- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-13
- Bylos Nr.
- 2S-1014-527/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-01480-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolita Cirulienė
- Ieškovas
- D. M.
- Atsakovas
- R. M.
- Išvadą teikia
- Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
- Trečiasis asmuo
- SIA „UniCredit Leasing“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. M. ir atsakovo R. M. atskiruosius skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015-01-27 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-176-962/2015 pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovui R. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos priteisimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokinio turto padalijimo (institucija, teikianti išvadą byloje – Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, trečiasis asmuo – SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialas) ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 2–22, bylos Nr. 2-176-962/2015 dalis) atsakovui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos priteisimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokinio turto padalijimo. Ieškovė ieškinyje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nepilnamečių vaikų M. ir M. M. laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš atsakovo šiems vaikams laikiną materialinį išlaikymą kiekvienam vaikui atskirai po 600 Lt (173,77 Eur) periodinių išmokų kiekvieną mėnesį, indeksuojant šią sumą LR Vyriausybės nustatyta tvarka, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Laikinųjų apsaugos priemonių – nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove – taikymo pagrįstumą ieškovė grindė aplinkybėmis, kad vaikams gyvenant su atsakovu keliama grėsmė jų sveikatai, nes atsakovo draugės aplinkoje yra asmenų, sergančių sunkiomis užkrečiamomis ligomis, atsakovas vaikus palieka vienus be priežiūros (kelionės su drauge į Ispaniją, dažnas buvimas E. Ž. namuose (duomenys neskelbtini)), vaikai pradėjo blogai mokytis – vaikų dienynuose nepatenkinami (2, 3, 4 ir pan.) pažymiai bei pastabos dėl nepasiruošimo pamokoms, neatliktų namų darbų, neatsinešimo mokslo priemonių ir panašiai, tėvui šiuo metu rūpi tik jo nauja draugė, be to, atsakovas nuteikinėja vaikus prieš ieškovę, taip juos dar labiau traumuodamas, visa tai neatitinka nepilnamečių vaikų interesų ir suteikia jiems tiek moralinį, tiek fizinį nesaugumą, dėl to vaikų gyvenamoji vieta nustatytina su mama. Atsižvelgdama į tai, jog prašo nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą su ja, o bylos nagrinėjimas gali užtrukti ilgai, be to, siekdama, kad abu tėvai prisidėtų prie nepilnamečių vaikų išlaikymo ir kad būtų užtikrintas kasdienių nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimas, ieškovė prašo taikyti priteisti iš atsakovo nepilnamečiams sūnums laikiną išlaikymą.
Žemesnės instancijos teismas
2015-01-08 Prienų rajono apylinkės teismo nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutarta nagrinėti teismo posėdyje 2015-01-20 14.00 val. rašytinio proceso tvarka, įpareigojant instituciją teikiančią išvadą byloje pateikti išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, išklausant vaiko nuomonę.
Šalies argumentai
2015-01-19 teisme gautame prašyme (t. 2, b. l. 54–57, bylos Nr. 2-176-962/2015 dalis) atsakovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nepilnamečių vaikų M. ir M. M. laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu, priteisti iš ieškovės šiems vaikams materialinį išlaikymą kiekvienam vaikui atskirai po 600 Lt (173,77 Eur) periodinių išmokų kiekvieną mėnesį iki bylos užbaigimo, lėšų valdytoju uzufrukto teise paskiriant atsakovą. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su laikinosios vaikų gyvenamosios vietos nustatymu su ieškove; paaiškino, jog, kol vaikai nuo 2014-02-01 iki 2014 m. balandžio pabaigos gyveno su ieškove, atsakovas jais nuolat rūpinosi, mokėjo kiekvieną mėnesį po 500 Lt vaikų išlaikymui. 2014 m. balandžio pabaigoje vaikai patys išėjo gyventi pas atsakovą, nes buvo pavargę nuo gyvenimo su motina, nuolatinio išgėrinėjimo ir šmeižto, kuris buvo nukreiptas prieš atsakovo naują draugę ir atsakovą. Vaikai su juo gyvena ligi šiol, mama prie vaikų išlaikymo nuo 2014 m. balandžio mėnesio nėra prisidėjusi nei pinigais, nei jokia kita parama. Nei dabar, nei anksčiau ieškovė nerodo noro bendrauti su vaikais, dėl ko yra praradusi ryšį su savo vaikais. Be to, ieškovė ieškinyje klaidingai nurodo, kad atsakovo namuose dažnai būna K. Ž. Šis asmuo, kuris itin retai lankosi ten, kur gyvena vaikai, nėra savavališkai išėjęs iš gydymo įstaigos, o gydosi ambulatoriškai, jo liga nėra užkrečiama, vaikų sveikata yra patikrinta ir jokio pavojaus jai nėra. Taigi vaikams yra sukurta teigiama, tinkama ir saugi aplinka. Pačios ieškovės aplinka ir draugų ratas yra netinkamas ir asocialus, tokia aplinka vaikams yra pavojinga ir kelianti grėsmę, neleidžianti jiems socialiai normaliai vystytis ir rodanti labai blogą pavyzdį. Ieškovės argumentai apie vaikų nepriežiūrą ir jų higienos būklę yra atmestini, kaip nepagrįsti ir neatitinkantys realybės. Iš tiesų būtent atsakovas iš ieškovės vaikus parsivežė blogos higienos būklės. Ieškovės pateikiami faktai apie rūpinimąsi vaikų mokslais, auklėjimu ir gerove neatitinka realybės. Atsakovas nuolat bendrauja su auklėtoja, dalyvauja visuose tėvų susirinkimuose. Atsakovė nėra buvusi nė viename iš jų. Ieškovės minimus korepetitorius visada samdydavo atsakovas ir jiems mokėdavo. Neatitinka realybės ir ieškovės argumentai, kad atsakovas atostogauja Ispanijoje, palikdamas vaikus vienus. Atsakovas Ispanijoje buvo darbo reikalais, tuo metu vaikai buvo su atsakovo tėvais P. ir A. M., kurie nuolatos gyvena ūkyje ir nuo vaikų gimimo jais rūpinasi daugiau nei pati motina, todėl jie turi susiformavusį tvirtą ir stiprų ryšį. Vaikai su tėčiu turi tvirtą susiformavusį ryšį, vienas prie kito yra prisirišę. Vyresnysis sūnus šiuo metu net nebendrauja su motina ir jokių ryšių nepalaiko savanoriškai, be to, jis yra nurodęs ir smurto atvejų, kai mama suduodavo dėl nežinomų priežasčių. Ieškovės požiūris į vaikų auklėjimą yra netinkamas, tą rodo pateikiamos nuotraukos, kuriose vaikai rūko kaljaną. Atsakovui žinoma, kad, jam nesant namuose ir nedarant jokios įtakos, pakankamai suaugę ir savo nuomones turintys vaikai Vaiko teisių apsaugos tarnybai išsakė savo nuomonę dėl gyvenamosios vietos su juo, taip pat apie ryšį su juo ir apie mamos netinkamą elgesį.
