- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-04
- Bylos Nr.
- A-2097-602/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00163-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) atlyginti.
2. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2016 m. vasario mėn. iki skundo pateikimo dienos. Paaiškino, kad iki 2016 m. balandžio mėn. gyveno kameroje Nr. 1, kartu su pareiškėju laikomas asmuo (duomenys neskelbtini), pareiškėjui nebuvo suteikta (duomenys neskelbtini). Nuo 2018 m. liepos mėn. pareiškėjas laikomas kameroje Nr. 14. Kameros buvo mažos, apstatytos baldais, todėl pareiškėjui neužtekdavo laisvo ploto. Laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas dirbo patalpoje, kurioje buvo mažai laisvo ploto, nebuvo persirengimo patalpų, todėl persirengus darbo rūbus reikėjo laikyti maiše. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas jo privatumas. Sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamųjų patalpų, naudojantis tualetu pareiškėją galėjo stebėti kartu kameroje laikomi asmenys ir Lukiškių TI-K pareigūnai. Ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K darbuotojai ir kiti kaliniai ne kartą stebėjo pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi durys buvo atidaromos be jokių įspėjimų. Pareiškėjo privatumas taip pat nebuvo užtikrintas naudojantis dušu, pareigūnai stebėjo pareiškėją naudojantis dušu.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Lukiškių TI-K nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), nenumatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Esant tokiems atitvėrimams, atsakovo atstovo tvirtinimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovo atstovas akcentavo, kad, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai nulėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo V. N. skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.
Šalies argumentai
6. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2016 m. vasario mėn. iki skundo pateikimo dienos. Pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2019 m. sausio 10 d.
7. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.2 punktu ir pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m spalio 20 d. sprendime Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 m². Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m². Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas sprendė, kad nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2019 m. sausio 10 d. pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.
Šalies argumentai
8. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose ir patalpos, kuriose buvo atliekamos socialinės programos, buvo apstatytos baldais, todėl laisvo ploto jam teko dar mažiau. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildino iš to, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamųjų patalpų, be kita ko, ir sanitarinio mazgo, įrengimo reikalavimai buvo nustatyti Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau jos 3 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimu yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.
10. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad nustatytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo įrengimo neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, jog naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Lukiškių TI-K neneigė aplinkybės, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Iš Lukiškių TI-K paaiškinimų matyti, kad kamerose sanitariniai mazgai buvo atitverti sienele ir užuolaida. Minėtą aplinkybę patvirtino ir Lukiškių TI-K teismui pateiktų kamerų nuotraukos (b. l. 49–51). Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus.
Šalies argumentai
11. Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildino iš to, kad Lukiškių TI-K naudojantis dušu nebuvo užtikrintas jo privatumas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K dušai nebuvo atitverti, todėl jis galėjo būti stebimas Lukiškių TI-K pareigūnų. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta.
Žemesnės instancijos teismas
12. Vadovaudamasis teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo ir dušo patalpos atitvėrimas neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir dušu, dėl ko buvo pažeistas pareiškėjo orumas.
Šalies argumentai
13. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė aplinkybes dėl Lukiškių TI-K įvykusio įvykio, kurio metu kartu su juo laikomas asmuo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad dėl šių įvykių patyrė neigiamus išgyvenimus, tačiau pareiškėjui nebuvo suteikta (duomenys neskelbtini). Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) vyksta pagal suimto asmens žodinius ir rašytinius prašymus. Pareiškėjas nenurodė, ar kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją prašydamas jam suteikti (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K administracija būtų atsisakiusi suteikti pareiškėjui galimybę gauti (duomenys neskelbtini) ar netinkamai užtikrinusi šią galimybę. Byloje pateikta Lukiškių TI-K Psichologinės tarnybos 2019 m. sausio 21 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas priimamas (duomenys neskelbtini) (b. l. 48). Teismas sprendė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl įvykio, kurio metu kartu su juo laikomas asmuo (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtų veiksmų ar pareiškėjui kilusios neturtinės žalos.
14. Pareiškėjas skunde nurodė, kad socialinės programos vykdymo metu jis buvo laikomas kameroje, kurioje nebuvo sudarytos galimybės laikyti asmeninius daiktus spintelėse, nebuvo sudarytos galimybės valgyti prie stalo. Pareiškėjas iš esmės teigė, kad kamera buvo įrengta netinkamai. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra po vieną stalą ir lentyną maisto produktams laikyti, atsižvelgiant į kameros dydį, kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Pareiškėjas nenurodė, kad prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam papildomus baldus, o ši būtų atsisakiusi tai padaryti. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog tekdavo valgyti atšalusį maistą, nepripažintina atskiru pažeidimu pagal Konvencijos 3 straipsnį, todėl konstatavo, kad Lukiškių TI-K savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė.
Žemesnės instancijos teismas
15. Kitų galimai netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nedetalizavo. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog jam laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. ir nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. sausio 10 d. (iš viso 284 paras) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgta į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 900 Eur suma dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 15 000 Eur suma nelaikyta adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
III.
16. Pareiškėjas V. N. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo pareiškėjo skundą tenkinti.
17. Pareiškėjas pažymi, kad neturėjo galimybės pateikti visų įrodymų, atsakovas jų nepateikė arba pateikė neteisingus. Pareiškėjas nesutinka su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma ir teismo atliktu įrodymų vertinimu.
Atsiliepimas
18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.
19. Vilniaus PN pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.
Šalies argumentai
20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
21. Vilniaus PN pažymi, kad įstaigoje tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m, ir toks įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Nurodytose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Vilniaus PN akcentuoja, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m. Į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji vedami tos pačios lyties pareigūnų. Patalpose įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Dušinėse nuolat tiekiamas karštas vanduo, veikia mechaninė vėdinimo sistema.
22. Vilniaus PN akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Vilniaus PN vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.
Atsiliepimas
23. Pareiškėjas V. N. pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
24. Pareiškėjas akcentuoja, kad kamerose tualetai nebuvo tinkamai atitverti, sienelės ir užuolaidos sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengtos, tačiau visai neseniai iki pareiškėjo kreipimosi į teismą, o duše jų nėra ir per langelį matosi visa dušo patalpa. Pareiškėjas pažymi, kad kameroje Nr. 1 buvo laikomas su asmeniu, kuris bandė nusižudyti, ir nebuvo iškart iškeltas į kitą kamerą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V.N. kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. vasario mėn. iki skundo pateikimo dienos (2019 m. sausio 10 d.), atlyginimo.
26. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo V. N. skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.
27. Atsakovas Vilniaus PN pateiktame apeliaciniame nesutinka su teismo vertinimu dėl nustatytų pažeidimų dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu ir pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Pareiškėjas V. N. apeliaciniame skunde nesutinka su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma ir teismo atliktu įrodymų vertinimu.
28. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinių skundų teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.
29. Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.).
30. Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovo atstovas nei su skundu, nei su apeliaciniu skundu nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, atmestini kaip nepagrįsti.
31. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04) 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03) 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.
32. Vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą, pažymėtina, kad atsakovo atstovas yra teisus, teigdamas, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).
33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu (284 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais), pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog pareiškėjui pagrįstai priteista neturtinė žala pinigais. Įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pakeisti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.
34. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. N. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.