- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-06
- Bylos Nr.
- 2A-7-345/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija Išvadą duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba
- Atsakovas
- S. D., R. D., V. V.
- Trečiasis asmuo
- I. B.
- Kategorijos
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Loretos Lipnickienės, Jadvygos Mardosevič, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovams S. D., R. D., V. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, tretysis asmuo I. B., išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje yra kilęs dėl asmenų iškeldinimo iš savavališkai užimtų valstybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų.
Pagal 2008-09-25 notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Lietuvos valstybė paveldėjo palikėjo M. A., mirusio 1981-08-15, turtą, kurį sudaro 70/100 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Kita 30/100 dalis gyvenamojo namo nuosavybės teise priklauso I. B.. Bute Nr. 1 gyvena atsakovas S. D., bute Nr. 2 – V. V. ir R. D. su nepilnamečiu sūnumi E. D.. Ieškovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių paaiškino, kad atsakovai valstybei priklausančias patalpas užėmė savavališkai, todėl prašė juos iškeldinti su visais jiems priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: iškeldino atsakoves V. V., R. D. ir jos nepilnametį sūnų E. D. su jiems priklausančiu turtu iš buto Nr. 2, esančio (duomenys neskelbtini)., nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Teismas sprendė, kad atsakovėms V. V., R. D. su nepilnamečiu sūnumi E. D. nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių jų teisę gyventi valstybei priklausančiame bute, darytina išvada, kad atsakovės ginčo patalpą užėmė neteisėtai. Nepilnametis E. D. nėra atsakingas už ieškovo teisės į nuosavybę pažeidimus, tačiau saugant jo teisę gyventi su motina turi būti iškelintas kartu su ja, kuri turi pareigą pasirūpinti nepilnamečio sūnaus gyvenamaja vieta.
Teismas konstatavo, kad atsakovas S. D. yra ginčo gyvenamųjų patalpų nuomininkas, o tą patvirtina byloje esantys netiesioginiai įrodymai: 1990 – 1995 m. susirašinėjimas su Vilniaus miesto valdžios institucijomis prašant prisiregistruoti bute Nr. 1, atsiskaitymo knygelė, iš kurios matyti, kad atsakovas už bute Nr. 1 suvartotą elektros energiją moka nuo 1982 m. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo S. D. ir atsakovės V. V. parodymus, nustatė, kad atsakovas bute Nr. 1 apsigyveno iki M. A. mirties leidus pastarojo giminaitei E. D. ir iki savininko mirties gyveno 3 metus. Nors rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, tačiau iš bylos aplinkybių teismas darė išvadą, kad tarp atsakovo ir buvusio buto Nr. 1 savininko 1978 – 1981 m. susiklostė faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK, ir jie tęsiasi iki šiol.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija apeliaciniu skundu prašo iškeldinti atsakovą S. D. su visais jam priklausančiais daiktais iš gyvenamųjų patalpų (žymėjimas brėžinyje – 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 2-1, 2-2, 2-3, 2-4, 3-1, 3-2, 3-3, 4, bendras plotas – 104,66 kv. m., unikalus Nr. 1090-7000-2016), esančių (duomenys neskelbtini)., nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; priteisti iš atsakovo žyminį mokestį.
Skundą grindžia tuo, kad valstybės turto nuomos teisiniai santykiai gali susiklostyti tik valstybės turto administravimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Aptariamu atveju ieškovas privalo parduoti ginčo patalpas aukcione, t.y. gauti pajamas į valstybės biudžetą. Nėra teisinio pagrindo teigti, kad tarp S. D. ir valstybės susiklostė nuomos santykiai.
Atsakovas nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad A. A. turėjo seserį, ir ji galėjo veikti M. A. vardu sudarant faktinę nuomos sutartį su atsakovu. Teismas nustatydamas faktinę aplinkybę, jog E. D. rūpinosi M. A. turtu ir jo vardu sudarė faktinę nuomos sutartį, rėmėsi atsakovų, t.y. asmenų, kurie suinteresuoti toliau gyventi ginčo patalpose, paaiškinimais. Pagal Gyventojų registro išrašą atsakovas nuo 1982-07-12 gyvena Padvarionių k., Medininkų sen., Vilniaus r. Teismas nevertino atsakovo ekonominių interesų sąsajos su šia gyvenamąja vieta.
Atsiliepimas
Atsakovas S. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškina, kad apsigyveno ginčo bute mirusios A. A. sesers, E. D., stukimu. Ji vienintelė prižiūrėjo M. A. paveldėtą nekilnojamąjį turtą, nes pastarasis juo nesidomėjo. E. D. atsakovas mokėjo ir nuomos mokestį. Valstybė negali būti traktuojama civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip išskirtinis subjektas. Atsakovas už elektrą moką nuo 1982 m., o po A. A. sesers mirties faktiniais veiksmais perėmė savininko pareigas prižiūrėti ir išlaikyti ginčo patalpas. Atsakovas gyvenamąją vietą deklaravo Padvarionių k., Medininkų sen., Vilniaus r., t.y. savo motinos gyvenamojoje vietoje, kadangi ginčo patalpose savo gyvenamosios vietos deklaruoti negalėjo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovai savavališkai ar esant teisiniam pagrindui apsigyveno gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini).. Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 320 str.). Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo ieškininis reikalavimas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Ieškovas iš esmės ginčiją tą pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas iš ginčo patalpų iškeldinti atsakovą S. D.. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertinęs bylos medžiagą priėjo nepagrįstos išvados esą atsakovas S. D. ginčo patalpose apsigyveno nuomos teisinių santykių pagrindu.
Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 str. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 str. 2 d.). Vadovaudamasis CPK 185 str., teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, tai reiškia teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Jeigu byloje remiamasi liudytojų parodymais, pasižyminčiais subjektyviu pobūdžiu, ar netiesioginiais, silpno sąsajumo su įrodinėjamomis bylos aplinkybėmis, prieštaringais, fragmentiškais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais tik atskiras detales ar sudarančiais pagrindą daryti tik prielaidas, tokių duomenų visumos paprastai nepakanka faktą vertinti kaip įrodytą.
Teisėjų kolegijos vertinimu pirmos instancijos teismas sprendimą atsisakyti tenkinti ieškinį dalyje dėl atsakovo S. D. iškeldinimo priėmė visapusiškai bei nešališkai įvertinęs byloje surinktus duomenimis. Bylos medžiaga patvirtina, kad tarp atsakovo S. D. ir buvusio ginčo patalpų savininko M. A. susiformavo faktiniai nuomos teisiniai santykiai. Tokią išvadą suponuoja atsakovų S. D. ir V. V. parodymai, kad atsakovas S. D. bute Nr. 1 apsigyveno iki M. A. mirties leidus pastarojo giminaitei E. D., už naudojimąsi butu buvo mokamas nuomos mokestis. Šiuos bylos šalių parodymus paremia atsakovo S. D. 1990 - 1995 m. susirašinėjimo su Vilniaus miesto valdžios institucijomis medžiaga, atsiskaitymo knygelės, iš kurių matyti, kad atsakovas už bute Nr. 1 suvartotą elektros energiją moka dar nuo 1982 m. Faktinį nuomininko pareigų vykdymą patvirtina ir atsakovo atlikti buto Nr. 1 remonto darbai, buto Nr. 1 išlaikymas. Išvardinti faktai patvirtina, jog iki M. A. mirties (1981 m.) tarp jo ir atsakovo S. D., kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, susiklostė faktiniai nuomos teisiniai santykiai (CPK 185 str.). Abejoti atsakovės V. V. parodymų teisingumu aptariamu atveju nėra tiesioginio ir betarpiško pagrindo, kadangi ji neturi materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi atsakovo S. D. atžvilgiu. Atsakovo gyvenamosios vietos deklaravimas Padvarionių k., Medininkų sen., Vilniaus r., konkrečios įrodomosios reikšmės neturi, kadangi faktinės aplinkybės patvirtina, jog bute Nr. 1 atsakovas teisiškai negalėjo deklaruoti gyvenmosios vietos (duomenys neskelbtini)., nors bylos medžiaga liudija, kad ginčo gyvenamąją patalpą atsakovas nurodydavo kaip savo faktinę gyvenamąją vietą dar nuo 1978 m.
Pagal 1964 m. CK 318 str. gyvenamosios patalpos, esančios piliečiams asmeninės nuosavybės teise priklausančiuose namuose, nuomos sutartį sudaro nuomininkas su namo savininku. Nors aptariamu atveju rašytinės formos sutartis nebuvo sudaryta, tačiau tai savaime nedaro tokios sutarties negaliojančia (1964 m. CK 58 str.). Nors iš bylos medžiagos matyti, kad leidimą gyventi bute Nr. 1 atsakovui S. D. davė E. D., buto savininkės A. A. (mirusios 1975 m.) giminaitė, kuri rūpinosi butu po A. A. mirties, tačiau pats nuomos teisinių santykių pobūdis suponuoja, kad su tokių santykių atsiradimu sutiko ir teisėtas buto savininkas M. A.. Kadangi buto Nr. 1 nuomos teisiniai santykiai susiklostė dar galiojant 1964 m. CK, kai nebuvo privalomo nuomos teisinių santykių išviešinimo (1964 m. CK 311 str.), remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 str. buto Nr. 1 nuomos teisiniai santykiai su atsakovu S. D. lieka galioti ir naujiems buto savininkams. Tai reiškia, kad buto Nr. 1 nuosavybės teisei paveldėjimo būdu perėjus valstybei, buto Nr. 1 nuomos sutartis su atsakovu S. D. perėjo ir valstybei. Aptariamu atveju teisės aktų nustatyta tokio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarka, privaloma ieškovui, reikšmės neturi, kadangi įpareigojimas valstybės paveldėtą turtą parduoti negali būti pagrindas paneigti teisėtus bei galiojančius civilinius teisinius santykius.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog aptariamu atveju atsakovo S. D. veiksmuose nenustatyta savavališkumo požymių apsigyvenant bute Nr. 1, kas yra privaloma sąlyga taikyti CK 6.612 str. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai, tinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.