- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- eA-2413-756/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02239-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla nutraukta
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- E. A.
- Atsakovas
- Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Alytaus apskrities VPK
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Alytaus AVPK) Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo T. P. 2019 m. spalio 11 d. nutarimą Nr. 52-AT2-21 dėl prevencinės priemonės taikymo Nr. 52-AT2-21, patvirtintą Alytaus AVPK viršininko rezoliucija, bei šio nutarimo pagrindu pareikštą 2019 m. spalio 11 d. oficialų perspėjimą Nr. 52-S-8313.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nesutinka su pareikštu oficialiu perspėjimu, taip pat Alytaus AVPK viršininko 2019 m. spalio 11 d. patvirtintu nutarimu dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo Nr. 52-AT2-21 ir jo pagrindu pareikštu 2019 m. spalio 11 d. oficialiu perspėjimu Nr. 52-S-8313. Paaiškino, jog oficialų perspėjimą įteikęs pareigūnas nesupažindino, kokie pareiškėjo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, kokių konkrečių asmenų teises ir laisves jis varžo, kokias palankias sąlygas sudaro atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Neaišku, kokiu būdu galima pašalinti kitų žmonių teisių ir laisvių pažeidimus bei sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidoms.
3. Nutarimas pareiškėjui nebuvo įteiktas, jame nebuvo pateikta jokių konkrečių duomenų, kokių asmenų teisės ir laisvės varžomos, kokių įstatymų ir kokia tvarka buvo gauti ir kokie konkrečiai duomenys apie pareiškėjo elgesį. Skundžiamas nutarimas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 3 ir 4 straipsniais, o oficialus perspėjimas pareikštas Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ONUĮ) 1, 4 ir 5 straipsniais.
4. Pažymėjo, jog daugiau nei prieš dešimt metų pareiškėjas buvo gavęs panašaus pobūdžio oficialų perspėjimą, todėl esant šiai situacijai, nesuprantama, kokiam terminui tokio pobūdžio perspėjimai yra reiškiami, ar jie (ne) terminuoti. Nėra jokių ONUĮ 4 straipsnio pagrindų, kurie leistų teigti, kad kokie nors pareiškėjo konkretūs veiksmai keltų grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjui kelia abejonių ir informacijos rinkimo faktas bei tokio duomenų rinkimo teisėtumas. Pagal teismų praktiką oficialiame perspėjime neturi būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija, tačiau net žodžiu tokios informacijos nenurodžius, pareiškėjas negali tokio perspėjimo tinkamai įvykdyti ir pašalinti palankias sąlygas plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms, jeigu tokias prielaidas jo veiksmai ar elgesys galėtų sudaryti.
5. Nurodė, kad vienas iš esminių teisės principų yra tas, kad negalima reikalauti iš įstatymams privalančio paklusti subjekto tokio elgesio, kurio jis, net ir norėdamas, negalėtų užtikrinti. Šis principas teisėje dar vadinamas lex non cogit ad impossibilia ir jo teisinę reikšmę yra atskleidę Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 24 d. nutartyje b/b. Nr. 2K-7-386-746/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2015 m. lapkričio 10 d. nutartyje b/b. Nr. 2K-P-100-222/2015 ir kt. Pareiškėjui nebuvo paaiškinta, kokie konkrečiai jo ryšiai ir su kokiais būtent asmenimis leido atsakovui manyti, jog pareiškėjas rengiasi daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus organizuotoje grupėje ar nusikalstamame susivienijime. Be to, nutarimą priėmė netinkamas subjektas - ne Alytaus AVPK viršininkas (šis nutarimas yra tik patvirtintas Alytaus AVPK viršininko rezoliucija). Jokių įgaliojimų, kuriais Alytaus AVPK viršininkas būtų įgaliojęs jam pavaldų vyriausiąjį tyrėją priimti tokį nutarimą, pareiškėjui pateikta nebuvo (ONUĮ 6 str. 1 d.).
6. Kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, tai sudaro prielaidas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Individo autonominiai interesai ir viešasis interesas išsaugoti tam tikros informacijos slaptumą negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti: tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra. Jei pateikta slapta operatyvinė medžiaga yra vienintelis įrodymas nagrinėjamoje byloje, o duomenis pateikusi bylos šalis nepasinaudoja siūlymu išslaptinti dalį ar visą susijusią slaptą operatyvinę medžiagą ir ji nėra išslaptinama, gali būti daroma išvada, kad skundžiamas sprendimas dėl oficialaus perspėjimo yra nepagrįstas. Šiuo atveju administraciniame teisme turi būti išslaptinti visi atsakovo duomenys apie pareiškėją (jeigu tokių iš viso yra ir tokie duomenys buvo naudojami, priimant skundžiamą nutarimą ir skundžiamą oficialų perspėjimą). Tokia situacija, kada atsakovas, kaip institucija, remiasi duomenimis, neprieinamais pareiškėjui ir gynybai (atstovui), negalima pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus konkrečiose EŽTK bylose. Oficialus perspėjimas yra individualaus pobūdžio administracinis aktas, sukeliantis teisines pasekmes ir patenkantis į baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso rėmus, nepaisant to, kad skundžiamame nutarime ir skundžiamame oficialiame perspėjime jokia baudžiamųjų bylų medžiaga nėra minima ir ja nėra remiamasi.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Alytaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
8. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad ribojant bei mažinant nusikalstamumą taikomos ne tik represinės, bet ir prevencinės priemonės. Nors nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo represinių ir prevencinių priemonių galutinis tikslas yra tas pats, jomis siekiama šalinti nusikalstamumą, jos turi objektyvių skirtumų, jų taikymo pagrindai, poveikio kryptys, tiesioginė paskirtis, turinys, taip pat taikymo teisinės pasekmės skiriasi. Represinėmis priemonėmis yra reaguojama į jau padarytą nusikaltimą ir siekiama atgrasyti nusikaltusius bei kitus asmenis nuo naujų nusikalstamų kėsinimųsi, o prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi. Prevencinės poveikio priemonės nėra bausmės, jų paskirtis - neleisti asmeniui nusikalsti ir taip apsaugoti viešąjį interesą.
9. Pažymėjo, jog nei ONUĮ, nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 5-V-314 patvirtintos Taisyklės nenumato prievolės policijos pareigūnui teikti tokią informaciją (tiek žodžiu, tiek raštu) asmeniui, kuriam taikomos ONUĮ numatytos prevencinės poveikio priemonės. Pareiškėjui pasirašytinai įteiktame oficialaus perspėjimo nuoraše yra nurodyti konkretūs reikalavimai, kurių privalo laikytis asmuo, kuriam pareikštas oficialus perspėjimas. Taip pat nei ONUĮ, nei Taisyklės nenumato reikalavimo įteikti asmeniui, kuriam taikomas oficialus perspėjimas, nutarimo nuorašo. ONUĮ straipsnių naudojimas, atitinkamai - nutarime ir oficialiame perspėjime, yra reglamentuojamas Taisyklių prieduose. Taikant pareiškėjui oficialų perspėjimą buvo vertinami duomenys (tiek įslaptinti, tiek neįslaptinti) ir jų atitikimas ONUĮ reikalavimams. Informacija buvo vertinama kompleksiškai, sistemiškai, siejant įvairiu metu užfiksuotus viešus duomenis su gauta (gaunama) kriminalinės žvalgybos informacija, analizuojant ir prognozuojant galimas grėsmes visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, asmenų teisėms ir laisvėms.
10. Pareiškėjo ryšiai su organizuotu nusikalstamumu siejamais asmenimis, priklausiusiais (ir priklausančiais) Alytaus, Vilniaus bei kitų miestų nusikalstamoms grupuotėms grindžiami 2014 m. gruodžio 30 d. įsiteisėjusiu Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1-445/2014, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, taip pat iš dalies ir pastaruoju metu gaunama kriminalinės žvalgybos informacija. Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dėl pareiškėjo daromų sistemingų administracinių teisės pažeidimų Kauno apygardos probacijos tarnyba kreipėsi su teikimu į Alytaus rajono apylinkės teismą, kuris 2016 m. liepos 11 d. nutartimi skyrė pareiškėjui (kaip probuojamajam asmeniui) papildomą pareigą - dalyvauti elgesio pataisos programoje. Be to, už panašias nusikalstamas veikas pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu. Taip pat buvo vertinamos ir asmeninės pareiškėjo savybės. Pagal „Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro“ (toliau – ir IKNR) duomenis nustatyta, kad jis linkęs daryti nusikalstamas veikas, susijusias su fizinės jėgos, smurto naudojimu, viešosios tvarkos pažeidimais. Pareiškėjui 2019 m. spalio 11d. pareikšti įtarimai Alytaus AVPK pradėtame ikiteisminiame tyrime pagal BK 284 straipsnį ir jam paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Pareiškėjas ne kartą baustas už įvairius administracinius nusižengimus. Jam du kartus - 2008 ir 2012 metais jau buvo taikytos ONUĮ numatytos prevencinės poveikio priemonės - oficialūs perspėjimai. Pagal SODROS duomenų bazę asmuo niekur nedirba, Darbo biržoje neregistruotas.?
11. Nurodė, kad disponuoja ir kriminalinės žvalgybos informacija, kuri vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 str. 1 d. 19 p. ir 2 d. 19 p., sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį. Šiai informacijai netaikomos Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos (2 str. 2 d. 3 p.). Įslaptinta medžiaga buvo ne vienintelė, lemianti imperatyvaus pobūdžio padarinių atsiradimą - reikalavimo pareiškėjui laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų. Tai buvo tik papildoma medžiaga, papildanti neslaptus faktinius duomenis.
12. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nutarimą priėmė netinkamas subjektas. ONUĮ 6 straipsnio 3 dalis nustato, kad sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu. Nutarimą patvirtina policijos įstaigos vadovas. Taigi, įstatymas nenumato reikalavimo, jog nutarimą priimtų įstaigos vadovas. ONUĮ 6 straipsnio 1 dalis nustato, jog policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas, atsižvelgdami į šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytus duomenis, įgalioja policijos pareigūną pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą. Alytaus AVPK viršininkas įgaliojimą vyriausiajam tyrėjui T. P. suteikė savo rezoliucija „T. P., taikyti ONUĮ“ 2019 m. spalio 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 52-PR2-12484.
II.
13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjo E. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
14. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių viešų dokumentų, taip pat ir TIS Liteko duomenų nustatė, kad pareiškėjas nuo 2009 metų sistemingai, veikdamas bendrininkų grupėje, daro nusikaltimus (tame tarpe smurtinius) ir administracinius teisės pažeidimus – nuo 2015 metų jam 7 kartus taikytos administracinės nuobaudos. 2008 metais ir 2012 metais pareiškėjui jau buvo taikytos ONUĮ numatytos priemonės (oficialus perspėjimas). Pareiškėjas, įsiteisėjus 2014 m. gruodžio 30 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiui, nesistengė sąžiningai dirbti, tačiau sistemingai darė administracinius teisės pažeidimus, todėl Probacijos tarnybos teikimu Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 11 d. nutartimi jam paskyrė pareigą – dalyvauti elgesio pataisos programoje. Šios priemonės pareiškėjui jokios teigiamos įtakos nepadarė, kadangi jis ir toliau darė administracinius teisės pažeidimus (Administracinių nusižengimų registro duomenys), šiuo metu atiduotas teismui už tai, kad 2019 m. rugsėjo 20 d., veikdamas bendrininkų grupėje, be jokio preteksto viešoje vietoje sumušė du asmenis (Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų baudžiamosios bylos Nr. I-416-878/2020 duomenys).
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas paskutiniu metu oficialiai nedirba, taip pat neieškojo darbo per Užimtumo tarnybą. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų nustatė, kad pareiškėjas buvo teismo suimtas įtariant neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais, narkotinėmis medžiagomis, plėšimu, sveikatos sutrikdymu. Teismas, įvertinęs operatyvinio sekimo byloje esančius duomenis, konstatavo, jog pareiškėjas yra linkęs daryti priešingus teisei veiksmus, sąmoningai nesistengia laikytis įstatymų, aktyviai bendrauja su nusikaltimus linkusiais daryti asmenimis, kurie aktyviai veikia Alytaus mieste, taip pat ir kituose Lietuvos miestuose bei užsienio valstybėse. Pareiškėjas siejamas ir su Alytaus mieste bei rajone veikiančių organizuotų nusikalstamų grupių nariais, kurie teisės aktų nustatyta tvarka įtariami smurtiniais nusikaltimais, narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėtu laikymu bei platinimu. Tai reiškia, kad pareiškėjas nenutraukia pavojingų visuomenei veikų darymo, todėl tampa vis pavojingesniu visuomenei.
