Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Tamašausko, kolegijos teisėjų Albino Čeplinsko ir Arvydo Žibo, sekretoriaujant Diletai Liudžiuvienei, dalyvaujant ieškovui J. K., jo atstovui advokatui Povilui Jegorovui, atsakovės L. K. atstovei advokatei Rasai Užkuraitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. K. atstovo apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovams L. K., M. P. ir A. D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, santuokos metu įgyto turto padalinimo ir L. K. priešieškinį ieškovui J. K. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiui sūnui priteisimo, tretieji asmenys Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarė A. U., VĮ „Registrų centras“ Kauno filialas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Priteisė iš ieškovo J. K. sūnui J. K. išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2001-07-01 iki 2006-03-30 – 16 800 Lt ir išlaikymą po 300 Lt kiekvieną mėnesį nuo 2006-03-31 iki vaiko pilnametystės. Likusioje dalyje priešieškinį atmetė.

Įvertinęs mokesčių inspekcijai šalių pateiktas brangų turtą įsigijusio gyventojo pajamų deklaracijose nurodytas gyvenamojo namo įsigijimo ir jo rekonstrukcijai sunaudotų lėšų sumas, teismas darė išvadą, kad 33,74 proc. namo (duomenys neskelbtini) , Kaune vertės laikytina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o likusi dalis - 66,26 proc. - laikytina asmenine atsakovės L. K. nuosavybe. Bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybės dalį padalinus jiems po lygiai, ieškovo J. K. dalis namo vertėje sudaro 16,78 proc. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė L. K. 2001-06-20 pardavė statinius (duomenys neskelbtini) , Kaune savo motinai M. P. už 80000 Lt turėdama buvusio sutuoktinio sutikimą, kad atsakovei nebuvo žinoma apie ieškovo sutikimo 2001-01-22 atšaukimą, nes ieškovas savo pareigos pranešti apie sutikimo panaikinimą neįvykdė (1964 m. CK 76 straipsnis), teismas nurodė, jog nesąžiningumo atsakovės veiksmuose nėra. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 2001-06-20 pirkimo-pardavimo sutartį ir atitinkamai nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą – panaikinti teisinę registraciją. Taip pat teismas nenustatė nesąžiningumo atsakovų M. P. ir A. D. veiksmuose, todėl sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu pirkimo-pardavimo sandorį tarp atsakovų M. P. ir A. D., atitinkamai nėra pagrindo tenkinti išvestinius reikalavimus. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe teismas laikė 33,74 proc. nuo pardavus namą (duomenys neskelbtini) , Kaune gautos sumos, kas sudaro 26 992 Lt., todėl dalino šią sumą tarp šalių kaip jų santuokinį turtą ir tuo neviršijo ieškovo pareikštų reikalavimų. Šią pinigų sumą paskyrė atsakovei L. K., atsižvelgiant, kad šią sumą atsakovė faktiškai jau yra gavusi, ja naudojasi. Likusias pinigines lėšas -53008 Lt, gautas pardavus namą (duomenys neskelbtini) , Kaune, teismas laikė atsakovės L. K. asmenine nuosavybe. Ieškovui J. K. paskyrė likusį bendrą buvusių sutuoktinių turtą. Kadangi ieškovui tenka tik nežymiai didesnė turto dalis, įvertinant, kad toks turtas kaip automobilis faktiškai gali būti ir nuvertėjęs, kompensacijos teismas iš ieškovo atsakovei nepriteisė.

Teismas, spręsdamas klausimus, susijusius su šalių nepilnamečio sūnaus J. K., gim. 1997-11-28, gyvenamąja vieta ir išlaikymu, pareiškė, kad taikytina teisė yra Lietuvos Respublikos materialinė teisė ir laikė kompetentingu spręsti šiuos klausimus (Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 32 str.).

Iš šalių ir jų atstovų paaiškinimų teismas darė išvadą, kad nepilnametis J. K. visą laiką gyvena su motina, tėvas nereiškė reikalavimo nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo, todėl nustatė vaiko gyvenamąją vietą su motina.

