- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-28
- Bylos Nr.
- e2-69-715/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-01806-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Silva Plungienė
- Ieškovas
- D. J.
- Trečiasis asmuo
- I. P., VĮ Registrų centras
- Atsakovas
- V. Š.
- Advokatai
- Gintaras Gricius, Grintaras Gricis
dalyvaujant ieškovei D. J., jos atstovui advokatui Grintarui Griciui, trečiajam asmeniui I. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės D. J. ieškinį atsakovui V. Š. (V. Š.) dėl nekilnojamojo daikto pripažinimo ieškovės nuosavybe, trečiasis asmuo I. P., VĮ Registrų centras.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. J. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, jog negyvenamoji patalpa garažas Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), priklauso jai nuosavybės teise. Ieškinyje nurodė, jog 1999 m. lapkričio 25 d. Garažo pirkimo – pardavimo sutartimi iš I. P. už 7000 Lt įsigijo negyvenamą patalpą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrame sublokuotame garažų pastate, Mažeikių garažo bendrijoje Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtą garažą I. P. 1981 m. įsigijo iš buvusio tuometinio garažų kooperatyvo „Žiguliai“ nario V. Š.. Pastarasis tuo metu pagal darbo paskyrimą išvyko gyventi ir dirbti į Šalčininkus, kur tebegyvena ir dabar. Dokumento, kurio pagrindu būtų galima įregistruoti ieškovės nuosavybės teises į garažą, nėra. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banke nuo 1975 m. išlikęs įrašas, jog nuosavybės teisės įregistruotos V. Š. vardu. V. Š. buvo vienas iš 1974 m. įkurto garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvo „Žiguliai“ narių, tačiau 1981 m. vasario 9 d. pareiškimu išstojo iš garažų kooperatyvo ir į jo vietą buvo priimta I. P.. Pagal tuometinį reglamentavimą garažų kooperatyvų nariai nebuvo ir negalėjo būti konkretaus garažo savininkais, o išstoję iš garažų kooperatyvo automatiškai netekdavo teisių į valdytą garažą. Juolab, kad pasak trečiojo asmens I. P., ji atsakovui už garažą sumokėjo nemažą sumą pinigų, t. y. tas garažo kooperatyvo narystės perleidimas, nebuvo neatlygintinis. Todėl Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje esantis įrašas apie V. Š. nuosavybės teises į garažą neatitinka tikrovės.
Atsiliepimas
A. V. Š. atsiliepime nurodė, jog 1980 m. buvo paaukštintas darbe, išrinktas Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininku, tad išstojo iš kooperatyvo Mažeikiuose ir įstojo į garažų kooperatyvą Šalčininkuose. Išvykdamas iš Mažeikių perleido garažą kaimynei, kurios pavardės nepamena, leido juo naudotis, pinigų nereikalavo, nes tai būtų žeminę jo autoritetą. Prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodo, kad sutiks su teismo sprendimu.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo I. P. sutiko su ieškiniu, nurodė, jog ieškinyje nurodytos aplinkybės yra teisingos.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepime į ieškinį nurodė, jog Registrų centras, veikdamas kaip Registro tvarkytojas, yra viešojo administravimo subjektas, kuris užtikrindamas Registro tvarkymo funkcijų registruojant nekilnojamuosius daiktus atlikimą, veikia Lietuvos Respublikos teisės aktuose jam priskirtos kompetencijos ribose. Pažymėtina ir tai, kad Registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba panaikindamas (pakeisdamas) esamus, neturi teisės daryti savarankiškų išvadų, aiškindamas arba interpretuodamas pateiktų dokumentų turinį. Jis nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės, jos turinio. Registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises. Prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant jų atstovu ir teismo sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Teismo posėdžio metu ieškovė papildomai paaiškino, kad garažą įsigijo 1999 metais, su I. P. pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, perdavė pinigus grynais, tačiau nežinojo, jog reikia dar papildomai įregistruoti sandorį nekilnojamojo turto registre. Ji įstojo į garažų bendriją, turėjo lygias teises, kaip ir kiti garažų savininkai. Garažą visada valdė, naudojosi juo, mokėjo mokesčius. Atsitiktinai sužinojo, kad kiti garažų savininkai yra susitvarkę dokumentus ir įregistravę nuosavybės teisę nekilnojamojo turto registre. Kai pasidomėjo, sužinojo, jog jos garažas yra įregistruotas kito asmens – atsakovo – vardu. Prašo ieškinį tenkinti.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Gintaras Gricius papildomai paaiškino, kad teisę naudotis konkrečiu garažu suteikė įstojimas arba išstojimas iš garažų bendrijos. Atsakovas, praradęs narystės teisę garažų bendrijoje, prarado ir nuosavybės teisę į garažą, o I. P. ją įgijo. Prašo tenkinti ieškinį, nes ieškovė nusipirko garažą pagal atlygintinį sandorį, šiuo turtu naudojasi, rūpinasi, laiko save turto savininke.
Teismo posėdyje trečiasis asmuo I. P. parodė, kad 1981 m. už 4500 rub. iš V. Š. pirko garažą (duomenys neskelbtini), garažo Nr. (duomenys neskelbtini). Nesidomėjo, ar reikia įregistruoti pirkimą. Parašė pareiškimą įstoti į garažų kooperatyvą ir buvo priimta. Neturi dokumentų apie pinigų sumokėjimą V. Š.. Po to V. Š. dėl šio garažo niekada jos nieko neklausė ir jokių pretenzijų nereiškė. 1999 m. garažą pardavė ieškovei. Nesidomėjo ir nežinojo, ar yra įregistruota kieno nors nuosavybė į šį garažą.
Teismo posėdyje liudytojas R. Š. paaiškino, jog nuo 2008 metų įsigijo garažą Mažeikių garažų bendrijoje Nr. (duomenys neskelbtini). Nuo 2010 m. iki 2016 m. buvo šios bendrijos pirmininkas, surinkinėdavo mokesčius. D. J. visada buvo garažo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė, mokėjo mokesčius, dalyvaudavo susirinkimuose. Jis net nežinojo, jog gali būti kitas asmuo, kuris įrašytas kaip garažo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, jokių kitų savininkų nėra buvęs sutikęs ar su jais bendravęs. Mokesčiai iki 2016 metų buvo renkami tik grynais pinigais, nes bendrija neturėjo banko sąskaitos.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Iš byloje esančių rašytinių dokumentų nustatyta, jog 1999 m. lapkričio 25 d. ieškovė ir I. P. sudarė Garažo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė iš I. P. už 7000 Lt įsigijo negyvenamą patalpą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal nekilnojamojo turto registro duomenis, minėtas garažas nuosavybės teise priklauso atsakovui V. Š., įregistravimo pagrindas 1974 m. gruodžio 17 d. DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 511. Byloje esantis 1974 m. gruodžio 17 d. Mažeikių rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 511 ir jo priedėlis Nr. 2 patvirtina, jog garažų kooperatyvui Nr. (duomenys neskelbtini) „Žiguli“, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), ir jo nariams (įskaitant ir V. Š.) buvo patvirtinta kooperatinės nuosavybės teisė į garažų boksą, kurį sudaro 9 boksai. Iš pastato inventorinių žinių nustatyta, jog V. Š. buvo suteiktas garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini). Iš kooperatinio garažo „Žiguliai“ narių vardinio sąrašo taip pat matyti, jog garažas (duomenys neskelbtini) suteiktas Š. V..
Ieškovė nurodo, jog garažas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nors nekilnojamojo turto registre yra registruotas kaip atsakovo turtas, iš tikro priklauso ieškovei. Taigi byloje nagrinėjamas klausimas dėl nuosavybės teisės perėjimo iš atsakovo V. Š. I. P., o po to ieškovei D. J..
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nuosavybės teisę sukuria ne teisinė registracija; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisinė registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, kuriuos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2009).
Mažeikių garažų bendrija Nr. (duomenys neskelbtini) 2016 m. gruodžio 27 d. pažymoje paaiškino, jog pagal dokumentus, kuriais disponuoja bendrija, Mažeikių garažų bendrijoje Nr. (duomenys neskelbtini) esantis garažas Nr. (duomenys neskelbtini) iki 1981 m. vasario 9 d. priklausė V. Š., po to buvo parduotas I. P., o ji 1999 m. lapkričio 25 d. pardavė garažą D. J.. Iš 1981 m. vasario 9 d. V. Š. prašymo matyti, jog jis prašė leisti jam išstoti iš autogaražo „Žiguliai“. Iš 1981 m. vasario 9 d. I. P. prašymo matyti, jog ji prašė priimti ją į kooperatyvo narius ir išskirti jai garažą. Iš 1981 m. kovo 3 d. Mažeikių garažų bendrijos Nr. (duomenys neskelbtini) „Žiguliai“ visuotinių narių susirinkimo protokolo matyti, jog susirinkime buvo priimtas sprendimas patenkinti Š. V. pareiškimą dėl išstojimo iš kooperatyvo ir jo vietoje priimti į narius I. P..
