Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso ir sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, faktinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, išsiskyręs, dirba UAB (duomenys neskelbtini), teistas (trauktas baudžiamojon atsakomybėn), paskutinį kartą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 38 MGL (1 900 Eur) dydžio bauda,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

V. B. 2024 m. gruodžio 29 d. apie 12 val., (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankirtoje po esančiu tiltu, ties (duomenys neskelbtini), kumščiu smūgiavo E. B. į krūtinės sritį, taip sukėlė jam stiprų fizinį skausmą ir padarė krūtinės sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva krūtinės kairėje pusėje, tokiu savo veiksmu tyčia nežymiai sutrikdė E. B. sveikatą.

V. B. šiuo savo veiksmu padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Byloje surinkti įrodymai

Šioje baudžiamojoje byloje buvo taikomas sutrumpintas įrodymų tyrimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas pažymi, kad vienas iš įrodymų vertinimo aspektų yra tas, kad byloje vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nė vienam iš byloje surinktų įrodymų nesuteikiamas išskirtinis prioritetas.

Nagrinėjamu atveju V. B. bylą nagrinėjant teisme iš esmės pripažino padaręs nusikalstamą veiką. Jis neneigė, kad bylai reikšmingu laiku ir vietoje galėjo panaudoti fizinį smurtą prieš E. B., t. y. kumščiu smūgiuoti nukentėjusiajam į krūtinės sritį. Tokią aplinkybę visų pirma patvirtina paties E. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusysis, be kita ko, patvirtino, kad jis dėl kaltinamojo veiksmo patyrė fizinį skausmą. Be to, šiuo atveju reikšmingi yra liudytojos E. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad ji tiesiogiai matė, kad kaltinamasis su ranka trenkė E. B.. Nors ši liudytoja stebėjo nagrinėjamą įvykį iš toliau ir tiksliai negalėjo nurodyti, kur tiksliai buvo suduota nukentėjusiajam, tačiau ji kategoriškai nurodė, kad V. B. panaudojo fizinį smurtą prieš E. B.. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių E. B. ar E. S. būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus ar apkalbėti kaltinamąjį, jų parodymai iš esmės tarpusavyje neprieštarauja ir papildo vieni kitus. Todėl teismas pripažįsta minėtų asmenų parodymus patikimais. Be to, E. B. parodymų patikimumą sustiprina liudytojo A. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šis policijos pareigūnas, atvykęs į įvykio vietą, bendravo su nukentėjusiuoju, kuris papasakojo aplinkybes, iš esmės tokias pačias, kurias jis nurodė apklausoje ikiteisminio tyrimo metu. Tokį faktą įrodo ir policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašai, kurių apžiūra užfiksuota 2025 m. sausio 31 d. kitų objektų apžiūros protokole.

Nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, V. B. padaryto veiksmo pobūdis (smūgio sudavimas kumščiu), nukentėjusiajam suduoto smūgio lokalizacija (krūtinės sritis) neleidžia abejoti tuo, kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia.

Taigi byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad V. B. 2024 m. gruodžio 29 d. apie 12 val., (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) pr. sankirtoje po esančiu tiltu, ties (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), kumščiu smūgiavo E. B. į krūtinės sritį, taip sukėlė jam stiprų fizinį skausmą ir padarė krūtinės sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva krūtinės kairėje pusėje, tokiu savo veiksmu tyčia nežymiai sutrikdė E. B. sveikatą. Priežastis, dėl kurios kaltinamasis panaudojo fizinį smurtą prieš E. B. (konfliktinė situacija), šiuo atveju neturi reikšmės kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos teisiniam vertinimui.

V. B. šiuo savo veiksmu padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

IV. Dėl V. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

Teisiamojo posėdžio metu V. B. ir galimas laiduotojas D. J. (D. J.) pateikė prašymą atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant jį D. J. atsakomybei.

Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-895/2015). Tačiau teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi įvertinti byloje esančius įrodymus ir pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat kad pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445-489/2016). Teismas pažymi, kad BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės, net ir esant visoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą.

