- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-08
- Bylos Nr.
- ATP-255-519/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-23-3-00016-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Gražvydas Poškus
- Kategorijos
- 39.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubaustos L. G. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nutarimo, kuriuo L. G. pripažinta kalta ir nubausta:
- pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 mėnesiams,
- pagal ATPK 130 str. 1 d. 3250 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3250 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 9 mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
(duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato vyr. patrulis 2013 m. sausio 3 d. L. G. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) už tai, kad ji 2013 m. sausio 2 d., apie 18 val. 45 min., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. 14, vairuodama L. G. IĮ „L.“ priklausantį automobilį „Ford Galaxy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeisdama Kelių eismo taisykles išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, atsitrenkė į priešais važiavusį R. D. vairuojamą automobilį „O. V.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino; L. G. iš eismo įvykio, su kuriuo ji susijusi, pasišalino nepranešusi policijai. Tuo L. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – K.E.T) 105, 231.1, 232 p. ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.
Kelmės rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 28 d. nutarimu L. G. pripažino kalta ir nubaudė pagal ATPK 127 str. 2 d. teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 mėnesiams, pagal ATPK 130 str. 1 d. 3250 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 6 mėnesiams; vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3250 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 9 mėnesiams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu L. G. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą L. G. atžvilgiu nutraukti.
Mano, kad skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nesiimta visų galimų priemonių, kad būtų išsamiai ir visapusiškai įvertintos bylos aplinkybės ir pašalinti visi prieštaravimai, todėl pažeisti ATPK 284 str. įtvirtinti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai keliami uždaviniai.
Pažymėjo, kad skundžiamame nutarime nurodyta, jog ji savo kaltę pripažįsta iš dalies, kadangi susidūrimo su kitu automobiliu nepastebėjo, tik išgirdo kažkokį garsą. Tuo metu buvo labai susinervinusi dėl nerandamų raktų bei labai išvargusi po atlikto įmonėje patikrinimo-revizijos. Kadangi ji nerado buto ir parduotuvės raktų (buto, esančio (duomenys neskelbtini) mieste), važiavo į šeimos sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) kaime. Ryte pastebėjo, kad apgadintas automobilio priekinis kairysis kampas. Automobiliu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) mieste (duomenys neskelbtini) gatvėje esančią autoserviso teritoriją, ten automobilį paliko, nes daugiabučio namo kieme nenorėjo jo pastatyti. Teigia, jog pažįsta minimo autoserviso vadovo žmoną, todėl, gavusi jos leidimą, autoserviso teritorijoje paliko automobilį, kurį vėliau ketino pateikti policijai. Ji skubėjo atrakinti jai priklausančią parduotuvę, kad toliau būtų tęsiama revizija, o vėliau būtų vykusi į policijos komisariatą pranešti apie automobilio sugadinimą, nors nežinojo, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo apgadintas.
Nurodo, kad, atvažiavusi į sodybą lipdama iš automobilio, atidariusi dureles, raktus pamatė ant mašinos slenksčio. Ryte jai nuvykus į parduotuvę atvyko policijos pareigūnas L. R., kuris pasakė, jog ji vakar vakare galėjo padaryti eismo įvykį ir iš jo pasišalinti. Jai liepė atvykti į policijos įstaigą po 13 valandos, be to, ji jam nurodė, kur yra jos automobilis. Informavo, kad autoservisas netvarko tokių automobilių sugadinimų, kokie buvo padaryti jos automobiliui, tik tvarko, keičia automobilių ratus. Nurodo, kad ji nesakė pareigūnui, jog ruošiasi sutvarkyti automobilio gedimus, tai policijos melas. Tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos ji neturėjo, nes mašina buvo techniškai tvarkinga, drausta civilinės atsakomybės draudimu. Pažymėjo, jog ji buvo blaivi, alkoholio nevartoja, nes yra ligonė, nuolat naudoja vaistus. Automobilį vairuoja daugiau nei 30 metų, tokio atsitikimo neturėjo. Jai žinoma atsakomybė už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Jei būtų mačiusi, kad padarė eismo įvykį, sugadino automobilį, tikrai būtų sustojusi ir atlikusi visus privalomus veiksmus, nes tai mažesnė žala nei pasitraukti iš eismo įvykio vietos.