Žemesnės instancijos teismas
2015-01-20 teisme gautuose ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose (t.2, b. l. 99–102, bylos Nr. 2-176-962/2015 dalis) ieškovė nurodė priežastis, kodėl, jos nuomone, vaikų gyvenamąją vietą būtina nustatyti su ieškove. Ieškovės teigimu, atsakovo požiūris į vaikų auklėjimą ir tobulėjimą yra neatsakingas: atsakovas leidžia vaikams bendrauti su asmenimis, kurie serga atvira tuberkuliozės forma. K. Ž. dirba atsakovo ūkyje, anksčiau valgydavo prie vieno stalo su vaikais. Vaikai nelanko mokyklos, nuolat žaidžia kompiuteriu. Atsakovas taip pat neruošia pamokų su vaikais, nesirūpina, kad vaikai eitų į mokyklą pasiruošę. Tai patvirtina rašytiniai įrodymai byloje: vaikų dienynų išrašai, iš kurių matyti, kad nuo rugsėjo vaikų mokymosi rezultatai yra prasti, vaikai nelanko pamokų, vaikų charakteristikos iš mokyklos, kuriose nurodyta, kad pas vaikus eilė nepateisintų nelankytų pamokų; M. išrašas apie gautas pastabas mokykloje. Vaikai sodyboje nuolat būna vieni – ieškovė kiekvieną rytą mato, kad atsakovas grįžta iš savo draugės namų (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu iki šalių pradėjimo gyventi skyrium šalims gyvenant kartu vaikais visada kaip ir įprasta rūpinosi ieškovė, t. y. padėdavo ruošti pamokas, rūpinosi jų mokslais, korepetitoriais, išleisdavo į mokyklą ir tikrindavo, ar vaikai eina į mokyklą, ar yra stropūs ir pan. Jeigu gaudavo nusiskundimų iš mokytojų, ieškovė griežtai elgdavosi su vaikais. Tuo tarpu atsakovas nei gyvenant kartu, nei dabar niekada nesirūpino šiais dalykais. Kaip matyti iš pateiktų rašytinių įrodymų, vaikai yra absoliučiai nekontroliuojami, nuolat žaidžia kompiuteriu, neruošia pamokų. Vaiko norų vertinimas priklauso ir nuo motyvacijos, nes vaikas gali norėti likti su tuo iš tėvų, kuris, pvz., yra ne toks reiklus, tačiau tai nesuderinama su vaiko interesais (LAT 2005-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2005). Šiai dienai susidarė tokia situacija, kad vaiko norai nėra aiškūs arba nulemti tėvo įtakos. Tuo metu, kai sūnus lankosi pas ieškovę, akivaizdu, kad jis myli mamą ir nori daugiau laiko pabūti su ja, tačiau susitikimu metu jis sako: „aš negaliu būti pas tave nors noriu“, „mama aš tave myliu, bet negaliu būti su tavim“. Atsakovas jau du kartus iki šio karto buvo palikęs šeimą. Tokie faktai tik patvirtina, kad atsakovo dorovė ir moralė nėra tinkama auklėti vaikus. Atsakovas visiems įrodinėja, kad ieškovė yra alkoholikė ir netgi narkomanė. Tačiau tokie atsakovo teiginiai yra vertinami kaip šmeižtas. Tai, kad ieškovė yra tvarkinga, pareiginga, sąžininga ir atsakinga moteris ir mama, patvirtina rašytiniai įrodymai byloje: eilė padėkų raštų, kai dar šalys gyveno kartu; ieškovės charakteristikos iš darbdavio, kaimo bendruomenės, savivaldybės – visi šie asmenys atsiliepia apie ieškovę ypatingai teigiamai, kaip sąžiningą, patikimą, visuomenės veikėją, turinčią nuolatinį darbą, tvarkingą, atsakingą, nuoširdžią ir pan. Šie rašytiniai įrodymai paneigia visus atsakovo išsakytus neigiamus žodžius ieškovės atžvilgiu bei patvirtina, kad toks asmuo gali tinkamai pasirūpinti vaikais ir yra pats geriausias kandidatas juos auginant ir auklėjant, nes yra pavyzdys. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė liko gyventi šeimos bute, butas yra 3 kambarių, todėl vietos vaikams užtenka, yra rašomieji stalai, mokymosi priemonės ir kitos reikalingos priemonės, gyvenimas jau žinomoje aplinkoje su ieškove teiktų daugiau garantijų tęstiniam vaiko vystymuisi.
Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą (t. 2, b. l. 58–59, bylos Nr. 2-176-962/2015 dalis), kad vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu geriau atitiktų nepilnamečių vaikų interesus.
Prienų rajono apylinkės teismas 2015-01-27 nutartimi (t. 2, b. l. 115–121, bylos Nr. 2-176-962/2015 dalis) ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – nustatė laikinąją nepilnamečių vaikų M. ir M. M. gyvenamąją vietą su atsakovu iki galutinio teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-176-962/2015, priteisė laikiną materialinį išlaikymą po 90 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iš ieškovės nepilnamečiams vaikams M. ir M. M. iki galutinio teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-176-962/2015, indeksuojant šią sumą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; atsakovą paskyrė priteisto laikino materialinio išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise.
Dėl laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad tarp šalių yra susiklostę konfliktiški santykiai, vyksta ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo priteisimo. Kiekviena iš šalių kaltina viena kitą neužtikrinant vaikų poreikių, veikiant priešingai vaikų interesams ir pageidauja, kad vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ja, abi šalys prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą su ja. Ieškovė savo prašymą iš esmės grindžia tuo, kad atsakovas netinkamai rūpinasi vaikais, nesirūpina jų mokslais, auklėjimu, neužtikrina saugios, sveikos, palankios jų vystymuisi aplinkos, tinkamų gyventi, augti ir vystytis sąlygų, atsakovo netinkamu, nedoroviniu elgesiu, bloga jo reputacija bei tuo, kad atsakovas nuteikinėja vaikus prieš motiną, įtakoja vaikų nuomonę dėl jų gyvenamosios vietos. Atsakovas savo prašymą dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo iš esmės motyvuoja ieškovės nesirūpinimu vaikais, ryšio su vaikais praradimu, vaikų noru gyventi su atsakovu, ieškovės netinkamu elgesiu, girtavimu, vaikų nuteikinėjimu prieš atsakovą. Iš bylos duomenų matyti, kad abi šalys labai myli vaikus, tačiau akivaizdu, kad šalių tarpusavio santykiuose trūksta pagarbos, tolerancijos ir geranoriškumo. M. ir M. nuo 2014-05-11 gyvena kartu atsakovu. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, teisės normas bei motyvus, atsižvelgęs į tai, jog vaikai nuo 2014-05-11 gyvena su tėvu, į vaikų norą gyventi su tėvu bei į tai, kad Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius išvadoje patvirtino, jog vaikams yra sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos, kad, atsižvelgiant į vaikų nuomonę, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu geriau atitiktų nepilnamečių interesus, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymo dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ja, kadangi sūnums yra sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos jų gyvenamojoje vietoje kartu su tėvu. Nėra pagrindo teigti, kad vaikų norai neatitinka jų interesų. Teismo nuomone, ieškovė neįrodė savo teiginių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, nenurodė faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, nepateikė duomenų, patvirtinančių realią jo sūnų M. ir M. interesams kylančią grėsmę, neįrodė, kad ateityje nebus galimybės įvykdyti priimto teismo sprendimo. Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad iš esmės jokio kokybinio skirtumo tarp abiejų tėvų nėra, yra pagrindas numatyti, kad geri sūnų ir motinos santykiai gali būti ieškovės puoselėjami remiantis bendravimo teise.
Dėl laikino materialinio išlaikymo nepilnamečiams M. ir M. M. priteisimo. Atsakovas prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisti iš ieškovės nepilnamečiams vaikams laikiną materialinį išlaikymą kiekvienam vaikui atskirai po 173,77 Eur periodinių išmokų kiekvieną mėnesį, lėšų valdytoju uzufrukto teise paskiriant atsakovą. Teismas, atsižvelgęs į mažas 285 Eur (983,65 Lt) ieškovės gaunamas mėnesio pajamas, nesant vaikų poreikių skaičiuotės, sprendė, jog minimaliems šalių nepilnamečių vaikų poreikiams patenkinti pakankama laikinojo materialinio išlaikymo suma yra 180 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui, skiriama abiejų tėvų (kiekvieno – po 90 Eur kiekvienam vaikui) iki bus priimtas teismo sprendimas byloje. Teismas pažymėjo, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikinąjį materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams, teismas tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus, tačiau tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaiko poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą.
