Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-257-135/2010

2010 m. liepos 10 d.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiųjų A. B. ir V. B. advokato Rolando Tamašausko apeliacinius skundus dėl 2010 m. balandžio 27 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo nutarties, kuria baudžiamoji byla G. N., kaltinamam padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 281 str. 5 d., nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Nutartimi V. B. ir A. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. N. 2003 m. gegužės 2 d., apie 17 val. 30 min., Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, kelio (duomenys neskelbtini) 16 km 290 m., vairuodamas jam priklausantį automobilį „MAZDA“ E2200“ v/n (duomenys neskelbtini), matydamas priekyje ta pačia kryptimi dviračiais važiavusią sportininkų grupę ir ties autobusų sustojimo aikštele apsisukinėjančią važiavimui atgal (duomenys neskelbtini) kryptimi, nesilaikė visų būtinų saugumo priemonių, nesulėtino greičio, nesustabdė transporto priemonės, kad nesukliudytų jiems apsisukti, tuo pažeisdamas KET 53 ir 173 punktų (2002-12-11 redakcija) reikalavimus, ir susidūrė su staiga į važiuojamąją kelio dalį apsisukimo manevrui atlikti įvažiavusia dviratininke N. B., kuri nuo patirtų sužalojimų mirė.

Nurodo, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės - jo tenkinimas ar atmetimas, o teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2006, LAT 2008 10 07 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327/2008). Nurodo, kad V. B. byloje nebuvo apklausta, ji nėra pripažinta nukentėjusiąją. A. B. apklaustas vieną kartą ikiteisminio tyrimo metu (t 1., b.l. 53-55), o su ieškiniu nebuvo pateiktas nė vienas dokumentas, susijęs su turtinės ar neturtinės žalos padarymu.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nukentėjusiųjų A. B. ir V. B. advokato Rolando Tamašausko apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Naikintina apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria pagal LR BK 281 str. 5 d. baudžiamoji byla prieš G. N. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui ir priimtinas naujas - apkaltinamasis nuosprendis LR (duomenys neskelbtini) str. 3 p. numatytais pagrindais.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (BK 95 straipsnis) – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, negali būti nuteistas. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Tokiu atveju pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 4 dalį, nagrinėjimo teisme metu byla nutrauktina teismo nutartimi. Pagal BK 95 straipsnio 2 dalį senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga sustoja, jei asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, pasislepia nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Pasislėpimu laikomi tokie tyčiniai veiksmai, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat, kai toks asmuo pažeidžia jam paskirtos kardomosios priemonės reikalavimus, šaukiamas neatvyksta į ikiteisminio tyrimo institucijas ar teismą, keičia savo gyvenamąją ar darbo vietą, išvaizdą, gyvena turėdamas svetimus ar suklastotus dokumentus ir pan. Pažymėtina, kad bet kurio vieno veiksmo padarymas gali būti vertinamas kaip kaltinamojo pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo laikomas ir asmuo, kuris nėra įtariamuoju arba kaltinamuoju konkrečioje baudžiamojoje byloje, t.y. asmuo, kuris yra padaręs nusikalstamą veiką, nors ir neturintis jokio oficialaus procesinio statuso (LR Baudžiamojo kodekso komentaras. Bendroji dalis. Vilnius, 2004, 494 psl.). Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą (BK 95 str. 3 d.).

Kaltinamasis G. N. parodė, jog 2003-05-02 pavakare, esant geram matomumui, važiuodamas link Sauginių kaimo, matė tolėliau priekyje važiuojančių dviratininkų grupę. Nuokalnėje išjungė pavarą ir riedėjo neviršydamas leistino greičio. Likus iki dviratininkų 150-200 metrų pastebėjo, kad dviratininkai kelyje apsisuka link priešingoje kelio pusėje sustojusio balto autobusiuko. Jam artėjant, apie 100 metrų atstumu pastebėjo dar neapsisukusią dviratininkę, sustojusią už kelio ribų statmenai į važiuojamąją dalį, apie 1 metrą nuo kelio važiuojamosios dalies. Ji buvo nukėlusi ant žemės koją ir žiūrėjo žemyn. Neįtardamas, kad dviratininkė gali staiga pradėti važiuoti, jis automobiliu važiavo artyn, o likus 1-2 m iki automobilio, dviratininkė staiga pradėjo važiuoti. Bandydamas išvengti susidūrimo stabdė, metėsi į kairę kelio pusę, bet išvengti susidūrimo nepavyko, pajuto smūgį priekinėje automobilio dalyje.