Teigia, kad nuvyko į policiją, o pareigūnas L. R. jai pasakė, jog ji sugadino automobilį ir pasitraukė iš įvykio vietos, o tuo įtikino nurodydamas, kad nukentėjusioji įsidėmėjo jos automobilio valstybinius numerius. Ji neprieštaravo, ant surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo, kuris buvo surašytas kitą dieną, parašė, kad dėl pažeidimo nuoširdžiai gailisi. Pareigūnas pasakė, kad ji važiavo priešpriešiais sugadinto automobilio ir jį sugadino. Visa tai ji užrašė savo 2013 m. sausio 3 d. paaiškinime, taip pat pastebėjo, jog smūgio nepajuto, negalvojo, kad galėjo padaryti žalos kitam asmeniui. Ji nežino, koks eismo įvykio mechanizmas, nes įvykio nematė. Pareigūnas jai teigė, kad ji kliudė kitą važiuojantį automobilį, tačiau, vertindama pateiktą policijos administracinę bylą, joje esančius duomenis, mano, jog tai neįmanoma, kadangi nukentėjusiosios automobilis stovi ant šaligatvio, ten yra sniego, jo dalys, kurios yra nubrėžtos, daug aukščiau nei jos sugadinto automobilio dalys. Nurodo, kad pateikė medicininius dokumentus, iš kurių matyti, kad ji turi sveikatos problemų, kurie daro įtaką centrinės nervų sistemos veiklai ir t. t.
Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad gal ir galėjo padaryti eismo įvykį, tačiau tikrai to nejuto. Nesutinka, kad automobilių sugadinimai gana žymūs, nes nukentėjusiosios automobilio šonas tik nubrėžtas, o jos automobilio sugadintas tik nedidelis kampelis bei išdužęs pats mažiausias žibintas, ir nereikia didelės jėgos, kad jis sudužtų. Atsižvelgiant į automobilių sugadinimus akivaizdu, jog ji galėjo nepajusti susidūrimo.
Prieštarauja skundžiamajame nutarime esančiam teiginiui, jog jos tolesni veiksmai esą rodo, kad ji norėjo sąmoningai paslėpti automobilį ir jį suremontuoti, nes tai paremta pareigūno parodymais, kad jos automobilis buvo autoservise kitą rytą ir, neva, ji jam sakiusi, jog norėjo jį suremontuoti. Nurodo, kad, jeigu automobilis stovi autoservise, tai dar nereiškia, kad jis bus remontuojamas. Tai tik jų pamąstymas, bet neįrodyta, kadangi niekas nebandė aiškintis su serviso vadovu ar darbuotojais, ar tikrai automobilis buvo ruošiamas remontui. Nurodo, kad, jeigu ir būtų ketinusi padaryti, tikrai nebūtų sakiusi policijos pareigūnui. Mano, jog tai būdas pareigūnui išvengti drausminės atsakomybės vien už tai, kad jis, žinodamas, kur ji dirba bei gyvena, atliko su ja tyrimo veiksmus tik kitą dieną po pietų. Be to, pareigūnas nebandė nustatyti jos girtumo ryte atvykęs, nes patikrinus būtų nekilę abejonių dėl jos blaivumo eismo įvykio metu. Mano, kad tai rodo pareigūno teisinių žinių stoką.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde vertina eismo įvykio vietos schemą sudariusio pareigūno D. E. parodymus, kuris nurodė, kad, jam atvykus į įvykio vietą, nukentėjusiosios automobilis stovėjo ant šaligatvio. Vairuotoja paaiškino, kad į nukentėjusiosios vairuojamą automobilį atsitrenkė jos automobilis. Nustatė automobilių susidūrimą įvykus O. V. automobilio eismo juostoje. Ant kelio buvo posūkio žibinto šukių, kurias jis pasiėmė, tačiau to nepažymėjo dokumentuose, vėliau šukes kažkur padėjo. Tą patį vakarą nustatė, kad nukentėjusiosios nurodytas automobilis priklauso jai, jos gyvenamąją vietą ir t.t. Pas ją jis tą vakarą nevyko, nes turėjo daug darbo. Nesupranta, kodėl, jeigu buvo žinomos jos gyvenamoji vieta, darbovietė, telefono numeris, nebuvo imtasi priemonių ją surasti, atlikti su ja reikiamus veiksmus, nes policijoje tuo metu dirbo ne vienas D. E. ir buvo ne vėlus paros metas.
Abejoja pareigūno parodymų teisingumu ir objektyvumu, nes jis nurodė, kad ant kelio buvo stiklo šukių, jos neišlikusios, kažkur dingusios, ir apie jas byloje duomenų nėra. Mano, kad nėra aišku, kaip buvo nustatyta automobilių susidūrimo vieta, pagal kokius objektyvius požymius, įrodymus. Tai skundžiamame teismo nutarime nenurodyta. Nėra aišku, kuo remiantis padaryta išvada, kad ji išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su važiuojančiu automobiliu bei jį jai važiuojant apgadino. O. V. automobilis rastas ant šaligatvio, jokių transporto priemonių važiavimo vėžių neužfiksuota. Tai, kad būtent toks eismo įvykio mechanizmas, savo paaiškinime nurodė tik nukentėjusioji R. D., kuri suinteresuota bylos baigtimi. Paaiškinime tiksliai neįvardyta, kad automobiliai susidūrė jiems važiuojant. Ji teisme nedalyvavo, parodymų nedavė. Nurodo, kad teismas nepašalino abejonių dėl: eismo įvykio mechanizmo, susidūrimo vietos, susidūrimo automobiliui O. V. važiuojant ar stovint, tikslios eismo juostos, galimumo padaryti tokius sugadinimus automobiliui O. V. įvertinus jos transporto priemonę pagal nustatytus sugadinimus, transporto priemonės OPEL užvažiavimo ant šaligatvio momento bei to būtinumo, jos automobilio kontakto su O. V. (jai judant ar jau stovint) pabaigos. Išsakė nuomonę, jog gal tai buvo visai kita situacija, tik bandoma ją įtikinėti, kad ji kalta. Jeigu ji padarė eismo įvykį, nori, kad būtų įrodytos aplinkybės. Pastebėjo, kad teismui nurodė anksčiau buvusius automobilio sugadinimus ir ryte rastus.
Kaltės neginčija, teigia, kad tai galėjo būti, bet to nejuto, nematė, todėl tyčia pasitraukti iš įvykio vietos negalėjo. Ji juto automobilio stuktelėjimą, bet pagalvojo, jog nuslydo į sniego pusnį, kuri buvo ant kelio, šalia šaligatvio, o automobilio tuo metu nepastebėjo, todėl neturėjo tikslo pasišalinti. Nesupranta, kokie įrodymai įrodo, kad ji padarė eismo įvykį, sugadino kitą automobilį. Ji pripažįsta, kad galėjo padaryti eismo įvykį ir, kad galėjo jo nepadaryti. Mano, kad ji neturi įrodinėti savo nekaltumo (nekaltumo prezumpcija).
Taip pat nurodo, kad niekuo neparemti ir neįrodyti teismo teiginiai, kad ji pasislėpė nuo policijos sutrukdydama jiems nustatyti jos blaivumą, o kitą dieną siekė išvengti atsakomybės, norėdama suremontuoti automobilį. Pažymėjo, jog policijos duomenų bazėje yra jos telefono numeris, nekilnojamojo turto vietos, nurodančios galimas jos buvimo vietas, tačiau jos nebandė ieškoti. Nėra nurodyta, iš kokios konkrečiai vietos ji pasitraukė. Ji nesislėpė nuo policijos, nes nebuvo tam jokio reikalo.