Nagrinėjamu atveju V. B. padarė nusikalstamą veiką, už kurią įtvirtintas laisvės atėmimas iki 1 metų, t. y. nesunkų nusikaltimą, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Kaip minėta, viena iš sąlygų, kurias būtina nustatyta sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018, 2K-18-976/2025 ir kt.). Kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu savaime nepanaikina galimybės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga, kad kaltės pripažinimas būtų kaltininko asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai jo kaltė yra aiškiai pagrįsta kitais bylos duomenimis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, 2K-261-489/2018, 2K-28-628/2023 ir kt.).???

Nagrinėjamu atveju V. B. ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 127–130, 142–144). Nors bylą nagrinėjant teisme kaltinamasis jau pakeitė poziciją, t. y. nurodė prisipažįstantis padaręs nusikalstamą veiką, tačiau iš jo parodymų matyti, kad jis bandė pateisinti savo elgesį prieš E. B., taip pat sumažinti savo kaltės laipsnį. Be to, jo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką labiau sietinas su siekiu būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o ne gailesčiu, pavyzdžiui, jis teisme ne iš pirmo karto nurodė, kad galėjo būti, jog jis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Esant tokioms aplinkybėms, teismas nepripažįsta, kad V. B. gailisi padaręs nusikalstamą veiką BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme.

Nors V. B. įsipareigojo atlyginti E. B. padarytą žalą, kiek teismas priteis, kita vertus, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog kaltinamasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tokio pobūdžio išvada turi būti pagrįsta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti, kad turi būti atsižvelgiama į kaltininko praeityje padarytus Kelių eismo taisyklių ar kitus teisės pažeidimus ir pan. Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, taigi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-628/2019, Nr. 2K-329/2013). Sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-693/2018), taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2011, 2K-67-511/2017, 2K-221-693/2017, 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019).

Teismas teigiamai vertina, kad V. B. šiuo metu dirba. Kita vertus, iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad V. B. anksčiau keturis kartus trauktas baudžiamojon atsakomybėn už įvairaus pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, pavyzdžiui, viešosios tvarkos pažeidimą, sukčiavimą, nesunkų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 100–107). Taigi kaltinamasis ne pirmą kartą panaudojo fizinį smurtą prieš kitą asmenį. Tai neigiamai apibūdina V. B. asmenybę. Tokios išvados nepaneigia, kad kaltinamasis iki nagrinėjamo įvykio paskutinį kartą trauktas baudžiamojon atsakomybėn 2020 m. spalio 15 d., t. y. prieš šiek tiek daugiau kaip ketverius metus (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. teismo baudžiamuoju įsakymu). Be to, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad V. B. ne kartą trauktas administracinėn atsakomybėn, taip pat ir už šiurkštaus administracinio nusižengimo padarymą (ne vieną kartą už transporto priemonių vairavimą neturtint tokios teisės, pavyzdžiui, 2024 m. vieną kartą, 2023 m. du kartus), turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 110–117). Pažymėtina, kad ir nagrinėjamoje byloje kaltinamasis vairavo automobilį, nors jis neturėjo teisės vairuoti transporto priemones (pats V. B. teisiamojo posėdžio metu pripažino). Visa tai rodo, kad V. B. yra linkęs nesilaikyti visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių. Teismas, įvertinęs anksčiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog V. B. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismui kyla pagrįstų abejonių dėl tokios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos buvimo.

Nenustačius visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, atleisti V. B. nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu nėra galimybės. Atsižvelgdamas į tai, teismas nesprendžia galimo laiduotojo tinkamumo.

V. Bausmės skyrimo motyvai

Už BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą yra įtvirtintos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Teismas, skirdamas V. B. bausmę, atsižvelgia į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininko kaltės formą – V. B. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Teismas taip pat įvertina kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (E. B. sukeltas fizinis skausmas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, ilgalaikių liekamųjų pasekmių nukentėjusiojo sveikatai nėra).

V. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Kita vertus, sprendžiant dėl kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiojo ir pan.) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015, 2K-145-139/2015 ir kt.). Taigi nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Ši aplinkybė iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinama kaip vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, kad asmuo nori pasitaisyti. Nuoširdus gailėjimasis dažniausiai ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas aiškiai pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, pasižada pasitaisyti ir ateityje nenusikalsti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2014, 2K-87-976/2020).???

Kaip minėta, iš V. B. parodymų, duotų teisme, matyti, kad jis bandė pateisinti savo elgesį prieš E. B., taip pat sumažinti savo kaltės laipsnį. Be to, jo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką labiau sietinas su siekiu būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o ne nuoširdžiu gailesčiu, pavyzdžiui, jis teisme ne iš pirmo karto nurodė, kad galėjo būti, jog jis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Esant tokioms aplinkybėms, teismas nepripažįsta, kad V. B. nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Tokios išvados nepaneigia, kad jis teisiamojo posėdžio metu pasakė, kad atsiprašo nukentėjusiojo.

Teismas taip pat nevertina V. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jį nusikalsti išprovokavo nukentėjusiojo elgesys. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinamasis vairavo automobilį, nors jis apskritai neturėjo teisės vairuoti transporto priemones. Vadinasi, jei V. B. laikytųsi teisės aktuose nustatyto draudimo, kad jis, neturėdamas aptariamos specialios teisės, negali sėsti prie automobilio vairo, nagrinėjamas įvykis apskritai nebūtų įvykęs. Taigi nagrinėjamą įvykį visų pirmą nulėmė paties kaltinamojo neleistinas elgesys (transporto priemonės vairavimas neturint tokios teisės). Be to, byloje nenustatyta, kad E. B. padarė kokius nors apgadinimus transporto priemonei, juolab ji nuosavybės teise priklauso ne V. B., o kitam asmeniui. Taigi teismas nepripažįsta kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

V. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis anksčiau keturis kartus trauktas baudžiamojon atsakomybėn (1 t., b. l. 100–107), ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 110–117). V. B. dirba (2 t., b. l. 11). Pasak kaltinamojo, jis yra išsiskyręs, turi du nepilnamečius vaikus (2 t., b. l. 16–17). Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis anksčiau gydytas psichiatrinėse ligoninėse ar įrašytas į priklausomybės ligų įskaitą.

BK 48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų.

Teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti V. B. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus BK 284 straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą.

Teismo vertinimu, 1 metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros įpareigojant:

1) per 7 mėnesius nuo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas);

2) viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas);

3) viso bausmės atlikimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 48 straipsnio 6 dalis),

atsižvelgus į ankščiau paminėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, atitiks kaltinamojo asmenybę ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, baudžiamąją bylą išnagrinėjus sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, V. B. skirtina bausmė mažintina vienu trečdaliu.

VI. Civilinis ieškinys ir proceso išlaidos

Šioje byloje nukentėjusysis E. B. pareiškė civilinį ieškinį dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 71–73).

Šiame civiliniame ieškinyje nurodyta, kad E. B. dėl nagrinėjamo įvykio patyrė itin stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus: dėl sukelto fizinio skausmo ir sveikatos sužalojimo jam buvo be galo neramu (po įvykio buvo šoko būsenos, juto didelį išgąstį ir nerimą); negalėjo miegoti; buvo sunku valgyti, nes skaudėjo krūtinės ląstą. Pasak E. B., jis juto ne tik fizinį skausmą, bet ir buvo fiziškai bei emociškai susilpnėjęs, negalėjo įprastai pasirūpinti savimi juto nesaugumą, nepatogumus ir kitus išgyvenimus. Netikrumas ir baimė dėl savo sveikatos tęsiasi iki šiol – baiminasi būti užpultas ir sumuštas. Tad po įvykio jį yra užvaldžiusi depresinė nuotaika. Dėl neteisėto kaltininko veiksmo buvo ir tebėra nejauku ir nedrąsu vaikščioti vienam, nebepasitiki žmonėmis. E. B. tapo jautrus dalykams, kurie anksčiau nekėlė jokių neigiamų emocijų.