Atsakovė prašė priteisti išlaikymą vaikui nuo 1999-09-25, šį reikalavimą teisme pareiškė 2003-09-26, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ji ėmėsi kokių nors priemonių alimentams gauti iki 2001-07-01 (SŠK 105 straipsnio 2 dalis), todėl reikalavimą priteisti išlaikymą už laikotarpį nuo 1999-09-25 iki 2001-07-01 teismas atmetė. Kadangi ieškovas teismo posėdžio metu sutiko, kad iš jo būtų priteista po 125,- Lt per mėnesį iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o nuo teismo sprendimo priėmimo dienos sutiko mokėti po 300,- Lt per mėnesį, tačiau niekuo neargumentavo ir neįrodė, kaip pasikeis jo materialinė padėtis nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, todėl teismas sprendė, kad ieškovo turimas turtas ir pajamos yra pakankamos teikti išlaikymą sūnui po 300,- Lt per mėnesį. Teismas neturėjo galimybės nustatyti, kokios yra ieškovo pajamos. Teismas įvertino tėvo pripažinimą teismo posėdžio metu, kad jo vaiko poreikiai būtų patenkinti, jeigu gautų iš tėvo 300,- Lt, ir dar kita tiek iš mamos per mėnesį. Vaiko motina šiuo klausimu jokių argumentų ar įrodymų, kurie leistų daryti apie vaiko poreikius kitokias išvadas, nepateikė. Todėl teismas išlaikymą vaikui priteisė iš ieškovo nuo 2001-07-01 iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2006-03-30) skaičiuojant po 300,- Lt per mėnesį. Tai sudaro bendrą įsiskolinimo sumą 16 800,- Lt. Nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaiko pilnametystės priteisė išlaikymą po 300,- Lt per mėnesį periodinėmis išmokomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovas apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Atsakovės L. K. atstovė apeliacinį skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas dalinai.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Šioje byloje tarp buvusių sutuoktinių J. K. ir L. K. kilo ginčas dėl santuokinio turto padalijimo, kuris nebuvo padalytas šalims 1999 m. liepos 28 d. nutraukiant santuoką. Be to, kaip susijusius su pagrindiniu reikalavimu padalyti santuokinį turtą, ieškovas J. K. pareiškė papildomus reikalavimus: 1) pripažinti pažeidžiančiu įstatymo reikalavimus ir negaliojančiu L. K. sudarytą 2001 m. birželio 20 d. bendro turto perleidimo sandorį, kuriuo ji bendrą turtą perleido savo mamai atsakovei M. P.; 2) M. P. sudarytą to paties turto 2001 m. gruodžio 5 d. perleidimo sandorį su atsakovu A. D..

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, visų pirma, pažymi, kad LR civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2002 m. liepos 18 d. įstatymo Nr.VIII-1864 25 (toliau – CKPĮĮĮ) straipsnyje yra nurodyta, kad naujojo CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Šią civilinę bylą pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ir priėmė sprendimą jau galiojant 2000 m. CK. Taigi, nustatant santuokinio turto teisinį režimą ir sprendžiant jo padalijimo klausimą turi būti taikomos 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos. Kita vertus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad sprendžiant ieškovo ginčijamų sandorių teisėtumo klausimą, turi būti taikomos teisės normos, galiojusios jų sudarymo metu (CKPĮĮĮ 4 str.), t.y. 2001 m. birželio 20 d. sandoriui turi būti taikomos 1964 m. CK normos, atsižvelgiant į CKPĮĮĮ 8 ir 9 straipsniuose numatytas išimtis, o 2001 m. gruodžio 5 d. sandoriui 2000 m. CK normos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausiai nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas (CK 3.118 str. 1 d.). Taigi, dalijant santuokinį turtą būtina nustatyti koks turtas bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje priklauso jiems bendrai ir koks asmeniškai. Dalinti turto, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje priklauso tretiesiems asmenims, negalima. Tačiau, jeigu santuokinio turto padalijimo byloje vienas iš sutuoktinių ginčija kito sutuoktinio sudarytą sandorį dėl jų bendro turto perleidimo pažeidžiant įstatymo reikalavimą sandorį sudaryti turint kito sutuoktinio rašytinį sutikimą, teismas pirmiausiai turi išnagrinėti šį reikalavimą, nes jis yra neatsiejamai susijęs su pagrindiniu reikalavimu ir gali turėti įtakos nustatant koks turtas pripažintinas esančiu bendrąją jungtine nuosavybe bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje.

Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti reikalavimą pripažinti negaliojančia 2001 m. birželio 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Kaip matyti iš ieškinio faktinio pagrindo ieškovas jį ginčijo dėl to, jog jis buvo sudarytas be jo ieškovo rašytinio sutikimo ir yra tariamas, nes sudarytas tarp artimųjų giminaičių (dukters ir mamos), o jo kaina nerealiai maža.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė L. K. turėjo ieškovo rašytinį sutikimą, išduotą 2000 m. rugpjūčio 23 d., parduoti ginčo turtą už kainą ir sąlygas savo nuožiūra, o apie šio sutikimo atšaukimą ieškovas atsakovės tinkamai neinformavo. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas buvo suteikęs teisę atsakovei parduoti ginčo turtą už savo nuožiūra nustatytą kainą, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog turtas parduotas už per mažą kainą.

Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija negali sutikti, kadangi šios išvados padarytos netinkamai pritaikius CPK nustatytas įrodinėjo taisykles, t.y. neatlikus išsamaus ir visapusiško įrodymų vertinimo (CPK 185 str. 1d.).

Teismas, nustatęs faktą, kad ieškovas siuntė atsakovei 2001 m. sausio 22 d. pareiškimą, kuriuo atšaukė atsakovei 2000 m. rugpjūčio 23 d. duotą sutikimą parduoti santuokos metu įgytą turtą, esantį (duomenys neskelbtini) , Kaune, žinodamas, jog atsakovė L. K. ginčo turtą išnuomojo ir adresu (duomenys neskelbtini) , Kaune, nebegyvena, sprendė, kad atsakovei L. K. tinkamai nepranešta apie sutikimo atšaukimą. Tokia teismo išvadą yra vienpusiška ir neišsami. Visų pirma, pažymėtina, kad ieškovo atsakovei 2000 m. rugpjūčio 23 d. duotas sutikimas parduoti bendrą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) , Kaune, už kainą ir sąlygas savo nuožiūra, patvirtina, kad tarp šalių nebuvo ginčo, jog šis turtas bendroji jungtinė nuosavybė. Antra, 2000 m. rugpjūčio 23 d. sutikimo sąlyga leidžianti atsakovei parduoti bendrą nekilnojamąjį turtą, už kainą ir sąlygas savo nuožiūra, leidžia daryti išvadą, kad sutikimu atsakovei ne tik buvo leista parduoti bendrą turtą, bet ir suteiktas įgaliojimas santykiuose su trečiaisiais asmenimis nustatyti bendro turto perleidimo sandorio kainą ir sąlygas. Todėl akivaizdu, kad duodant rašytinį 2000 m. rugpjūčio 23 d. sutikimą parduoti bendrą nekilnojamąjį turtą už kainą ir sąlygas savo nuožiūra, bendrosios jungtinės nuosavybės dalyvius (J. K. ir L. K.) siejo pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, kuriems taikytinos ir atstovavimo teisiniai santykius reglamentuojančios 1964 m. CK normos. 1964 m. CK 76 straipsnis numato, kad apie įgaliojimo panaikinimą įgaliotojas privalo pranešti įgaliotiniui. Kad šią pareigą įgaliotojas galėtų įgyvendinti tinkamai, būtinas įgaliotinio ir įgaliotojo bendradarbiavimas, kurio viena iš formų pasireiškia tuo, jog šalys viena kitai privalo operatyviai pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimus. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino ar atsakovė informavo ieškovą apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nors ieškovas pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino žinojęs apie ginčo turto išnuomojimą, tačiau tai neleidžia daryti išvados, jog ieškovui buvo žinoma, kad atsakovė adresu (duomenys neskelbtini) , Kaune, nebegyvena. Įvertinusi aukščiau pateiktus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad išsiaiškinti ar ieškovas, siųsdamas atsakovei notaro patvirtintą 2001 m. sausio 22 d. pranešimą apie 2000 m. rugpjūčio 23 d. rašytinio sutikimo parduoti turtą atšaukimą, tinkamai įgyvendino CK 76 straipsnyje nustatytą pareigą informuoti apie įgaliojimo atšaukimą pagal byloje pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali. Tam reikėtų nustatyti asmenis, kurie nuomojosi ginčo turtą, aiškintis, nuomos sutarties terminus ir sąlygas (ar turtas buvo išnuomotas be gyventojų ar su jais). Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, kad tiek 2001 m. birželio 20 d., tiek 2001 m. gruodžio 5 d. sandoriuose, kurie sudaryti po 2001 m. sausio 22 d., atsakovė nurodė, kad jos gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) , Kaune (T.I, 69 b.l.; T.II, 175 -177 b.l.), todėl galima spręsti, jog nepavykus išsiaiškinti, kam konkrečiai, kokiu terminu ir kokiomis sąlygomis buvo išnuomotas ginčo turtas, būtų pagrindas svartyti apie atsakovės gyvenamąją vietą 2001 m. sausio – vasario mėnesiais tik iš byloje esančių įrodymų.