Ikiteisminio tyrimo metu, aiškinantis autoįvykio ir jo pasekmių priežastis buvo atliktos keturios ekspertizės.

Trečią ekspertizę atliko Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialistas Zenonas Paskačimas, kuris pateikė 2007-01-17 specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). Specialistas nustatė, kad G. N. vairuojamo automobilio MAZDA E2200 v/n (duomenys neskelbtini) važiavimo greitis prieš stabdymą buvo apie 59 km/h, o jo greitis dviratininkės partrenkimo metu buvo apie 45 km/h. Specialistas pažymėjo, kad automobilio MAZDA E2200 v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas G. N., važiuodamas leistinu 60 km/h greičiu arba artimu tam, artėdamas prie autobusų sustojimo aikštelės, esančios važiuojamosios kelio dalies dešinėje pusėje ir matydamas ta pačia kryptimi važiuojančią dviračiais ir pradėjusią apsisukimą sportininkų grupę, privalėjo imtis visų būtinų atsargumo priemonių, sulėtinti greitį, o, reikalui esant, net visiškai sustoti, kad nekliudyti jiems apsisukti. To G. N. nepadarius, jo veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu ir jo techninėmis pasekmėmis. Dviratininkė N. B. taip pat pradėdama važiuoti nuo autobusų sustojimo vietos gale skiriamosios salelės, skiriančios autobusų sustojimo aikštelę nuo važiuojamosios dalies, vykdydama apsisukimą, siekdama išvengti eismo įvykio, privalėjo taip pat imtis visų atsargumo priemonių, įsitikinti, ar bus saugu, nekliudyti nuo Aukštelkės pusės važiuojančiam automobiliui. Kadangi N. B. pradėdama važiuoti nedavė kelio automobiliui MAZDA E 2200, jos veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu (t.1, b.l.88-94).

Teismo posėdžio metu apklaustas specialistas K. Gricius parodė, kad pirmąjį tyrimą atliko remdamasis pirmine medžiaga, antrą tyrimą atliko gavęs papildomus duomenis. Kadangi Kelių eismo įvykio vietos apžiūros planas-schema nėra tiksli, specialisto manymu, Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialisto Zenono Paskačimo tyrimas, paremtas naujausia metodika, labiausiai atitinka eismo įvykio situaciją, todėl Zenono Paskačimo išvada galima remtis (t.3, b.l.51-52).

Ketvirtą ekspertizę atliko privati ekspertė Ona Lukoševičienė. Tačiau pirmos instancijos teismas rėmėsi tik dalimi šios ekspertizės išvadų, kiek jos nesusijusios su ekspertės nustatytu G. N. važiavimo greičiu gyvenvietėje, važiavimo greičiu stabdymo metu, skaičiuotus atstumus iki dviratininkės, per kuriuos galėjo ar negalėjo G. N. išvengti autoįvykio, o pagrįstai iš esmės rėmėsi specialisto Z. Paskačimo atlikto tyrimo 2007-01-17 skaičiavimais dėl pažangesnės tyrimo metodikos ir atkurtų kelio ir stotelės parametrų (t.1, b.l.90), kurie sutapo su teismo nustatytais kelio, skiriamosios salelės ir įvažiavimo-išvažiavimo į autobusų sustojimo stotelę matmenimis (t.3, b.l.50).

Kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad eismo įvykis kilo dėl G. N. neatsakingumo matant priekyje ta pačia kryptimi važiuojančių dviratininkų grupę ir ties autobusų stotele apsisukinėjančią atgal, nesiimant visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekliudyti jiems apsisukti. G. N., pakankamai nesulėtindamas važiavimo greitį arba nesustodamas, kad dviratininkai saugiai apsisuktų, pažeidė KET 53 ir 173 punktus ir jo veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu. Teisėjas taip pat nurodė, kad N. B. važiavo ne viena, prieš ją apsisukantys dviratininkai buvo ženklas automobilio vairuotojui būti atsargiam, ko jis nepadarė ir pagrįstai konstatavo, kad jam pareikštas kaltinimas dėl KET 53 ir 173 punktų pažeidimo (2002-12-11 redakcija) pasitvirtino, pateiktas kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. byloje surinktų įrodymų visuma įrodytas.

