Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-09-18 · Administracinė byla Nr. P-143-84-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-1456-426/2012Sprendimas · 2012-03-09Regionų apygardos administracinis teismas
  2. P-143-84-13Nutartis · 2013-09-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-18
Bylos Nr.
P-143-84-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02559-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Senukų prekybos centras“
Atsakovas
Narkotikų
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P143-84/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02559-2011-8Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. rugsėjo 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senukų prekybos centras“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senukų prekybos centras“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Senukų prekybos centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Senukų prekybos centras“, Bendrovė) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2011 m. spalio 13 d. nutarimą Nr. ATK2-49/11 (toliau – ir Nutarimas), o, nustačius Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ, Įstatymas) pažeidimą, skirti mažesnę, nei Įstatyme nustatytas minimumas, baudą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Departamentas 2011 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. ATK2-49/11 skyrė UAB „Senukų prekybos centras“ ekonominę sankciją už AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9, 11 punktų reikalavimų pažeidimą. Departamentas pareiškėjui 10 000 Lt baudą skyrė už tai, kad parduotuvėje, esančioje Vilniuje, Ukmergės g. 244, indų skyriuje, laikė ir pardavė prekes, skirtas alkoholiniams gėrimams gerti, su užrašais „Į sveikatą“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą tų, kurie ją dar turi“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“, „Tvarkingas žmogus išgeria iki dugno“, „Jaučiu pavojų, nes blaivėju“, „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“, kurie, Departamento vertinimu, pažeidžia Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9, 11 punktų reikalavimus, t. y. sieja alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, stimuliuojamosiomis, raminamosiomis ir kitomis gydomosiomis savybėmis, palankiai vaizduoja nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą ar neigiamai atsiliepia apie abstinenciją ir saikingumą, pateikia neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus.

Nurodė, kad alkoholio reklama yra tam tikra informacija, tačiau ne kiekviena informacija gali būti laikytina reklama, nes reklama yra tokia informacija, kuri pateikiama ne šiaip sau, o siekiant daryti poveikį ir skatinti įsigyti bei vartoti alkoholio produktus. Sprendžiant, ar tam tikra informacija yra alkoholio reklama, kiekvienu atveju turi būti įvertintos visos turinčios reikšmės aplinkybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-213/2011).

Pažymėjo, kad Bendrovės veiklos pobūdis yra prekyba statybinėmis medžiagomis, vidaus apdailos prekėmis ir medžiagomis, įrankiais, technine įranga, smulkiais metalo dirbiniais, kiemui ir sodui skirtomis prekėmis ir gaminiais, sodo baldais, saugos, namų elektronikos prekėmis, buitiniais prietaisais, elektros, apšvietimo, sanitariniais, šildymo, santechnikos, oro kondicionavimo prietaisais, namų apyvokos prekėmis (tarp jų ir stalo indais), tačiau nevykdo didmeninės ir (ar) mažmeninės prekybos stipriaisiais alkoholiniais gėrimais, kurių vartojimui skirti aptariami stalo indai.

Nurodė, kad etiketėje prekės pavadinimas „Stikliukai degtinei 25 ml“ (lenkų k.), ant kurios nėra nurodyta konkreti alkoholinio gėrimo rūšis, vertinimas kaip konkrečios rūšies alkoholinio gėrimo (degtinės) nurodymas, skatinant įsigyti būtent šį gėrimą, yra visiškai neteisingas. Pareiškėjas stalo indų (stikliukų ir jų rinkinių) etiketėje lietuvių kalba buvo nurodęs prekės pavadinimą „Stikliukas“ be jokio konkrečios rūšies alkoholinio gėrimo etiketėje. Tai patvirtina prekių, gautų pagal EB PVM sąskaitą faktūrą Nr. FUE/000106/10, pateikiamos etiketės.