II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas atskirajame skunde (t. 2, b. l. 128–133, bylos Nr. 2-176-962/2015 dalis) prašo iš dalies pakeisti Prienų rajono apylinkės teismo 2015-01-27 nutarties dalį, susijusią su priteisto laikino išlaikymo dydžiu, ir jį padidinti, t. y. priteisti laikiną materialinį išlaikymą po 173,77 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iš ieškovės nepilnamečiams vaikams M. ir M. M. iki galutinio teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje, indeksuojant šią sumą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (atsakovą paskiriant priteisto laikino materialinio išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise), o likusią nutarties dalį palikti nepakeistą. Formuojamoje praktikoje abiems tėvams yra numatyta pareiga lygiomis dalimis prisidėti prie vaikų išlaikymo. Šiuo atveju teismas teisingai ir pagrįstai nustatė vaikų gyvenamą vietą su atsakovu, tačiau nepagrįstai bei neįvertinęs visų faktinių aplinkybių ir duomenų nustatė pernelyg mažą ir nepakankamą ieškovės prisidėjimą prie vaikų išlaikymo. Šiuo atveju ieškovė įpareigota kiekvienam vaikui kas mėnesį skirti tik 90 Eur (310,75 Lt). Toks teismo sprendimas suponuoja tiek teisinį, tiek finansinį tėvų nelygiateisiškumą ir nelygiavertiškumą, nes atsakovas privalės skirti dvigubai ar netgi trigubai daugiau lėšų siekiant patenkinti būtinuosius vaikų poreikius, padėti tinkamai ir pilnavertiškai vystytis, tobulėti ir bręsti. Kitu atveju, jeigu atsakovas abiejų vaikų išlaikymui taip pat skirs tik 180 Eur (kiekvienam vaikui po 90 Eur) mėnesiui, nebus užtikrinami net vaikų būtinieji minimalūs poreikiai, tokie kaip pietūs mokykloje, maistas, higienos prekės, mokyklos reikmenys ir kita. Prienų rajono apylinkės teismas 2015-01-08 nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemonės ir areštavo atsakovo turtą, įskaitant ir sąskaitos areštą, todėl išvis klausimas, kokiu būdu tėvas dabartinėje situacijoje gali skirti pinigų vaikų išlaikymui ir ar realu, kol vyksta bylinėjimasis, išlaikyti vaiką, jam skiriant tik po 90 Eur per mėnesį. Iš atsakovo pateiktos detalizacijos, kurią jis atliko remdamasis turėtomis išlaidomis nuo vaikų apsigyvenimo jo namuose, matyti, kad būtinosios išlaidos būtiniems poreikiams (neįtraukiant duomenų apie užklasinius užsiėmimus, būrelius, vitaminus, maisto papildus, interneto bei telefono paslaugas) patenkinti vienam vaikui mėnesiui sudaro 378 Eur (1 305,16 Lt), o teismo 2015-01-27 nutartimi vienam vaikui abu tėvai turėtų skirti per mėnesį tik 180 Eur (621,50 Lt). Tokiu atveju ne tik, kad nebus užtikrinti augančio vaiko interesai ir poreikiai, tačiau bus išimtinai vadovaujamasi tik ieškovės interesais. Tokia teismo 2015-01-27 nutartis nukrypsta nuo suformuotos LAT praktikos ir pažeidžia tiek vaikų, tiek atsakovo teisėtus lūkesčius ir interesus. Šiuo atveju susidaro tokia situacija, kad mama vienam vaikui skirs tik 90 Eur (310,75 Lt), o tėtis, siekdamas suteikti tinkamą ir pilnavertę aplinką vaikams, privalės vieno vaiko turimoms mėnesinėms išlaidoms skirti net 288 Eur (994,40 Lt), siekiant padengti bent minimaliai būtinuosius vaikų poreikius. Vadovaujantis visomis, t. y. tiek būtinosiomis, tiek papildomomis išlaidomis, atsakovo skiriamos vaikų išlaikymui lėšos palyginti su ieškovės skiriamomis išlaidomis bus kelis kartus didesnės. Tai rodo teisinį nelygiateisiškumą, kai ieškovė prie vaikų išlaikymo prisidės ypatingai minimaliai, o atsakovas – žymiai ženkliau. Tokia situacija yra nepagrįsta ir nelogiška, nes tėvams yra nustatyta pareiga savo vaikus išlaikyti lygiomis dalimis skiriant lėšas ir išimtinai vadovaujantis savo vaikų, o ne savo gerove. Susiklosčiusiuose santykiuose tokio teisinio reglamentavimo nėra laikomasi. Atsižvelgiant į tai, jog teismas 90 Eur išlaikymo dydį nustatė, nurodęs, jog nėra pateikta vaikų poreikių skaičiuoklė, bei į teismų praktikoje suformuluojamus kriterijus ir reikalavimus bei minimalų orientacinį vaikų išlaikymo dydį mėnesiui, atsakovas pateikė vaikų poreikių skaičiuoklę, kuri sudaryta vadovaujantis vaikų gerove, jų poreikiais, siekiu, kad jie tinkamai vystytųsi, augtų ir taptų pilnaverte visuomenės dalimi. Vaikų poreikių skaičiuotė anksčiau nebuvo pateikta, nes prašoma suma vaikų išlaikymui buvo nedidelė, t. y. 173,77 Eur (600 Lt), atsižvelgiant į realias išlaidas vaiko poreikiams, kurios ženkliai didesnės ir kokį išlaikymą skyrė atsakovas. Taip pat teikti išsamios detalizacijos nebuvo pagrindo, kadangi atsakovas prašė analogiškos sumos, kurią ieškovė, įvertindama vaikų išlaikymui skiriamas lėšas, nurodė priteistiną iš atsakovo. Šiuo atveju, siekiant pagrįsti faktą, kad 90 Eur (310,75 Lt) vienam vaikui per mėnesį skirtina suma yra per maža bei nepatenkina net minimaliai jų būtinųjų poreikių, pateikiama vaikų išlaidų lentelė, kurioje atsispinti atsakovo skiriamos lėšos vaikų išlaikymui. Nurodytina, kad atsakovo prašoma iš vaikų motinos priteisti suma yra ženkliai mažesnė nei reikiama vaikų poreikiams patenkinti, tačiau prašoma tik ta suma, kurią ieškovė pati nurodė galinti teikti vaikų išlaikymui kas mėnesį, atsižvelgiant į jos išreikštą poziciją. Šiuo atveju, atsižvelgiant į žemiau pateiktą vaikų poreikių skaičiuoklę bei poreikius, bendra abiejų tėvų skiriama suma vienam vaikui turėtų būti 347,54 Eur (1 200 Lt), kiekvienam iš tėvų skiriant po 173,77 Eur (600 Lt). Iš pateikto vaikų poreikių detalizavimo matyti, kad 90 Eur (310,75 Lt) suma niekaip negali patenkinti net minimalių būtinųjų vaikų poreikių, todėl tokia teismo nutartimi yra pažeidžia tiek vaikų interesai, tiek ir teisė į saugią, aprūpintą ir patikimą aplinką. 2015-01-27 nutartimi teismas išimtinai vadovaujasi tik mamos interesais, neatsižvelgdamas į vaikų poreikius, interesus ir tinkamą vystymąsi. Teismas nepateikia jokių pagristų išvadų ar argumentų bei todėl klaidingai preziumuoja, kad ieškovės pajamos yra mažos. Šiuo atveju teismas nevertina faktinių aplinkybių visumos ir priima nepagrįstą ir nelogišką sprendimą. Teismas 2015-01-27 nutartyje nurodo, kad ieškovės pajamos yra mažos, kurios sudaro 285 Eur (985,65 Lt). Teismas klaidingai ir nepagrįstai konstatuoja ieškovės pajamų dydį, kadangi neįvertina, kad ieškovė turi nuosavą ūkininko ūkį, kuriame ūkininkauja ir vykdo realią veiklą. Remiantis byloje jau pateiktais duomenimis, t. y. ūkio/asmens istorijos paieškos rezultatais, ieškovės ūkis veikia ir vykdo realią veiklą nuo 2008-08-26 iki dabar. 2014-07-01 žemės ūkio ir kaimo verslo valdų registro informacinės sistemos duomenis, ieškovės valdomos valdos ekonominis dydis yra 0.70 EDV, o toje pačioje sistemoje pateiktais deklaracijų duomenis, ieškovė yra pateikusi tris pasėlių deklaracijas, iš kurių dvi yra užregistruotos, o viena yra nagrinėjama bei naudmenų bendras plotas yra 71,47. Taigi teigti, kad jos pajamas sudaro tik gaunamas atlyginimas, neatsižvelgus į nuosavo ūkio teikiamas pajamas, yra klaidinga ir nelogiška. Reikia atitinkamai įvertinti visas ieškovės gaunamas pajamas. Taip pat pažymėtina, kad ieškovė turi daug nekilnojamojo turto, t. y. sodybą ir butą. Šie nuosavybės teise priklausantys nekilnojami daiktai nėra areštuoti ar įkeisti, todėl galima preziumuoti, kad ieškovė jokių įsipareigojimų neturi (įrodymus ir informacijos patvirtinimą pateikė pati ieškovė ieškinyje). Paminėtina, kad atsakovas prašė vaikų išlaikymui nustatyti analogišką sumą, kurią atsakovė prašė priteisti jai. Šis faktas leidžia teigti, kad ieškovė manė galinti skirti tokią sumą, nes tėvai savo vaikams išlaikymą skiria vienodomis ir lygiomis dalimis. Prašydama priteisti 173,73 Eur (600 Lt), ieškovė įrodė faktą, kad gali ir išgali vaikų išlaikymui kas mėnesį skirti tokį išlaikymą. Taip pat paminėtina, kad atsakovas prašo būtent analogišką sumą, t. y. nurodytą ieškovės, nors, kaip matyti iš pateikto poreikių apskaičiavimo, augančių vaikų poreikiai yra žymiai didesni. Atsakovas prašo mažesnės sumos, manydamas, kad ieškovė išgali mokėti savo nurodytą išlaikymo sumą vaikams, nes pati išlaidas vaikų išlaikymui savo pateiktame ieškinyje ir nustatė.
Ieškovė atskirajame skunde (bylos Nr. 2-176-962/2015 dalies t. 2, b. l. 136–140) prašo panaikinti 2015-01-27 Prienų rajono apylinkės teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nepilnamečių vaikų M. ir M. M. laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovės teigimu, teismas iš esmės rėmėsi tik Vaikų teisių apsaugos skyriaus duota išvada ir prie jos pridėtais dokumentais (vaikų rašytine nuomone), tačiau visiškai nepasisakė, apie ieškovės pateiktus argumentus bei rašytinius dokumentus dėl to, kad, nustačius vaikų gyvenamą vietą su tėvu, kyla grėsmė vaikų vystymuisi, mokymuisi, sveikatai bei ugdymui. Vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu neužtikrina vaikų materialinės, socialinės ir psichologinės aplinkos, todėl vaikų gyvenamoji vieta negali būti nustatyta su atsakovu. Teismas turėjo vertinti visų aplinkybių ir įrodymų visumą, o vaikų teisių apsaugos skyriaus išvadą vertinti tik kaip vieną iš įrodymų, nesuteikiant šiai išvadai specifinės prioritetinės reikšmės. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė apie ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus: apie vaikų labai suprastėjusius mokymosi rezultatus (įvertinant, kad vyresnysis vaikas šiuo metu yra dvyliktokas) (t. 1, b. l. 148, 149, t. 2, b. l 162–169), apie eilę gaunamų pastabų iš mokytojų (t. 1, b. l. 150, t. 2, 174), apie nuolat vaikų praleidžiamas pamokas (t. 2, b. l. 162–172), apie tai, kad vaikai bendrauja su atvira tuberkuliozės forma sergančiu asmeniu, kuris dirba ūkyje kartu su vaikais, apie tai, kad vaikas yra neprižiūrėtas (t. 2, b. l. 173). Tai, kad vaikais yra nesirūpinama, byloja ir mokytojų duodamos pastabos mokykloje. Taigi teismas visiškai nepagrįstai pasisakė, jog ieškovė neįrodė faktų, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas. Teismo išvada, jog laikinos vaikų gyvenamos vietos nustatymas su atsakovu geriau atitinka nepilnamečių vaiku interesus, paremta nepagrįsta vaikų teisių apsaugos pažyma, kurioje vaikai nurodė, kad vaikai nori gyventi su tėčiu. Visgi teismas tokios savo išvados nepagrindžia ir nemotyvuoja, t. y. nenurodo, kokius vaikų interesus geriau atitinka vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu. Šiai dienai akivaizdu, kad vaikai gyvendami su atsakovu nelanko mokyklos, gauna tik prastus pažymius, nuolat praleidinėja pamokas. Teismas neatsižvelgė į ieškovės nurodytus argumentus, kad jai nerimą kelia vaikų sveikatos apsauga, kadangi, kiek ieškovei yra žinoma, atsakovas bendrauja ir didelę laiko dalį leidžia su savo drauge E. Ž. ir jos giminaičiais, kurie galimai serga tuberkulioze, šioje aplinkoje būna ir sutuoktinių vaikai, kuriems yra tiesioginė grėsmė užsikrėsti šia pavojinga liga. Kauno Romainių tuberkuliozinės ligoninės administracijos buvo nurodyta, kad K. Ž. jau keletą kartų (2013-03-26, 2014-07-13–2014-08-14) gydėsi šioje ligonėje ir jo sveikatos būklė yra sunki (atvira tuberkuliozės forma), nes jis nebaigęs gydymo kurso išvyko (galimai pabėgo) iš ligoninės. Būtent tokio asmens dažnas bendravimas su vaikais bei sėdėjimas prie vieno stalo tiesiogiai keltų pavojų jų sveikatai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šis vaikų sveikatai keliantis grėsmę asmuo dirba atsakovo ūkyje. Šis ieškovės nerimas yra pagrįstas, kadangi, kiek žinoma ieškovei, atsakovo draugės šeimoje tuberkulioze serga atsakovo draugės E. Ž. mama ir kiti artimieji giminaičiai. Dėl K. Ž. atviros tuberkuliozės formos į teismą yra pateikti visi rašytiniai įrodymai. Dėl jo gyvenimo ūkyje pažymėtina, kad tokias ieškovės nurodytas aplinkybes gali patvirtinti liudytojai arba teismas šiuos duomenis galėjo išsireikalauti iš atsakovo arba atitinkamų įstaigų. Ieškovė nurodė, kad šis asmuo dirba ūkyje, kiek žinoma 2014 metų pradžioje buvo oficialiai įdarbintas, šią informaciją teismas galėjo patikrinti savarankiškai, tačiau to nepadarė. Teismas dėl šių ieškovės pateiktų įrodymų dėl grėsmės vaikų sveikatai, dėl mokymosi rezultatų visai nepasisakė ir jų netyrė. Šiuo atveju iš pateiktų įrodymų ir Vaikų teisių skyriaus išvados matyti, kad vaikų gyvenamoji vieta (atsižvelgiant į buitį, gyvenamą plotą, vaikams suteiktas sąlygas) gali būti nustatyta tiek su ieškove, tiek su atsakovu, nes jų gyvenimo sąlygos yra tinkamos vaikams augti ir mokytis. Visgi, teismas kaip vieną iš motyvų nurodo tai, kad vaikams yra geriau gyventi su atsakovu, nes vaikai su juo gyvena kurį laiką. Nors teismas visiškai nepasisako apie tai, kad ieškovė intensyviai stengiasi bendrauti su vaikais (Žr. 2015-01-23 ieškovės rašytiniai paaiškinimai (foto nuotraukos iš rugsėjo 1-osios šventės, t. 2, b. l. 147–161) ir ryšys dėl to nėra prarastas. Vadovaujantis tokiu teismo motyvu, teismas, spręsdamas vaikų gyvenamosios vietos klausimą iš esmės, taip pat galės remtis ta aplinkybe, kad vaikai dėl nustatytos laikinosios gyvenamosios vietos su atsakovu ilgiau gyvena su juo, todėl jų ir nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su juo. Tiek vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistė duodama išvadą, tiek teismas nenagrinėjo aplinkybių, ar vaikai pakankamai brandūs, nesiaiškino, dėl ko susidarė tokia vaikų nuomonė, ar vaikų nuomonė neprieštarauja vaikų interesams, neanalizavo vaikų prisirišimo prie abiejų tėvų laipsnio ir kt., todėl prisiėmė nepagrįstą sprendimą tenkinti atsakovo prašymą vaikų laikiną gyvenamą vietą nustatyti su juo. Teismas nevertino eilės ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų (t. 1, b. l. 168, 169, 170, 171, 172, 173, t. 2, b. l. 170 ir kt.), kurie patvirtina, kad ieškovė yra pareiginga, atsakinga ir nepriekaištingos reputacijos moteris (priešingai nei bando parodyti atsakovas), todėl ji kaip asmenybė yra tinkama auklėti ir auginti vaikus bei sukurti jiems tinkamą psichologinę, socialinę ir kitokią aplinką. Teismas taip pat nevertino atsakovo kaip asmens, t. y. jo nuostatų, moralinių ir kitų normų, jo nuostatų apie mokslo reikšmę (pažymėtina, kad atsakovas net neturi vidurinio išsilavinimo, nes, pasak jo, mokslas ir išsilavinimas nėra reikalingas). Atsakovo tam tikros vertybės ir nuostatos taip pat turi didelę įtaką vaikų vystymuisi. Atsakovas apskritai mažai rūpindavosi vaikais, dažnai linksminasi, vartoja alkoholį (foto nuotraukos pateiktos su 2015-01-23 ieškovės rašytiniais paaiškinimais, t. 1, b. l. 156, 157), vaikus palieka dažnai vienus namuose (t. 1, b. l. 158, 159, 160), nes didžiąją dalį laiko leidžia su savo nauja mylimąja tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, nuolat pas ją nakvoja. Kita vertus, žmogus, kuris būdamas dar santuokoje viešai visiems rodosi ir gyvena su kita moterimi, vaikams taip pat formuoja pažiūras į moteris, šeimą, šeimos svarbą, vertybes, ištikimybę ir kitus moralines nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą atsakovas (bylos Nr. 2-176-962/2015 dalies t. 2, b. l. 149–154) prašo teismo 2015-01-27 nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad teismas vertino visą įrodymų visumą, tačiau suteikdamas atitinkamą nežymų prioritetiškumą Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadai, kadangi šiuo atveju ji turi atitinkamą kompetenciją, nėra įtakojama jokių išorinių veiksnių, nes siekia tik išimtinai vaiko gerovės ir jo interesų išsaugojimo, neatsižvelgdama nei į vienos šalies, o tik į vaikų interesus. Ši institucija vykstančiame procese turi didžiausią kompetenciją atsakant į klausimus, susijusius su vaikų gerove. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kuriuos teismas, priimdamas 2015-01-27 nutartį, kaip ieškovė nurodo, turėjo vertinti, kadangi visi pateikti ieškovės argumentai nebuvo paremti jokiais pagrįstais ir tinkamais įrodymais arba apskritai išliko tik ieškovės pamąstymų bei pasamprotavimų lygmenyje. Pažymėtina, kad kaip tik ieškovės pateikti pokalbiai, kuriuose dalyvavo ji ir šalių jaunesnysis sūnus M., įrodo, kad ieškovė yra praradusį emocinį ir socialinį ryšį su vaikais, kad jai nėra draudžiama bendrauti su vaikais ir kad ji tai daro kada tinkama ir kaip tik nori. Iš susirašinėjimų matyti, kad bendravimas vyksta nuolatos ir atsakovas jiems neturi jokios įtakos ir nesistengia jos daryti. Taip pat pačios ieškovės pateiktuose programos „Skype“ pokalbiuose atsispindi ir aplinkybė, kad vaikas pats sprendžia, ar nori vykti pas mamą, ar ne. Nei viename pokalbyje jaunesnysis sūnus nenurodo, kad jam reikia atsiklausti tėčio ar jis negali atvykti, nes tėtis neleidžia, atvirkščiai, visuose pokalbiuose nurodoma, kad sprendimą atvykti ar ne priims pats ir kai norės, tada atvyks. Aplinkybę, kad tėtis nedraudžia bendrauti su vaikais, ieškovė pati patvirtino ir kalbėdama su Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojais, kurių išvadoje ji nurodė su vaikais bendraujanti retai. Atsakovas jaunesnį sūnų M. kartą per mėnesį atveža į jos gyvenamąją vietą. Motina su sūnumi praleidžia kartais visą dieną, kartais visą savaitgalį. Jos teigimu, praleidžiamas su sūnumi laikas priklauso nuo jo noro, su M. kasdien bendrauja telefonu, informacinio ryšio priemonėmis. Su vyriausiuoju sūnumi bendrauja minimaliai, susitikę pasisveikina, tačiau sūnus nelanko jos namuose, pas ją nesisvečiuoja, nerodo noro bendrauti su ja. Visgi, tiek ieškinyje, tiek ir atskirajame skunde ieškovė išdėsto visiškai priešingas aplinkybes ir nurodo, kad atsakovas jai draudžia nuolatos bendrauti su vaikais, nors, kaip pati teigia vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams, šiuo metu bendravimo tvarka yra nustatyta išimtinai pagal vaikų poreikius bei norus, o atsakovas netgi pats atveža jai jaunesnįjį sūnų M. į ieškovės namus. Kyla pagrįsta abejonė, kaip asmuo, draudžiantis pasimatyti su vaiku, gali pats jį atvesti į ieškovės namus ir pasiimti tik pagal berniuko poreikį ir norius. Ieškovės teiginiai apie prastą vaikų mokymąsi yra aplinkybės, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Ieškovė kaip įrodymą pateikia vaikų elektroninių dienynų kopijas, tačiau pažymėtina, kad šiuose dienynuose yra paryškinami tik tie pažymiai, kuriai yra žemesni, taip sumenkinant kitus puikus įvertinimus, kadangi žvelgiant į dienyną sukuriamas įspūdis, kad visi pažymiai yra tik nepatenkinami. Atsakovas pažymi, kad vaikų mokymasis šiuo metu yra ypatingai pagerėjęs, nes 2014 m. balandžio mėnesį, kai vaikai savo noru sugrįžo gyventi pas tėtį, jų pasiekimų situacija buvo labai prasta. Ieškovė net nuolatos raginama auklėtojos nesugebėjo vaikams nupirkti būtinų pratybų. Kai bendri sutuoktinių vaikai grįžo gyventi pas tėtį, jaunesniajam sūnui M. jau grėsė kurso kartojimas, tačiau atsakovas dėjo labai dideles pastangas, t. y. samdė korepetitorius, pats daug dirbo su berniuku, ko pasėkoje berniukas buvo sėkmingai perkeltas į kitą klasę (šias aplinkybes gali patvirtinti M. auklėtoja). Šiuo metu M. pažymiai yra patenkinami, vaikas mokykloje vertinamas teigiamai (tai įrodo pačios ieškovės pateikta vaiko charakteristika iš berniuko mokyklos), kaip ir jo vyresnysis brolis M. (charakteristika taip pat pateikta ieškovės). Taip pat yra pateikiami M. elektrinio dienyno išrašai, kuriuose atsispindi berniuko padaryta ypatingai didelė pažanga. Pateiktuose dienynuose puikiai matoma, kad pažymių vidurkis yra žymiai didesnis ir berniukas toliau daro didelę pažangą, o ši pažanga yra pastebima tuo laikotarpiu, kaip berniukas apsigyveno pas tėtį. Vyresnysis sūnus šiais metais dar nėra gavęs jokio įvertinimo. Berniukų auklėtojos neturi nusiskundimų vaikais, o atsakovas nuolatos bendrauja su jomis ir dalyvauja visuose tėvų susirinkimuose. Ieškovė, kuri nurodo, kad nuolatos ir aktyviais veiksmais bendrauja su mokyklos atstovais, net nežino, kuriuo metu ir kurią dieną vyks tėvų susirinkimas, kuris yra pagrindinė priemonė siekiant sužinoti apie vaikų rezultatus bei pasiekimus mokykloje ir stengiantis atsižvelgus į auklėtojos nuomonę, jiems padėti siekti geresnių rezultatų. Šiuo atveju berniukas yra atsakingesnis už ieškovę, kadangi pats savo iniciatyva domisi, ar mama vyks į susirinkimą. Nesuprantama ir ta aplinkybė, kad ieškovė, kuri atskirajame skunde išreiškia didelį susirūpinimą vaikais ir jų mokslais, nes, pasak jos, jie nelanko mokyklos, neruošia pamokų, o tėtis neskatino šio proceso, ko pasėkoje vaikai galimai gali net nebaigti mokyklos, pati nevyksta į tėvų susirinkimą, kad sužinotų visą informaciją bei esamą situaciją iš auklėtojos, o leidžia vykti tik tėčiui, kuris, pasak jos, tinkamai nesirūpina vaikais bei jų mokslais ir leidžia nelankyti mokyklos. Pažymėtina, kad abiems tėvams atvykti į susirinkimą nėra draudžiama, o kaip tik skatinama. Atsakovas pažymi, kad vaikai yra vertinami teigiamai ir jų lankomo Prienų rajono savivaldybės kūno kultūros ir sporto centro direktoriaus A. D., kuris nurodo, kad M. ir M. lanko Prienų KKSC vykstančias bokso treniruotes, kurios vyksta pirmadieniais, antradieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais nuo 17:00 val., treniruočių nepraleidinėja, yra žingeidūs ir paklusnūs, daro sportinę pažangą. Į šias treniruotes juos nuveža ir pasiima tėtis, rūpindamasis jų pažanga ir tobulėjimu. Ieškovės dėstomos aplinkybės, kuriose teigiama, kad atsakovo draugės E. Ž. artimieji, t. y. mama A. Ž. ir brolis K. Ž., serga tuberkulioze ir kad vaikams yra ypatingai nesaugu būti šioje aplinkoje, yra neatitinkančios realybės, niekuo nepagrįstos bei atitinkamai šmeižiančios E. Ž. šeimą. Tokiais veiksmais ieškovė stengiasi suklaidinti teismą ir pateikia realybės neatitinkančias faktines aplinkybes. Šiuos ieškovės teiginius paneigia 2014-10-27 išrašas iš A. Ž. medicinos dokumentų, kuris patvirtina, kad ji neserga tuberkulioze. Tai pat pateikiama ir K. Ž. 2015-01-20 išduota medicininė pažyma Nr. 18, kurioje nurodoma, kad jo tuberkuliozės forma nėra atvira, ko pasėkoje nėra pavojinga aplinkiniams bei nėra užkrečiama. Teismas atitinkamai įvertino visus pateiktus šalių įrodymus bei atitinkamai nežymiai prioritetiškai išskyrė Vaikų teisių apsaugos tarnybos pateiktą išvadą. Tokie veiksmai yra teisėti ir pagrįsti, kadangi Vaikų teisių apsaugos tarnybos išvada turi ypatingą reikšmę procese, kuriame sprendžiami klausimai dėl vaikų gerovės. Ši tarnyba nėra suinteresuota bylos baigtimi, kaip proceso šalys, o išimtinai vadovaujasi vaikų gerove ir interesais. Ji turi kompetenciją spręsti, ar vaikai yra pakankamai subrendę ir tinkamai gali išreikšti savo nuomonę. Šiuo atveju Vaikų teisių apsaugos tarnyba tinkamai ir pagrįstai įvertino tiek vaikų gyvenamąją aplinką, tiek jų pačių nuomonę. Pažymėtina, kad vaikai gyvena su abiem tėvais atskirai ir gali pateikti pagrįstą ir tinkamą nuomonę, su kuriuo iš tėvų jiems yra geriau gyventi. Nėra logiški bei pagrįsti atsakovės argumentai, kad pateikta išvada yra netinkama, nes buvo atlikta skubotai ir su vaikais pabendravus vos kelias minutes. Šiuo metu vaikai gyvena su atsakovu, todėl ir vaikų apsaugos tarnybos darbuotojų pokalbis vyko atsakovo namuose, todėl nėra aišku, kokiais argumentais bei įrodymais remdamasi ieškovė teigia, kad bendravimas su vaikais buvo netinkamas ir neišsamus, jeigu ji net nedalyvavo šiame susitikime ir nežino, kaip detaliai tai vyko. Šie atsakovės argumentai yra vertinami kaip teismo klaidinimas. Taip pat ieškovė nurodo, kad atsakovas nuolat keliauja ir vaikus palieka vienus bei girtauja. Šie teiginiai yra neatitinkantys realybės ir neapgrįsti. Pažymėtina, kad atsakovas buvo į užsienį išvykęs tik vieną kartą kelioms dienoms ir tai darė darbo reikalais. Tuo metu, kai atsakovo nėra namuose, vaikais visada besąlygiškai ir tinkamai rūpinasi atsakovo tėvai, kurie gyvena kartu ir šiuo metu yra pensijoje, todėl nuolatos būna namuose ir padeda sūnui prižiūrėti anūkus, todėl ieškovės argumentai neatitinka realybės. Paminėtina, kad ieškovė gyvena viena ir visą dieną iki 17.00 val. būna darbe, todėl berniukai nuolatos būtų vieni, ji jų negalėtų nei nuvesti, nei pasiimti tiek iš mokyklos, tiek ir iš nuolat vykstančių treniruočių. Taip pat ji dažnai dirba viršvalandžius ir grįžta vėliau nei 17.00 val., tokiu atveju vaikų interesai nebus tinkamai užtikrinti, nes ji nepadės jiems paruošti namų darbų ir padėti pasiruošti rytdienos pamokomis. Ieškovės teiginiai, kad atsakovas nuolat girtauja, yra paneigiama atsakovo charakteristika ir jo darbo rezultatais, t. y. sukurtu ūkiu bei padėkomis. Asmuo, kuris piktnaudžiauja alkoholiu, negalėtų išlaikyti, puoselėti ir plėsti gyvulininkystės šakos ūkio, kurio specifika pasižymi nuolatine priežiūra, tęstiniu darbu bei rezultatais. Piktnaudžiaujant alkoholiu, tai įtakotų ūkio nepriežiūrą, ūkis žūtų, o šiuo metu ūkio apimtis ir veikla yra plečiama bei nuolatos yra gaunamos pagyros bei padėkos už aktyvią ir atsakingą veiklą. Pateiktoje Prienų rajono savivaldybės administracijos 2015-02-10 Nr. (753 )-R3-2015/149 ūkininko R. M. charakteristikoje nurodoma, kad jis pavyzdingas, darbštus ir pareigingas ūkininkas. Ieškovės elgesys yra priešingas, nes 2015-02-04 atskirajame skunde žemina atsakovą dėl jo išsilavinimo ir teigia, kad jis negali auginti tinkamai vaikų, nes atitinkamo mokslinio laipsnio įgijimas parodo jo moralinių ir kitų tinkamų įsitikinimų nebuvimą. Toks elgesys žemina atsakovą ir formuoja ieškovės neigiamą charakteristiką, kuri šiais savo veiksmai įrodo, kad nėra tinkama auginti vaikus, nes nesilaiko tinkamo ir mandagaus elgesio.
Atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą ieškovė (bylos Nr. 2-176-962/2015 dalies t. 2, b. l. 164–166) prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2015-01-27 nutarties dalį, kuria buvo nuspręsta priteisti laikiną materialinį išlaikymą po 90 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iš ieškovės. Teismas, nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, pagrįstai vertino ne tik vaikų poreikius, bet ir tėvų turtinę padėtį ir, atsižvelgdamas į mažas 285 Eur (983,65 Lt) ieškovės gaunamas mėnesio pajamas, nutarė skirti laikiną išlaikymą po 90 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. LAT yra išaiškinęs, jog teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis. CK 3.192 str. 3 d. nurodyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Byloje buvo pateikti duomenys apie ieškovės gaunamas mėnesio pajamas. Atsakovo argumentas, kad teismas neįvertino ieškovės turimo nuosavo ūkio ir iš jo gaunamų pajamų, yra nepagrįstas. Vien tai, kad ieškovė savo vardu turi įregistravusi nuosavą ūkį, nereiškia, kad jis veikia pelningai ir iš jo yra gaunamos pajamos. Atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, kad priteistas laikino išlaikymo dydis suponuoja teisinį nelygiateisiškumą, nes ieškovei suponuojama pareiga prie vaikų išlaikymo prisidėti ypatingai minimaliai, o atsakovui – žymiai ženkliau. Negalima sutikti ir su atsakovo teiginiu, kad dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015-01-08 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas nebegali skirti lėšų savo ir vaikų išlaikymui. Šis teiginys yra deklaratyvaus požymio argumentas, kadangi vykdant ūkinę veiklą, kaip verslo objektą, asmuo neturi tapatinti savo asmeninio pragyvenimo kartu su ūkinės veiklos lėšomis. Atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis neturės galimybės skirti pakankamai lėšų vaikų išlaikymui ir yra būtina padidinti priteisto išlaikymo dydį. Nesant kitų byloje pateiktų įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį negalima teigti, kad teismo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams yra neproporcingas tėvų turtinei padėčiai ir turėtų būti pakeistas. Atsakovas lentelėje atskirajame skunde nurodo vienam vaikui per mėnesį skiriamas lėšas, tačiau nepateikia jokių kvitų, čekių ar kitų dokumentų, kurie patvirtintų šių išlaidų realumą ir pagrįstumą. Atsakovo argumentas, kad teismas nepagrįstai priteisė mažesnį laikino išlaikymo dydį, nei ieškinyje prašoma priteisti 173,73 Eur išlaikymo suma, yra nepagrįstas. Teismų praktikoje yra nurodoma, kad laikino išlaikymo dydis nebūtinai turi būti lygus prašomam priteisti išlaikymui. Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti nuolatinį ir nepertraukiamą išlaikymo vaikui teikimą, iki teismas priims galutinį sprendimą ir priteis nuolatinį išlaikymo dydį. Šis laikino išlaikymo priteisimas ne visais atvejais yra ir gali būti adekvatus prašomam priteisti išlaikymo dydžiui, kai nėra aišku, koks išlaikymas bus teikiamas vaikui atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įskaitant ir atsakovo turtinę padėtį. Ieškovė mano, kad esamoje proceso stadijoje Prienų rajono apylinkės teismo 2015-01-27 nutartis ta apimtim, kuri susijusi su teismo nustatytu vaikų išlaikymo dydžiu, yra teisėta ir pagrįsta. Laikino išlaikymo dydis pagrįstai priteistas po 90 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kadangi ieškovės gaunamos mėnesinės pajamos yra mažos 285 Eur (983,65 Lt). Atsakovo atskirajame skunde pateikta vienam vaikui per mėnesį skiriama lėšų suma nepagrįsta jokiais įrodymais, taip pat nėra jokių duomenų apie atsakovo gaunamas pajamas ir jo turtinę padėlį, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą ir iš dalies pakeisti Prienų rajono apylinkės teismo 2015-01-27 nutarties dalį, susijusią su priteisto laikino išlaikymo dydžiu, ir jį padidinti.
Atsakovas 2015-03-27 pateikė teismui 2015-03-23 papildomą informavimą, kuriame nurodė, kad ieškovė tinkamai neatlieka teismo nustatytos pareigos, nes nuo teismo nutarties priėmimo ieškovė atliko tik vieną mokėjimą. Šie ieškovės veiksmai vertinami ypatingai neigiamai, kaip aplaidumas ir nerūpestingumas, nes nustatytas vaikų išlaikymo dydis yra kuo minimaliausias, todėl ieškovė, dirbdama ir turėdama savo ūkininkės ūkį, tikrai išgali atlikti šiuos mokėjimus. Ypatingai dėl to, kad šie neteisėti veiksmai pažeidžia jos pačios vaikų interesus. Vaikai su atsakovu gyvena jau nuo 2014 m. balandžio. Savanoriškai, kol nebuvo teismo nurodymo, ji nebuvo atlikusi nei vienos įmokos. Paminėtina, kad atsakovas, kol vaikai gyvena su motina, atitinkamai mokėjo jos pačios nustatyto dydžio įmokas. Toks ieškovės elgesys vertinamas ypatingai neigiamai, nes jai puikiai žinoma, kad šiuo metu (jos prašymu) atsakovo sąskaita, kurios lėšas jis naudoja šeimos išlaikymui, yra areštuota, todėl jo finansinė padėtis yra ypatingai sudėtinga, nes jis negauna jokių pajamų. Netgi žinodama šią aplinkybę ieškovė neprisideda prie savo vaikų išlaikymo ir nesirūpina jais, t. y. nelanko jų ir nesiekia su jais susitikti, nesidomi jų gerove. 2015-03-12 Vaiko teisių apsaugos tarnybos pateiktoje išvadoje, kurią atsakovas prašo prijungti, yra pateikiamos ir vaikų nuomonės. Vyresnysis berniukas, M. M., nurodė, kad su mama nebendrauja ir bendrauti nenori, o jaunesnysis berniukas, M. M., nurodė, kad mama niekada netęsi pažadų, nurodo, kad jį pasiims, bet niekada neatvyksta. Šiuo atveju ieškovė visiškai neprisideda prie vaikų išlaikymo (atliko tik viena įmoką), atsakovas vienas visiškai išlaiko du berniukus. Tėvų pareiga yra lygiomis dalimis išlaikyti savo vaikus, o šiuo atveju ieškovė net nemato reikalo sumokėti jai nustatyto kuo įmanoma minimaliausio vaikų išlaikymo dydžio.
Atsakovas 2015-04-01 pateikė prašymą prijungti papildomus įrodymus, turinčius esminę reikšmę teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui priimti, nes įrodo aplinkybes, kad ieškovė nuslėpė bei nepateikė savo realių pajamų. Šie įrodymai patvirtina faktą, kad jos pajamos yra stabilios ir atitinkamai didėja, taip pat ji gauna nustatytas išmokas dėl vykdomos savo ūkinės veiklos (pridedamoje pažymoje matyti, kad ieškovė dirba ūkininko Žemaičio ūkyje ir savarankiškai vykdo ūkinę veiklą).
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirieji skundai atmestini.
Dėl ieškovės atskirojo skundo
Ieškovė skundžia nutarties dalį, kuria vaikų laikina gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu, o atsakovas nesutinka su teismo nustatytu vaikų išlaikymo dydžiu.
Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčo nutartį iš esmės rėmėsi tik Vaikų teisių apsaugos skyriaus duota išvada ir prie jos pridėtais dokumentais (vaikų rašytine nuomone), tačiau visiškai nepasisakė dėl ieškovės pateiktų argumentų ir rašytinių įrodymų, patvirtinančių tai, kad, nustačius vaikų gyvenamąją vietą su tėvu, kyla grėsmė vaikų vystymuisi, mokymuisi, sveikatai bei ugdymui, kad vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu neužtikrina vaikų materialinės, socialinės ir psichologinės aplinkos, todėl vaikų gyvenamoji vieta negali būti nustatyta su atsakovu.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės – tai teismo taikomos prevencinės priemonės, kurių tikslas yra apsaugoti turtinius ir neturtinius asmens interesus į laikiną ginčo objektą. Vadovaujantis CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktu, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, gali būti taikomos ne tik santuokos nutraukimo bylose, bet ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (CK 3.170 str., 3.174 str.). Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir spręsti, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Todėl skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad, netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad esminiu kriterijumi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą laikytini vaiko gyvenamosios vietos tinkamumo ir įprastos gyvenamosios aplinkos keitimo būtinumo aspektai, atsižvelgiant išimtinai į vaiko interesus ir jų apsaugą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę bei tai, kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinio interesai, tenka asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (pvz. LAT 2013-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).
Taigi esminis laikinosios apsaugos priemonės – laikino gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų – santuokos nutraukimo byloje taikymo kriterijus yra siekis užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą, iki bus išnagrinėta santuokos nutraukimo byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai.
Kaip matyti iš skundžiamos nutarties argumentų, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą laikinai nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu (vaikų tėvu) grindė tuo, kad abu vaikai, nuo 2014-05-11 gyvenantys su tėvu, išreiškė norą gyventi su tėvu, o ne su mama, bei į Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, kurioje nurodyta, jog vaikams yra sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu geriau atitiktų nepilnamečių interesus. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ja, kadangi sūnums yra sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos jų gyvenamojoje vietoje kartu su tėvu, nėra pagrindo teigti, kad vaikų norai neatitinka jų interesų.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, įvertindamas vaikų gyvenamosios vietos procesinio sprendimo – dėl laikino vaikų gyvenamosios vietos nustatymo – priėmimo metu tinkamumą jų fizinei, psichologinei bei socialinei raidai, taikė laikinąsias apsaugos priemones, reglamentuotas CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ši aplinkybė ieškovės nėra ginčijama, kad šalių nepilnamečiai vaikai M. ir M. M. nuo 2014-05-11 gyvena kartu atsakovu. Kaip nurodyta Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus, būtent kuris vykstančiame procese turi didžiausią kompetenciją atsakant į klausimus, susijusius su vaikų gerove, išvadoje (bylos Nr. 2-176-962/2015 dalies t. 2, b. l. 58–59), pačios ieškovės teigimu, ji su vaikais bendrauja retai, o, abiejų nepilnamečių vaikų teigimu, jie nori gyventi su tėvu, nes tėvas jais rūpinasi labiau. M. 2015-01-16 vaiko nuomonėje nurodė, jog su tėčiu jam būtų gyventi geriau, jis tėtį myli labiau, nes su tėčiu linksma, prižada ir nuveža, o mama gerdavo (bylos Nr. 2-176-962/2015 dalies t. 2, b. l. 60). M. 2015-01-16 vaiko nuomonėje nurodė, jog su tėčiu jam gyventi geriau, nes tėtis juo ir broliu rūpinasi kur kas geriau nei mama, nėra girtaujantis ir neprikišinėja, su kuo mama bendrauja, kad ir kokia jos aplinka būtų. Kai gyvendavo pas mamą, ji pastoviai prikišinėdavo ir šnekėdavo negerus ir nepakenčiamus dalykus apie jo draugę. Gyvenant su mama ji pastoviai girtaudavo su savo draugėmis, neblaivi ne kartą kabinosi prie jo bei smurtaudavo (bylos Nr. 2-176-962/2015 dalies t. 2, b. l. 61). Atsižvelgdamas į tai, Vaikų teisių apsaugos skyrius savo išvadoje nepalaikė ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, padaręs išvadą, kad gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu geriau atitiktų nepilnamečių interesus. Niekuo nepagrįsti atsakovės argumentai, kad pateikta išvada yra netinkama, nes buvo atlikta skubotai ir su vaikais pabendravus vos kelias minutes. Pažymėtina, jog šią išvadą patvirtina ir atsakovo 2015-03-27 apeliacinės instancijos teismui pateikta 2015-03-12 Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvada, kurioje nurodyta, kad vyresnysis berniukas, M. M., nurodė, kad su mama nebendrauja ir bendrauti nenori, o jaunesnysis berniukas, M. M., nurodė, kad mama niekada netęsi pažadų, nurodo, kad jį pasiims, bet niekada neatvyksta. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę, tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas (CK 3.174 str. 2 d., CPK 380 str. 1 d.). Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 str. 2 d., CPK 380 str. 1 d.). Šiomis nuostatomis galima vadovautis ir sprendžiant klausimą dėl laikinosios apsaugos priemonės – vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iki kol bus priimtas teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su ieškovės atskirojo skundo argumentais, jog šalių nepilnamečių vaikų, kurie yra jau visiškai brandaus amžiaus (12 m. ir 17 m.), net kelis kartus išreikštas motyvuotas noras gyventi su tėvu, o ne su mama, galėtų kaip nors prieštarauti jų interesams. Pakankamų ir leistinų įrodymų, leidžiančių tvirtinti atsakovą darius įtaką vaikų apsisprendimui ir / ar draudus bendrauti su mama, apeliacinės instancijos teismo nuomone, į nagrinėjamą bylą ieškovė nepateikė (CPK 12 ir 178 str.). Pačios ieškovės pateikti pokalbiai tarp jos ir jaunesniojo sūnaus M. įrodo, kad ieškovei nedraudžiama bendrauti su vaikais. Iš susirašinėjimų matyti, kad bendravimas vyksta nuolatos ir kad atsakovas nedaro tam įtakos. Programos „Skype“ pokalbiuose atsispindi ir aplinkybė, kad vaikas pats sprendžia, ar nori vykti pas mamą, ar ne. Nei viename pokalbyje jaunesnysis sūnus nenurodo, kad jam reikia atsiklausti tėčio ar jis negali atvykti, nes tėtis neleidžia, atvirkščiai, pokalbiuose nurodoma, kad sprendimą atvykti ar ne priims pats ir kad atvyks tada, kai norės. Aplinkybę, kad tėtis nedraudžia bendrauti su vaikais, ieškovė pati patvirtino ir kalbėdama su Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojais, iš kurių pateiktos išvados matyti, kad ji nurodė su vaikais bendraujanti retai, kad atsakovas kartą per mėnesį atveža į jos gyvenamąją vietą jaunesnį sūnų M., su kuriuo ji praleidžia kartais visą dieną, kartais visą savaitgalį, priklausomai nuo jo noro, kad su M. kasdien bendrauja telefonu, informacinio ryšio priemonėmis. Tai, kad ieškovė nurodė su vyriausiuoju sūnumi (kuriam jau sukakę 17 m.) bendraujanti minimaliai, susitikę pasisveikina, tačiau sūnus nelanko jos namuose, pas ją nesisvečiuoja, nerodo noro bendrauti su ja, apeliacinės instancijos teismo nuomone, jokiu būdu nereiškia, jog tai yra atsakovo draudimo ieškovei nuolatos bendrauti su vaikais rezultatas. Ieškovei pačiai pripažįstant, jog šiuo metu bendravimas su vaikais vyksta išimtinai pagal vaikų norus, bei tai, jog atsakovas pats atveža jai jaunesnįjį sūnų M. į jos namus, kyla pagrįstos abejonės dėl to, kaip asmuo, draudžiantis pasimatyti su vaiku, gali pats jį atvesti į ieškovės namus ir pasiimti tik pagal vaiko norą. Byloje taip pat nenustatyta, kad vaikų gyvenimas su atsakovu iki bus priimtas teismo sprendimas gali pakenkti jų interesams. Ieškovės teiginiai apie prastą vaikų mokymąsi tik dėl to, kad jie gyvena su tėvu, yra aplinkybės, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Ieškovė kaip įrodymą pateikė vaikų elektroninių dienynų kopijas 2014 m. rugsėjo–gruodžio mėn., tačiau palyginimui nesant pateiktų pažymių iš laikotarpio, kai vaikai gyveno vien tik su mama, nėra jokio pagrindo išvadai, jog vaikų pažymiai ir lankomumas suprastėjo tik dėl to, kad jie gyvena su tėčiu. Atsakovui teigiant, jog vaikų mokymasis šiuo metu yra ypatingai pagerėjęs, nes 2014 m. balandžio mėnesį, kai vaikai savo noru sugrįžo gyventi pas jį, jų pasiekimų situacija buvo labai prasta, jaunesniajam sūnui M. jau grėsė kurso kartojimas, ieškovė net nuolatos raginama auklėtojos nesugebėjo vaikams nupirkti būtinų pratybų, tačiau atsakovas dėjo labai dideles pastangas, t. y. samdė korepetitorius, pats daug dirbo su berniuku, ko pasėkoje berniukas buvo sėkmingai perkeltas į kitą klasę (šias aplinkybes gali patvirtinti M. auklėtoja), apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo vienareikšmiškai išvadai apie mokymosi ir lankomumo rezultatų suprastėjimą vaikų gyvenimo pas tėvą metu, tuo labiau, kai iš atsakovo su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų M. elektrinio dienyno išrašų matyti, jog M. pažymiai ir lankomumas šiuo metu yra ypač pagerėjęs. Ieškovės teiginius, kad atsakovo draugės E. Ž. mama A. Ž. ir brolis K. Ž. serga tuberkulioze ir kad vaikams yra ypatingai nesaugu būti šioje aplinkoje, paneigia 2014-10-27 išrašas iš A. Ž. medicinos dokumentų, kuris patvirtina, kad ji neserga tuberkulioze, bei K. Ž. 2015-01-30 išduota medicininė pažyma Nr. 18, kurioje nurodoma, kad jo tuberkuliozės forma nėra atvira, aplinkiniams nepavojingas. Taip pat ieškovė be jokių pagrįstų įrodymų nurodo, kad atsakovas nuolat keliauja ir vaikus palieka vienus bei girtauja, tačiau, kaip nurodė atsakovas, jis į užsienį buvo išvykęs tik vieną kartą kelioms dienoms ir tai darė darbo reikalais, o tuo metu, kai atsakovo nėra namuose, vaikais visada besąlygiškai ir tinkamai rūpinasi atsakovo tėvai, kurie gyvena kartu ir šiuo metu yra pensijoje, todėl nuolatos būna namuose ir padeda sūnui prižiūrėti anūkus. Ieškovė nepaneigė, kad ji, gyvendama viena ir visą dieną iki 17.00 val. ar net ilgiau būdama darbe, pati neturėtų galimybių vaikų nei nuvesti, nei pasiimti tiek iš mokyklos, tiek ir iš nuolat vykstančių sporto treniruočių. Ieškovės teiginius, kad atsakovas nuolat girtauja, paneigia atsakovo charakteristika Nr. (753 )-R3-2015/149, 2015-02-10 pateikta Prienų rajono savivaldybės administracijos, ir jo darbo rezultatais, t. y. sukurtu ūkiu bei padėkomis. Asmuo, kuris piktnaudžiauja alkoholiu, negalėtų išlaikyti, puoselėti ir plėsti gyvulininkystės šakos ūkio, kurio specifika pasižymi nuolatine priežiūra, tęstiniu darbu bei rezultatais. Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, jog vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu, kaip laikinoji apsaugos priemonė, taikyta visiškai pagrįstai, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti ieškovės atskirojo skundo.
Dėl atsakovo atskirojo skundo
Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į tuo metu byloje pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus, tačiau tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą.
Nagrinėjamu aspektu atsakovas, nesutikdamas su teismo priteista laikina vaikų išlaikymo suma, t. y. po 90 Eur, atskirajame skunde nurodo, kad teismo nustatyta išlaikymo suma per maža. Iš atskirajame skunde pateiktos detalizacijos, kurią atsakovas teigia atlikęs remdamasis turėtomis išlaidomis nuo vaikų apsigyvenimo jo namuose, matyti, kad būtinosios išlaidos vienam vaikui mėnesiui sudaro 378 Eur (1 305,16 Lt), o teismo 2015-01-27 nutartimi vienam vaikui abu tėvai per mėnesį turėtų skirti tik 180 Eur (621,50 Lt), todėl tokiu atveju ne tik, kad nebus užtikrinti augančio vaiko interesai bei poreikiai, tačiau bus išimtinai vadovaujamasi vien tik ieškovės interesais.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą, nėra jokio pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisęs nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą tik po 90 Eur, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nurodyto dydžio laikiną išlaikymą teismas priteisė pagrįstai, įvertindamas, kad byloje, nesant vaikų poreikių skaičiuotės, ieškovės pajamoms pagal tuo metu pateiktus duomenis esant mažoms, minimaliems šalių nepilnamečių vaikų poreikiams patenkinti pakankama laikinojo materialinio išlaikymo suma yra 180 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui, skiriama abiejų tėvų (kiekvieno – po 90 Eur kiekvienam vaikui) iki bus priimtas teismo sprendimas byloje. Nors atsakovas atskirajame skunde esančioje lentelėje nurodė vienam vaikui per mėnesį jo skiriamas lėšas, kurios gerokai viršija 180 Eur sumą vienam vaikui, tačiau pažymėtina, jog net ir su apeliaciniu skundu nėra pateikti jokie kvitai ar kiti dokumentai, kurie patvirtintų šių išlaidų realumą ir pagrįstumą. Atsakovo atskirajame skunde nurodytai lėšų sumai, skiriamai vienam vaikui per mėnesį, nesant pagrįstai jokiais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo vertinti, jog ši nurodyta vaikų poreikiams reikalinga suma yra bent jau preliminariai pagrįsta. Ta aplinkybė, jog atsakovas prašė vaikų išlaikymui nustatyti analogišką sumą, kurią ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neatleidžia atsakovo nuo pareigos įrodyti vaikų išlaikymui būtinų išlaidų dydį, o, be to, nepatvirtina atsakovo teiginio, jog ieškovė tokiu savo ieškinio reikalavimu besąlygiškai sutiko skirti tokią pačią sumą pati.
Apeliantas taip pat kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadą skundžiamoje nutartyje, jog ieškovės pajamos, sudarančios 285 Eur (985,65 Lt), yra mažos. Nors skundžiamoje nutartyje iš tiesų liko neįvertinta tai, jog ieškovė turi nuosavą ūkininko ūkį, kuris, remiantis ūkio/asmens istorijos paieškos rezultatais, veikia nuo 2008-08-26 iki dabar, ir tai, jog, 2014-07-01 žemės ūkio ir kaimo verslo valdų registro informacinės sistemos duomenis, ieškovės valdomos valdos ekonominis dydis yra 0.70 EDV, o ieškovė buvo pateikusi tris pasėlių deklaracijas, iš kurių dvi buvo užregistruotos, o viena – nagrinėjama (naudmenų bendras plotas yra 71,47), tačiau, byloje tuo metu nesant pateiktų jokių duomenų apie iš šio ūkio gaunamas pajamas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo konstatuoti ieškovės pajamas esant didesnes.
Atsakovo argumentas, kad teismas nepagrįstai priteisė mažesnį laikino išlaikymo dydį, nei ieškinyje prašoma priteisti 173,73 Eur išlaikymo suma, yra nepagrįstas. Teismų praktikoje yra nurodoma, kad laikino išlaikymo dydis nebūtinai turi būti lygus prašomam priteisti išlaikymui. Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti nuolatinį ir nepertraukiamą išlaikymo vaikui teikimą, iki teismas priims galutinį sprendimą ir priteis nuolatinį išlaikymo dydį. Šis laikino išlaikymo priteisimas ne visais atvejais yra ir gali būti adekvatus prašomam priteisti išlaikymo dydžiui, kai nėra aišku, koks išlaikymas bus teikiamas vaikui atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įskaitant vaikų poreikius ir šalių turtinę padėtį, kas, kaip minėta, teismui priimant skundžiamą nutartį nebuvo visapusiškai atskleista.
Kaip minėta, laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatomas ne pastovus vaikui teiktinas išlaikymas ateityje, o tik laikinas, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Šios priemonės tik užtikrina būtinus nepilnamečio vaiko interesus ir juos apsaugo laikinai, bylos nagrinėjimo metu. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės finansines galimybes teikti tam tikro dydžio išlaikymą, vaiko tikruosius poreikius, išlaikymo dydžio proporcingumą tėvų turtinei padėčiai ir vaiko poreikiams, teismas įvertins tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, išklausęs šalių paaiškinimus, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą ir nustatęs, jog vaikams turi būti skirtas didesnis ar mažesnis išlaikymas negu paskirtas laikinojo išlaikymo dydis, priteis skirtumą tarp laikinojo išlaikymo arba jį sumažins.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą ir keisti Prienų rajono apylinkės teismo 2015-01-27 nutartimi nustatyto išlaikymo dydį. Tačiau pažymėtina, jog, bylos nagrinėjimo eigoje surinkus duomenis tiek apie realias ir didesnes nei 180 Eur išlaidas vieno vaiko būtiniesiems poreikiams patenkinti, tiek apie abiejų šalių gaunamas pajamas, bylos nagrinėjimui užsitęsus, atsakovas taip pat turi teisę reikšti naują prašymą dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsakovo su 2015-03-30 prašymu pateiktų duomenų apie ieškovės gaunamas didesnes nei 285 Eur pajamas dėl savarankiškai vykdytos ūkinės veiklos nevertina kaip pagrindo pakeisti skundžiamai nutarčiai, kurios priėmimo metu teismui jie nebuvo pateikti ir dėl kurių išreikalavimo atsakovas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi jau bylai esant apeliacijoje (CPK 314 str.).
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia šalių dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog byloje teismo nutartimi yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, neužkerta kelio šalims abipusių nuolaidų būdu atkurti teisinę taiką dėl klausimų, susijusių su nepilnamečių vaikų teisėmis ir interesais, siekiant užtikrinti darnią ir psichologiškai saugią nepilnamečių vaikų raidą, pirmenybę teikiant prioritetiniams vaiko interesams, o ne šalių tarpusavio konfliktams.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis priimta teisėtai ir pagrįstai, laikantis tuo metu byloje pateiktais įrodymais pagrįstos tėvų turtinės padėties bei vaikų poreikių proporcingumo principo, todėl nėra jokio pagrindo jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 337 str. 1 d. 1 p. 338 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskiruosius skundus atmesti.
Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.