Kartu pirmos instancijos teismas nutartyje nurodė, kad dėl nukentėjusiosios N. B. padarytų KET 53, 105, 145 ir 146 punktų pažeidimų, buvusių priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu, pačios N. B. veiksmai buvo pagrindine priežastimi eismo įvykiui kilti, kadangi ji nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams pervažiuodama į kitą kelio pusę nenulipo nuo dviračio, nekirto važiuojamosios dalies jį vesdamasi, sudarė kliūtį kitoms transporto priemonėms, prieš pradėdama važiuoti neįsitikino, ar kirsti kelią saugu, nedavė kelio važiuojančiai transporto priemonei. Teismas taip pat nurodė, kad dėl autoįvykio kaltę turi prisiimti ir dviratininkų treneris K. N., nesiėmęs priemonių jo treniruojamų vaikų saugiam apsisukimui, taip pat nurodė, kad dalis kaltės tenka ir vyriausiajam iš dviratininkų S. S., kuris pirmasis pažeidė KET apsisukdamas kelyje ir šiais veiksmais paskatino kitus elgtis taip pat.

Aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji N. B., prieš pradėdama važiuoti ir vykdydama apsisukimą privalėjo imtis visų atsargumo priemonių, įsitikinti, kad tai bus saugu ir nekliudyti nuo (duomenys neskelbtini) pusės artėjančiam G. N. vairuojamam automobiliui, t.y. privalėjo laikytis KET 53, 145, 146 p. KET 105 p. reikalauja, kad norint apsisukti tik esant intensyviam eismui reikia nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vedant dviratį, kitais atvejais, t.y., kai nėra intensyvaus eismo, dviratininkai, kaip ir kiti eismo dalyviai, prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdami (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto (KET 150 p.). 2007-01-17 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad iš nustatytų eismo įvykio kilimo aplinkybių galima spręsti, kad kelio ruože, kur įvyko įvykis, įvykio metu eismas nebuvo intensyvus (t.1, b.l.93). Kolegija sutinka su tokia išvada, kadangi auto įvykis įvyko kaimo vietovėje, dviratininkams pradedant vykdyti apsisukimą, jie ir jų treneris matė keliu atvažiuojantį tik vieną kaltininko automobilį, kuris, kaip jie nurodė, buvo pakankamai toli nuo manevro atlikimo vietos, todėl kolegija pažymi, kad šiuo atveju teigti, kad eismas buvo intensyvus, nėra pagrindo ir N. B. padarytas KET 105 punkto pažeidimas pašalinamas iš pirmos instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies.

Kolegija sutinka, kad pirmos instancijos teismo nutartyje teisėjo padaryta išvada, kad dalis kaltės tenka ir vyriausiajam iš dviratininkų S. S., kuris pirmas pažeidė KET, neatitinka bylos aplinkybių, todėl ši išvada pašalinama iš pirmos instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies.

Pripažindama G. N. kaltu padarius LR BK 281 str. 5 d. numatytą nusikalstamą veiką bei skirdama bausmę kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus - į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

G. N. padarė neatsargų nusikaltimą (BK 16 str., BK 281 str. 5 d.), anksčiau neteistas (t.2, b.l.109), buvo nuvykęs pareikšti užuojautos artimiesiems per žuvusiosios laidotuvės, pirmos instancijos teismo posėdyje atsiprašė žuvusiosios tėvų (t.3, b.l.55). Švelninančia aplinkybe kolegija pripažįsta tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos rizikingas nukentėjusiosios elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, G. N. nusikalstamų veiksmų pasekmes, nusikaltimo padarymo aplinkybes, daro išvadą, kad jam paskirtina mažesnė nei BK 281 str. 5 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė, taip pat kolegija daro išvadą, jog G. N. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei paskyrus G. N. LR BK 75 str. 2 d. numatytus įpareigojimus.

