- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-23
- Bylos Nr.
- 2A-348/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- R. A., R.
- Atsakovas
- A. V.
- Trečiasis asmuo
- B. A., Vilniaus miesto 33 notarų biuro
- Advokatai
- Julius Petrulionis, Benediktas Paulauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja) sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-867-553/2009 pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovams A. V. , 453-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai, valstybės įmonei Registrų centrui, dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 33 notarų biuro notarei Pranei Jaskovikaitei, B. A. , dėl pažymos pripažinimo negaliojančia, nuosavybės teisių į butą pripažinimo, teisinės registracijos panaikinimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Ieškovas R. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei jo patikslinimu atsakovams A. V. , 453-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai (toliau – DNSB), VĮ Registrų centrui ir prašė pripažinti negaliojančia 1996 m. birželio 1 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 124 pažymą Nr. 24; pripažinti R. A. nuosavybės teisę į butą(duomenys neskelbtini); panaikinti minėto buto teisinę registraciją V. A. vardu; pripažinti negaliojančiu 2002 m. kovo 13 d. oficialųjį testamentą. Nurodė, jog jo tėvas V. A. 1971 m. priimtas į Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą Nr. 124 (toliau - kooperatyvas) ir jam skirtas butas, esantis adresu(duomenys neskelbtini). Kooperatyvo susirinkimo įgaliotinių 1989 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu V. A. buvo paskirtas atsilaisvinęs kitas vieno kambario butas, esantis(duomenys neskelbtini), o ieškovas tuo pačiu nutarimu buvo priimtas į kooperatyvą nariu ir jam skirtas kooperatinis butas, esantis(duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta galimybių asmeniui turėti du kooperatinius butus. Vilniaus miesto LDT VK 1989 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 279 patvirtintas kooperatyvo narių visuotinio susirinkimo sprendimas priimti ieškovą į kooperatyvą ir jam skirtas butas, esantis(duomenys neskelbtini), išduotas buto orderis, į kurį įrašyti: R. A. , D. E. A., Ž. A., R. V. , A. V. ; taip ieškovas tapo kooperatyvo nariu. Be to, ieškovo tėvas 1989 m. spalio 7 d. raštu kaip dovaną perleido ieškovui butą, esantį (duomenys neskelbtini); ieškovas dovaną gavo ir teigia, kad taip faktiškai jam buvo perleistas pajus. Ieškovo vertinimu, kooperatyvo 1995 m. birželio 1 d. pažymos (kurioje nurodyta, jog V. A. gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini)) pagrindu šis butas tą pačią dieną neteisėtai įregistruotas V. A. . Ieškovas pažymėjo, kad V. A. perleidus pajų ir kooperatyvo nariu tapus ieškovui, kooperatyvas neturėjo teisės išduoti tokios pažymos V. A. vardu. VĮ Registrų centras neteisėtai įregistravo ginčo butą V. A. vardu - V. A. vienu metu pateikus dvi pažymas dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos, VĮ Registrų centras privalėjo patikslinti duomenis, nes V. A. galėjo įregistruoti tik vieną butą. Kooperatyvas 1996 m. vasario 13 d. reorganizuotas į 453-iąją daugiabučių namų savininkų bendriją. V. A. 2002 m. kovo 13 d. testamentu butą, esantį (duomenys neskelbtini), paliko ieškovui ir atsakovui A. V. . Kadangi tuo metu V. A. jau nebeturėjo jokių teisių į butą, esantį (duomenys neskelbtini), jis negalėjo jo palikti įpėdiniams.
Atsakovas 453-oji DNSB nurodė, kad daugiabučių namų savininkų bendrija vykdo tik daugiabučių namų administravimo funkcijas, todėl su atskirų butų savininkų nuosavybės perleidimu kitiems asmenims yra nesusijusi. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog 1996 m. birželio 1 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymą Nr. 24 išdavusio kooperatyvo pirmininko nėra, todėl ir joje esančių teiginių bendrija negalinti nei patvirtinti, nei paneigti. Atsakovas nurodė, kad pažymoje nurodyta aplinkybė, jog už butą pajus išmokėtas 1986 metais, pagal buhalterinius duomenis atitinka tikrovę.