Mano, kad neišsiaiškintos visos faktinės įvykio aplinkybės, nenustatyta jos kaltės įrodymų, kurie būtų pagrįsti apklaustų teisme policininkų surašytais dokumentais, kurie priešingi pareigūnų parodymams. Skundžiamame nutarime nurodytas eismo įvykio mechanizmas neparemtas jokiais įrodymais. Mano, jog teismas išėjo už savo kompetencijos ribų, atlikdamas eismo įvykio specialisto darbą neturėdamas jokių pagrįstų įrodymų ir padarydamas išvadą, kad automobiliui O. V. buvo įlenktas kairysis šonas, kai tuo iš byloje esančių duomenų matyti, kad automobilio kairysis šonas buvo tik įbrėžtas. Nenustatyta, ar kitam automobiliui buvo padarytas turtinis nuostolis, taip pat neišsiaiškino kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti.
Supranta, kad tuo metu galėjo būti eismo įvykis, sugadintos dvi transporto priemonės, tačiau mano, kad nesurinkta vienareikšmių ir neginčytinų įrodymų, kad ji, vairuodama transporto priemonę, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo kelkraščio, neprasilenkė su kitu automobiliu, atvažiuojančiu priešpriešiais, jį kliudė ir apgadino, tuo sukėlė eismo įvykį ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d.
Teigia, kad nesant įrodymų, kategoriškai patvirtinančių jos kaltę sukėlus eismo įvykį, bei įvertinus tai, kad administracinio teisės pažeidimo byloje kilusios abejonės yra vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, laikoma neįrodyta, kad ji vairuodama automobilį pažeidė K.E.T. reikalavimus – nevažiavo arčiau dešinio kelkraščio ir sukėlė eismo įvykį. Mano, kad jos veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).
Šalies argumentai
Apeliantė analizuoja nukentėjusiosios R. D. paaiškinime išdėstytą įvykio mechanizmą, kad susidūrimo metu O. V. automobilis stovėjo ant šaligatvio, bet nejudėjo. Mano, jeigu ji su savo automobiliu būtų kliudžiusi stovinčio automobilio kairį šoną, tai abiejų automobilių sugadinimai turėjo būti kitokio pobūdžio ir lokalizacijos.
Teigia, kad jos veiksmuose nėra tyčios, todėl nesant nustatytų tiesioginės tyčios požymių, negalima teigti, kad yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis, todėl ji negalėjo būti pripažinta padariusi administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.
Be to, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad ji neturėjo jokių motyvų pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nes jokios sankcijos jai už tai nebūtų grėsusios, o turtinę žalą būtų atlyginęs draudikas. Esant tokioms aplinkybėms, mano, teismas nepagrįstai neįvertino šių aplinkybių ir pripažino ją kalta padarius ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą bei paskyrė labai griežtą bausmę, kuri netgi realiai neatitinka teisės pažeidimo pavojingumo.
Patikslino, kad 2013 m. sausio 2 d., apie 18.45 val., (duomenys neskelbtini) gatve link miesto centro ji važiavo susinervinusi ne tik dėl pamestų buto raktų, bet pamesti buvo ir jai priklausančios įmonės - parduotuvės, kurioje buvo atliekamas patikrinimas, raktai, tai sukėlė didžiulį išgąstį bei baimę. Taip pat iki tos dienos jos automobilyje buvo sugadinimai, kuriuos ji išdėstė teisme, tačiau jie liko nenurodyti nutarime, o būtent: buferio kairės pusės gilus įbrėžimas, nuplėšta buferio apatinė juosta, kuri buvo ir suplyšusi, įlenktos vairuotojo pusės durelės bei žymėjimo juosta.
Nutarime teismas nurodo, kad ji kitą dieną pamačiusi automobilio apgadinimus, turėjo iš karto kreiptis į policiją.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
L. G. apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
ATPK 256 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vadovaujantis ATPK 256 str. 2 d., šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal ATPK 248 str. administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 str. 1 d. nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 str.).
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N444-4788/2009, Nr. N756−450/2010, Nr. N63-992/2010, taip pat Administracinių teismų praktika 1. P. 305, Administracinių teismų praktika Nr. 7, l. 259).
ATPK 284 str. nurodytos aplinkybės, kurios turi būti išsiaiškintos bei turės reikšmę bylai teisingai išspręsti, t. y. organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėms atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.
K.E.T. 234 p. nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant K.E.T. Kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia; sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 str. 1 d., akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles.
Pažymėtina, kad teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.