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 113 straipsnį, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas.

Nukentėjusysis E. B. teisiamojo posėdžio metu palaikė pareikštą civilinį ieškinį. Nurodė, kad dėl nagrinėjamo įvykio jis turėjo didelę neigiamą patirtį, nuo tos dienos patiria neigiamus išgyvenimus tiek psichologiškai, tiek emociškai. Patirtas sužalojimas buvo matyti 1–2 savaites, skausmą juto apie dvi savaites. Miegodamas blogai jautėsi, negalėjo užmigti. Vartojo stiprius nuskausminamuosius apie 2–3 dienas, bet migdomųjų nevartojo. Dėl nagrinėjamo įvykio nesilankė pas psichologą. Iki šiol nerimauja dėl savo saugumo, nesaugiai jaučiasi psichologiškai, bijo kažkur eiti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. B. tyčine nusikalstama veika nežymiai sutrikdė E. B. sveikatą – kumščiu smūgiavo E. B. į krūtinės sritį, taip sukėlė jam stiprų fizinį skausmą ir padarė krūtinės sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva krūtinės kairėje pusėje. Nėra abejonių, kad dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė tam tikrus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, taip pat patyrė fizinį skausmą. Pats fizinio smurto patyrimas lemia nukentėjusiojo dvasinius išgyvenimus, tačiau nenustatyta, kad V. B. intensyviau naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Įvertintina E. B. kūno sužalojimo vieta. Atsižvelgtina ir į tai, kad po fizinio smurto panaudojimo V. B. liepė nukentėjusiajam nuvalyti automobilį. Kita vertus, teismas nenustatė, kad E. B. buvo padaryti kokie nors ilgalaikiai fiziniai sužalojimai. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis apie dvi savaites juto skausmą krūtinės srityje. Toks laikas nelaikytinas kaip itin didelis. Byloje nenustatyta, kad E. B. po nagrinėjamo įvykio kreipėsi pas psichologus, vartojo išrašytus raminamuosius vaistus. Pasak nukentėjusiojo, jis vartojo vaistus nuo skausmo neilgą laiką. Taip pat nenustatyta, kad E. B. nemiga truko ilgesnį laiką. Nukentėjusysis nurodė, kad jis jaučia tam tikrus neigiamus išgyvenimus iki šiol – nerimauja dėl savo saugumo, nesaugiai jaučiasi psichologiškai, bijo kažkur eiti. Šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžių priteisimo, kai nukentėjusiesiems padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tokie dydžiai yra įvairūs, pavyzdžiui, 300 ir 500 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-347-976/2018); 1000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-719/2020).

Teismas, įvertinęs visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad E. B. priteistinas iš V. B. 300 Eur neturtinės žalos dydis, kuris šiuo konkrečiu atveju atitiks kaltinamojo padarytos veikos pavojingumą, veikos intensyvumą ir kilusius padarinius, taip pat jo turtinę padėtį, kaltės laipsnį ir teismų praktikos tendencijas bei užtikrins kaltinamojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą. Nukentėjusysis ir jo atstovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šiuo atveju būtų pagrindas priteisti E. B. prašomą neturtinės žalos dydį. Vien jų prašomas neturtinės žalos dydis teismo neįpareigoja.

Civiliniame ieškinyje taip pat prašoma priteisti 5 procentus metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo civilinio ieškinio pateikimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Teismas tenkina civilinio ieškinio prašymą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo iš dalies, t. y. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, nes atitinka CK 6.37 straipsnio nuostatas ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019).

Bylą nagrinėjant teisme, E. B. atstovė taip pat prašė priteisti iš V. B. nukentėjusiajam 500 Eur išlaidų advokato padėjėjos paslaugoms apmokėti. Tokia pinigų suma patvirtinta 2025 m. balandžio 28 d. pinigų priėmimo kvitu Nr. 1157493 (2 t., b. l. 18).

Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalį, proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Pagal BPK 105 straipsnio 2 dalį, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti proceso išlaidas ir iš kaltinamojo, kuris pripažintas kaltu, bet nuo bausmės atleistas arba kuriam bausmė nepaskirta. Nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012).

Teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato padėjėjos paslaugoms apmokėti, visų pirma pažymi, kad kiekvienas nukentėjusysis turi teisę sudaryti teisinių paslaugų sutartį dėl jo atstovavimo baudžiamojoje byloje, kad būtų tinkamai ginamos jo teisės.

Nagrinėjamu atveju teismas įvertina, kad šioje byloje E. B. advokato padėjėja M. Martinkutė atstovauja nuo 2025 m. vasario 13 d. (1 t., b. l. 47). Atstovė dalyvavo vienoje nukentėjusiojo apklausoje ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 67 – 70), ji parengė E. B. vardu civilinį ieškinį (1 t., b. l. 71–73). Advokato padėjėja ikiteisminio tyrimo metu susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga (1 t., b. l. 153–156). E. B. atstovė dalyvavo bylą nagrinėjant teisme, buvo gana aktyvi atstovaudama nukentėjusiajam.

Teismas, įvertinęs visas anksčiau aptartas aplinkybes, neturi pagrindo teigti, kad prašoma priteisti suma (500 Eur) advokato padėjėjos išlaidoms apmokėti yra aiškiai per didelė ir neproporcinga. Todėl ši pinigų suma E. B. priteistina iš V. B.. Teismas nenustatė, kad kaltinamojo turtinė padėtis yra tokia, kad jis apskritai negalėtų atlyginti minėtas išlaidas, juolab V. B. yra darbingas asmuo.

VII. Kiti klausimai

V. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 131–134). Ši kardomoji priemonė paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Įsiteisėjus nuosprendžiui, byloje esančius kompaktinius diskus palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Byloje kaltinamasis laikinai sulaikytas nebuvo, laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikytas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 303 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 304–305 ir 307 straipsniais,

nusprendžia:

V. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros įpareigojant:

1) per 7 mėnesius nuo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas);

2) viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas);

3) viso bausmės atlikimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir V. B. paskirti galutinę bausmę – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros įpareigojant:

1) per 7 (septynis) mėnesius nuo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas);

2) viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas);

3) viso bausmės atlikimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalis).

Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

V. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, jam įsiteisėjus – panaikinti.

Iš V. B. priteisti nukentėjusiajam E. B. (E. B.) 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Iš V. B. priteisti nukentėjusiajam E. B. 500 Eur (penkis šimtus eurų) išlaidų advokato padėjėjos paslaugoms apmokėti.

Įsiteisėjus nuosprendžiui, byloje esančius kompaktinius diskus palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

1) laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 19–22 straipsniai. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1. susisiekti su Probacijos tarnyba per penkias darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo dienos;

2. atvykti į Probacijos tarnybą šios tarnybos šaukime nurodytą dieną;

3. laikytis nustatytų draudimų, intensyvios priežiūros sąlygų, vykdyti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba auklėjamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus, informuoti Probacijos tarnybą apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus;

4. pranešti Probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

2) bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Rytų Lietuvos skyrius, Kareivių g. 1, tel. +370 672 88 430, +370 672 94 080, elektroninio pašto adresas – rytu.skyrius@probacija.lt). Jei nuteistasis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, įsiteisėjus teismo sprendimui, jis turi nuvykti į gyvenamosios vietos probacijos tarnybą. Nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės apribojimas, privalo ne vėliau kaip prieš septynias dienas pranešti šią bausmę vykdančiai institucijai apie planuojamą gyvenamosios vietos pakeitimą;

3) laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu teismas vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti paskirtus įpareigojimus kitomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis, įpareigojimais, draudimais, paskirti papildomų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui;

4) jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.