažų bendrijoje „Raketa“, esančioje Kaune, Partizanų g. 53, tyčia pastūmė nukentėjusįjį H. J., ko pasėkoje H. J. nukrito ant žemės, tokiu būdu, padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, muštinę žaizdą viršutinės lūpos pogleivio kairėje, odos nubrozdinimą kairės akies viršutiniame voke, kairiame skruoste, abiejose plaštakose, viršutinėje lūpoje, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, tai yra padarė H. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo nuomone, nepaneigtas jo aiškinimas, kad jam atitraukus nuo žmonos nukentėjusį ir jį pastūmus, pastarasis nugriuvo tik padaręs kelis žingsnius. Tą patvirtina žmonos ir liudytojų B. V. bei D. R. parodymai tyrime ir teisme. Juo labiau, kad ir specialisto 2008-10-03 išvadoje Nr.G-474/ 09(02) nurodyta, jog nustatyti ar sužalojimai H. J. padaryti pačiam nugriuvus ar nugriuvus nuo pašalinės jėgos poveikio nėra galimybės. Teismo šališkumą rodo ir tai, kad teismas vadovaujasi ir kitais teisminio posėdžio metu ištirtais įrodymais, iš kurių matyti, kad H. J. patyrė ne tik kūno sužalojimus ir lengvą smegenų sukrėtimą, bei buvo suplėšyti viršutiniai rūbai, sudužo akiniai ir laikrodis, kas įrodo kontakto su nugriuvimo paviršiumi stiprumą. Jei teisėja būtų nešališkai vertinus byloje esančius įrodymus, būtų atkreipus dėmesį į tai, kad sąmonės netekimas ir smegenų sukrėtimas yra tik H. J. teiginys, kad sustiprinti įspūdį apie patirtą sužalojimą, kurį paneigia objektyvūs duomenys, užfiksuoti medicininiuose dokumentuose, kuriuose aiškiai nurodyta, kad po neurologinės apžiūros ir neurologo konsultacijos 2008 m. rugsėjo 26 d. konstatuota, kad trauminės patologijos nematyti. Toks įrašas medicininiuose dokumentuose padarytas atlikus H. J. galvos smegenų kompiuterinį tomografinį tyrimą Nr.2589. Apie suplėšytus drabužius nukentėjęs H. J. pareiškime Dainavos PK neužsiminė. Duomenys apie tai atsirado 2009 m. kovo 16 d. apklausoje ir nei bylos tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme liko neišaiškinta kada ir dėl ko buvo suplėšyti H. J. pateikti drabužiai, priimti kaip įrodymas šioje baudžiamojoje byloje. Nuteistojo nuomone, jis gynė žmoną nuo H. J. neteisėtų agresyvių veiksmų, tačiau teisėja aiškinimą įvertino kritiškai, nors jį pilnai patvirtino žmonos ir dviejų liudytojų parodymai. Teisėja rėmėsi tik liudytojo A. D. parodymais. Nuteistasis nurodė, kad H. J. nesumušė, o tik atitraukė nuo žmonos ir pastūmė, o jeigu jis po kelių žingsnių užkliuvęs nugriuvo ir susižalojo, tai yra ne jo, o nukentėjusiojo problema.

Nuteistasis atkreipė dėmesį į tai, kad liudytojas A. D. apklaustas praėjus keturiems mėnesiams po įvykio ir atsirado H. J. iniciatyva po to, kai 2008-09-26 buvo užregistruoti du I. R. pareiškimai Kauno m. Dainavos PK dėl neteisėtų H. J. veiksmų jos atžvilgiu. Nors ant jų yra PK viršininko rezoliucija, kad nagrinėtų juos kartu su H. J. pareiškimu, tačiau niekas atlikta nebuvo.

Liudytojo A. D. parodymų, kad jis suriko „Henrikai saugokis" ir šis prieš krisdamas pasuko jo link galvą H. J. nepatvirtino, tačiau teisėja juos susiejo su specialisto išvada, nurodydama, kad iš jos matyti, jog visi H. J. sužalojimai sukoncentruoti kairėje veido pusėje, darydama prielaidą, kad nukentėjęs į liudytojo šauksmą pasuko galvą ir tuo metu buvo pastumtas. Visiškai nepagrįstai teisėja nuosekliais įvertino A. D. parodymus, kaip vienodus ir nuoseklius nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, nors jis nuo to momento jokių parodymų nedavė, o, be to, jie prieštarauja paties nukentėjusio H. J. parodymas apie neva tai buvusį įspėjimą, I. R. vairuojamo automobilio išvažiavimą iki įvykio ar po jo, nuteistojo elgesį bei buvimo vietą betarpiškai po įvykio.

