Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-08-17 · Administracinė byla Nr. AS-520-387-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2012-04-25Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2012-08-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-08-17
Bylos Nr.
AS-520-387-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01130-2012-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Artūras Drigotas, Dalia Višinskienė (pran.)
Pareiškėjas
R. L.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS520-387/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01130-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.1; 63.3.4; 79.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. rugpjūčio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. L. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja R. L. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. balandžio 20 d. pateikė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) pripažinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba) veiksmus nagrinėjant pareiškėjos 2012 m. vasario 3 d. prašymą Nr. GS-234 neteisėtais ir nepagrįstais; 2) panaikinti kaip neteisėtus ir nepagrįstus Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. kovo 16 d. rašto Nr. 1SS-(7.5)-515 (toliau – ir Raštas) dalį – antrąją pastraipą, kurioje išdėstytas teiginys, kad Nacionalinė žemės tarnyba į pareiškėjos keliamą klausimą išsamiai atsakė 2011 m. vasario 2 d. raštu Nr. lSS-(3.5)-253, bei žodžius „pakartotinis” pirmojoje pastraipoje ir „pakartotinai” trečiojoje pastraipoje; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą pateikti pareiškėjai per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjos 2012 m. vasario 3 d. prašyme Nr. GS-234 nurodytą pažymą tik su konkrečia informacija (duomenimis), ar ji buvo įgalioto viešojo administravimo subjekto informuota raštu iki 2003 m. gruodžio 31 d. apie jos tėvo A. B. nuosavybės teisę į Veisiejų m. kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi pareiškėjos R. L. skundą atsisakė priimti.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsniu ir nustatė, jog pareiškėjos skundo pirmasis reikalavimas pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais viešojo administravimo subjekto veiksmus neatitinka minėtų ABTĮ nuostatų, tokio reikalavimo patenkinimas nesukeltų pareiškėjai realių teisinių pasekmių, todėl jį atsisakė priimti.

Nustatė, jog pareiškėja 2012 m. kovo 1 d. kreipimesi Nr. 1GS-455 prašė Nacionalinės žemės tarnybos jai pateikti informaciją, nurodytą 2012 m. vasario 3 d. prašyme 1GS-234, t. y. vien tik informaciją (duomenis), ar pareiškėja buvo viešojo administravimo subjekto informuota raštu iki 2003 m. gruodžio 31 d. apie jos tėvo A. B. nuosavybės teises į Veisiejų m. kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą. Teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 41 punkto nuostatas, konstatavo, jog atsakymas į tokio pobūdžio prašymą nėra administracinis sprendimas ir teismas negali panaikinti tokio rašto, dėl to pareiškėjos antrąjį reikalavimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Šalies argumentai

Dėl trečiojo skundo reikalavimo pirmosios instancijos teismas pasakė, jog tokį patį reikalavimą ji buvo suformulavusi ir 2012 m. vasario 3 d. prašyme atsakovui. Nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. 1-2212-331/2011 pareiškėja taip pat prašė įpareigoti atsakovą pateikti tokią pačią informaciją; pastarojoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. sausio 20 d. nutartimi (administracinėje byloje A858-251/2012) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartyje yra konstatuota, kad atsakovo pateikta informacija rodo, jog pareiškėja nebuvo informuota apie A. B. nuosavybės teises į Veisiejų k. žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą ir toks ginčas nekyla. Vadinasi, tuo ginčas dėl pareiškėjos reikalavimo pateikti trečiuoju skundo reikalavimu prašomą informaciją buvo išspręstas galutinai. Nurodė, jog toje pačioje nutarties pastraipoje kolegijos padaryta išvada dėl pareiškėjos teisės kreiptis papildomai reiškia kreipimąsi dėl kitos konkretesnės informacijos, o ne tos pačios informacijos pateikimo.

III.

Pareiškėja R. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde išdėstyti šie argumentai:

Byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Nurodo, jog šioje byloje skundo priėmimo klausimą sprendė ta pati teisėja, kuri anksčiau nagrinėjo pareiškėjos 2011 m. kovo 2 d. skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir atmetė jos skundą. Mano, jog tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Jei teismas nustatė, kad skunde neaiškiai suformuluoti reikalavimai, skundas neatitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti (ABTĮ 37 straipsnio l dalis). Pareiškėja sutinka su teismo motyvu, kad pareiškėjos skundo pirmojo reikalavimo formuluotė pripažinti neteisėtais ir nepagristais viešojo administravimo subjekto veiksmus neatitinka ABTĮ 88 straipsnyje numatytų teismo galimų priimti sprendimų, todėl reikalavimas atmestinas, ir atsisako pirmojo savo reikalavimo.Nesutinka su teismo motyvu, jog atsakymas į tokio pobūdžio pareiškėjos prašymą nėra administracinis sprendimas ir teismas negali panaikinti tokio rašto, dėl to pareiškėjos antrąjį reikalavimą atsisakytina priimti kaip nagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pareiškėja nurodo, jog 2012 m. vasario 3 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu (2012 m. vasario 3 d. raštas Nr. GS-234) atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus (pateikti jos prašomą informaciją valstybės įstaigos išduoto oficialaus dokumento – pažymos – forma), kas atitinka VAĮ 2 straipsnyje nustatytą prašymo sąvokos apibrėžimą. Teigia, jog neprašė priimti administracinio sprendimo, o prašė atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus. Pareiškėja nurodo, jog neprašo panaikinti viso Nacionalinės žemės tarnybos rašto, o tik jo dalį (neteisėtai, nepagrįstai įterptą vieną sakinį su klaidinančiu neatitinkančiu tikrovės teiginiu, kad pareiškėja buvo išsamiai informuota Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. vasario 2 d. raštu Nr. lSS-(3.5)-253) ir prašo panaikinti nepagrįstai, neteisėtai atsakyme pavartotus klaidinančius žodžius „pakartotinis”, „pakartotinai”. Mano, jog atsakovas melagingu teiginiu atliko neteisėtus veiksmus. Yra įsiteisėjęs LVAT sprendimas dėl valstybinio administravimo subjekto atsisakymo atlikti veiksmus ir dėl to konstatuota galimybė pareiškėjai dar kartą kreiptis į atsakovą su prašymu dėl konkretesnės jos prašomos informacijos pateikimo, o šis pareiškėjos skundas yra dėl valstybinio administravimo subjekto veiksmų teisėtumo, nes veiksmas atliktas (informacija rašte pateikta), bet įterpta neprašyta ir neatitinkanti tikrovės informacija ir todėl veiksmas negali būti laikomas teisėtu. Teigia, jog bylos netapačios, šalys tos pačios, bet bylų dalykai skirtingi, vienos bylos dalykas – ginčas dėl atsisakymo atlikti veiksmus, kitos bylos dalykas – dėl veiksmų teisėtumo.Teismas netinkamai citavo LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartį. Pareiškėja mano, jog, jeigu Nacionalinės žemės tarnybos pateikta pareiškėjai informacija būtų buvusi pateikta tinkamai, t. y. nepažeidžiant įstatymų, įstatymų nustatyto turinio ir formos, LVAT savo nutartyje nebūtų konstatavęs pareiškėjai galimybės „dar kartą kreiptis į atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu dėl konkretesnės jos prašomos informacijos pateikimo”. Nurodo, kad LVAT nustatė, jog ginčo nėra, kad įgaliotas viešojo administravimo subjektas pretendentės neinformavo iki 2012 m. gruodžio 31 d., bet mano, kad teismas taip pat turi pareigą ex officio patikrinti, ar Nacionalinės žemės tarnybos atsakymas pareiškėjai į jos prašymą nepažeidžia viešojo intereso įvykdyti valstybės piliečiams duoto įsipareigojimo atkurti nuosavybės teises į neteisėtai nacionalizuotą žemę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria teismas pareiškėjos R. L. skundą atsisakė priimti.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., administracinės bylos Nr. AS556-341/2009, AS63-404/2009, AS492-54/2012, kt.), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles. Teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų.

Reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui išvardyti ABTĮ 23 bei 24 straipsniuose. ABTĮ 23 straipsnio 2 dalyje yra numatyti reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo turiniui. Pagal šiuos reikalavimus skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442–30/2011). Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (LVAT 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62–254/2011).

Pažymėtina, jog pareiškėja atskiruoju skundu atsisako savo pirmojo skundo reikalavimo pripažinti Nacionalinės žemės tarnybos veiksmus nagrinėjant pareiškėjos 2012 m. vasario 3 d. prašymą Nr. GS-234 neteisėtais ir nepagrįstais, todėl teisėjų kolegija dėl šio reikalavimo nepasisakys. Taigi šios bylos nagrinėjimo dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundo antrąjį ir trečiąjį reikalavimus, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, pareiškėja skundu siekia panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. kovo 16 d. rašto Nr. 1SS-(7.5)-515 dalį – antrąją pastraipą, kurioje išdėstytas teiginys, kad Nacionalinė žemės tarnyba į pareiškėjos keliamą klausimą išsamiai atsakė 2011 m. vasario 2 d. raštu Nr. lSS-(3.5)-253, bei žodžius „pakartotinis” pirmojoje pastraipoje ir „pakartotinai” trečiojoje pastraipoje. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

ABTĮ nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15 straipsnis, 22 straipsnis, 88 straipsnis). ABTĮ 2 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, darytina išvada, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pvz., LVAT 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012 ir kt.).

Iš pareiškėjos skundo (b. l. 2-4) bei atskirojo skundo (b. l. 27) argumentų matyti, jog pareiškėja skundžia ne visą Raštą, o tik konkretų sakinį bei žodžius, t. y. antrąją pastraipą, kurioje išdėstytas teiginys, kad Nacionalinė žemės tarnyba į pareiškėjos keliamą klausimą išsamiai atsakė 2011 m. vasario 2 d. raštu Nr. lSS-(3.5)-253, bei žodžius „pakartotinis” pirmojoje pastraipoje ir „pakartotinai” trečiojoje pastraipoje. Atskirajame skunde pareiškėja dar kartą pabrėžia, jog ji nesiekia panaikinti viso Nacionalinės žemės tarnybos Rašto, o tik jo dalį.

Pažymėtina, jog pareiškėjos ginčijama Rašto dalimi nėra išsprendžiamas klausimas dėl teisių ar pareigų pareiškėjai, jame yra suteikiama informacija be privalomo pobūdžio patvarkymų, t. y. tokia informacija tiesiogiai nesukuria pareiškėjai ar kitiems asmenims teisių ar pareigų, ja nėra pritaikomos poveikio priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius (žr. LVAT 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012 ir kt.). Vadovaujantis LVAT praktika, pastebėtina, jog teisme yra nagrinėtinos administracinės bylos dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo; teisės aktai turėtų būti suprantami kaip tokie teisės aktai arba veiksmai, kurie sukuria asmenims teisines pasekmes; nesant dokumente viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, šis dokumentas nedaro įtakos asmens teisėms ir pareigoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-613/2008).

Įvertinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos skundžiama atskira Rašto dalis bei atskiri Rašte išdėstyti žodžiai pagal savo turinį nėra individualus administracinis sprendimas, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundo antrąjį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teismų.

Trečiuoju skundo reikalavimu pareiškėja prašo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą pateikti pareiškėjai per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjos 2012 m. vasario 3 d. prašyme Nr. GS-234 nurodytą pažymą tik su konkrečia informacija (duomenimis), ar ji buvo įgalioto viešojo administravimo subjekto informuota raštu iki 2003 m. gruodžio 31 d. apie jos tėvo A. B. nuosavybės teisę į Veisiejų m. kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti šį pareiškėjos skundo reikalavimą, nurodydamas, jog tokį patį reikalavimą ji buvo suformulavusi ir 2012 m. vasario 3 d. prašyme atsakovui, ir šis ginčas galutinai jau buvo išspręstas.

Pastebėtina, jog ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo).

Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-251/2012 (b. l. 17-21) išsprendė bylą, kurioje pareiškėja R. L., be kita ko, taip pat kėlė klausimą, ar ji buvo įgalioto viešojo administravimo subjekto informuota raštu iki 2003 m. gruodžio 31 d. apie jos tėvo A. B. nuosavybės teises į Veisiejų m. kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą. Pastarojoje nutartyje LVAT konstatavo, jog „atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. vasario 2 d. atsakyme Nr. 1SS-(3.5)-253, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, atsiliepime į apeliacinį skundą pateikta informacija leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad pareiškėja R. L. nebuvo informuota apie A. B. nuosavybės teises į Veisiejų m. kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą. Šią aplinkybę patvirtino ir atsakovo atstovas apeliacinio teismo posėdžio metu. Taigi byloje ginčas nekyla dėl to, kad pareiškėjai nebuvo pranešta apie A. B. nuosavybės teises į Veisiejų m. kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą. Be to, pažymėtina, jog byloje nėra pateikta argumentų, leidžiančių teigti, kad pareiškėja negalėtų dar kartą kreiptis į atsakovą su prašymu dėl konkretesnės jos prašomos informacijos pateikimo“. Toje pačioje nutartyje LVAT teisėjų kolegija konstatavo, jog „<...> nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pateikti R. L. per mėnesį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos jos 2010 m. gruodžio 21 d. skunde Nacionalinės žemės tarnybai prašytą informaciją, t. y. ar pretendentė buvo įgalioto viešojo administravimo subjekto informuota raštu iki 2003 m. gruodžio 31 d. apie jos tėvo A. B. nuosavybės teises į Veisiejų m. kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą, nes tokia informacija pareiškėjai yra pateikta ginčijamoje Rašto dalyje“.

Taigi, kaip matyti iš aptartos LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A858-251/2012, klausimas, ar pareiškėja R. L. buvo įgalioto viešojo administravimo subjekto informuota raštu iki 2003 m. gruodžio 31 d. apie jos tėvo A. B. nuosavybės teises į Veisiejų m. kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą, yra išspręstas – pareiškėjai R. L. nebuvo pranešta apie A. B. nuosavybės teises į Veisiejų m. kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą. Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-251/2012 taip pat konstatuota, jog „byloje nėra pateikta argumentų, leidžiančių teigti, kad pareiškėja negalėtų dar kartą kreiptis į atsakovą su prašymu dėl konkretesnės jos prašomos informacijos pateikimo“.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjos teiginį, jog nagrinėjamos bylos ir minėtos administracinės bylos Nr. A858-251/2012 dalykai nesutampa. Pažymėtina, jog vertinant, ar dviejų skundų dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir gynybos būdas. Naujoje byloje turi būti nurodomos aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalyku ankstesnėje administracinėje byloje. Nagrinėjamu atveju ankstesnėje administracinėje byloje Nr. A858-251/2012 pareiškėja reikalavo nustatyti, ar ji buvo įgalioto viešojo administravimo subjekto informuota apie jos tėvo A. B. nuosavybės teises į Veisiejų m. kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą. Iš nagrinėjamoje byloje paduoto pareiškėjos skundo matyti, jog ji prašo teismo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą pateikti pareiškėjai per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjos 2012 m. vasario 3 d. prašyme Nr. GS-234 nurodytą pažymą tik su konkrečia informacija (duomenimis), ar ji buvo įgalioto viešojo administravimo subjekto informuota raštu iki 2003 m. gruodžio 31 d. apie jos tėvo A. B. nuosavybės teisę į Veisiejų m. kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėja, besikreipdama į atsakovą tuo pačiu klausimu, t. y. dėl įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą pateikti pareiškėjai per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjos 2012 m. vasario 3 d. prašyme Nr. GS-234 nurodytą pažymą tik su konkrečia informacija (duomenimis), ar ji buvo įgalioto viešojo administravimo subjekto informuota raštu iki 2003 m. gruodžio 31 d. apie jos tėvo A. B. nuosavybės teisę į Veisiejų m. kaimų žemę įrodančių dokumentų nepakankamumą, prašo ne konkretesnės, o tos pačios informacijos pateikimo.

Įvertinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis, pagrįstai atsisakė priimti trečiąjį pareiškėjos skundo reikalavimą, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Pareiškėja atskirajame skunde taip pat teigia, kad skundžiama nutartis yra priimta šališkos ir suinteresuotos teisėjos, todėl yra naikintina.

ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) numato, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu.

Teismų praktikoje yra nustatyta, jog teisėjui pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2012 ir kt.). Todėl pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės – teisėja jau susiformavo požiūrį į bylą – nėra pagrindas savaime abejoti teisėjos nešališkumu. Teisėjas gali būti nušalinamas ar nusišalinti nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo nešališkumo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisinių pagrindų, nurodytų ABTĮ 47 straipsnyje teisėjai nusišalinti, o taip pat ir abejoti jos nešališkumu, dėl ko nutartis turėtų būti naikinama, nenustatyta.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos medžiagą, pareiškėjos pateiktus argumentus, bylos aplinkybes bei padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjos skundo priimtinumo. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, todėl skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir jos panaikinti nėra pagrindo.

Dėl nurodytų aplinkybių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjos R. L. atskirasis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. L. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasRomanas KlišauskasDalia Višinskienė