Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto pirmojo PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio (toliau – ir Institucija) vyriausiajam tyrėjui D. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs T. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundą dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto pirmojo PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyriausiojo tyrėjo D. M. 2016 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 10-AT1-3717 nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto pirmojo PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyriausiasis tyrėjas D. M. 2016-05-02 nutarimu Nr. 10-AT1-3717 nutarė nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, dėl pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 181³ straipsnio 1 dalyje. Nutarime nurodė, kad apklaustas nepilnametis M. R. patvirtino T. Ž. skunde nurodytas aplinkybes, t. y. kad jo tėvas I. R. grasino, jog motina T. Ž. bus pasodinta į kalėjimą. Pats I. R. dėl skundo aplinkybių nurodė, kad jokio psichologinio smurto prieš vaiką nebuvo naudojama, vaikas geranoriškai sutiko ateiti pas jį į svečius. Laikotarpiu iki 2016-04-09 vaikas mielai leido laiką su juo ir jo motina (vaiko močiute), jie kartu važiavo į išvykas, jis vaikui padovanojo įvairių dovanų, o nuo 2016-04-114 vėl su sūnumi negalėjo susisiekti. Įvertinęs šias aplinkybes, vyriausiasis tyrėjas konstatavo, kad nėra pakankamai faktinių duomenų, pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną I. R. atžvilgiu pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį.

Teismo posėdžio metu apklausta pareiškėja T. Ž. nurodė, kad palaiko savo skundą, paaiškino, kad po 2016-04-06 įvykusio susitikimo su tėvu jos sūnus buvo išsigandęs, labai nuliūdęs, pats vaikas nurodė, kad tėvas jam aiškino, jog motina bus pasodinta į kalėjimą.

Teismo posėdžio metu Institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą atstovas nurodė, kad su prašomu administracinėn atsakomybėn patraukti asmeniu I. R. buvo susisiekta elektroniniu paštu ir tokiu būdu buvo gauti iš jo paaiškinimai apie pareiškėjos skunde nurodomas aplinkybes. Pareiškėjos prašoma apklausti tyrėją N. Pancevič tiriant įvykio aplinkybes nebuvo apklausta, kadangi, atstovo teigimu, ji nefigūravo byloje.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Teismas, patikrinęs skundžiamą policijos nutarimą, skundo argumentus ir bylos medžiagą, daro išvadą, jog skundžiamas nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos I. R. atžvilgiu buvo priimtas skubotai, kruopščiai neištyrus visų reikšmingų įvykio aplinkybių bei pažeidžiant įstatymo numatytus reikalavimus.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad buvo atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo bylą, vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 punktu. ATPK 250 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Administracinio teisės pažeidimo bylos pradėjimo vada laikytina informacija, kurioje yra duomenų apie padarytą administracinį teisės pažeidimą, įskaitant asmenų skundus, o bylos iškėlimo pagrindu yra pakankamo kiekio duomenų, rodančių esant padarytą konkrečiame ATPK straipsnyje numatytą pažeidimą, buvimas. ATPK 250 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta. Viena tokių aplinkybių – kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Administracinio teisės pažeidimo įvykio nebuvimas konstatuojamas, jeigu veika apskritai nebuvo padaryta arba buvo nenugalimos jėgos veikimas ir pan., pažeidimo sudėties nebuvimas konstatuojamas, jeigu įvykis iš tiesų įvyko, tačiau nėra kurio nors pažeidimo sudėties elemento, pvz., kaltės.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas klausimas, ar I. R. patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį, o ATPK 181³ straipsnio 1 dalies dispozicija numato atsakomybę už vaiko teisių pažeidimą, t. y. neteisėtą trukdymą vaikui naudotis savo teisėmis ir laisvėmis ar kitokią vaiko teises pažeidžiančią veiką. Iš šios teisės normos formuluotės matyti, jog ji yra blanketinė, t. y. pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį administracinėn atsakomybėn gali būti traukiama už kituose teisės aktuose nustatytų vaiko teisių ir laisvių pažeidimą. Vaiko teises apibrėžia Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (2006 m. birželio 8 d. įstatymo redakcija Nr. X-672), vienai iš pagrindinių vaiko teisių priskirdamas jo teisę būti sveikam, garantuojamą priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką (įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš šios pagrindinės vaiko teisės išplaukia tėvų, kurie užtikrinti vaiko teises privalo pirmiausiai (įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 7 punktas), taip pat valstybės, vietos savivaldos institucijų, kitų fizinių ir juridinių asmenų pareiga saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos (įstatymo 43straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, tiek tėvams, tiek kitiems fiziniams asmenims yra keliama pareiga į tarpusavio konfliktus neįtraukti nepilnamečių vaikų, apsaugoti juos ne tik nuo psichologinio smurto reiškimo prieš pačius vaikus, bet ir nuo bet kokio pobūdžio psichologinio smurto demonstravimo jų akivaizdoje.

Iš teismui pateiktos medžiagos yra matyti, kad tiriant T. Ž. 2016-04-07 skunde nurodytas aplinkybes buvo apklaustas nepilnametis M. R., kuris apklausos metu patvirtino savo motinos skunde nurodytas aplinkybes, t. y. kad tėvas I. R. jam priekaištavo, teigė, kad jo motina bus pasodinta į kalėjimą, tikslinant įvykio aplinkybes buvo elektroniniu paštu susisiekta su pačiu I. R., kuris elektroniniuose laiškuose nurodė priešingas aplinkybes nei pareiškėjos skunde, teigdamas, jog būtent T. Ž. vaikui grasina, kad pastarasis bus atiduotas į vaikų namus, daugiau jokių veiksmų aplinkybių tikslinimui atlikta nebuvo.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog tarp nepilnamečio M. R. tėvų yra susiklosčiusi konfliktinė situacija, kas yra matyti iš to, kad pareiškėja savo skunde, o I. R. savo elektroniniuose laiškuose pateikė kardinaliai skirtingas įvykio aplinkybes, iš esmės kaltindami vienas kitą. Tiriant pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes ir priimant skundžiamą nutarimą iš esmės buvo remtasi vien tik konfliktuojančių pusių skirtinga įvykio aplinkybių interpretacija, neatsižvelgiant į nepilnamečio apklausos metu nurodytas aplinkybes, neatliekami jokie kiti veiksmai, siekiant nustatyti, ar tikrai nebuvo pažeistos nepilnamečio M. R. teisės, ar vaiko įtraukimas į konfliktišką suaugusiųjų bendravimą nepažeidė teisės aktuose nustatytos jo teisės į saugią ir sveiką aplinką. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, neteisėtai trukdantys vaikui naudotis savo teisėmis bei laisvėmis ar kitaip pažeidžiantys vaiko teises, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, akivaizdu, kad kai iškyla klausimas dėl to, ar vaiko teisės nebuvo pažeistos, turi būti imamasi visų galimų priemonių nustatyti ar buvo padarytas vaiko teisių pažeidimas ir atininkamai kaltus asmenis patraukti atsakomybėn. Teismų praktikoje pažymima, kad tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas ypatingos vaiko apsaugos principas, t. y. visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Draudžiamas bet koks valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, taip pat ir fizinio ar psichologinio smurto demonstravimas vaiko akivaizdoje. Kita vertus, negalima bet kokius konfliktus ir neigiamų emocijų reiškimą vaiko akivaizdoje vertinti kaip administracinį teisės pažeidimą. Pažeidimas turi pasižymėti tam tikro pavojingumo lygiu, be to, turi būti aiškiai nustatytas subjektyvusis kaltės požymis asmens veiksmuose. Tokiais atvejais siekiant padaryti išvadas dėl pažeidimo buvimo, itin svarbu vertinti susidariusios situacijos aplinkybių visumą, kurią sudaro ne tik atlikti veiksmai, bet ir pažeidėjo veiksmų kryptingumas vaiko atžvilgiu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-38-2014). Siekiant nustatyti, ar konkreti situacija pažeidė vaiko teises ir interesus, valstybės institucijos privalo imtis visų būtinų veiksmų įvykio aplinkybėms nustatyti ir negali situacijos vertinti tik formaliai. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad skundžiamą nutarimą priėmusi institucija neatliko visų būtinų veiksmų, t. y. neapklausė paties I. R., o tik vyko susirašinėjimas su juo elektroniniu raštu, taip pat tiriant įvykio aplinkybes nebuvo apklausta ir I. R. motina – M. R. močiutė, kuri, kaip nurodo tiek I. R., tiek M. R., buvo namuose, kai I. R. galimai M. R. atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą, taip pat nesiekta išsiaiškinti kitų asmenų, kurie galėjo matyti vaiko reakciją į susiklosčiusią situaciją (mokytojai, socialiniai pedagogai, kiti asmenys).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas nutarimas buvo priimtas nesurinkus visų tyrimui reikšmingų duomenų, todėl šis nutarimas naikintinas ir byla grąžinama organui (pareigūnui), įgaliotam surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, nes reikia atlikti papildomą pakankamai didelės apimties bylos aplinkybių tyrimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

skundą tenkinti ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto policijos komisariato Viešosios policijos Prevencijos poskyrio vyriausiojo tyrėjo D. M. 2016-05-03 nutarimą Nr. 10-AT1-3717 panaikinti, o bylą grąžinti organui (pareigūnui), įgaliotam surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, tyrimo atlikimui.

Nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.