Visiškai nepagrįsta yra teismo nuoroda nuosprendyje apie galimą būtinąją gintį, kad kėsinimasis turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, kadangi I. R. patvirtino jog H. J. jos gyvybei negrasino ir nukentėjęs buvo užpultas tuo metu, kai jau buvo pasitraukęs nuo automobilio. Nuteistojo nuomone, jo aiškinimas dėl įvykio aplinkybių nepaneigtas byloje surinktais įrodymais, jį patvirtina žmona I. R., jos rašyti pareiškimai Dainavos PK ir liudytojų B. V. bei D. R. parodymai. Nukentėjęs nebuvo užpultas. Jis elgėsi neteisėtai, panaudojo fizinę prievartą prieš nuteistojo žmoną I. R.. Jo veiksmai buvo adekvatūs nukentėjusio veiksmams, o kad nukentėjęs užklius, neišlaikęs pusiausvyros, nukris ir susižalos, neturėjo ir negalėjo numatyti. H. J. nesumušė, o tik atitraukė ir nustūmė nuo žmonos bei automobilio ir jokiu būdu negali būti atsakingas už kilusias pasekmes.

Nuteistojo teigimu, nukentėjęs H. J. iškraipė 2008-09-26 įvykio aplinkybes, tai patvirtina jo nenuoseklūs parodymai, o kad siekia galimos naudos patvirtina jo 2009-04-28 pareiškimas dėl turtinės ir neturtinės žalos.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėją ir nuteistąjį, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą, nukentėjusįjį, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo V. R. padarytą nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Nuteistasis V. R. ginčija savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

V. R. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatyta BK 138 str. 1 d. pilnai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, kurie pilnai pasitvirtino juos patikrinus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Jo kaltė įrodyta nukentėjusiojo H. J., liudytojų A. D., E. A., E. B. parodymais, rašytiniais įrodymais: protokolu-pareiškimu, įvykio vietos apžiūros protokolu, teismo medicinos specialisto išvada, daiktų, dokumentų pateikimo apžiūros protokolais, akistatos protokolais.

Nukentėjusiojo H. J. parodymais pagrįstai nustatyta, kad dirba garažų bendrijos pirmininku ir su kaltinamuoju susipažino maždaug prieš metus laiko, kai šis kooperatyvo aikštelėje statė savo automobilį. Konfliktas įvyko 2008-09-26, 14.55 val., nes šį laiką užfiksavo jo laikrodis, kuris nuo griuvimo sudužo ir sustojo. Tą dieną su bendrijos nariu A. D. nutarė apgenėti medžių šakas, kurios trukdė praeiti, taip pat trukdė matomumui. Po šakom, kurias ruošėsi nupjauti, stovėjo V. R. automobilis. Kai atėjo I. R., jis pasakė „kaip gerai, kad atėjot, patrauksit automobilį, nes jis trukdo nupjauti šakas“, o kai ji įsėdo į automobilį, dar pasakė „tai jūs vis dėlto nenustojat čia parkuot automobilio“, o ji atsakė, kad turi teisę čia statyti automobilį, nes čia gyvena, o tada jis pasakė, kad tokios teisės neturi. Pokalbio su I. R. metu automobilio durelių su ranka nelaikė, I. R. už rankų negriebė, rankose jokio įrankio neturėjo. Jie kalbėjosi apie porą minučių, po to I. R. uždarė automobilio dureles ir išvažiavo. Jis priėjo prie A. D. ir pasakė, kad eina į savo garažą atsinešti pjūkliuką šakoms pjauti, žengė 3-4 žingsnius ir pajuto stiprų smūgį, nuo kurio nugriuvo ir prarado sąmonę. Po keleto minučių prabudo ir pamatė, kad guli ant asfalto, visur jautė skausmą, o atsikėlęs pamatė už kelių metrų stovintį ir į jį žiūrintį V. R. ir suprato, kad tai būtent jis pastūmė. Jis bandė iškviesti policijos pareigūnus ir greitąją pagalbą, tačiau jo telefonas neveikė, todėl nuėjo pas netoliese dirbusius vaikinus, kurie iškvietė policijos pareigūnus.

Liudytojo A. D. parodymais pagrįstai nustatyta, kad, 2008-09-26, apie 14.30 val., norėjo nupjauti medžio šakas, tačiau trukdė po medžiu stovintis automobilis. Jis priėjo prie automobilio ir pradėjo kalbėtis su moterimi, kuri stovėjo prie automobilio, o rankose laikė rankinį pjūklą. Kai priėjo garažų pirmininkas, jis nuėjo ir kopėčiomis įlipo į medį, o nukentėjusysis liko kalbėtis su moterimi. Jie ginčijosi, moteris sakė, kad ji ten yra šeimininkė, o ne bendrija. Nukentėjusysis rankoje jokio įrankio neturėjo, nei moters už rankų nei automobilio durelių nelaikė. Nuo automobilio iki medžio buvo 3-4 žingsnių atstumas, todėl automobilį matė gerai. Po keleto minučių automobilis išvažiavo, o garažų pirmininkas pasakė, kad gali pjauti šakas ir ėjo link savo garažo. Kaip tik tuo metu jis pamatė bėgantį kaltinamąjį, kuris pribėgo prie nukentėjusiojo ir jį iš nugaros pastūmė. Nukentėjusysis nuo pastūmimo nukrito ant asfalto ir gulėjo porą minučių, o kai atsistojo kaltinamasis jau buvo nuėjęs. Matydamas bėgantį kaltinamąjį, jis sušuko „Henrikai, saugokis“, šis pasuko galvą ir tada buvo pastumtas.