UAB „Senukų prekybos centras“ nesutiko su Departamento pozicija dėl frazėse pateiktos vaizdinės ir žodinės informacijos interpretacijos ir jos vertinimo. Pažymėjo, kad Departamentas neatsižvelgė į teksto turinį bei tikslą, būtent ironišką požiūrį į alkoholio vartojimą; jomis pašiepiamas alkoholį vartojantis asmuo, o piešiniai su sąmoningai iškraipytais būdingais bruožais vaizduoja antiherojų. Frazės vidutiniam vartotojui akivaizdžiai leidžia suprasti, jog išgėręs iki dugno jis tikrai nebus tvarkingas, padorus visuomenės narys, kad blaivėdamas neatsidurs pavojuje, o išgėręs – taps sveikas, nešlubuos, t. y. jos nesudaro pagrindo suprasti, kad informacija suteiks jam tam tikrų savybių, nurodytų Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9 punktuose, ir kad jis šias frazes vienareikšmiškai vertins ir supras taip, kaip jas vertina Departamentas.

Pabrėžė, kad vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Tokia vidutinio vartotojo samprata formuojama ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kurioje vidutinis vartotojas laikomas pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008).

Pažymėjo, kad Bendrovės ant prekių pateikta informacija yra folkloro ar folklorui artimi tekstai. Trumpų pasakymų tikslas yra sukelti juoką, jais šaržuojami ar parodijuojami įvairūs gyvenimo reiškiniai; jie naudojami ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir spaudoje, radijuje, televizijoje, reklamoje, internete. Frazė „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“ vartojama periodinių straipsnių pavadinimuose (V. Toleikis, V. V. Landsbergis). Greta jų gyvuoja ir savotiška patarlių atmaina – tradicinių patarlių perdirbiniai („Tvarkingas žmogus išgeria iki dugno“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“, „Išgerkime už sveikatą, tų kurie ją dar turi“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“), kuriems būdingas humoristinis pradas, siekiant suaktualinti vienokią ar kitokią idėją arba tiesiog norint sukelti sąmojo efektą.

Departamentas pažeidimo tyrimo metu siekdamas įvertinti, ar prekės su vaizdiniais neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, pateikė paklausimus šešioms institucijoms, buvo gauti du atsakymai, iš kurių buvo remiamasi vienu, kuriame nurodytas niekaip nemotyvuotas teiginys, jog užrašai yra žalingi vaikams ir jaunimui. Negavęs išvadų iš keturių institucijų, o iš gautų trijų tik vienai esant palankiai (nors ir nemotyvuotai), Departamentas informaciją ant stalo indų įvertino ir bylą išnagrinėjo neobjektyviai, o Nutarimą priėmė remdamasis prielaidomis.

Pažymėjo, kad Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, savo sprendimus turi grįsti nustatytais faktais, kuriuos patvirtina surinkti įrodymai. Padarė išvadą, kad Departamento Nutarimas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Departamentas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais to, kad vidutinis vartotojas tokiame kontekste būtent taip suvoktų frazių „Į sveikatą“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą tų, kurie ją dar turi“ prasmę – tik vartojant alkoholinius gėrimus galima pasitaisyti, pasveikti, bus pasiekta normali organizmo būklė, sveikata, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“ – pagerės jo sveikata, t. y. žmogus nustos šlubuoti, „Jaučiu pavojų, nes blaivėju“, „Tvarkingas žmogus išgeria iki dugno“, „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“ – kad tik nesaikingai vartodamas alkoholį, žmogus gali pritapti visuomenėje, išvengti gresiančios žalos ar nelaimės, t. y. visiškai nevertino pateiktos informacijos iš vidutinio vartotojo pozicijų.

Pareiškėjo nuomone, pateikta informacija (frazės) negali daryti poveikio vartotojams renkantis ar įsigyjant konkretų gėrimą, t. y. joje nepateikta esminė informacija, kuri paskatino ar (ir) galėjo paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl konkretaus alkoholinio produkto įsigijimo, taip pat ja nepasiekiamas komercinis tikslas rinktis būtent reklamuojamą produktą (nes joks konkretus produktas nereklamuojamas), o pavaizduoti pajuokiamieji piešiniai su sąmoningai iškraipytais būdingais bruožais neformuoja palankaus įvaizdžio, skatinančio tiesiogiai ar netiesiogiai vartoti alkoholį, t. y. nėra alkoholio reklamos buvimo fakto.

Nurodė, kad informacija nėra neteisinga ar klaidinanti pagal Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 11 punktą, kadangi joje pateikiami pripažįstami ir suprantami smulkiosios tautosakos žanrui priskiriami tekstai su ironišku požiūriu į alkoholio vartojimą.