ATPK 130 str. 1 d. nustatyta administracinė atsakomybė inter alia ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šiame straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektu laikytina norminiuose teisės aktuose įtvirtinta kelių eismo organizavimo tvarka. Objektyvieji pažeidimo požymiai pasireiškia aktyviais pasitraukimo iš eismo įvykio vietos veiksmais. Kadangi šio nusižengimo požymiai aprašyti blanketinėje dispozicijoje, konstatuojant KET pažeidimo faktą, turi būti nurodomos vairuotojo pažeistos KET normos (straipsniai, punktai). Svarbus ir paties eismo įvykio konstatavimo faktas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 11 p. nustatyta, kad eismo įvykiu laikoma situacija, kai kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai, ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas.
Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.
Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d., turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. 2AT-7-3-2013)
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ATPK 284 str. Tai, kad 2013 m. sausio 2 d. 18.45 val. įvyko eismo įvykis, tvirtina administracinio teisės pažeidimo protokolas, tarnybinis pranešimas, eismo įvykio vietos schema, R. D. ir L. G. paaiškinimai, fotonuotraukos, teismo posėdyje apklausti L. G., liudytojai L. R., D. E. ir kt. medžiaga. Tiek nukentėjusioji, tiek L. G. parodė, kad minimu laiku važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini), ir to neginčija. Niekas neginčija transporto priemonių padarytų sugadinimų minimu laikotarpiu. L. G. pasišalino iš eismo įvykio vietos, t. y. nuvažiavo nesustojusi, tai tvirtina R. D., L. R., bei pati L. G., kuri nurodė, kad jai važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve jos vairuojamas automobilis slydo ir ji matomai brūkštelėjo kitai mašinai, t. y. juto susidūrimo smūgį, tačiau nuvažiavo.
Pirmosios instancijos teismas eismo įvykio mechanizmą nurodė „atsižvelgiant į abiejų automobilių apgadinimus, kai abu automobiliai apgadinti žymiai – O. V. įlenktas ir subraižytas visas kairysis šonas, a/m „Ford“ sudaužytas kairysis priekinis kampas /, susidūrimo mechanizmą / „Ford“ atsitrenkė į „Opel“ priekiniu kairiuoju kampu, t.y. susidūrimo vieta buvo tiesiai prieš L. G. akis, po smūgio „Ford“ nuslydo visu kairiuoju „Opel“ šonu, jį toliau gadindamas, t.y. a/m kontaktas truko ilgesnį laiką /“. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs administracinio teisės pažeidimo byloje esančias fotonuotraukas (11, 12, 13, 53, 55 b. l.), kuriuose akivaizdžiai matomi transporto priemonių apgadinimai, ant kelio dangos užfiksuotos automobilio O. V. ratų slydimo į šoną apie 0,5 metro (link šaligatvio) žymės, taip pat nustatytus transporto priemonių sugadinimus, daro išvadą, kad objektyviai vertinant nurodytus duomenis, realiai nurodytas pirmosios instancijos teismo eismo įvykio mechanizmas ir buvo įvykio vietoje. Būtent todėl daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog L. G. vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs į priešingą eismo juostą ir kliudė priešinga kryptimi važiuojantį O. V., kuriam padarė žymų sugadinimą, o rasti sugadinimai tarpusavyje atitinka automobilio O. V. ir Ford Galaxy esančius nustatytus sugadinimus (įlenkimą ir subraižymą) bei patvirtina, jog transporto priemonių kontaktas truko ilgesnį laiko tarpą.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad abejotini pareigūno parodymai, kadangi jie atitinka byloje esančiai medžiagai. Kaip matyti iš nukentėjusiosios paaiškinimo, ji „supratusi, jog priešais atvažiuojantis automobilis nesitraukia į savo eismo juostą, priekiniais savo automobilio ratais išvažiavau ant šaligatvio. Pravažiuodamas automobilis kliudė manojo automobilio kairįjį šoną“ (5 b. l.). Tokias aplinkybes patvirtino liudytoju apklaustas D. E.. Nors nukentėjusioji nenurodė, kad jai užvažiavus ant šaligatvio ji sustojo, bet ji nurodo priekiniais ratai užvažiavusi ant šaligatvio, kas tvirtina transporto priemonės sustojimą, todėl pagrįstai teismas laikė, kad L. G. vairuojamas automobilis kliudė kitą automobilį jam stovint. Stabdymo žymių nėra, kas rodo, kad nė viena iš transporto priemonių nebuvo intensyviai stabdomos. Nesant duomenų, kad važiuojamojoje (duomenys neskelbtini) gatvės dalyje važiuojamąją kelio dangą būtų dengęs ledo sluoksnis transporto priemonių važiavimo metu, konstatuoti O. V. slydimą sustojus vertikaliai transporto priemonės atžvilgiu, negalima. Tačiau esančios automobilio O. V. slydimo žymės į šoną po kontakto su kita transporto priemone stumiant, t. y. kontaktuojant ilgą laiko tarpą šonais, rodo O. V. eismo įvykio metu buvus sustojus bei objektyviai realią galimybę būtent konkrečiai šiam eismo įvykiui įvykus pagal nustatytą mechanizmą.