Kaip nustatyta, garažas buvo perleistas 1981 m., galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, kurio 109 straipsnis numatė, jog asmeninė nuosavybė gali būti apyvokos, asmeninio vartojimo, patogumo ir pagalbinio namų ūkio reikmenys, gyvenamasis namas ir darbo santaupos. Asmeninė piliečio nuosavybė gali būti vienas gyvenamasis namas (arba jo dalis) (CK 110 straipsnio 1 dalis). Įgijus daugiau nei vieną namą (jo dalį), savininkas turėdavo pasirinkti, kurį namą pasiliks savo nuosavybėje, o kitą turėdavo per vienerius metus parduoti, padovanoti ar kitokiu būdu perleisti (CK 112 straipsnis).
Nors garažas negali būti prilyginamas gyvenamajam namui ir šios nuostatos negali būti taikomos tiesiogiai, tačiau iš šių nuostatų matyti, jog galiojant 1964 m. CK, asmeninė nuosavybė buvo ribojama. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog 1980 m. išstojo iš kooperatyvo Mažeikiuose ir įstojo į garažų kooperatyvą Šalčininkuose, išvykdamas iš Mažeikių perleido garažą kaimynei. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas nuo 1981 metų būtų domėjęsis garažu, jį prižiūrėjęs, valdęs kaip savininkas ar kitokiais veiksmais išreiškęs valią laikyti garažą kaip savo. Byloje nustatyta, jog nuo to laiko iki 1999 m. garažu naudojosi, rūpinosi ir jį valdė I. P., kuri įstojo į garažų bendriją ir veikė kaip turto savininkė.
Įvertinus šias aplinkybes, 1980 m. galiojusius asmeninės nuosavybės ribojimus, byloje esančius rašytinius duomenis, pripažintina, jog atsakovas prarado nuosavybės teisę į ginčo garažą nuo išstojimo iš Mažeikių garažų kooperatyvo Nr. (duomenys neskelbtini) dienos – nuo 1981 m. kovo 3 d., kuomet garažų bendrijos visuotinių narių susirinkime buvo priimtas sprendimas patenkinti atsakovo pareiškimą dėl išstojimo iš kooperatyvo, o jo vietoje į narius priimta I. P. pradėjo valdyti garažą nuosavybės teise.
Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, jog nuo 1999 m. lapkričio 25 d. garažą valdo ieškovė D. J., kuri garažą įsigijo sandorio pagrindu, t. y. Garažo pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, iš pardavėjos I. P. už 7000 Lt. Nuo šio laiko ieškovė valdo garažą kaip savą, moka mokesčius, 2010 m. sausio 28 d. Mažeikių garažo bendrijos Nr. (duomenys neskelbtini) protokolas patvirtina, jog ji dalyvauja narių susirinkimuose kaip garažo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė. Liudytojas R. Š. patvirtino, jog kitų asmenų, kurie rūpintųsi minėtu garažu ar reikštų teises į jį, nebuvo sutikęs.
Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kuris veikia greta pagrindinių sutarčių teisės principų: sutarčių laisvės bei šalių autonomijos.
1999 m. lapkričio 25 d. Garažo pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta ne notarine tvarka, neįregistruota nekilnojamojo turto registre, šiuo metu jau yra praleistas tokio sandorio įregistravimo terminas. Vis tik, įvertinus byloje surinktus faktinius duomenis apie ieškovės nepertraukiamą garažo valdymą, nepertraukiamą naudojimąsi juo daugiau nei 20 metų, atsižvelgus į įsigijimo aplinkybes (pagal atlygintinį pirkimo – pardavimo sandorį), taip pat atsižvelgus į tai, jog atsakovas ieškinio tenkinimui neprieštarauja, teismas sprendžia, jog šiuo atveju turėtų būti teikiama pirmenybė tikrajai šalių valiai, faktiškai susiklosčiusiems nuosavybės santykiams, o ne formaliam registracijos faktui, todėl ieškinys tenkintinas visiškai ir ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į negyvenamąją patalpą – garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepašo priteisti jai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti.
Nustatyti, jog D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa – (duomenys neskelbtini) boksas, koop. Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per sprendimą priėmusį teismą.