Be to, net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad ieškovas tinkamai neinformavo atsakovės apie 2000 m. rugpjūčio 23 d. rašytinio sutikimo parduoti turtą atšaukimą, būtina aiškintis ar notarė, tvirtinusi 2001 m. birželio 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, ėmėsi visų jai prieinamų priemonių nustatyti ar ieškovo 2000 m. rugpjūčio 23 d. rašytinis sutikimas nebuvo atšauktas. Pažymėtina, kad tiek sutikimo davimas, tiek jo atšaukimas buvo patvirtintas pas tą pačią notarę R.I..

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovas 2001 m. birželio 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ginčija ir tuo faktiniu pagrindu, kad atsakovė L. K. sutartį sudarė su savo mama už nerealiai mažą kainą. Pareiga pagal faktines bylos aplinkybes parinkti teisės normą, kuri turi būti taikoma nagrinėjant reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu, tenka teismui. Todėl šioje byloje teismas turi įvertinti ar 2001 m. birželio 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis nėra tariamas sandoris, kuriuo sandorio šalys nesiekė sukurti jokių teisinių pasekmių (CK 51 str.) ir ar atsakovė L. K., sudarydama 2001 m. birželio 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį su savo mama, nepažeidė CK 65 straipsnio apribojimų, numatytų atstovui, nes sudarydama šį sandorį ji veikė ne tik savo, bet ir kito bendrosios jungtinės nuosavybės dalyvio vardu, pagal pastarojo išduotą įgaliojimą nustatyti parduodamo turto kainą ir sąlygas savo nuožiūra, įformintą 2000 m. rugpjūčio 23 d. sutikime parduoti turtą, esanti bendrąja jungtine nuosavybe. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vieningą 1964 m. CK 65 straipsnio normos aiškinimo ir taikymo praktiką ne vienoje savo nutartyje yra pažymėjęs, kad įstatymas draudžia atstovo ir atstovaujamojo interesų konfliktą, numatydamas atstovo teisių sudarinėti sandorius apribojimus. Be to, šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškina plečiamai, kaip draudžiančią atstovui sudarinėti sandorius atstovaujamojo vardu su savo artimais giminaičiais, nes tokių sandorių sudarymas sukelia interesų konfliktą (LAT 1999 m. gegužės 24 d. nutartis Nr.3K-3-157/1999; 1999 m. spalio 27 d. nutartis Nr.3K-3-721/1999; 2001 m. gruodžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-1218/2001).

Įvertinusi pateiktus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo reikalavimą dėl 2001 m. birželio 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, neatskleidė bylos esmės, o kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus šio reikalavimo negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, tai byla gražintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.) Taip pat akcentuotina, kad nuo to ar bus patenkintas reikalavimas pripažinti negaliojančia 2001 m. birželio 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, priklauso ir kitų byloje pareikštų reikalavimų išsprendimas, t.y. koks turtas patenka į dalintino turto masę, kokio dydžio piniginę kompensaciją reikėtų skirti vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės dalyvių, jeigu kitas netinamai valdė, naudojo ar disponavo bendru turtu, kokio dydžio išlaikymą ieškovas, atsižvelgiant į jam tenkančio turto dalį, gali skirti nepilnamečio sūnaus išlaikymui.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, todėl dėl jų plačiau teisėjų kolegija nepasisako. Tokiu būdu, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 30 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.