LR BPK 109 str. nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja su baudžiamąja byla. Asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Baudžiamojoje byloje 2006-01-20 vyresniojo tyrėjo nutarimu A. B. buvo pripažintas nukentėjusiuoju (t.1, b.l.55).

Ieškovai A. B. ir V. B. 2009-08-30 pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo N. B., priteisti iš G. N. po 100 000 litų kiekvienam ieškovui nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti, (t.3, b.l.25-26). Kadangi šioje baudžiamojoje byloje BPK nustatyta tvarka nukentėjusiuoju buvo pripažintas tik A. B. (t.1, b.l.55), todėl nagrinėjamas tik jo prašymas atlyginti neturtinę žalą, o V. B. prašymas paliekamas nenagrinėtu.

Lietuvos Respublikos 115 str. 1 d. numatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Įvertinus BPK 7 straipsnyje nurodytą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, 113 straipsnio nuostatas apie ieškinio įrodinėjimą, tampa akivaizdu, kad ieškinio dydžio nustatymui esminę reikšmę turi paties nukentėjusiojo pozicija, kurią jis turi pagrįsti, kadangi įstatymai neturtinės žalos nei minimumo, nei maksimumo nenustato.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką konkretų padarytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydį nurodo pats nukentėjusysis ieškininiame pareiškime. Nukentėjusysis A. B. nurodė, kaip jis įvertino jam padarytą neturtinę žalą (t.3, b.l.25-26). Kaip pagrindą tokiems reikalavimams jis nurodė patirtus dvasinius išgyvenimus – dvasinį skausmą ir depresiją, pablogėjusią gyvenimo kokybę dėl dukters N. B. žūties. Taip pat nurodė, kad reikšmingas žalos atlyginimo klausimui yra kaltinamojo elgesys po eismo įvykio, kadangi jis, nukentėjusiojo teigimu, nebandė susisiekti su žuvusiosios tėvais, atsiprašyti, pasiteirauti dėl paramos, neišreiškė užuojautos, neprisidėjo prie laidotuvių.

CK 6. 250 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Taigi, turi būti įvertinama turinčių įtakos neturtinės žalos dydžiui kriterijų visuma.

Neturtinės žalos atlyginimo funkcija, jos paskirtis - ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių atkūrimą, taip pat į socialinio teisingumo atkūrimą. Piniginis atlygis - ne restitucija, o kompensacija, kuria siekiama sukelti teigiamas emocijas asmens fizinėje ir psichinėje sferose. Pinigai nepajėgūs atlikti praradimo ekvivalento funkcijos, tačiau jų dėka nukentėjęs asmuo įgauna galimybę neutralizuoti praradimus, dvasinius bei fizinius skausminius pojūčius.

Kolegija sutinka, kad dėl N. B. žūties jos šeimos nariai patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, prarado gyvenimo džiaugsmą, tačiau taip pat atsižvelgia ir į tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl neatsargumo, kaltininkas pergyveno dėl įvykio, atsiprašė žuvusiosios artimųjų, veikos padarymui įtakos turėjo ir žuvusiosios rizikingas elgesys ir daro išvadą, kad nukentėjusiojo – civilinio ieškovo A. B. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo mažintinas, priteisiant 50 000 Lt. Iš nukentėjusiojo duotų parodymų matyti, jog nukentėjusysis A. B. iki įvykio negalėjo rūpintis dukra kiekvieną dieną, nes dirbo Anglijoje, dukra rūpinosi močiutės bei kaimynas. Dėl dukros žūties nukentėjusysis moralinę žalą patyrė, bet ji negali būti įvertinta prašomu priteisti dydžiu. Todėl, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, teismas prieina išvados, jog nukentėjusiojo naudai priteisus iš G. N. 50 000 Lt tai bus pakankama suma jo neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi LR 326 str. 4 d., 329 str. 3 p.

nusprendė:

Panaikinti 2010 m. balandžio 27 Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartį ir priimti G. N. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.

Pripažinti G. N. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d. ir nuteisti jį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant atviroje kolonijoje.

Vadovaujantis LR BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant G. N. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Priteisti iš G. N. 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti A. B..

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo.