Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. Ž. pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo nežinia kur esančiu, suinteresuotas asmuo V. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjos pareiškimas buvo pripažintas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjai, nepašalinusiai teismo nustatytų trūkumų, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-21 nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su šalies procesinio dokumento – pareiškimo – trūkumų šalinimo institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, jog pareiškėja pateikė pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo nežinia kur esančiu, nurodydama, jog pareiškėjos motinos sutuoktinis, V. M., 1962 metais išvyko nežinoma kryptimi. Kartu su pareiškimu pateikti santuokos ir gimimo liudijimų nuorašai, 1997-02-03 Vilniaus VPK 6 PK raštas apie tai, kad nėra žinių apie V. M. ir jo buvimo vietą, bei 2012-12-12 Gyventojų registro tarnybos pažyma apie tai, kad duomenų apie V. M. deklaruotą gyvenamąją vietą nėra (b.l. 1).

Bylų dėl fizinio asmens pripažinimo nežinia kur esančiu nagrinėjimą reglamentuoja CPK 454-458 straipsniai. CPK 455 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, jog pareiškime dėl fizinio asmens pripažinimo nežinia kur esančiu, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, turi būti nurodomi duomenys iš nesančio fizinio asmens gyvenamosios ar paskutinės žinomos jo gyvenamosios vietos, darbo vietos, policijos bei kitų įstaigų, patvirtinantys žinių apie jį buvimą ar nebuvimą, taip pat duomenys, kurie asmenys gali suteikti žinių apie nesantįjį. Pirmos instancijos teismas 2013-05-03 nutartimi nurodė pareiškėjai šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus, taip pat išaiškino, jog pateiktas Vilniaus VPK 6 PK raštas yra 1997-02-03, todėl jame nurodyta informacija nevertintina kaip aktuali. Pareiškėjai buvo nustatytas 14 dienų terminas pateikti nurodytiems dokumentams ir duomenims. Pareiškėja pateikė patikslintą pareiškimą, kuriame nurodė tuos pačius duomenis bei pateikė tuos pačius dokumentus, papildomai nurodydama, jog prašo 2012-12-12 Gyventojų registro tarnybos pažymą laikyti aktualiais duomenimis, kad nėra žinių apie V. M. (b.l. 8).

Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Taigi įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų pareiga. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis, 227 straipsnio 2 dalis), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą.

Teismas savo iniciatyva įrodymus gali rinkti tik šeimos, darbo, tam tikrose ypatingosios teisenos bylose, taip pat bankroto, įmonių restruktūrizavimo bei kitose bylose, kuriose teismas pagal įstatymą privalo aktyviai veikti ex officio. Be jau minėtų bylų, prie tokių bylų priskirtinos civilinės bylos, kuriose reikia apginti viešąjį interesą (CPK 157 straipsnis, 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnis, 184 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 8 dalis ir kiti įstatymai). Tokiose bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys tokiose bylose nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos pateiktas pareiškimas yra su trūkumais, todėl buvo pagrindas nustatyti terminą jiems pašalinti. Nagrinėjama byla nėra priskirtina prie bylų, kuriose teismas turėtų pareigą rinkti įrodymus ex officio. Prašomas pripažinti nežinia kur esančiu asmuo neturi nepilnamečių vaikų, kitų išlaikytinių ar turto, kuriam būtų būtina neatidėliotina apsauga, todėl pripažintina, kad byloje nėra ginamas viešasis interesas.

Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų pirmos instancijos teismas negalėjo nustatyti, ar yra pagrindas pradėti bylą dėl asmens pripažinimo nežinia kur esančiu, nes pateikti tik 2012-12-12 Gyventojų registro tarnybos pažyma ir 1997-02-03 Vilniaus VPK 6 PK raštas, nurodantis, kad nėra žinių apie V. M. ir jo buvimo vietą. Nuo minėto rašto išdavimo yra praėję daugiau nei 16 metų, tai yra teismas neturi duomenų, ar per minėtą laikotarpį neatsirado tikslesnių duomenų apie V. M. ir jo buvimo vietą.

CPK 179 straipsnio 3 dalis nustato, jog teismas įrodinėjimo procese gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog pirmos instancijos teismas pasinaudojo šia įstatymo teise ir savo iniciatyva patikrino teismui prieinamus aktualius duomenis, esančius VĮ “Registų centras” ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, apie V. M. (b.l. 6; 11-14). Tačiau dingusių ar nežinia kur esančių asmenų paiešką atlieka Lietuvos Respublikos policijos įstaigos pagal suinteresuotųjų asmenų prašymus, todėl pati pareiškėja turėjo pareigą įvykdyti teismo nutartyje nuodytą reikalavimą ir pakartotinai kreiptis į Vilniaus policijos komisariatą.

Atskirajame skunde pareiškėja taip pat nurodo, jog yra rimtų abejonių, kad V. M. 1962 metais išvyko iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir niekada nepriėmė Lietuvos Respublikos pilietybės. Tačiau pareiškėja nenurodo, kokios šalies pilietybę galėtų būti priėmęs prašomas pripažinti nežinia kur esančiu asmuo, nenurodo, kokios tautybės asmeniu jis save laikė. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina pareiškėjai, kad duomenis, ar asmuo priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę, tai yra ar jam buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas ar pasas, taip pat teikia policijos įstaigos ar Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Todėl pareiškėja turi pareigą visų pirma pati kreiptis į minėtas įstaigas dėl tikslių duomenų apie V. M. teismui pateikimo.

Pareiškėja, antrą kartą pateikdama teismui pareiškimą, nenurodė priežasčių, kodėl ji negalinti pakartotinai kreiptis į Vilniaus policijos komisariatą dėl duomenų apie V. M. buvimo vietą pateikimo. CPK 135 straipsnio 2 dalis, 199 straipsnis nustato, kad bylos šalis, negalinti pateikti tam tikrų įrodymų, gali prašyti teismo juos išreikalauti, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų. Tačiau pareiškėja nepasinaudojo šia įstatymo jai suteikta teise.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat išaiškina pareiškėjai jos teisę pasirūpinti tinkamu atstovavimu (kreiptis į advokatus, advokatų padėjėjus, ar, neturint lėšų, kreiptis į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tai yra į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Teisinės pagalbos skyrių (Konstitucijos pr. 3, Vilnius) arba į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (Odminių g.3, Vilnius) dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo), kad būtų tinkamai realizuota jos teisė į teismą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.