Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-08-24 · Administracinė byla Nr. AS-575-579-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-08-24
Bylos Nr.
AS-575-579-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01722-2012-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Pareiškėjas
E. Š.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Administracinė byla Nr. AS575-579/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01722-2012-0Procesinio sprendimo kategorijos: 67; 79.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. rugpjūčio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. Š. įmonės „Saltorė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. įmonės „Saltorė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. Š. įmonė „Saltorė“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2012 m. birželio 7 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-29969 (toliau – ir Sprendimas) bei sustabdyti 10 807,85 Lt mokestinės nepriemokos išieškojimą iki galutinio sprendimo priėmimo šioje byloje.

Prašymą sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą grindė tuo, kad nustačius, jog mokestinė nepriemoka apskaičiuota netiksliai (netinkamai), ir ją išieškojus, bus padaryta žala mokesčių mokėtojui, jis negalės vykdyti kitų prievolių ir tęsti ūkinės komercinės veiklos, be to, šio dokumento perdavimas vykdyti antstoliui pareikalaus papildomų išlaidų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 4 d. nutartimi pareiškėjo E. Š. įmonės „Saltorė“ skundą priėmė, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi. Darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pabrėžė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje AS62-489/2011). Konstatavo, kad nėra realios grėsmės, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pažymėjo, jog net ir atsiradus žalai, pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka turės galimybę patirtą žalą išsiieškoti.

III.

Pareiškėjas E. Š. įmonė „Saltorė“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 4 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir patenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 10 807,85 Lt mokestinės nepriemokos išieškojimą iki galutinio sprendimo priėmimo šioje byloje.

Atskirajame skunde teigia, jog teismų praktikoje, pagrįsti būtinybei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, bylos šalys įprastai pateikia finansinių ataskaitų rinkinius, kurie E. Š. įmonėje „Saltorė” nėra sudaromi. Mano, kad teismas nutartimi atsisakydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę neatsižvelgė į šias aplinkybes ir pareiškėjo prašymą sustabdyti išieškojimo veiksmus įvertino formaliai, nesigilindamas į prašymo esmę. Pažymi, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo institutas negali būti aiškinamas bei taikomas siaurai, kiekvienu atveju teismas turi įvertinti būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atsižvelgiant į skundžiamo individualaus administracinio teisės akto esmę, vykdymu ar neįvykdymu sukeliamas pasekmes, jo įtaką suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms. Nurodo, jog 2012 m. birželio 11 d. VMI raštu Nr. (23.1-08-3-4)-RNA-25744, prie kurio buvo pridėtas Sprendimas, pareiškėjas informuotas, kad, jeigu per 30 dienų nuo Sprendimo priėmimo dienos mokestinė prievolė nebus įvykdyta, Sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką bus perduotas vykdyti antstoliui. Teigia, jog šiuo raštu nurodytas pareiškėjui adresuotų reikalavimų įvykdymo terminas ir teisinės pasekmės, kurias sukels Sprendimo nevykdymas. Pažymi, kad nesustabdžius išieškojimo veiksmų, iškyla reali grėsmė pareiškėjo mokumui, galimybei laiku atsiskaityti su pareiškėjo darbuotojais, laiku įvykdyti kitas vykdytinas prievoles. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra smulkaus verslo subjektas, kuris nepalankiu pasaulinės finansų krizės laikotarpiu susiduria su sunkumais, neišvengiamai susijusiais su kitų verslo partnerių mokumu, vėlavimais atsiskaityti už gautą produkciją. Teigia, jog 10 807,85 Lt sumos, kurios beveik pusę sudaro už nenurodytus laikotarpius nenurodyto dydžio delspinigių suma, sumokėjimas labai apsunkintų pareiškėjo veiklą, suvaržytų jo finansinius pajėgumus, o Sprendimo vykdymas nesulaukus, kol bus išnagrinėta byla, šiuo atveju sukeltų daug didesnius neigiamus padarinius nei laikinas Sprendimo vykdymo sustabdymas. Pažymi, jog VMI Sprendimo įvykdymą apibrėžė konkrečiu terminu, kuris atskirojo skundo padavimo dieną jau yra suėjęs, o tai pareiškėjui sukuria dviprasmišką situaciją: jis arba turi nedelsiant įvykdyti reikalavimą sumokėti nurodytą sumą VMI, tokiu būdu visiškai sumažinant savo valdomų lėšų apimtį, arba pažeisti Sprendimą ir nevykdyti jame pateikto nurodymo bei prisiimti riziką dėl jam galimų kilti neigiamų padarinių. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-31/2012 ir pažymi, jog administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė, todėl kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (pvz., administracinės bylos Nr. AS11-367/2007, AS8-488/2007, AS16-528/2007 ir kt.). Teigia, jog nagrinėjamu atveju E. Š. įmonė „Saltorė” nurodė argumentus, išskirtinai susijusius su ginčijamo Sprendimo įvykdymo sunkumais, jo neigiamomis (finansinėmis) pasekmėmis pareiškėjui, o ne su būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis. Pažymi, jog ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Mano, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo sunkią finansinę padėtį. Teigia, jog teismui priėmus E. Š. įmonei „Saltorė” palankų sprendimą dėl ginčijamo Sprendimo galimai atsiradusi žala galėtų būti atlyginta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytomis sąlygomis, o byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pažeistas viešasis interesas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, Nr. AS5-230/2005).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 10 807,85 Lt mokestinės nepriemokos išieškojimą iki galutinio sprendimo priėmimo šioje byloje.

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia aplinkybėmis, kad nesustabdžius išieškojimo veiksmų, iškyla reali grėsmė pareiškėjo mokumui, galimybei laiku atsiskaityti su pareiškėjo darbuotojais, laiku įvykdyti kitas vykdytinas prievoles. Taigi pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą iš esmės sieja su savo finansinės padėties pablogėjimu.

Pabrėžtina, jog teismų praktikoje yra suformuota pozicija, jog galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo sunkią finansinę padėtį. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog E. Š. įmonėje „Saltorė” finansinių ataskaitų rinkiniai nėra sudaromi, nėra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neturi kitų galimybių pateikti duomenis apie savo finansinę padėtį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės savaime neįrodo, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pareiškėjas jokių įrodymų, galinčių patvirtinti realią grėsmę, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą, nepateikė. Kolegija savo ruožtu tokių aplinkybių taip pat nenustatė.

Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismui priėmus E. Š. įmonei „Saltorė” palankų sprendimą dėl ginčijamo Sprendimo galimai atsiradusi žala galėtų būti išieškoma įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-31/2012 ir pažymi, jog administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė, todėl kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai. Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytoje byloje ginčas kilo tarp fizinių asmenų ir valdžios institucijų, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra juridinis asmuo. Be to, šiuo atveju sprendžiamas ne teisės aiškinimo klausimas, o faktinis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrįstumo klausimas. Pabrėžtina, jog pareiškėjui teisės aktai suteikia galimybę teikti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir jis šia savo teise pasinaudojo.

Remiantis aptartais argumentais, įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, keliamo ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi pagrįstai nusprendė nesiimti priemonių reikalavimui užtikrinti.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. Š. įmonės „Saltorė“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas