Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Burbulienės ir Rasos Bartašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. K. ir S. K. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3-215/2017 pagal ieškovų G. K. ir S. K. ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovei L. V., tretiesiems asmenims Mažeikių rajono savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl dalies žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir pagal atsakovės L. V. priešieškinį ieškovams G. K. ir S. K., tretiesiems asmenims Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir akcinei bendrovei SEB bankui dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir nekilnojamųjų daiktų atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantų (ieškovų) G. K. ir S. K. apeliacinis skundas netenkinamas

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Byloje kilo ginčas dėl žemės sklypo atidalinimo būdo ir ribų, taip pat yra ginčas dėl likusios bendrojoje dalinėje nuosavybėje žemės sklypo dalies naudojimosi tvarkos nustatymo bei dėl nekilnojamųjų daiktų atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo nustatyta pagal atsakovės priešieškinį žemės sklypo naudojimosi tvarka bei padalinti nekilnojamieji daiktai. Ieškovai iš esmės apeliacinį skundą grindžia vieninteliu argumentu, jog patenkinus atsakovės priešieškinį yra keičiamos nusistovėjusios daugiau kaip 10 metų ribos, kurios tarp šalių yra suderintos ir notarine tvarka patvirtintos 2006 m. gegužės 30 dienos sutartimi. Nurodo, kad atsakovės pateiktas ir teismo sprendimu patvirtintas naudojimosi žemės sklypu planas pažeidžia ieškovų interesus, užkerta ieškovams kelią vystyti jų nuosavybės teise valdomą žemės sklypo plotą, formuojant atskirus žemės sklypus. Taip pat teigia, jog nekilnojamuosius daiktus, ypatingai šulinį, priskyrus atsakovei, yra apribotos ne tik jų, bet ir hipotekos kreditoriaus AB SEB banko teisės ir teisėti interesai. Su šiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Byloje nustatyta, kad 2004 m. balandžio 15 d. žemės sklypo ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas G. K. su sutuoktine S. K. ir V. G. su sutuoktine A. G. lygiomis dalimis nusipirko 0,4575 ha žemės sklypą su jame esančiais pastatais: gyvenamuoju namu ir pagalbinio ūkio statiniais bei kitais kiemo statiniais, esantį (duomenys neskelbtini). 2006 m. gegužės 30 d. sutartimi V. G. ir A. G. pardavė ieškovams G. K. ir S. K. dar 6465/45750 dalis 0,4575 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Ta pačia sutartimi sutarties šalys nustatė naudojimosi bendru turtu tvarką – nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka bei naudojimosi žemės sklypais tvarka, kad V. ir A. G. naudosis žemės sklypu, plane pažymėtu Nr. 2, o G.ir S. K. – žemės sklypu, plane pažymėtu Nr. 1 (1 t., b. l. 11). 2010 m. rugsėjo 20 d. V. ir A. G. dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. 2-3114 perleido savo nuosavybės teises į žemės sklypo su statiniais dalis, esančius (duomenys neskelbtini), atsakovei L. V. Ieškovams patikslinus ieškinio reikalavimus, nustatyta, jog ginčo šalys yra nekilnojamojo turto, t. y. 0,3575 ha žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovei L. V. priklauso 16410/45750 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalys, o ieškovams G. K. ir S. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise – 19340/45750 to paties sklypo dalys. Ginčo šalims taip pat bendrosios dalinės nuosavybės teisė priklauso žemės sklype esantys statiniai – gyvenamasis namas, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), ieškovams G. K. ir S. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise – 54/100 gyvenamojo namo dalys; atsakovei L. V. – 46/100 gyvenamojo namo dalys; bei ieškovams ir atsakovei priklauso po 1/2 dalį kitų statinių: pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastato – malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (šulinio, lauko tualeto), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). (1 t., b. l. 11). 2012 m. sausio 24 d. bendrasavininkiai L. V. ir G. K. sutiko su bendrai valdomo sklypo ribomis, žemės sklypo plane pažymėti sklype esantys statiniai, kūdra (2 t., b. l. 105-106).

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo

Apeliantai vienu iš apeliacinio skundo argumentų teigia, jog pirmosios instancijos teismas, patenkindamas atsakovės priešieškinį ir nustatydamas tik naudojimosi žemės sklypu tvarką, o ne atidalindamas dalį žemės sklypo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir po atidalijimo likusiai daliai nustatydamas naudojimosi žemės sklypu tvarką, taip kaip prašė atsakovė, iš esmės perdalino žemės sklypą ir pakeitė nusistovėjusios daugiau kaip 10 metų ribas, kurios tarp šalių buvo suderintos ir notarine tvarka patvirtintos 2006 m. gegužės 30 d. sutartimi. Toks teismo sprendimas pažeidė, anot ieškovų, jų interesus, užkirto ieškovams kelią vystyti jų nuosavybės teise valdomą žemės sklypo plotą, formuojant atskirus žemės sklypus. Su šiuo apeliantų argumentu, teisėjų kolegija nesutinka ir pasisako dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų ir jų parinkimo.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalis numato, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Civilinio kodekso 4.80 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Civilinio kodekso 4.81 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Šis aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad civiliniame kodekse yra įtvirtinti du skirtingi bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai: naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis) ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Kokį iš dviejų būdu parinkti, esant nesutarimui tarp šalių, kai šalys reiškia skirtingus reikalavimus, kiekvienu atveju sprendžia teismas individualiai pagal bendraturčių ieškinį, atsižvelgdamas į esamas aplinkybes.

Nors kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė turi būti teikiama atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, nes taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009; kt.), tačiau ši nuostata taikoma, kai nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Tuo atveju, kai nustatoma, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu.

Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-213/2011; kt.).

Ieškovai ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė atidalinti dalį žemės sklypo iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove, o daliai žemės sklypo nustatyti naudojimosi tvarką. Atsakovė priešieškiniu prašė nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų ieškinio, patikslinto ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimus, teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką analogiškose bylose, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog ieškovų pateiktas žemės sklypo atidalinimo Projektas yra komplikuotas, padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, praktiškai yra neįmanomas. Be to, padalinimo Projektas neatitinka teisės aktų reikalavimų, užtikrina tik ieškovų interesus ir pažeidžia atsakovės interesus dėl žemiau nurodytų motyvų.

Pirma, pagal teismui pateiktą žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo (padalijimo) projektą, ieškovai atsidalindami iš bendrosios dalinės nuosavybės siekia ne tik atidalinti jiems tenkančią sklypo dalį bet ir atidalinamame sklype suformuoti tris atskirus sklypus, nors jau 2014 m. vasario 27 d. nutartyje Šiaulių apygardos teismas buvo pažymėjęs, jog įstatymas bendraturčiams suteikia teisę atidalinti iš bendrosios nuosavybės tik realiai egzistuojančius ir viešajame registre įteisintus nekilnojamojo turto objektus.

Antra, pateiktas projektas neatitinka Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 2 straipsnio 15 dalyje, 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 3D-1/D1-1, dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3d-452/d1-513 „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo, patvirtintomis Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) 33, 36 punktuose nustatytų reikalavimų, kurie iš esmės pažeidžia bendraturtės L. V. interesus. Taisyklių 33 punkte nurodyta, jog žemės sklypai turi būti formuojami ir pertvarkomi taip, kad nepablogėtų šių žemės sklypų sąlygos ir galimybės ūkinei veiklai vystyti bei veiklos sąlygos gretimų žemės sklypų naudotojams; 36 punkte įtvirtinta, jog formuojant ar pertvarkant žemės sklypus, jų ribos turi būti derinamos su natūraliomis (gamtinėmis) ribomis (upėmis, upeliais, melioracijos grioviais ar kanalais, ežerais, tvenkiniais, griovomis (raguvomis), medžių eilėmis) ir su statinių išdėstymu. Nors ieškovų Projektas buvo rengtas pagal 2006 m. gegužės 30 d. notarine sutartimi patvirtintą naudojimosi žemės sklypais tvarką ir planą, iš Projekto matyti, jog atidalinimų žemės sklypų riba kerta, šiuo metu, atsakovės L. V. naudojamame žemės sklype esančią kūdrą. Iš bendro, ginčo šalių, žemės sklypo plano matyti, jog atsakovės naudojamame žemės sklype esanti kūdra ribojasi su gretimu žemės sklypu, todėl pagal Projektą atidalinus ginčo žemės sklypą, taip, kaip siūlo ieškovai, su numatoma žemės sklypų riba, būtų pažeisti atsakovės interesai, nes ji netektų galimybės sausuma patekti į jos naudojamą žemės sklypą, esantį už kūdros.

Trečia, matininkui ruošiant žemės sklypo atidalinimo projektą atsakovė L. V. ne kartą tiek matininkui, tiek ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos komisijos posėdyje kėlė klausimą, jog formuojant žemės sklypų atidalinimo ribą jai būtų numatyta galimybė patekti į žemės sklypą už kūdros, tačiau iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos komisijos išvados bei atsakovės ir matininko susirašinėjimo matyti, jog šis klausimas iš esmės nebuvo sprendžiamas, remiantis ankstesnio sklypo savininko V. G. sutikimu su tokia sklypo riba ir pretenzijų dėl apėjimo apie kūdrą neturėjimu.

Ketvirta, be reikalavimo atidalinti ginčo žemės sklypą iš dalinės nuosavybės ieškovai taip pat reiškė reikalavimą nustatyti likusios su atsakove bendrosios dalinės nuosavybės teise 2143 kv. m. ploto žemės sklypo naudojimosi tvarką – ieškovams paskirti naudotis 502 kv. m. ploto žemės sklypo dalimi, o atsakovei paskirti naudotis 1641 kv. m. ploto žemės sklypo dalimi. Tačiau, pagal ieškovų pateiktą Projektą ieškovai ir atsakovė turėtų naudotis bendru 2143 kv. m. žemės sklypo plotu, neatskiriant kokia žemės sklypo dalimi naudosis ieškovai ir kokia žemės sklypo dalimi naudosis atsakovė, nes nėra numatyta sklypo riba skirianti bendraturčių naudojamas dalis. Pagal Projektą ieškovai siekia iš esmės naudotis visu bendru sklypu, patekti prie jiems nuosavybe priklausančių pastatų (malkinės, sandėlio, lauko tualeto bei šulinio) dalių, kurie yra išsidėstę didesnėje, t. y. 521 kv. m., teritorijoje. Projekte bendraturčių bendrai naudojame žemės sklype yra numatytas 521 kv. m. servitutas – teisė statinių savininkui naudotis žemės sklypu (4 t., b. l. 84), nors bendrosios dalinės nuosavybės atveju teisės naudotis paskirtomis žemės sklypo dalimis įgyvendinimui servitutas netaikytinas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2007).

Penkta, ieškovai prie kitų statinių nori priėjimo ir tam reikalui prašo nustatyti servitutą nors šis klausimas negali būti sprendžiamas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektu, o ieškinyje ieškovai tokio reikalavimo net nebuvo suformulavę ir pareiškę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ieškovai neįrodė, jog jų siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas atitinka teisės aktų nuostatas, yra priimtiniausias šalims ir nepažeidžia bendraturtės L. V. teisių ir teisėtų interesų (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009; kt.).Priešingai, dalies žemės sklypo atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir likusioje žemės sklypo dalyje naudojimosi tvarkos nustatymas pagal ieškovų Projektą yra negalimas, kadangi tokiu būdu nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių – ieškovams bei objektyviai įtvirtina prielaidas kilti tolimesniems konfliktams dėl bendro daikto naudojimo, t. y. dėl bendrai nuosavybės teise valdomų statinių.

Ieškovai akcentuoja aplinkybę, jog buvęs ginčo sklypo bendraturtis V. G. 2006 metais sutiko su naudojimosi žemės sklypu tvarka bei nustatyta riba, todėl jos keisti negalima.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog buvęs sklypo savininkas V. G. 2006 metais sutiko su riba, nesudaro pagrindo nepaisyti dabartinės bendraturtės atsakovės L. V. interesų. Susiklosčiusi situacija patvirtina, jog 2006 metais tarp šalių nustatyta naudojimosi tvarka visiškai neatitinka nei vienos iš šalių interesų, nes šalių ginčas kylantis iš šių teisinių santykių teisme nagrinėjamas nuo 2011 metų. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog atsakovės priešieškiniu siūloma ir prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka yra ženkliai racionalesnė, nepažeidžia teisės aktų reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus naudojimosi tvarkos nustatymo teisėtumo, adekvatumo, socialinės taikos ir proporcingumo, naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo), efektyvumo ir kitus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga).

Pabrėžtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje toks naudojimosi tvarkos nustatymas ne visada yra galimas, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga).Be to, jei bendraturtis prieštarauja kompromisiniams naudojimosi bendru daiktu variantams, siekia tik savo interesų patenkinimo, teismas tokius veiksmus gali vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise ir į tokius reikalavimus neatsižvelgti bei parinkti optimaliausią naudojimosi bendru daiktu tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2004; kt.).

Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovės priešieškiniu reiškiamą reikalavimą, įvertinęs šalių konfliktiškus santykius, pagrįstai patvirtino atsakovės planą, pagal kurį atsakovė L. V. naudotųsi 1641 kv. m. žemės sklypo dalimi, plane pažymėta „1a“, o ieškovai naudotųsi 1934 kv. m. žemės sklypu plane pažymėtu „1b“, bendraturčiai netrukdomai galėtų naudotis savo sklypo dalimi, nebūtų pažeistas šalių interesų pusiausvyros principas. Tokia naudojimosi tvarka yra labai artima 2006 m. gegužės 30 d. notarine sutartimi nustatytai ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkai, tik nežymiai keičiasi riba, skirianti bendraturčių naudojamas dalis, į ieškovų naudojamą žemės sklypą patenka jiems atidalinti pastatai – sandėlis bei lauko tualetas. Nustačius ginčo žemės sklypu naudojimosi tvarką pagal atsakovės pateiktą planą kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra tiksliai nustatyta kiekvienam bendraturčiui tenkanti sklypo dalis ir jos vieta kitų objektų atžvilgiu, yra aiški riba skirianti bendraturčių naudojamas dalis, bendraturčiui paskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje nebelieka bendrai valdomų pastatų, išskyrus gyvenamąjį namą, prie kurio visiškai nesikeičia 2006 m. gegužės 30 d. notarine sutartimi nustatyta riba.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstais laiko ieškovų apeliacinio skundo argumentus, jog nustačius tokią naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką ieškovai nebegalės formuoti naujų sklypų, nes sklypų riba keičiasi nežymiai, sklypo plotas nesikeičia visiškai. Naujos naudojimosi tvarkos ginčo žemės sklypu nustatymas neužkerta ieškovams kelio atsidalinti jiems priklausančias žemės sklypo dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove.

Dėl nekilnojamųjų daiktų atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Apeliantai kitu apeliacinio skundo argumentu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl pastatų atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teigia, jog statiniai (malkinė ir šulinys) reikalingi ieškovams naudotis pagal savo paskirtį. Šulinys (kurio 34 dalis yra įkeista bankui) būtų reikalingas bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo eksploatavimui ir ieškovų poreikių tenkinimui. Anot ieškovų, teismas atėmė galimybę naudotis šiais daiktais. Ieškovai teigia, jog neturi kito šulinio, taip pat nurodo, jog dalis šulinio įkeista bankui, todėl jo atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priskyrimas atsakovei, apsunkins banko, kaip sąžiningo kreditoriaus teisėtus lūkesčius ir interesus. Šiuos apeliantų argumentus teisėjų kolegija vertina kritiškai.

Bylos duomenimis nustatyta, jog prašomus atidalinti pastatus – malkinę, sandėlį bei kitus kiemo statinius – šulinį ir lauko tualetą, šalys valdo lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 visų pastatų. Visi pastatai yra įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Atsakovė siekė atidalinti pastatus ieškovams priteisiant pastatą – sandėlį bei lauko tualetą, atsakovei priteisiant pastatą – malkinę ir šulinį ir savo reikalavimą grindė tuo, jog jog atidalinus pastatus bei nustačius naują naudojimosi žemės sklypu tvarką kiekvieno iš bendraturčių jam nuosavybės teise priklausantys pastatai bus jų naudojamame žemės sklype, taip bus išvengta naujų ginčų siekiant patekti į kito bendraturčio naudojamą žemės sklypą. Ieškovai nesutiko, jog tokiu būdu būtų atidalinti pastatai, motyvuodami tuo, jog nekilnojamieji daiktai, kurių prašo atsakovė, jiems yra reikalingi naudoti pagal paskirtį, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad visų pirma, ieškovai turi savo šulinį, kuris pažymėtas visose rengtuose ir teismui pateiktuose tiek ieškovų, tiek atsakovės projektuose (1 t., 12 b. l., 3 t., 17, 105-106 b. l., 4 t., 92 b. l.), o antra, priklausinių, kuriais nori naudotis ieškovai, nusidėvėjimas siekia 70 %, (1 t., 14-15 b. l.), t. y. pastatai avarinės būklės. Šios aplinkybės įrodo, jog ieškovai siekia ne realiai eksploatuoti pastatus, o tiesiog pageidauja varžyti atsakovės, kaip turto bendrasavininkės interesus. Be to, iš įsiteisėjusio 2016 m. balandžio 8 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-458-721/2016 matyti, kad ieškovai savo naudojamo žemės sklypo dalyje neteisėtai nugriovė penkis pastatus, kurie po 1/2 dalį priklausė ir atsakovei, bet toliau siekia naudotis atsakovės naudojamame žemės sklype esančiais pastatais. Toks ieškovų elgesys negali būti vertinamas kaip sąžiningas kito bendraturčio, šiuo atveju, atsakovės atžvilgiu.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog tais atvejais kai bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ne vienas, o keli daiktai, tai atidalijimas natūra, atsižvelgiant į bendraturčių interesus, poreikius, išreikštus pageidavimus, gali būti atliktas paskiriant jiems asmeninėn nuosavybėn atskirus daiktus, teisingai kompensuojant pinigais už atidalijamam bendraturčiui natūra tenkančią didesnę daikto dalį ar didesnės vertės daiktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, į aplinkybes, nurodytas šios nutarties 33 punkte, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nekilnojamųjų daiktų - priklausinių prie pagrindinio daikto likimo ir priteisdamas atsakovei šulinį ir malkinę, o ieškovams sandėlį bei lauko tualetą, priteisiant iš atsakovės ieškovams piniginę kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį, nenukrypo nuo galiojančių daiktinės teisės normų (CK 4.12-4.15, 4.19 straipsnių aspektu) ir formuojamos teismų praktikos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad laikantis protingos, teisingos ir sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros, atsakovės siūlomas nekilnojamųjų daiktų atidalinimo būdas, natūra priteisiant atskirus daiktus, yra priimtiniausias bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas, nes ginčo šalių santykiai yra itin konfliktiški, o atidalinus daiktus kiekvienas bendraturtis galės naudotis savo nuosavybe be apribojimų, tarp šalių nebebus ginčo dėl patekimo prie ginčo statinių. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, toks nekilnojamųjų daiktų – priklausinių padalinimas yra ne tik racionalus, bet ir socialiai teisingas.

Nors trečiasis asmuo AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą, nesutiko su tokiu atidalijimo būdu, kad įkeistas daiktas (šulinys) tenka atsakovei, atsižvelgiant į tai, jog įkeista tik 1/2 daikto (šulinio) dalis, daikto vertė yra 24,50 Eur bei į tai, jog atsakovė sutinka, kad jai priteistam nekilnojamajam daiktui išliktų hipoteka, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog kreditoriaus interesai šiuo atveju nebus pažeisti, nes padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams (CK 4.172 straipsnio 1 dalis).

Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė išsamias pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantų (ieškovų) G. K. ir S. K. lygiomis dalimis priteistinos atsakovės L. V. turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantų (ieškovų) G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei L. V., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 450,00 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct), t. y. po 225,00 Eur (du šimtus dvidešimt penkis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.