Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Maškevičienė, sekretoriaujant Zitai Mockuvienei, dalyvaujant ieškovui G. R., atsakovo V. Š. atstovei advokatei Aušrai Bračiulienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. R. ieškinį atsakovui V. Š. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas G. R. ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo V. Š. 676 000 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pagal 2002-02-22 sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, kurią sudarė pagal 1993-12-23 paskolos sutartį ir pagal 1993-12-23 pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovas grąžins ieškovui 720 000 Lt skolą iki 2003-02-22. 2003-05-07 atsakovas grąžino dalį paskolos – 44 000 Lt. Atsakovas liko skolingas 676 000 Lt.

Atsakovas su pateiktu ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad jokių pinigų nesiskolino ir 2002-02-22 jų negavo, o prie ieškinio pridėta 2002-02-22 sutartis yra suklastota ir negaliojanti.

Teismo posėdyje ieškovas nurodė, kad atsakovas jam per metus žadėjo grąžinti 720 000 Lt, tačiau 720 000 Lt nebuvo perduota atsakovui. 2002-02-22 sutartis buvo sudaryta atsiradusiems nuostoliams dėl 1993 metais sudarytų sutarčių padengimo. Didelė suma atsirado dėl palūkanų. 20 000 JAV dolerių (44 000 Lt) atsakovas sumokėjo, tačiau, ieškovo teigimu, tai ne paskolos suma, o palūkanos. Pirkimo–pardavimo sutarties neįregistravo, nes to prašė V. Š..

Atsakovo atstovė nurodo, jog su ieškiniu nesutinka, ieškovas paskolos neįrodė. Pagal 2002 m. sutartį nebuvo perduoti pinigai. Ieškovas nesugeba paaiškinti, iš kur susidaro skolos suma. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad G. R. grąžinti 230 000 Lt. Atsakovas neginčija, kad pagal 1993-12-23 sutartį gavo 100 000 JAV dolerių. Prašo ieškinį atmesti.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2002-02-22 sutartyje, sudarytoje tarp ieškovo G. R. ir atsakovo V. Š., nurodyta, kad vadovaujantis 1993-12-23 paskolos sutartimi ir 1993-12-23 pirkimo–pardavimo sutartimis, registro Nr. 2-5913 ir 2-5914, V. Š. yra skolingas G. R. 720 000 Lt. Minėtoje sutartyje numatyta, kad skolą V. Š. įsipareigoja grąžinti per metus laiko nuo šios sutarties pasirašymo datos (b. l. 6). 2003-12-23 sutartyje nurodyta, kad G. R. paskolino V. Š. 100 000 JAV dolerių 6 mėnesių laikotarpiui, t. y. iki 1994-06-23. Užstatui už paskolą V. Š. pardavė R. Š. kavinę su įranga, esančią (duomenys neskelbtini), ir P. autoservisą su įranga, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį V. Š., notariškai patvirtinant pirkimo–pardavimo aktus (baudžiamoji byla Nr. 10-9-037-08, b. l. 5, 24–27). Minėtos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys Registrų centre užregistruotos nebuvo. Vadovaujantis 1964 m. liepos 7 d. Civilinio kodekso 149 straipsnio 2 dalimi, jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu, t. y. ieškovas minėtų pastatų nuosavybės teise neįgijo. Šalys neginčija, kad turtas nebuvo įregistruotas ir jį įgijo tretieji asmenys.

LR CK 6.193 str. numato, kad aiškinant sutartis, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties tekstu, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę bei jos sudarymo aplinkybes, į šalių elgesį po sutarties sudarymo. Tai reiškia, kad tikrasis sutarties turinys pirmiausia nustatomas remiantis tikraisiais šalių ketinimais, o ne vien rašytiniu, pažodiniu sutarties tekstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000-04-03 nutartis civilinėje byloje, kurioje AB Turto bankas v. UAB ,,Vaidluvė“, Nr. 34-3-406/2000), ir, teismas, įvertinęs anksčiau paminėtas aplinkybes, konkrečios bylos atveju turi diskreciją nustatyti, kokią sutartį šalys turėjo omenyje iš tikrųjų, o esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę teikti būtent tikriesiems šalių ketinimams, kuriuos jos turėjo omenyje sudarydamos sutartį. Jeigu teismas nustato, kokią sutartį šalys turėjo omenyje, ir ši sutartis atitinka esmines sąlygas, reikalingas jai konstatuoti, būtent tokia sutartis ir laikytina sutartimi, kurią šalys turėjo omenyje.