16. Teismas išaiškino, jog prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai ir tvarka numatyti ONUĮ. Šio įstatymo 4 straipsnis numato, kad šio Įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Teismui pateiktų faktinių duomenų visuma neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su organizuotų nusikalstamų grupuočių nariais, yra linkęs daryti pavojingas visuomenei (įstatymo uždraustas) veikas (tiek baudžiamąsias, tiek ir administracines), todėl šios faktinės aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą skirti prevencinei poveikio priemonei – oficialiam perspėjimui.
17. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui oficialus perspėjimas pareikštas iš esmės nepažeidžiant Įstatymo reikalavimų. Policijos pareigūnas buvo oficialiai įgaliotas policijos įstaigos vadovo pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą. Nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo tinkamai įformintas Alytaus AVPK viršininko, oficialus perspėjimas pateiktas pareiškėjui susipažinti ir pasirašyti. Įstatymas nustato ir organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką, o oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (Įstatymo 3 str.).
18. Teismas nustatė, kad dalis informacijos, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta ir pagal savo pobūdį slapta. Nemaža informacijos dalis, kurios pagrindu pareiškėjas taip pat buvo oficialiai perspėtas, nėra slapta ir ji pareiškėjui buvo žinoma. Todėl atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, jog tokia informacija turi būti laikoma įrodymų tokio pobūdžio administracinėje byloje šaltiniu, bei pažymėjo, kad oficialiame perspėjime negali būti nurodomi konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, jo elgesio ribos.
19. Apibendrinęs sprendime nurodytus motyvus, teismas nusprendė, jog Alytaus AVPK tyrėjas, vykdydamas Alytaus AVPK viršininko patvirtintą nutarimą, pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai pareiškė oficialų perspėjimą. Todėl tiek nutarimo, tiek ir oficialaus perspėjimo nėra pagrindo panaikinti.
III.
20. Pareiškėjas E. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. patenkinti jo skundo reikalavimus.
21. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
21.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatkreipė dėmesio
į tai, kad skundžiamo procesinio sprendimo priėmimo metu oficialus perspėjimas jau nebegaliojo, šią aplinkybę patvirtina Alytaus AVPK 2020 m. liepos 2 d. raštas Nr. 52-S-3442 „Dėl paskirtos prevencinės poveikio priemonės“. Teismas legitimizavo nebegaliojantį oficialų perspėjimą, nors procesinio sprendimo metu pats oficialus perspėjimas, kaip individualaus pobūdžio administracinis aktas nebegaliojo ir pareiškėjui teisinių pasekmių nekėlė. Šią aplinkybę nutylėjęs, pirmosios instancijos teismas padarė esminį tiek įrodymų vertinimo, tiek ir įstatymo pažeidimą.
21.2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi negaliojančiu teisiniu reguliavimu, t. y. Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu, kuris neteko galios nuo 2020 m. liepos 1 d. Rėmimasis negaliojančiu įstatymu yra aiškus teisės taikymo pažeidimas, todėl skundžiamas sprendimas turėtų būti naikintinas ir šiuo pagrindu.
21.3. Pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos ir EŽTT sprendimų nuostatų, pareiškėjui neatskleidė jokių konkrečių Nutarimo priėmimo detalių, faktų ir teisinių pagrindų, todėl skųsdamas oficialų perspėjimą, pareiškėjas negalėjo tinkamai pasinaudoti apskundimo teise, nes nežinojo skundžiamo akto turinio.
21.4. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi tiek viešais, tiek ir įslaptintais duomenimis. Situacija, susiklosčiusi pareiškėjo administracinėje byloje yra kitokia nei ta, apie kurią pasisakoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-86-438/2020.Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią jeigu duomenis pateikusi bylos šalis nepasinaudoja siūlymu išslaptinti dalį ar visą susijusią slaptą operatyvinę medžiagą ir ji nėra išslaptinama, gali būti daroma išvada, kad ginčijamas sprendimas dėl oficialaus perspėjimo yra nepagrįstas. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas teisingai skundžiamame sprendime pasisakė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) valstybės paslaptį sudarančia ar kita įslaptinta informacija, kad turi būti paisoma ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo, tačiau visiškai nevertino atsakovo pozicijos, kai atsakovas atsisakė išslaptinti neviešo pobūdžio duomenis ir tokiais duomenis pirmosios instancijos teismas taip pat grindė skundžiamą sprendimą.