Tvirtino, kad Departamentas informaciją vertino subjektyviai, vien lingvistiniu aiškinimu interpretavo frazes, neatsižvelgė nei į humoristinį su potekste turinį, nei į tikslą, t. y. nevertino jų pareiškėjo paaiškinime nurodytu aspektu – kaip šnekos tautosakos žanrui priskiriamų frazių, taip pat nevertino, kaip Bendrovės pateiktą žodinę ir vaizdinę informaciją vertina vidutinis vartotojas ir kaip ji veikia tą vartotoją, todėl Departamento pateikta užrašų ir vaizdų interpretacija nėra teisinga ir pagrįsta, o Nutarimas naikintinas.

Pažymėjo, kad Departamentas, atsižvelgęs į nustatytą atsakomybę švelninančią aplinkybę – pareiškėjas netrukdė tyrimui, skyrė minimalią AKĮ 34 straipsnyje 6 dalyje numatytą 10 000 Lt baudą. Tuo atveju, jei Nutarime pateiktos išvados būtų pripažintos teisingomis, pareiškėjas nurodė aplinkybes, kurios turėtų būti papildomai vertinamos ir skiriama mažesnė, nei įstatyme nustatytas minimumas, piniginė bauda, būtent tai, kad UAB „Senukų prekybos centras“ ant stalo indų (stikliukų ir jų rinkinių) pateikta informacija nėra sukėlusi jokių žalingų pasekmių, nuostolių ar žalos asmenims, prekių su paminėtais užrašais ir atvaizdais likučiai iš karto po patikrinimo buvo pašalinti, pareiškėjo atstovai laiku ir tinkamai teikė informaciją, Departamento reikalaujamus dokumentus, atvyko į paskirtą posėdį bei teikė paaiškinimus, jokių sunkinančių aplinkybių nenustatyta, žemutinė paskirtos sankcijos riba yra pakankamai griežta, be to, iki šiol labai jaučiamos ekonominės krizės pasekmės didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje statybinėmis medžiagomis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Senukų prekybos centras“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas padarė išvadą, kad Departamentas alkoholinių gėrimų reklamą per vidutinio vartotojo suvokimo prizmę vertino teisingai. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, jog vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo. Remiantis Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Tokia vidutinio vartotojo samprata formuojama ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (1998 m. liepos 16 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimas GUT Springenheine (C-210/96, Rink., p. I-004657)) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008; 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2716/2011). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008).

Teismas konstatavo, kad visi Nutarime nurodyti pažeidimai nustatyti pagrįstai, jie Nutarime yra pagrįsti ir aiškinami teisingai, teisingai aiškinamos ir teisės aktų nuostatos dėl to, kas laikytina reklama, kas laikytina klaidinančia reklama, todėl teismas sutiko su visais Nutarimo motyvais ir pažeidimų teisiniu kvalifikavimu.

Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimas yra išreikštas imperatyvia teisės norma ir iš esmės nereikalauja, kad, nustatant Įstatymo pažeidimą, būtų atliekamos papildomos apklausos ar tyrimai. Departamento darbuotojai yra kompetentingi specialistai, kurie turi teisę ir pareigą tyrimo metu įvertinti galimą AKĮ pažeidimą, todėl pareiškėjo teiginys, kad Departamentas, negavęs atsakymų iš keturių institucijų, o iš gautų nepagrįstai rėmėsi tik viena jam palankia išvada, atmestas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į skundžiamo Nutarimo turinį ir jo esmę, padaryta išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog Nutarime nėra nustatyta, kodėl pateikta informacija yra neteisinga ir klaidinanti, laikyti visiškai nepagrįstais. Nutarime kiekvienu atveju paaiškinta, kodėl reklama yra klaidinanti, kaip būtent dėl nurodytų aplinkybių ji gali paveikti vartotojų ekonominį elgesį.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad nevykdo didmeninės ir (ar) mažmeninės prekybos stipriaisiais alkoholiniais gėrimais, tačiau UAB „Senukų prekybos centras“ savo iniciatyva laikė ir pardavė paminėtas prekes, t. y. pateikė draudžiamą alkoholio reklamą ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus. Be to, Departamento darbuotojas 2011 m. birželio 20 d. patikrinimo metu nustatė, kad UAB „Senukų prekybos centras“ turi mažmeninės prekybos licenciją prekiauti alkoholiniais gėrimais, todėl teismas padarė išvadą, kad stikliukų ir bokaliukų pardavimas turi tiesioginę sąsają su licencija verstis alkoholinių gėrimų mažmenine prekyba.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis įvertinimas patvirtino, kad nagrinėjamu atveju yra abu draudžiamos reklamos elementai: pareiškėjo paskleistomis frazėmis siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui ir nurodytos frazės yra susijusios su pareiškėjo komercine veikla. Informacijos pateikimas ant pareiškėjo indų, skyriuje laikomų ir parduodamų prekių, yra viešai skleidžiama informacija, o pripažintos draudžiama alkoholio reklamos pateikimas yra draudžiamas ir už jį gali būti taikomos ekonominės sankcijos pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymą.

Pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 6 dalį, už šio įstatymo 29 straipsnio reikalavimų nesilaikymą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės baudžiami nuo dešimties tūkstančių litų iki penkiasdešimties tūkstančių litų bauda. Konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgus į šio įstatymo 34 straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Įstatymo 34 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas arba didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą, nutarime. Šiuo atveju UAB „Senukų prekybos centras“ už paminėto pažeidimo padarymą buvo skirta minimalaus dydžio – 10 000 Lt bauda, nes buvo atsižvelgta į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad Bendrovė pažeidimo nustatymui ir tyrimui netrukdė, pažeidimą padarė pirmą kartą. Teismas sutiko ir su Departamento išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog nagrinėjamu atveju neatsirado žalingų pasekmių, neturi reikšmės skiriant nuobaudą. Byloje taikytini įstatymai, reglamentuojantys reklamos draudimo pažeidimo kvalifikavimą, jokių pasekmių nereikalauja, kadangi minėto pažeidimo sudėtis teisės doktrinoje vadinama formaliąja pažeidimo sudėtimi, kurios konstatavimui jokios pasekmės reikšmės neturi. Įstatymas draudžia tokį elgesį patį savaime dėl to, jog įstatymų leidėjas pripažino, kad toks elgesys sukelia visuomenei neigiamas pasekmes.

Jokių išimtinių aplinkybių, kodėl būtina skirti mažesnę piniginę baudą nei Įstatymo 34 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalyse nustatytos minimalios piniginės baudos, Bendrovė teismui nenurodė, teisme tokios aplinkybės taip pat nebuvo nustatytos. Pareiškėjo pozicija, kad jo pateikta informacija nėra neteisinga ar klaidinanti, nes joje pateikiami pripažįstami ir suprantami smulkiosios tautosakos žanrui priskiriami tekstai su ironišku požiūriu į alkoholio vartojimą ir kad vidutinis vartotojas gali tokią informaciją įvertinti kritiškai ir ja netikėti, leido teismui daryti išvadą, kad UAB „Senukų prekybos centras“ iš esmės draudžiamos veiklos neatsisako, nesuvokia, kad tokia veikla yra prieštaraujanti įstatymo nuostatoms. Todėl padarė išvadą, kad paskirta minimali 10 000 Lt piniginė bauda Bendrovei nėra per didelė, ji proporcinga padarytam pažeidimui ir teisinga, todėl, teismo vertinimu, dar mažinti baudą nėra jokio pagrindo. Be to, UAB „Senukų prekybos centras“ nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog nurodyta baudos suma pareiškėjui yra nepakeliama finansinė našta.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 18 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Senukų prekybos centras“ apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2011 m. spalio 13 d. nutarimo, kuriuo UAB „Senukų prekybos centras“ paskirta 10 000 Lt bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9 ir 11 punktų pažeidimus. Šiuo nutarimu draudžiama alkoholio reklama pripažinta ant pareiškėjo parduotuvėje, indų skyriuje, laikytų ir parduotų prekių, skirtų alkoholiniams gėrimams gerti, esantys užrašai: „Į sveikatą“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą tų, kurie ją dar turi“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“, „Tvarkingas žmogus išgeria iki dugno“, „Jaučiu pavojų, nes blaivėju“, „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“.

Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde ginčija šių užrašų reklaminį pobūdį ir nesutinka su jam skirta ekonomine sankcija.

Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo (1997 m. vasario 13 d. ir 2004 m. sausio 26 d. nutarimus) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1586/2008, 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009, 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1003/2009, 2010 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010, 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-717/2010) praktiką ir aiškindamas Įstatyme pateiktą alkoholio reklamos sąvoką lingvistiniu, sisteminiu ir teleologiniu (atsižvelgiant į minėto įstatymo 1 straipsnyje nurodytą įstatymo paskirtį ir 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą „alkoholio kontrolės“ sąvoką) metodais, konstatavo, kad alkoholio reklamos sąvoką sudaro du elementai: informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas, ir tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog vertinant, ar tam tikra informacija yra alkoholio reklama, turi būti nustatyta, ar informacija siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui, susijusiam su alkoholio produktų vartojimu (žr., pavyzdžiui, 2004 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-604/2004). Aiškindamas AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą alkoholio reklamos draudimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs apie jame įtvirtinto draudimo absoliutų pobūdį (žr., pavyzdžiui, 2010 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010), taip pat pabrėžęs, kad juo draudžiamas ne tik skatinimas vartoti konkrečius alkoholio produktus, tačiau ir bet koks palankaus įvaizdžio formavimas, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantis vartoti alkoholį apskritai (žr., pavyzdžiui, 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant, ar konkrečiu atveju ginčo teiginiai sudaro alkoholio reklamą, reikia atsižvelgti į šių teiginių pateikimo būdą ir formą, jų galimą poveikį vartotojui, t. y. kaip šiuos teiginius galėjo suprasti vidutinis vartotojas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad vidutinio vartotojo samprata pateikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal kurią vidutinis vartotojas suprantamas kaip tam tikras standartas, hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės) vidurkis, kuriuo remiantis vertinama, ar pateikta informacija, atsižvelgiant į jos turinį bei pateikimo aplinkybes, gali klaidinti vidutinį vartotoją ir paveikti jo ekonominį elgesį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ,,vidutinis vartotojas“ bendrąja prasme reiškia protingai gerai informuotą, protingai atidų ir apdairų vartotoją (1998 m. liepos 16 d. sprendimas Gut Springenheide and Tusky C-210/96, Rink. p. I-4657, 31 punktas; 2000 m. sausio 13 d. sprendimas Estee Lauder C-220/98, Rink. p. I-117, 27 punktas; 2001 m. spalio 25 d. sprendimas Toshiba Europe C-112/99, Rink. p. I-7945, 52 punktas; 2002 m. spalio 24 d. sprendimas Linhart C-99/01, Rink. p. I-9375, 31 punktas; 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas P. A. C-44/01, Rink. p. I-3095, 55 punktas; kt.). Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje vidutinis vartotojas apibrėžiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Vidutinio vartotojo atidumo laipsnis konkrečiomis prekių ar paslaugų savybėmis gali būti skirtingas, atsižvelgiant į tam tikras prekių ar paslaugų rūšis ar kategorijas, tačiau ekonominis vidutinio vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą, jos savybes, kainą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje V. P. v. UAB „Tez Tour“, Nr. 3K-3-201/2010). Vidutinio vartotojo samprata taip pat pateikiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis byloje administracinėje Nr. A556-997/2008).