Liudytojo E. A. parodymais pagrįstai nustatyta, kad 2008-09-26, apie 15.00 val., buvo garažų bendrijoje „Raketa“, kai atėjo sužalotas nukentėjusysis, kuris sakė, kad jį sumušė Mersedes Benz vairuotojas, todėl iškvietė policijos pareigūnus. Nukentėjusiajam buvo sužalotas veidas, kruvini drabužiai, nubrozdintos rankos.

Liudytojas R. B. parodė, kad datos nepamena, kai būnant garaže, atėjo sužalotas nukentėjusysis ir pasakė, kad jį užpuolė, ir E. A. iškvietė policijos pareigūnus. Nukentėjusiojo buvo kruvina akis, rankos ir lūpos.

Teisėjų kolegija įrodymu pripažįsta ir paties nuteistojo parodymus. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis parodė, kad jis neneigė pavartojęs smurtą nukentėjusiojo H. J. atžvilgiu. Patvirtino, kad gynė savo žmoną I. R. nuo H. J., atitraukė ir pastūmė, o H. J. susižalojo pats, griūdamas automobilių stovėjimo aikštelėje ant kieto paviršiaus.

Pirmosios instancijos pagrįstai nustatyta, kad tarp V. ir I. R. šeimos ir H. J. vyko ilgalaikis konfliktas dėl automobilio parkavimo garažų bendrijos „Raketa“ teritorijoje. 2008-09-26 V. ir I. R. šeimai priklausantis automobilis trukdė genėti šakas ir pirmas apie tai I. R. pasakė liudytojas A. D., kuris laikė rankoje pjūklą. Tai, kad vienu metu sutiko ir liudytoją A. D. ir nukentėjusįjį H. J., patvirtino ir I. R.. Kolegija taip pat pritaria apylinkės teismo išvadai, kad liudytojo A. D. parodymus patvirtina ir specialisto išvada, iš kurios matyti, kad visi sužalojimai sukoncentruoti nukentėjusiojo H. J. kairėje veido pusėje ir tai atitinka A. D. parodymus, kad jis bandė įspėti nukentėjusįjį H. J. apie gresiantį pavojų, o šis į jo šauksmą pasuko galvą ir tuo momentu buvo V. R. pastumtas. Nukentėjusiojo H. J. parodymus patvirtino ne tik tiesiogiai įvykį matęs liudytojas A. D., bet ir liudytojai E. A. ir R. B., į kuriuos iš karto po sužalojimo pagalbos kreipėsi nukentėjusysis H. J.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų I. R. ir B. V. parodymus vertino kritiškai, atsižvelgė į tai, kad I. R. yra suinteresuota bylos baigtimi, o B. V. yra kaltinamojo V. R. šeimos draugė. Liudytojai B. V. ir D. R. įvykį stebėjo iš pakankamai tolimo atstumo ir jų parodymai nėra kategoriški, o dalis – tik prielaidos.

Apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi ir kitais teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, iš kurių matyti, kad H. J. patyrė ne tik kūno sužalojimus ir lengvą galvos smegenų sukrėtimą, bet buvo suplėšyti viršutiniai rūbai, sudužo akiniai ir laikrodis, kas įrodo kontakto su nugriuvimo paviršiumi stiprumą. H. J. buvo užpultas ir pastumtas iš nugaros pusės, todėl tokios situacijos, kurią būtų galima vertinti kaip pavojingą kėsinimąsi į I. R. gyvybę bei sveikatą, dėl kurios V. R. turėjo teisę panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, nebuvo, o dėl smurto panaudojimo prieš H. J. atsako už kilusius padarinius. Iš minėtos specialisto išvados matyti, kad dėl lengvo galvos smegenų sukrėtimo H. J. sveikata buvo sutrikdyta daugiau nei 10 d. laikotarpiui, todėl sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Bausmė paskirta tinkama ir pagrįstai priteistas civilinis ieškinys.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, tai, kad teismas, priimdamas nuosprendį, vadovaujasi vienais parodymais, o kitus pagrįstai atmeta, negali būti įvardijama teismo šališkumu.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Tai vienas iš fundamentalių teisinės valstybės principų. Šio principo pažeidimas nagrinėjant bylą teisme – besąlygiška vada panaikinti priimtą sprendimą.

Teisės teorijoje teismo nešališkumo principas nėra aiškiai suformuluotas. Kolegijos nuomone, šališku teismu visada turėtų būti pripažįstami atvejai, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalintis dalyvauti procese BPK 58 straipsnio numatytais pagrindais. Šioje baudžiamojoje byloje tokių duomenų nėra. Įrodymai baudžiamojoje byloje tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti pilnai ir visapusiškai. Kolegijos nuomone, Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimas yra tuomet, kai jis naudingas kuriai nors vienai iš proceso šalių ir teismas buvo tuo suinteresuotas. Tokių duomenų apeliacinės instancijos teisme nekonstatuojama.

Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepažeidžiant esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų, nuosprendis laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.