Atsakovas VĮ Registrų centras nurodė, kad registruojant V. A. nuosavybę galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinta pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurios 8.11 punkte buvo nurodyta, jog įregistravimo pagrindu buvo numatyti kooperatyvų išduoti pažymėjimai. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad šiose instrukcijose nenumatyta jokia pareiga tuometinei nekilnojamąjį turtą registruojančiai įstaigai reikalauti papildomų dokumentų teisinei registracijai atlikti, kai yra pateikti Instrukcijos 8 punkte numatyti pagrindiniai nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Ieškovo teisių pažeidimą sąlygojo jo paties neveikimas, nes tuo metu galiojusio Civilinio kodekso nuostatos, nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atsiradimą siejo su jų įregistravimu.
Atsakovas A. V. nurodė, kad ieškovas praleido pagal 1964 m. Civilinį kodeksą nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas mano, kad 1989 m. spalio 7 d. rašte nurodytas susitarimas nėra buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sandoris, o tiesiog susitarimas, kuriuo ieškovui leidžiama toliau gyventi minėtame bute, įpareigojant mokėti komunalinius mokesčius. Jeigu šį raštą laikyti dovanojimo sutartimi, ji pripažintina negaliojančia, nes nepatvirtinta notaro. Be to, visi už ginčo butą sumokėti pajiniai įnašai, o vėliau ir butas, bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklauso abiems sutuoktiniams, t. y. V. A. ir B. A. Todėl be sutuoktinės sutikimo, pajaus perleidimo sandoris yra niekinis. Atsakovo nuomone, ieškovo narystė Gyvenamųjų namų statybos kooperatyve Nr. 124 negalėjo daryti jokios įtakos nuosavybės teisių įgijimui į butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo R. A. atsakovui A. V. 2 970 Lt atstovavimo išlaidų. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad pajų už butą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokėjo V. A. . Teismas nurodė, kad 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ buvo pakeisti ir papildyti Pavyzdiniai gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatai bei papildytos iki 1998 m. birželio 16 d. galiojusio Butų kodekso normos, reglamentavusios kooperatyvo narių teises. Šio įstatymo 1 straipsnis nustatė, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą, tampa buto savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Iki šių teisės normų priėmimo, kooperatyvo nario nuosavybė buvo tik pajiniai įnašai, o butas priklausė kooperatyvui. Kadangi V. A. pajų už ginčo butą išmokėjo, būdamas santuokoje, tai pagal tuo metu galiojusias Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio nuostatas, pajus abiems sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o norint perduoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį pajų, buvo privalomas kito sutuoktinio sutikimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad B. A. būtų davusi sutikimą V. A. perleisti pajų sūnui R. A. . Ieškovas, siekdamas įrodyti priešingai, rėmėsi 1989 m. rugsėjo 23 d. B. A. pasirašytu įsipareigojimu atituštinti butą. Teismas vertino, kad nurodytas dokumentas jokiu būdu negali būti laikomas B. A. valios perleisti pajų už ginčo butą įrodymu, nes paminėto dokumento turinys byloja apie trečiojo asmens įsipareigojimą atlaisvinti butą, kuris buvo privalomas, siekiant pasigerinti šeimos gyvenamąsias sąlygas (jis pasirašytas tuo metu, kai buvo sprendžiamas klausimas V. A. šeimai suteikti papildomai 1 kambario butą). Todėl teismas sprendė, kad nors V. A. . A. , pasirašydamas 1989 m. spalio 7 d. raštą, išreiškė valią perleisti išmokėtą už šį butą pajų sūnui, sutuoktinės sutikimo nebuvimas tokį sandori daro negaliojančiu. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas neįrodė ir kitos būtinos sąlygos pajaus perleidimui – kooperatyvo narių visuotinio susirinkimo sutikimo fakto. Be to, iš minėto rašto turinio negalima susidaryti aiškios nuomonės, kam, kokiu pagrindu ir kokiomis teisėmis perleidžiamas butas, rašto pasirašymo metu V. A. nuosavybės teisių į butą neturėjo, todėl objektyviai nebuvo galimybės perleisti neturimos teisės, o nekilnojamojo turto sandoriams įstatymas kėlė atitinkamus reikalavimus (notarinis patvirtinimas, privaloma registracija). Teismo nuomone, pajaus svarba tuo metu negalėjo būti suvokiama kaip pagrindas nuosavybei atsirasti, nes tuo metu nebuvo galimi tokie teisiniai santykiai, todėl nebuvo veiksnių, kurie būtų galėję suformuoti atitinkamą V. A. valią. Teismas darė išvadą, kad ginčo butas kooperatyvo nariui R. A. buvo suteiktas, atsižvelgiant į visus šiame bute įregistruotinus asmenis, tokios aplinkybės V. A. buvo neabejotinai žinomos. Teismo nuomone, taip pat labai svarbūs V. A. tolimesni veiksmai, t. y., kad jis 1995 m. birželio 1 d. gavo pažymą apie pajaus išmokėjimą ir įregistravo savo nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), o vėliau surašė testamentą dėl buto palikimo, kas patvirtina, jog V. A. jokiu būdu nemanė esąs perleidęs pajų sūnui R. A. . Teismas akcentavo, kad nepaaiškinamas ieškovo neveikimas įgyvendinant savo teises, nes V. A. savo nuosavybės teisę į ginčo butą Nekilnojamojo turto registre įregistravo 1995 m. birželio 1 d., todėl nuo šios datos informacija apie ginčo buto nuosavybę bei jos pagrindą ieškovui R. A. tapo vieša ir prieinama. Teismas taip pat atsižvelgė į tai kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnis, įtvirtinęs nekilnojamojo turto registro duomenų viešumo principą, įsigaliojo tik 1998 m. sausio 1 d., todėl vertino, kad būtent nuo šios datos reikia skaičiuoti atsakovo prašomą taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą visiems pareikštiems reikalavimams, išskyrus reikalavimą dėl 2002 m. kovo 13 d. oficialiojo testamento pripažinimo negaliojančiu. Tokius būdu ieškovo teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą išnyko 2001 m. sausio 1 d., t. y. iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo. Dėl šios aplinkybės teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas pirmuosius tris reikalavimus atmesti. Be to, teismas pažymėjo, kad 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija reglamentavo, kad butai daugiabučiuose namuose turi būti teisiškai registruojami. Šios instrukcijos 8.11 punktas, kaip vieną pagrindinių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į butus, numatė kooperatyvų išduotus pažymėjimus. Jau minėto 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnis kooperatyvo nario nuosavybės teisę siejo su visišku pajaus išmokėjimu. Todėl teismas sprendė, kad faktą apie pajaus išmokėjimą patvirtinanti kooperatyvo pažyma atitiko įstatymo reikalavimus ir buvo teisėtas pagrindas nuosavybės teisėms į butą registruoti, o pagrindo išduoti analogiško turinio pažymą ieškovui nebuvo, nes įstatymo nustatyta tvarka pajaus perleidimo sandoris neįvyko, teisėto pagrindo pakeisti kooperatyvo buhalteriniuose dokumentuose duomenis apie pajaus nuosavybę neatsirado. Teismas atkreipė dėmesį, kad liudytojos J. S. bei V. B. patvirtino trečiojo asmens B. A. nurodytas aplinkybes, kad V. A. R. A. kartu su sutuoktine, praėjus kuriam laikui po išsikėlimo į 51 butą, grįžo gyventi atgal į 21 butą, nes ieškovo R. A. šeima nesutarė su jo sesers R. V. šeima. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į byloje esančius tam tikrus neatitikimus pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, t. y. į skirtingą 1989 m. rugpjūčio 30 d. kooperatyvo įgaliotinių susirinkimo protokolo išrašo turinį, nes pirmiau padarytame išraše kalbama apie gyvenimo sąlygų gerinimą ir 51 buto suteikimą V. A. šeimai, o vėlesniame išraše jau nurodoma, kad 51 butas skiriamas V. A. , o atlaisvintas 21 butas – R. A. , nors byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 21 butas nebuvo atlaisvintas, nes jame liko gyventi R. V. su sūnumi. Šios aplinkybės sudarė pagrindą teismui vertinti, jog labiau tikėtina tai, kad visis šeimos nariai suprato vieno papildomo kambario buto jiems skyrimą kaip bendrų šeimos gyvenimo sąlygų gerinimą ir bendru sutarimu sprendė dėl jų naudojimosi tvarkos. Atsižvelgdamas į tai, kad V. A. savo testamente išreiškė valią palikti sūnui Rimui 59/100 dalis keturių kambarių buto, teismas vertino, kad jo turtiniai interesai liko apginti, nepriklausomai nuo absoliutaus neveikimo ir nesirūpinimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, reikalaudamas pripažinti negaliojančiu 2002 m. kovo 13 d. oficialųjį testamentą, testamento nepagrįstumą siejo su testatoriaus nuosavybės teisių į paliekamą turtą nuginčijimu, todėl, nepaneigus V. A. nuosavybės teisių į paliekamą turtą ir nesant pagrindo abejoti testatoriaus valios išraiška bei sandorio atitikimu įstatymo reikalavimams, teismas šio reikalavimo taip pat netenkino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. A. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Apeliantas skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Ginčo teisiniam santykiui reikėjo taikyti Lietuvos Respublikos butų kodeksą, Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 75 patvirtintų kooperatyvo pavyzdinių įstatų nuostatas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Teismas šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų kooperatyvo pavyzdinių įstatų nuostatų netaikė, taikė 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. 1-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“. Nepagrįsta teismo išvada, kad visos šeimos nariai suprato vieno papildomo kambario, buto jiems skyrimą kaip bendrą šeimos gyvenimo sąlygų gerinimą ir bendru sutarimu sprendė dėl jų naudojimosi tvarkos. Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 75 patvirtintų kooperatyvo pavyzdinių įstatų 26 punkto i papunktyje numatyta, kad kooperatyvo narys į patuštintą butą keliasi su visa šeima, patuštindamas turimą gyvenamąją patalpą (pažymėtina, kad trečiasis asmuo B. A. įsipareigojo patuštinti butą, esantį (duomenys neskelbtini)). V. A. turimą pajų (butą) perleido kitam kartu su juo gyvenančiam pilnamečiam šeimos nariui, t. y. ieškovui. Trečiasis asmuo B. A. neprieštaravo pajaus (buto) perleidimui, t. y. konkliudentiniais veiksmais išreiškė sutikimą perleisti pajų (butą) ieškovui. Perleidęs (padovanojęs) pajų ir persikėlęs į naujai suteiktą kooperatinį butą, kooperatyvo narys netenka jokių teisių į turėtą gyvenamąją patalpą bei turėtą pajų (Lietuvos TSR Butų kodekso 117 straipsnis; Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 75 patvirtintų Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų 26 punkto d papunktis). Vilniaus miesto Tarybos vykdomasis komitetas 1989 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 279 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų naujų narių tvirtinimo“ patvirtino kooperatyvo sprendimus dėl butų skyrimo (Lietuvos TSR Butų kodekso 115, 113 straipsniai); butas, esantis (duomenys neskelbtini), skirtas dviejų asmenų šeimai (Baldų kombinato „Vilnius“ 1989 m. rugsėjo 13 d. raštas Nr. 84/07-45). V. A. dviejų asmenų šeimai butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal tuo metu galiojusius įstatymus (plačiąja prasme) galėjo būti paskirtas tik tada, jeigu jis perleido pajų kitam asmeniui. V. A. pajų perleido ieškovui, o butą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžino kooperatyvui. Dalies pajaus nebuvo galima perleisti (abiems sutuoktiniams buvo suteiktas kitas kooperatinis butas). 1989 m. spalio 7 d. sandoris, kuriuo V. A. perleido butą esantį (duomenys neskelbtini), R. A. , laikytinas pajaus perleidimo sutartimi. Pajaus perleidimo sutartis priskirtina prie nuginčijamų sandorių. Kito sutuoktinio sutikimo perleisti pajų nebuvimas sandorį daro negaliojantį, tačiau negaliojančiu jis gali būti pripažintas tik teismo, nustatyta tvarka pareiškus ieškinį. Kooperatyvo įgaliotinių susirinkimui butą, esantį (duomenys neskelbtini), paskyrus ieškovui, V. A. neteisėtai išduota 1995 m. birželio 1 d. pažyma Nr. 24 apie tai, kad jis gyvena adresu (duomenys neskelbtini), ir jog jis išmokėjo pajų. Teismas turėjo įvertinti VĮ Registrų centras kooperatyvo pažymą Nr. 24, kurioje nenurodyta kooperatyvo pirmininko bei buhalterės vardai ir pavardės, privalėjo įsitikinti ar ši pažyma išduota pagrįstai. Ieškovas apie tai, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas tėvo vardu, kad surašytas oficialus testamentas, sužinojo 2006 m. rugsėjo 11 d., todėl ieškinio senaties termino ginčyti oficialųjį testamentą bei 1995 m. gegužės 1 d. pažymą Nr. 24 nepraleido. Teismas priėmė ieškovo pateiktą dokumentą - Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 21 d. raštą Nr. (1.7) V4-389, tačiau ginčijamos 1995 m. gegužės 1 d. pažymos nevertino šio dokumento kontekste. Pažymą Nr. 24 vietoj kooperatyvo pirmininko pasirašė tuo metu dirbusi kasininkės pareigose I. S. ir ją išdavė V. A. . Asmuo, prieš išduodamas ginčijamą pažymą Nr. 24, turėjo įsitikinti, kad V. A. , paskirtas patuštintas butas (duomenys neskelbtini), bei tai, kad buvo perleidęs pajų (butą) kitam pilnamečiam šeimos nariui R. A. .
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centras prašo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad tuometinė nekilnojamąjį turtą registruojanti įstaiga registruojant V. A. nuosavybės teises į ginčo butą vadovavosi tuo metu galiojusia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurios 8.11 punkte tokiu įregistravimo pagrindu buvo numatyti kooperatyvų, bendrovių ir bendrijų pažymėjimai. Nesant teisės aktų numatyto įpareigojimo atlikti kokius nors veiksmus, tuometinė nekilnojamąjį turtą registruojanti įstaiga negalėjo ir neturėjo jokio juridinio pagrindo prisiimti sau pareigos revizuoti kitos institucijos išduotą pažymą, nustatinėti jos teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėjo, kad ieškovo išdėstyti argumentai dėl ginčijamos pažymos turinio neatitikties 1995 metais galiojusių Raštvedybos taisyklių reikalavimams nepaneigia šio dokumentų teisėtumo, nes pažymos turinys atspindi V. A. pajaus išmokėjimą, ką abi ginčo šalys ir liudytojai patvirtino.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. V. taip pat prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad 1989 m. spalio 7 d. rašte nurodytas susitarimas nėra buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sandoris. Be to, jei ieškovas laikė, kad šiuo raštu jam buvo padovanotas pajus, neaišku, kodėl iki kreipimosi į teismą dienos neatliko jokių veiksmų savo teisėms įgyvendinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismo pareiga išnagrinėti bylą, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas, taip pat patikrinti absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d.). Nenustatyti ir kiti procesinės ir materialinės teisės pažeidimai. Teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas.
Piliečių apsirūpinimą gyvenamosiomis patalpomis gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų namuose ir naudojimąsi jomis reglamentavo Butų kodekso penktasis skirsnis, 1983 m. vasario 28 d. Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 75 Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų, šiuo nutarimu patvirtinti Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdiniai įstatai, keisti ir papildyti 1987 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 126, 1989 m. balandžio 10 d. Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimas Dėl piliečių, norinčių įstoti į gyvenamųjų namų statybos ar gyvenamųjų namų kooperatyvą, įskaitos, 1990 m. lapkričio 10 d. Įstatymas Dėl Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų, 1990 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 349 Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimų Gyvenamųjų namų kooperacijos klausimais, pakeitęs ir patikslinęs 1982 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 290 Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperacijos ir 1983 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 75 patvirtintų Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų nuostatas.
Ginčo dėl butų, priklausiusių Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui Nr. 124, esančių (duomenys neskelbtini), nėra. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių į butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Iš paminėtų teisės aktų matyti, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai buvo steigiami tam, kad aprūpinti kooperatyvo narius butais, pastatant daugiabutį gyvenamąjį namą ar namus ir išlaikomi iš narių stojamojo mokesčio, narių pajaus mokesčio, įmokų gyvenamajam namui eksploatuoti ir prižiūrėti, amortizacinių atskaitymų įmokų ir kitų įmokų. Tam, kad asmuo įgytų teisę apsigyventi kooperatyvo bute, jis privalėjo būti kooperatyvo nariu, t. y. nustatyta tvarka priimtas į kooperatyvą ir sumokėjęs stojamąjį mokestį bei pirmąją pajaus įmoką. Teisę apsigyventi skirtame bute ir juo naudotis kooperatyvo nariui ir jo šeimos nariams suteikė orderis, nesuteikęs kooperatyvo nariui ir jo šeimos nariams nuosavybės teisių į skirtą butą. Asmens narystė kooperatyve buvo grindžiama pajinių santykių pagrindu, todėl pajus (sankaupos už kuriuos pastatytas ir įrengtas butas) buvo kooperatyvo nario, o butas – gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo nuosavybė. Tik pajus galėjo būti paveldimas, dalijamas, perduodamas įstatymų nustatyta tvarka, o įmokėtas kooperatyvo nario jam esant santuokoje pajus priklausė sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (SŠK 21 str.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas R. A. , nors buvo priimtas į kooperatyvo narius, suteikiant jam teisę naudotis jo tėvui, to paties kooperatyvo nariui V. A. , skirtu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), V. A. paskiriant kitą vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), tačiau jokių kooperatyvo nariui nustatytų būtinų įmokų (stojamojo mokesčio, pajaus įnašų) apeliantas R. A. nemokėjo nei už šį butą nei už kitą butą. Pajų už ginčo gyvenamąją patalpą išmokėjo V. A. 1986 metais (1 t. b. l. 31). Apeliantas šias faktines aplinkybes pripažino ir apeliacinės instancijos teisme.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino 1989 m. spalio 7 d. V. A. rašto, kuriame teigiama, kad jis gimimo dienos proga perleidžia butą, esantį (duomenys neskelbtini), su visais komunaliniais mokesčiais, kadangi pats išeina gyventi į 51 butą, pajaus perleidimo sutartimi (1 t., b. l. 23). Ginčo rašto surašymo metu V. A. už ginčo butą buvo išmokėjęs visą pajų. Kadangi jis gyveno santuokoje su trečiuoju asmeniu B. A. , pajus priklausė sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir galėjo būti perleistas tik sutikus B. A. , kooperatyvo narių (įgaliotinių) visuotiniam susirinkimui ir leidus atitinkamos Liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui (Pavyzdinių įstatų 26 p. „d“ papunktis). B. A. neigia davusi sutikimą perleisti pajų ir apie tokį perleidimą nieko nežinojusi iki vyro V. A. mirties. Nei kooperatyvo narių (įgaliotinių) visuotinis susirinkimas sutikimo, nei Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas leidimo tokiam sandoriui nebuvo davę. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad trečiojo asmens B. A. sutikimą perleisti pajų patvirtina jos išsikėlimas su V. A. gyventi į kitą, 51-ą, vieno kambario butą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad persikėlimas gyventi į kitą tame pačiame name esantį butą neprilygsta pajaus perdavimui ir tuo persikėlimu ji neprarado jai nuosavybės teise priklausančios pajaus dalies. Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad po kurio laiko B. ir V. A. sugrįžo į ginčo butą: V. A. jame gyveno iki mirties, o B. A. gyvena jame iki šiol. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. A. nuosavybės teises į ginčo butą įregistravo 1995 m. birželio 1 d. ginčo pažymos pagrindu (1 t., b. l. 24, 31, 97). 1992 m. spalio 16 d. įstatymo Dėl Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų 1 straipsnis nustatė, kad gyvenamųjų namų kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už gyvenamąją patalpą, tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Šia nuostata buvo papildytas ir Butų kodekso 117 straipsnis. Taigi ginčo butas pagrįstai ir teisėtai įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip priklausantis nuosavybės teise V. A. 1995 m. birželio 1 d. GNS Kooperatyvo Nr. 124 pažymos apie pajaus išmokėjimą pagrindu. Nežiūrint to, kad nuosavybė į ginčo butą įregistruota vieno asmens vardu, nepaneigus sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės į pajų už ginčo butą, toks butas laikytinas V. A. ir B. A. bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 str. CK 3.87-3.88 str.). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tolimesni, po ginčo raštelio parašymo, V. A. veiksmai įregistruojant nuosavybės teises į ginčo butą, sudarant oficialų testamentą, paneigia apelianto teigiamą ginčo raštelyje išreikštą V. A. valią perleisti ginčo buto pajų apeliantui R. A. .
Teisėjų kolegija sprendžia, kad 1989 m. spalio 7 d. V. A. raštelis neatitinka sandoriui keliamų reikalavimų nei forma nei turiniu ir nesukelia jokių teisnių pasekmių (CK 47 str.).
Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, ištyrė ir įvertino visas ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Keisti ar naikinti teisingą sprendimą nėra pagrindo.
Į apeliacinio skundo esminius argumentus atsakytą, kiti nėra esminiai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylos dalyviai atlyginti bylinėjimosi išlaidas neprašo ir dokumentų, patvirtinančių tokias išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė.
Apeliantas (ieškovas) turi sumokėti išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 92 str., 2 t., b. l. 135), todėl iš jo priteistina valstybei 8 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo R. A. valstybei 8 Lt (aštuonis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.