Apeliaciniame skunde dviprasmiškai nurodoma L. G. kaltė, tai neginčija, bet galėjo būti, tačiau nejuto, nematė, bet juto automobilio stuktelėjimą, tačiau pagalvojo jog nuslydo į sniego pusnį, kuri buvo ant kelio šalia šaligatvio, o automobilio tuo metu nepastebėjo, todėl neturėjo tikslo pasišalinti. Iš byloje esančių fotonuotraukų yra akivaizdu, kad jokios sniego pusnies įvykio vietoje nebuvo, t. y. nei ant (duomenys neskelbtini) gatvės kelio važiuojamosios dalies, nei ant šaligatvio. Kelių centimetrų išvažinėto storio sniego sluoksnis nelaikytinas sniego pusnimi, be to, kyla pagrįstų abejonių, kad nuslydus transporto priemonei į tokią „pusnį“, būtų galimybė stuktelėti ir tai pajusti. Taip pat kelia abejones konkrečiai šie apeliacinio skundo argumentai tuo pagrindu, kad kelių centimetrų sniego „pusnį“ L. G. pastebėjo ir pajuto, tačiau nukentėjusiosios transporto priemonės nematė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie L. G. paaiškinimai tik patvirtina jos išvažiavimą į priešpriešinę kelio eismo juostą jos vairuojamam automobiliui galimai slydus bei susidūrus su kita transporto priemone, taip pajutus susidūrimą.
Faktai, kuriuos pripažįsta ir pati apeliantė, jog sugadintas automobilio O. V. kairysis šonas, jog sugadintas jos automobilis Ford Galaxy, fotonuotraukos (11, 12, 13, 53, 55 b. l.), L. G. paaiškinimai teismo posėdžio metu, jog su nukentėjusiąją nebandė susiekti ir atlyginti padarytos žalos, kad norėtų atlyginti žalą (62 b. l.), nukentėjusiosios paaiškinimas (5 b. l.), transporto priemonės techninės apžiūros aktas (8 b. l.), yra įrodymai, jog padarytas turtinis nuostolis automobilio O. V. savininkui. Nukentėjusiosios patirto nuostolio dydžio klausimą spręs ekspertai. Ar automobilio O. V. kairysis šonas įlenktas, ar tik įbrėžtas, šiuo konkrečiu atveju reikšminga tik tuo aspektu ar L. G. vairuodama automobilį juto susidūrimą su kitu automobiliu, ar nejuto.
Nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiais dėl netinkamo pareigūnų darbo atlikimo, t. y. L. G. neieškojimo, kai visi duomenys apie ją buvo žinomi ir nustatyti dar nesant vėliam paros metui. Konstatuotina, kad eismo įvykis įvyko 18.45 val., po to buvo iškviesti pareigūnai, apžiūrėta įvykio vieta, padarytos fotonuotraukos, paimtas paaiškinimas iš nukentėjusiosios R. D.. Nukentėjusiosios blaivumas patikrintas 20.13 val. (7 b. l.). Kiti pareigūno veiksmai, siekiant išsiaiškinti asmenį, padariusi eismo įvykį ir pasišalinusį iš įvykio vietos buvo atlikti vėliau, t. y. surinkus visus duomenis įvykio vietoje, pareigūnui grįžus į policijos įstaigą aiškintis kitų duomenų, turinčių reikšmės įvykiui išsiaiškinti, t. y. „Informacija apie kelių transporto priemones pateikta iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės Informatikos ir ryšių departamento prie VRM programinėmis priemonėmis“ gauta 2013 m. sausio 3 d. 00.13 val. (10 b. l.). Darytina išvada, kad duomenys apie L. G. gauti vėliu paros metu.
