Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-15 · Administracinė byla Nr. I-347-362/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-15
Bylos Nr.
I-347-362/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02665-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
E. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-347-362/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02665-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.1; 20.4; 55.1.3 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 15 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,nedalyvaujant pareiškėjui E. J.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. J. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas E. J. nurodė, kad jis buvo etapuojamas iš Pravieniškių PN į Šiaulių tardymo izoliatorių ir iš jo į Mažeikių miesto areštinę laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2015 m. vasario mėn. Etapavimas prasidėdavo nuo asmens kratos, ir ji būdavo atliekama pažeidžiant reikalavimus. Krata būdavo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, patalpa būdavo šalta, drėgna, daiktai sulaužomi, išmetami ant nešvarių padėklų, pareigūnai buvo be pirštinių. Etapuojant autotransporto priemonės nebuvo tinkamai įrengtos žmonių gabenimui, nebuvo saugos diržų, daiktus reikėjo laikyti ant kelių, nebuvo medikamentų, gesintuvų, vėdinimo, šildymo sistemos. Kelionė trukdavo apie 4 valandas. Nebuvo papildomų sustojimų pasinaudoti tualetu. Dėl to jis psichologinį ir fizinį smurtą, diskriminaciją, orumo pažeminimą, pasityčiojimą, sveikatos sutrikimus, kilo grėsmė jo sveikatai, tuo pačiu ji patyrė neturtinę žalą. Prašo priteisti 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas būdavo konvojuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, jo maitinimas būdavo užtikrinamas, asmens krata prieš išvykstant būdavo atliekama, laikantis įstatymo reikalavimų Šiaulių visuomenės sveikatos centras buvo atlikęs patirtinimą kratos patalpose, nustatyta, jog laikino laikymo, paskirstymo kameros išvalytos, išvėdintos, vonelės daiktams švarios. Skundų iš pareiškėjo gauta nebuvo. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo konvojuojamas viso 28 kartus, viso šešis kartus, konvojuojamas specialios paskirties Mersedes Benz ir Volkswagen markės automobiliais, kurie įrengti vadovaujantis higienos ir saugumo reikalavimais bei tinkami eksploatacijai. Konvojuojant pareiškėją leistinas konvojuojamųjų skaičius nebuvo viršytas. Pareiškėjas nei karto prieš vykdant konvojų ar konvojavimo metu konvojaus būrio pareigūnams nėra išsakęs pageidavimų, pretenzijų, nepasitenkinimų dėl konvojavimo sąlygų nei žodžiu, nei raštu. Prieš vykdant konvojavimą automobilis yra apžiūrimas, įsitikinama, ar visos sistemos veikia. Yra įrengta vėdinimo, šildymo sistemos. Nė karto nebuvo konvojuojama asmenų daugiau, nei yra sėdimų vietų. Į tualetą konvojuojamieji vedami pasikeitimo puktuose, esant jų pačių prašymui. Kratos atliekamos Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose, priimti konvojuojamuosius ir jų daiktus, neatlikus kratos, draudžiama. Konvojaus pareigūnai yra išmokyti teikti pirmąją medicininę pagalbą, tačiau duomenų, jog pareiškėjui tokios pagalbos reikėjo, nėra. Darytina pagrįsta išvada, jog konvojuojant pareiškėją pareigūnai teisės aktų nuostatų ir pareiškėjo teisių nepažeidė. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo E. J. skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam buvo netinkamai atliekamos asmens kratos, ir jis buvo netinkamai konvojuojamas Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kaip matyti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos 2017-01-02 pažymos Nr. 69/06-11 „Dėl E. J.“, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-11-26 iki 2014-07-28 nekartą buvo etapuojamas į Šiaulių tardymo izoliatorių ir iš jo.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016-12-30 pažymoje Nr. 62/04-2974 nurodyta, kad nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2015 m. vasario mėn. pareiškėjas E. J. nesikreipė su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI direktorių.

Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015-08-27 surašytame patikrinimo akte nurodė, jog laikino laikymo, paskirstymo kameros išvalytos, išvėdintos, vonelės daiktams švarios, išplautos, metaliniai paviršiai aprūdyję.

Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamose sąlygose atliekamos asmens kratos. Atlikus patikrinimą, šios netinkamos sąlygos nėra patvirtintos, nustatyta, jog kameros švarios, išplautos, vonelės daiktams sudėti taip pat švarios. Pastebėtina, jog asmens kratos atlikimas yra trumpalaikis veiksmas. Nors pareiškėjas nurodo, kjog kameros buvo drėgnos, šaltos, tačiau kaip drėgmė yra susijusi su neturtinės žalos atsiradimu, nenurodoma. Kaip matyti iš pažymus, pareiškėjas didesnę laiko dalį buvo etapuojamas pavasario – vasaros metu, tad kamerose šalta negalėjo būti, šaltis žiemos metu įrodytas nėra. Atmestini argumentai dėl daiktų sulaužymo ar sudaužymo, šie faktai yra visiškai nekonkretizuoti, nenurodyta nei tiksliai kada, nei tiksliai kokie daiktai buvo sugadinti, jokių skundų pareiškėjas dėl to pateikęs nėra Pažymėtina, jog maitinimą konvojavimo metu turi užtikrinti Šiaulių tardymo izoliatorius, tačiau sausas maisto davinys išduodamas, jei konvojavimo laikas viršija 6 valandas, pats pareiškėjas nurodo, jog konvojuojamas buvo po 4 valandas..

Vertinant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, veiksmus, nustatyta, jog kad pareigūnai konvojavo pareiškėją specialios paskirties automobiliais planiniais maršrutais viso 29 kartus. Konvojavimui buvo naudojamas specialios (konvojavimo) paskirties, konvojavimo taisykles ir techninius reikalavimus atitinkantis automobiliai, skirti vežti žmones, ir teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog jame nebuvo įrengtos pagal higienos normų ir Konvojavimo taisyklių reikalavimus reikalingos vėdinimo, šildymo ir kitos sistemos, automobilis kiekvienais metais būdavo tikrinamas ir visiškai atitiko keliamus reikalavimus, buvo tinkamas eksploatacijai. Iš pateiktų kelionės žiniaraščių ir prie jų pridėtų konvojuojamųjų sąrašų matyti, kad konvojuojant pareiškėją niekad nebūdavo viršijamas maksimaliai leistinas konvojuoti asmenų skaičius.. Kiekvienas konvojuojamų asmenų perdavimas ir priėmimas įrašytas atskirai ir patvirtintas atsakingų pareigūnų parašais ir policijos įstaigų antspaudais, todėl abejonių dėl to, kad konvojuojamų asmenų skaičius galėjo būti nurodytas netiksliai, teismui nekyla. Šie rašytiniai įrodymai suteikia pakankamą pagrindą pripažinti pagrįstais atsiliepime išdėstytus teiginius, kad konvojuojant pareiškėją asmenų skaičius niekada neviršijo minėtuose automobiliuose įrengtų sėdimų konvojuojamiems asmenims skirtų vietų skaičiaus. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninė būklė, vėdinimo sistemos ar dirbtinė apšvieta neatitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimų, teismui pateikti ventiliacijos sistemos, dirbtinio apšvietimo įvertinimo aktai. Nors pareiškėjas nurodė, kad nebuvo atsarginio išėjimo, gesintuvų, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą, tačiau teismas pažymi, kad tokio atsarginio išėjimo ar gesintuvų nebuvimas gali būti reikšmingas tik tuo atveju, jei būtų kilusi būtinybė juo pasinaudoti, tačiau tokių aplinkybių pats pareiškėjas nenurodo. Atmestinas argumentas dėl tualeto nebuvimo, medikamentų nebuvimo, duomenų, jog būtų kilusi tokia būtinybė konvojavimo metu, būtų pateiktas prašymas ir jis netenkintas, byloje nėra. Duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl netinkamo konvojavimo, nėra.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes bei ginčo situacijos teisinį reglamentavimą teismas daro išvadą, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai nagrinėjamu atveju neatliko jokių teisei priešingų (neteisėtų) veiksmų, pareiškėjo teisių pažeidimų, tame tarpe kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio iš atsakovo pusės nenustatyta. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.). Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo E. J., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Arvydas Martinavičius