21.5. Pirmosios instancijos administracinis teismas skundžiamą sprendimą pagrindė viešo pobūdžio informacija, taip pat ir Liteko duomenimis apie ankstesnius pareiškėjo teistumus, tačiau visiškai nevertino, kad teistumai yra išnykę ir pareiškėjas laikomas neteistu. Visiškai netinkamai aiškinama, esą, pareiškėjas nesilaikė jam skirtų nurodymų ar apribojimų. Aplinkybė, jog pareiškėjas vairavo automobilį su pasibaigusiu privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, buvo įvertinta kaip „sistemingas administracinių teisės pažeidimų darymas“, o pats faktas, kad visas probacijos laikotarpis buvo sklandus, pirmosios instancijos teismo buvo ignoruojamas.
21.6. Aukščiau pateikti faktai ir teisiniais motyvai, leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, grindė skundžiamą sprendimą nebegaliojančiomis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatomis, netinkamai pripažino neviešus (neišslaptintus) duomenis įrodymais ir juos vertino, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turėtų būti naikintinas.
Atsiliepimas
22. Atsakovas Alytaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
22.1. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
22.2. Alytaus AVPK skundžiamas Nutarimas ir jo pagrindu pareikštas oficialus perspėjimas
buvo priimti teisėtai ir pagrįstai, pagal tuo metu buvusias objektyviai nustatytas faktines aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
22.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas, ir jame padarytos išvados pagrįstos ir teisėtos, priimtas išsamiai išnagrinėjus administracinę bylą, proceso šalių argumentus bei motyvus ir įvertinus visus byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo skundą laikėsi visų procesinių ir įrodymų vertinimo taisyklių, nuosekliai vadovavosi suformuota teismų praktika.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl oficialaus perspėjimo, kaip Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatytos prevencinės poveikio priemonės, taikymo pareiškėjui bei Alytaus AVPK 2019 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 52-AT2-21, kuriuo nutarta taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę, teisėtumo ir pagrįstumo.
24. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jog Alytaus AVPK tyrėjas, vykdydamas Alytaus AVPK viršininko patvirtintą nutarimą, pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai pareiškė oficialų perspėjimą, sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kitų apeliaciniame skunde išvardytų argumentų, nurodė, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą neatkreipė dėmesio į tai, kad sprendimo priėmimo metu pareiškėjui paskirtas oficialus perspėjimas nebegaliojo. Šį pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą patvirtina byloje pateiktas Alytaus AVPK 2020 m. liepos 2 d. raštas Nr. 52-S-3442 „Dėl paskirtos prevencinės poveikio priemonės“ (kuris taip pat buvo pateiktas ir pirmosios instancijos teismui), kuriame nurodoma, jog pareiškėjui paskirta prevencinė poveikio priemonė, oficialus perspėjimas iš tikrųjų nebegalioja.
26. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ar ne; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti; jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją yra neįmanoma, Lietuvos Respublikos Konstitucija jos netoleruoja (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą).
27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.
28. Taigi iš nurodomo teisinio reguliavimo ir teismų praktikos matyti, kad kiekvienam subjektui turi būti užtikrinama jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę ir kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs paminėtas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismų praktikoje, asmens suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., pvz., Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131, 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012).
29. Pažymėtina, jog teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio išsprendimas vienaip ar kitaip modifikuotų ginčo teisinius santykius.
30. Iš byloje pateikto Alytaus AVPK 2020 m. liepos 2 d. rašto Nr. 52-S-3442 „Dėl paskirtos prevencinės poveikio priemonės“ matyti, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo prevencijos įstatymui, Nutarimu pareiškėjui paskirta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, buvo panaikinta 2020 m. liepos 1 d. Taigi, pareiškėjo skundas dėl oficialaus perspėjimo ir nutarimo, kurio pagrindu buvo skirtas oficialus perspėjimas, panaikinimo, iš esmės yra nebeaktualus ginčo objektui išnykus, o teismo sprendimas, priimtas remiantis pareiškėjo nurodytais reikalavimais, jam jokių teisinių pasekmių nebesukelia.
31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas administracinę bylą nutraukti, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.