Teismas sutiko tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su atsakovo pozicija, kad ant pareiškėjo parduodamų indų (konkrečiai – stikliukų ir bokaliukų) pateiktos frazės yra reklama, kadangi jos skatina vartotojus pirkti ir vartoti alkoholinius gėrimus apskritai. Nors nei ant pačių indų, nei ant šių indų etikečių nėra nurodoma konkreti alkoholinio gėrimo rūšis, tačiau iš indų rūšies – stikliukai, bokaliukai, akivaizdu, kad jie skirti tik tam tikros rūšies alkoholiniams gėrimams gerti. Be to, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2011 m. birželio 20 d. patikrinimo metu nustatė, kad UAB „Senukų prekybos centras“ turi mažmeninės prekybos licenciją prekiauti alkoholiniais gėrimais, todėl apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad stikliukų ir bokaliukų pardavimas turi tiesioginę sąsają su licencija verstis alkoholinių gėrimų mažmenine prekyba.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nuomone, taip pat akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ginčo frazėmis formuojamas palankus alkoholinių gėrimų įvaizdis. Pateikti užrašai ir stilizuotas reklamos apipavidalinimas negali būti vertinamas per tautosakos prizmę, o turi būti vertinamas pagal tai, kokia informacija yra pateikiama apie alkoholinius gėrimus iš esmės. Ant pareiškėjo parduodamų indų esančia žodine informacija siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, susijusiems su alkoholio produktų vartojimu, skatinama pirkti alkoholinius gėrimus, kadangi tariamai jie suteikia tam tikrų pageidaujamų savybių, pagerina sveikatą, garantuoja socialinę sėkmę, gerina fizinę būklę, taip pat nurodant, kad tik vartojantis alkoholinius gėrimus žmogus laikomas tvarkingu, padoriu, būnant blaiviu kyla nelaimės. Tai akivaizdu iš pačių vartojamų frazių: „Į sveikatą“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą tų, kurie ją dar turi“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“, „Tvarkingas žmogus išgeria iki dugno“, „Jaučiu pavojų, nes blaivėju“, „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“, todėl jos laikytinos draudžiama reklama AKĮ 29 straipsnio 1 dalies prasme. Taip pat teismas pažymėjo, kad 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą, kuris pagal šio reglamento 1 straipsnio 2 dalį yra taikomas teiginiams apie maistingumą ir sveikatingumą, skelbiamiems maisto produktų, skirtų galutiniam vartotojui, komerciniuose pranešimuose – ženklinime, pateikime ar reklamoje (pagal 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 2 straipsnį maisto produktams priskiriami taip pat ir alkoholio produktai), 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas daugiau kaip 1,2 tūrio proc. alkoholio turintiems gėrimams pateikti teiginius apie sveikatingumą. Šis draudimas taikomas, nepaisant šių teiginių mokslinio pagrįstumo bei aplinkybių, kad tokius teiginius vartojantys maisto verslo operatoriai gali ir sugeba juos pagrįsti. Pagal šio reglamento 2 straipsnio 2 dalies 5 punktą „teiginys apie sveikatingumą“ – teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad esama ryšio tarp maisto produkto kategorijos, maisto produkto ar vienos jo sudedamųjų dalių ir sveikatos. Teisėjų kolegija pastebėjo, kad AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 7 punktu draudžiama reklama, apimanti informaciją apie alkoholio vartojimo sąsają su stimuliuojančiomis, raminančiomis ir kitomis gydomosiomis savybėmis, iš esmės atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 4 straipsnio 3 dalimi draudžiamą reklamą, apimančią teiginius apie sveikatingumą. Todėl padarė išvadą, kad tokios frazės kaip „Į sveikatą“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą tų, kurie ją dar turi“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“ yra ir teiginiai apie sveikatingumą 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 prasme.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu, kaip teigė pareiškėjas, bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008). Tai, kad, pareiškėjo manymu, ant jo parduodamų indų esantys užrašai yra humoristinio pobūdžio, reiškia ironišką bei pašiepiantį požiūrį į alkoholį vartojantį žmogų, nepatvirtina to, kad vidutinis vartotojas būtent taip ir suvokia šių užrašų prasmę. Kaip paminėta, ekonominis vidutinio vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą, jos savybes, kainą ir panašiai, o ne su tam tikra prekių ar paslaugų rūšimi ar kategorija. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos atliktu faktinių bylos aplinkybių vertinimu iš vidutinio vartotojo pozicijos ir padaryta išvada, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, jog vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą. Taip pat teisėjų kolegija pritarė atsakovo pozicijai, kad vidutinis vartotojas reklamą vertina pagal tai, ką reklamoje akivaizdžiai mato ir supranta, bei kokias momentines asociacijas jam kelia matomi vaizdiniai. Pati ironija, kuria remiasi pareiškėjas, ginčo frazėse nėra pakankamai aiškiai atskleista, ir tai sudaro akivaizdžias prielaidas dviprasmiškam reklamos interpretavimui. Kadangi ant paminėtų prekių pateikta informacija yra neadekvati alkoholinio gėrimo poveikiui žmogaus organizmui (visais atvejais alkoholis sukelia neigiamas pasekmes žmogaus organizmui), teismas sutiko su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad paminėta reklama, siejanti alkoholinių gėrimų vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, gydomosiomis savybėmis, palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą, yra neteisinga ir klaidinanti AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme.