Išsakytas pastebėjimas, kad ryte atvykęs pareigūnas nebandė nustatyti jos girtumo. Atkreiptinas dėmesys, kad asmens padariusio administracinį teisės pažeidimą girtumas, eismo įvykio metu nenustatinėjamas praėjus daugiau nei 12 valandų po eismo įvykio.
Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad nei R. D., nei L. G. viena kitos iki eismo įvykio nepažinojo, nebendravo, todėl joks nukentėjusiosios išankstinis suplanuotas suinteresuotumas L. G. atžvilgiu, siekiant naudos apkaltinant L. G. padarius pažeidimą ir pasišalinus iš autoįvykio, negali būti konstatuotas.
Šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra atlikta ekspertizė įvertinti transporto priemonių sugadinimo mastą, nustatyti eismo įvykio mechanizmo ir pan., dėl ko apeliantei iškilo abejonės dėl teismo kompetencijos ribų peržengimo vertinant šias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į visą administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, mano, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtina atlikti ekspertizę, o pirmosios instancijos teismas, atlikdamas byloje nustatytų aplinkybių analizę ir vertinimą, neperžengė savo kompetencijos ribų, nes pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms pagrįsti kokių nors specialių žinių ir nereikėjo.
Nors apeliaciniame skunde neigiama buvus tyčiai pasišalinti iš įvykio vietos, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų tiesioginę tyčią padarius ATPK 130 str. 1 d., įrodo L. G. nurodomų įvykio mechanizmo bei versijų negalimumas, o taip pat patvirtina ir vėlesni L. G. veiksmai – išvykimas su apgadintu automobiliu nakvoti ne į savo nuolatinę gyvenamąją vietą, o į sodybą kaime, automobilio pristatymas sekantį rytą į automobilių remonto dirbtuves, t. y. L. G. ne tik sąmoningai pasišalino iš eismo įvykio vietos, bet ir vėliau aktyviais veiksmais bandė nuslėpti savo dalyvavimą eismo įvykyje, taip mėgindama išvengti atsakomybės. Būtent todėl L. G. veiksmai padaryti tiesiogine tyčia ir kvalifikuotini pagal ATPK 130 str. 1 d. Subjektyvusis požymis – motyvas, šiuo atveju sprendžiant atsakomybės klausimą, nėra privalomas.
Kaip matyti iš 2013 m. kovo 19 d. teismo posėdžio protokolo L. G. teismo posėdžio metu parodė, jog iki eismo įvykio jau buvo jos automobilio sugadinimai: pačiame priekyje nedaug įbrėžta prie lempos ir durelių, priekinio buferio didžioji dalis trūkusi, buferio atskira dalis, gale išdaužtas vienas „stopas“, o ryte pamatė apgadintą automobilio priekinį kairį kampą, posūkio žibintas nebuvo išdaužtas, buferio kampas įskilęs (62 b. l.). Apeliaciniame skunde nurodyta, kad buvo sugadinimai – buferio kairės pusės gilus įbrėžimas, nuplėšta buferio apatinė juosta, kuri buvo ir suplyšusi, įlenktos vairuotojo pusės durelės bei žymėjimo juosta (82 b. l.). Įvertinus šiuos L. G. teiginius, pastebėtina, kad pačios jos nurodyti iki įvykio buvę automobilio sugadinimai neatitinka. Be to, vien tai, kad L. G. nurodė, jog iki įvykio buvo kažkokie automobilio sugadinimai neįrodo fakto, kad sugadinimai nebuvo padaryti įvykio metu. Byloje nėra jokių įrodymų, o ir pati L. G. nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių faktą buvus sugadinimams iki eismo įvykio. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad L. G. automobilis draustas civilinės atsakomybės draudimu, apie transporto priemonės sugadinimus ji privalėjo pranešti ir spręsti civilinės atsakomybės klausimą. Duomenų, kad ji iki eismo įvykio būtų kreipusis į atitinkamas institucijas dėl jos automobilio esančių sugadinimų, nėra. Apeliantei nepateikus jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių objektyvių duomenų, tai laikytina prielaida ir nesivadovaujama.
K.E.T. IV skirsnio „Transporto priemonės vairuotojų, savininkų ir valdytojų pareigos ir reikalavimai“ 14 p. numatyta, kad „draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu. Taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių arba neturi teisės vairuoti šios transporto priemonės. Vairuodamas transporto priemonę, vairuotojas privalo laikytis vairuotojo pažymėjime nurodytų sąlygų”. Taigi, apeliantės nurodyta aplinkybė, jog ji įvykio metu buvo susinervinusi ne tik dėl pamestų buto raktų, bet pamesti buvo ir jai priklausančios įmonės – parduotuvės, kurioje buvo atliekamas patikrinimas, raktai, kas sukėlė didžiulį išgąstį bei baimę, apeliacinės instancijos teismo nuomone, niekaip nešalina ir nelengvina L. G. atsakomybės, nes ji, suvokdama tokią savo emocinę būseną, privalėjo palikti savo transporto priemonę ir grįžti į savo gyvenamąją vietą kitu būdu (pvz. naudotis taksi paslaugomis), o ne kelti pavojų kitiems eismo dalyviams savo vairavimu esant tokiai būsenai ir tai nelaikytina pateisinančia priežastimi bei pašalinančia atsakomybę už padarytus pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 1d. ir 130 str. 1 d.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad L. G. kitą dieną pamačiusi automobilio apgadinimus, turėjo iš karto kreiptis į policiją, kadangi rūpestingas, sąžiningas transporto priemonės savininkas, nežinodamas ar dalyvavo eismo įvykyje ir iš jo pasišalino, tačiau ryte radęs sugadintą transporto priemonę, turėtų kreiptis į policiją pranešdamas apie sugadintą transporto priemonę ir prašydamas išaiškinti sugadinimus padariusį asmenį, tokiu būdu gindamas savo kaip kilnojamojo turto valdytojo turtines teises bei nuosavybę, tačiau nesiims priemonių sugadintos transporto priemonės pristatymui į autoservisą remontuoti.
Nurodyta apeliaciniame skunde aplinkybė, kad L. G. reikėjo skubėti atrakinti parduotuvę, dėl to ji nusprendė vėliau kreiptis į policiją, nėra įtikinama, kadangi, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, pirma L. G. suderino galimybę pasistatyti sugadintą transporto priemonę autoserviso teritorijoje, ten nuvažiavo bei paliko savo sugadintą transporto priemonę, o tik paskui važiavo į savo darbo vietą, kai tuo tarpu sąžiningas transporto priemonės savininkas būtų palikęs rastą sugadintą transporto priemonę jos nelietęs bei, pirma, informavęs apie tai pareigūnus, o į darbą nuvykęs kitokiu būdu, kas būtų pagrindu pašalinti visas kilusias abejones.
Pirmosios instancijos teismas L. G. subendrinęs nuobaudas už ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. paskyrė galutinę nuobaudą 3250 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 9 mėnesiams. Tai vidurkis tarp minimalaus ir vidutinio dydžio baudos su atėmimu teisės vairuoti transporto priemones trumpesniam nei vidutinės trukmės laikotarpiui, numatytiems ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. sankcijose. Nuobaudų dydžių parinkimo ir skyrimo pažeidimai nepadaryti, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ATPK 248, 257, 284 str. nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus, L. G. veikoje teisingai nustatė ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo subjektyvųjį požymį – tyčią, ir ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo objektyvųjį požymį – žalą. Dėl to laikytina, kad Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nutarimas teisingas, teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti ar naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
L. G. apeliacinio skundo netenkinti ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.