Nagrinėjamo ginčo atveju teismas, įvertinęs visas faktines bylos aplinkybes, nustatė, kad pagal minėtą 2002-02-22 sutartį nors ir nurodyta atsakovo skola ieškovui yra 720 000 Lt, tačiau iš tiesų abi šalys pripažino, kad 2002-02-22 sutartis buvo sudaryta siekiant užtikrinti 1993-12-23 paskolos sutartį, t. y. 2002-02-22 sutartimi ieškovas neperdavė joje nurodytų 720 000 Lt, o atsakovas jų negavo. Šalys neginčija 1993-12-23 paskolos sutartimi perduotų ir gautų 100 000 JAV dolerių, todėl konstatuotina, kad ginčas iš esmės vykta dėl šia sutartimi perduotų pinigų bei šalių pasirašyta sutartis atitiko esmines paskolos sutarties sąlygas, kurios dalykas buvo užsienio valiuta – JAV doleriai.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-09 nutartis Nr. 3K-3-595/2008), konstatuoja esant būtinybę šioje byloje ginti viešąjį interesą – imperatyvių įstatymo normų, nustatančių užsienio valiutos naudojimą Lietuvos Respublikoje, laikymosi užtikrinimą. Teismas pažymi, kad asmenų laisvė sutartimis nustatyti tarpusavio įsipareigojimus nėra absoliuti, nes sutarties šalių valios autonomija yra ribojama imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (LR CK 6.157 str. 1 d.; 1964 m. LR CK 4 str. 1 d.). Taigi sutarties teisėtumas yra būtina jos galiojimo sąlyga. Byloje nustatyta, jog ieškovas ir atsakovas (fiziniai asmenys) 1993-12-23 sudarė paskolos sutartį, kurios dalykas buvo užsienio valiuta – JAV doleriai. Sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 184 str. nustatyta, kad piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos Lietuvos Respublikos valiuta (t. y. litais), o įstatymų nustatytais atvejais piniginės prievolės gali būti išreiškiamos ir vykdomos ir užsienio valiuta.

Užsienio valiutos naudojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje reglamentuoja 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymas. Paskolos sutarčių sudarymo metu galiojo imperatyvioji Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 str. 3 d. nuostata, nustačiusi subjektus, turinčius teisę atlikti operacijas, įskaitant paskolų teikimą, užsienio valiuta – tokias operacijas turėjo teisę atlikti tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą. Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos šalių – fizinių asmenų – sudaryta paskolos sutartis tokio imperatyvaus įstatymo reikalavimo neatitiko. Remiantis sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 47 str. 1 d., sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Toks pat sandorio negaliojimo pagrindas (imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja) yra nustatytas ir 2000 m. LR CK 1.80 str. 1 d., todėl, vadovaudamasis LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 4 d. ir nurodytais argumentais, teismas konstatuoja, kad šalių sudaryta paskolos sutartis yra niekinė ir negalioja nuo jos sudarymo momento (1964 m. LR CK 47 str. 1 d., 59 str. 1 d.).

Ieškovas teisminės gynybos kreipėsi 2009-04-07 – galiojant 2000 m. LR CK. Vadovaujantis LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d., sandoriams, pripažintiems negaliojančiais, 2000 m. LR CK įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti, taikomos 2000 m. LR CK taisyklės dėl sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi, pripažinus niekine ir negaliojančia šalių sudarytą paskolos sutartį, remiantis 2000 m. LR CK 1.80 str. 2 d. ir 6.145 str. 1 d., atsakovas privalo grąžinti ieškovui visą pagal šitą sutartį gautą sumą pagal tuo metu galiojusį JAV dolerio ir Lietuvos Respublikos lito kursą. Šiuo atveju atsakovas turi grąžinti ieškovui 400 000 Lt (100 000 JAV dolerių x 4). Tačiau Baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-037-08 bei 2009-03-17 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad V. Š. dalį skolos pagal 1993-12-23 sutartį grąžino. Pats G. R. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad dalį lėšų – apie 22 000 JAV dolerių – V. Š. 1993 m. jam grąžino kaip palūkanas, vėliau dar yra sumokėjęs apie 18 000 Lt grynaisiais pinigais. Taip pat G. R. ir liudytojas A. Z. parodė (tą patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu pateikta 2003-05-07 skolos perkėlimo sutartis Nr. (7.19-52-03) bei 1997-11-27 turto pardavimo iš varžytynių aktas vykdomojoje byloje Nr. 2-1120), kad dalį paskolintų lėšų V. Š. grąžino padengdamas G. R. įmonės „Domus“ įsiskolinimą 44 000 Lt, bei A. Z. motinos įsiskolinimą bankui – 20 000 JAV dolerių. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad atsakovas dalį skolos – 230 000 Lt – pagal 1993-12-23 sutartį grąžino ieškovui (b. l. 44–47).

Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovo ir atsakovo sudaryta 1993-12-23 sutartis pripažįstama niekine ir negaliojančia, todėl taikytina restitucija, atsakovui priteistina gauta ir negrąžinta paskolos dalis – 170 000 Lt (400 000 Lt–230 000 Lt).

Vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d. bei 6.210 str., atsakovas privalo mokėti įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas pažymi, kad procesinių palūkanų paskirtis yra operatyvaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, todėl, pripažinus šalių sandorį niekiniu ir pritaikius restituciją – priteisus ieškovui jo perduotus pagal sandorį atsakovui pinigus, vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., tenkintinas ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.Todėl iš atsakovo ieškovui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo 2009-04-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovui priteisus gautą ir negrąžintą paskolos dalį, iš atsakovo priteistina dalis ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų– 2690 Lt žyminio mokesčio (CPK 93 str. 2 d.).

Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos atsakovui Klaipėdos apygardos teismo 2009-11-27 nutartimi (b. l. 28–30) ieškovo reikalavimui užtikrinti, paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 5 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovo G. R. ir atsakovo V. Š. 1993-12-23 paskolos sutartį dėl 100 000 JAV dolerių niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Taikyti restituciją ir iš atsakovo V. Š. ieškovui G. R. priteisti gautą ir negrąžintą paskolos dalį – 170 000 Lt.

Priteisti iš atsakovo V. Š. ieškovui G. R. 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009-04-07 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 2690 Lt žyminio mokesčio.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos apygardos teismo 2009-11-27 nutartimi atsakovui V. Š., palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.