Šalies argumentai

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl kai kurių jo pateiktų įrodymų.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėjo, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė. Teismas priimtą sprendimą tinkamai argumentavo ir pagrindė įrodymais, teisingai kvalifikavo ginčo santykius.

Teisėjų kolegija papildomai pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas doc. D. Zaikauskienės straipsnis „Nauji metai – nauji lapai“ nėra aktualus ginčo atveju, kadangi jis yra mokslinis darbas, skirtas pristatyti specifinį vaizdingųjų posakių porūšį – tradicinių patarlių perdirbinius, antipatarles, aptarti jų kūrimo ir funkcionavimo sferas, nustatyti esmines ypatybes bei išskirti struktūrinius kūrimo modelius. Pabrėžė, kad šiame moksliniame darbe tiriami perdirbti patarlių posakiai, tačiau ant pareiškėjo parduodamų indų pateikti užrašai nėra tikrųjų tautosakos patarlių perdirbiniai. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo pateikta Ekspertų grupės prie žurnalistų etikos inspektoriaus išvada taip pat nepanaikina AKĮ pažeidimo sudėties pareiškėjo veikoje, kadangi šioje išvadoje tirtas tik užrašų poveikis nepilnamečiams bei nurodoma, kad pareiškėjo prekių piešiniuose paskelbta informacija nepriskirtina neigiamą poveikį būtent nepilnamečiams darančios informacijos kategorijai. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Departamentas skundžiamu nutarimu pareiškėjui inkriminavo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9, 11 punktų reikalavimų pažeidimus ir neinkriminavo pažeidimo, draudžiančio reklamuoti alkoholį reklamoje, skirtoje vaikams ir paaugliams iki 18 metų. Todėl alkoholio reklamos galimas poveikis nepilnamečiams šioje byloje nevertintas.

Teismas pabrėžė, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v. Finland). Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo skundo motyvų, kurie yra atkartoti ir apeliaciniame skunde, detaliai jų nevertino.

Žemesnės instancijos teismas

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinio skundo nepatenkino, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

IV.

Pareiškėjas 2013 m. sausio 18 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad ABTĮ 156 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta 2012 m. spalio 18 d.) prašymui dėl proceso atnaujinimo padavimo nepraleistas. Teigia, jog teismas neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas (alkoholio reklamos sąvoką, pateiktą AKĮ 2 str. 4 d.) bei padarė neteisingą išvadą, kad ginčo frazės yra reklama, kuri pažeidžia AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9, 11 punktų reikalavimus. Teismas neleistinai plečiamai aiškino AKĮ 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą alkoholio reklamos sąvoką, nes reklama pripažino informaciją, kurios naudojimas nėra draudžiamas. Pažymi, jog vienas iš svarbiausių reklamos požymių – skatinimas įsigyti ir vartoti alkoholio produktus. Tačiau gali būti skleidžiama ir tokia informacija, kurią skleidžiant nėra siekiama skatinti tai daryti (pavyzdžiui, atkreiptinas dėmesys į ką nors), t. y. informacija nelaikytina reklama. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimą. Humoras – tai dažna bei patraukli prekės pateikimo strategija, o įmonės pateikta informacija ant prekių yra posakiai, naudojami žodinėje tradicijoje. Šiais tekstais per humoro prizmę siekiama parodyti alkoholį vartojančio asmens ydas bei daromą žalą jo sveikatai. Akivaizdu, kad pajuokimas, pašiepimas, ironija, sarkazmas yra ir tam tikra plačiai naudojama nesusitaikymo, protesto forma, kaip šiuo konkrečiu atveju parodomas asmuo, piktnaudžiaujantis alkoholiu, bei ydingos jo savybės. Pateiktoje informacijoje nėra jokio aiškaus skatinimo, susijusio su konkrečios rūšies alkoholio (degtinės ar kito gėrimo) įsigijimu ar vartojimu, nenurodyti konkrečiais prekių ženklais pažymėti alkoholio gaminiai, t. y. nėra specialaus reklamos tikslo, kuriuo siekiama pritraukti potencialius pirkėjus įsigyti ir (ar) vartoti konkrečius alkoholinius gėrimus. Pateikta informacija ne skatina įsigyti ir (ar) vartoti alkoholinius gėrimus, bet priešingai – per humoro prizmę, ironiškai parodo neigiamas asmens, vartojančio alkoholio produktus, savybes; joje nėra alkoholio reklamos sąvokoje įtvirtinto vieno iš svarbiausių elementų – informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, o tokio tikslo nesant, informacijos (ginčo frazių) reklama pripažinti negalima. Be to, alkoholio reklama – tai skelbiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla. Įmonė nevykdo nei didmeninės, nei mažmeninės prekybos stipriaisiais alkoholiniais gėrimais, t. y. tais gėrimais, kurių vartojimui skirti aptariami stalo indai. Aplinkybė, kad suteikta licencija prekiauti alkoholiniais gėrimais, savaime nereiškia, jog jis prekiauja stipriaisiais gėrimais ir jog prekyba aptariamais stalo indais turi tiesioginę sąsają su licencija. Nustatant ryšį tarp skleidžiamos informacijos ir jo komercinės, ūkinės ir finansinės veiklos, buvo remtasi tik prielaida, kad jis gali prekiauti stipriaisiais gėrimais. Pabrėžia, kad teismas padarė esminius materialinės teisės normos pažeidimus, nes neleistinai plečiamai aiškino AKĮ 2 straipsnyje nurodytą alkoholio reklamos sąvoką ir neteisingai pritaikė šio įstatymo 29 straipsnyje nustatytus specialius alkoholio reklamos ribojimus. Teismas, ginčo frazes pripažindamas reklama (nutartyje konstatavęs, jog pati ironija ginčo frazėse sudaro akivaizdžias prielaidas dviprasmiškam reklamos interpretavimui), nukrypo nuo Konstitucinio Teismo akcentuojamų principų, jog įmanomas ir kitokios, nereklaminio pobūdžio informacijos apie alkoholį skleidimas. Administracinių teisės pažeidimų bylose patraukto administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006). Taigi proceso atnaujinimas yra būtinas, be kita ko, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Pažymi, kad nesutinka su teismo išvada, jog frazės „Į sveikatą“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą tų, kurie ją dar turi“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“ yra ir teiginiai apie sveikatingumą. Teismas rėmėsi 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1924/2006, kuris nustato maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus (1 str. 2 d.), tačiau nereglamentuoja jų ne maisto prekėms (stikliukams ir bokaliukams). Neteisingas šio reglamento taikymas nulėmė neteisingą AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymą, ir nepagrįstai pripažinta ginčo frazėse esanti informacija draudžiama.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus (2 t., b. l. 1–5).

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Tokia išvada darytina įvertinus prašymo atnaujinti procesą šiuo pagrindu argumentus. Pažymėtina, kad aptariamo pagrindo taikymas sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl jau pateikto aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti. Kaip matyti, teismas, aiškindamas Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą alkoholio reklamos sąvoką, šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytus alkoholio reklamos ribojimus, rėmėsi tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuota nuoseklia praktika, taip pat Europos Sąjungos reglamentu. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktais teisės aiškinimo argumentais, nepagrindė, kad šis aiškinimas yra akivaizdžiai neteisingas. Kita vertus, pareiškėjo argumentai dėl teismo analizuojant faktines aplinkybes padarytų išvadų nepagrįstumo yra byloje esančių įrodymų įvertinimo klausimas, kuris yra ginčą iš esmės išsprendusio teismo, o ne prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva. Tai taip pat nepagrindžia šio proceso atnaujinimo pagrindo. Taigi prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra nepagrįstas.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėjas tokių įrodymų irgi nepateikė. Visų pirma, jo subjektyvus teismų praktikos interpretavimas savaime negali būti siejamas su aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu pagal jo taikymo prasmę. Be to, teismų praktika galima remtis tik tuo atveju, jei bylos yra analogiškos, t. y. identiškos ginčo faktinės aplinkybės, sprendžiant ginčą pritaikyta ta pati teisės norma. Pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinio teisės pažeidimo byla nėra analogiška šiai administracinei bylai. Prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat yra nepagrįstas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senukų prekybos centras“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė