- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-24
- Bylos Nr.
- 2-1898/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01065-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų geodezija“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Inter Credit“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų geodezija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutarties, kuria atsakovui iškelta bankroto byla, civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Inter Credit“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Druskininkų geodezija“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė iškelti atsakovui bankroto bylą. Nurodė, kad yra atsakovo kreditorius 2013 m. rugsėjo 3 d. išduoto vykdomojo įrašo pagrindu, o įmonė jam skolinga 28 755,90 Lt. Atsakovas skolos ragine nurodytu terminu nesugrąžino. Tvirtino, kad atsakavo pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į atsakovo balansą įrašyto turto vertės, todėl yra pagrindas atsakovui kelti bankroto bylą dėl atsakovo nemokumo. Bankroto administratoriumi siūlė skirti UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 2 d. nutartimi iškėlė atsakovui bankroto bylą. Bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Konstatavo, kad atsakovas yra nemokus, nes pradelsti įsipareigojimai viršija pusę atsakovo turimo turto vertės. Nustatė, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai sudaro 38 003,41 Lt, o atsakovo turto vertė pagal 2013 m. balanso bei atsakovo pateiktais 2014 m. gegužės 9 d. balanso duomenimis yra 61 187 Lt. Teismas iš antstolės J. J. pateikto 2014 m. birželio 16 d. rašto Nr. S-14011252 nustatė, jog antstolė vykdo 7 vykdomąsias bylas. Atsakovo bendras skolos likutis pagal visas vykdomąsias bylas sudaro 34 301,73 Lt. Atsakovas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2014 m. birželio 13 d. skolingas 1 200,26 Lt , iš jų 1 099,88 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 100,38 Lt delspinigių. Įmonėje dirba du asmenys. Atsakovas 2014 m. birželio 16 d. turi 1 854,42 Lt mokestinę nepriemoką Valstybinei mokesčių inspekcijai. Sprendė, kad nors byloje nėra informacijos apie atsakovo veiklos nutraukimą, apie įmonės darbuotojų pretenzijas atsakovui dėl neatsiskaitymų, apie viešą paskelbimą ar kitokį pranešimą kreditoriams, kad negali atsiskaityti su kreditoriais ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų, tačiau atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė klaidingus duomenis apie bendrą kreditorinių reikalavimų sumą – 12 154,68 Lt. Teismo skaičiavimais vien tik šioje nagrinėjamojoje byloje kreditoriniai reikalavimai sudaro 38 003,41 Lt sumą. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas nepateikė duomenų apie pradelstų įsipareigojimų įvykdymą AB TEO LT, UAB „Tele 2“, UAB „OMNITEL“; nepateikė išaiškinimo dėl grynųjų pinigų sąskaitoje ir kasoje 19 150 Lt sumos įtraukimo į balanso IV punktą. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO teismas nustatyta, jog nuo 2010 m iki 2014 m. atsakovas nesikreipė į teismą dėl pradelstų skolų išieškojimo iš skolininkų A. A. (3 400 Lt), K. D. įmonės (7 145,23 Lt), D. M. (6 049,96 Lt), A. Ž. (5 000 Lt), A. M. (6 000 Lt) ir kt. Teismas, atsižvelgęs į prašomo paskirti administratoriaus patirtį, darbo krūvį, sprendė, jog ieškovo pasiūlyta kandidatūra yra tinkama atsakovui administruoti.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Druskininkų geodezija“ (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės- ieškovo UAB „Inter credit“ ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas nesikreipė į teismą dėl pradelstų skolų išieškojimo iš savo skolininkų. Apeliantas nesikreipė į teismą dėl skolų išieškojimo, nes tikėjosi, jog reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu skolas neteismine tvarka išieškos ieškovas. Ieškovas vykdo skolų išieškojimą. Apeliantas su ieškovu buvo pasirašęs reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 28/06/12-01, kuria apeliantas perleido ieškovui reikalavimo teises į skolininkus B. A., K. D. įmonę, A. Ž. ir A. M.. Išieškojus skolas iš šių skolininkų 80 procentų sumos, t.y. 18 012 Lt turėjo būti sumokėta apeliantui, tačiau apeliantas 2014 m. kovo 4 d. pranešimu nuo 2014 m. balandžio 10 d. vienašališkai nutraukė minėtą reikalavimo perleidimo sutartį su ieškovu, kuris neišieškojo žadėtų skolų.
2. Apelianto įsiskolinimai Valstybiniai socialinio draudimo fondo valdybai ir Valstybiniai mokesčių inspekcijai nėra ženklūs, atitinkamai 1 200,26 Lt ir 1 854,42 Lt. Apeliantas vykdo ūkinę komercinę ir siekia kaip įmanoma greičiau padengti nurodytus įsiskolinimus.
3. Ieškovo pasirinktas jo teisių gynybos būdas yra netinkamas, neatitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Pagrindinis skolininkas pagal pareiškėjo turimą reikalavimo teisę į 28 105 Lt skolą pagal 2013 m. rugsėjo 3 d. vykdomąjį įrašą yra K. M., o apeliantas yra laiduotojas, t.y. solidarus skolininkas. K. M. yra informavęs ieškovą žodžiu, jog grąžins skolą, kai realizuos nuosavybės teise jam priklausantį turtą.
Ieškovas atsiliepimo į pareikštą atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovui UAB „Druskininkų geodezija“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bankroto byla iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimus; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali atsiskaityti ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 7 d.). Įmonių bankroto įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.
Pirmosios instancijos teismas iškėlė apeliantui bankroto bylą nustatęs, kad šis yra nemokus. Teismas vadovavosi savo iniciatyva surinktais įrodymais apie apelianto pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, nes šis pakankamai išsamių duomenų teismui nepateikė. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį, iš esmės neginčija minėtų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, tvirtindamas, kad įsipareigojimai valstybinėms institucijoms neženklūs, apeliantas vykdo veiklą ir stengiasi patenkinti kreditorių reikalavimus. Apelianto manymu, ieškovas pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynybos būdą, nes skolininkas pagal ieškovo turimą reikalavimo teisę į 28 105 Lt skolą pagal 2013 m. rugsėjo 3 d. vykdomąjį įrašą yra K. M., o apeliantas yra tik laiduotojas, t.y. solidarus skolininkas. Taigi, iš esmės apeliantas kvestionuoja pareiškėjo reikalavimo teisę 28 105 Lt sumai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad abejoti pareiškėjo kreditorinio reikalavimo pagrįstumu bankroto bylos iškėlimo dienai nėra pagrindo.
Ieškovas pateikė teismui 2013 m. rugsėjo 3 d. notaro atliktą vykdomąjį įrašą solidariai išieškoti iš K. M. ir apelianto 28 105 Lt sumą (b. l. 3). Šiuo atveju aplinkybė, kad apeliantas yra solidarus skolininkas, nepaneigia ieškovo reikalavimo teisės apeliantui, o tai, kad šis buvo ne pagrindinis skolininkas pagal skolininko K. M. priimtą prievolę, o tik laiduotojas, savaime nereiškia, kad skola visų pirma turėtų būti išieškoma iš K. M., o tik po to iš apelianto (b. l. 36). Laiduotojas yra solidarus skolininkas, todėl kreditorius turi teisę pasirinkti, iš ko išieškoti skolą – iš K. M. kaip pagrindinio skolininko ar iš apelianto kaip laiduotojo, ar iš abiejų kartu (CK 6.6 str. 4 d.). Šalys laidavimu nebuvo susitariusios, jog kreditorius privalo pirmiausiai nukreipti išieškojimą į konkretų skolininką ar jo turtą, todėl jis turi teisę pasirinkti į kurį iš solidarių bendraskolių (ar į abu kartu) nukreipti skolos išieškojimą. Pastebėtina ir tai, kad į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantui minėto vykdomojo įrašo pagrindu buvo kreiptasi beveik po metų, t.y. tik 2014 m. gegužės 12 d. Tuo tarpu K. M. yra ne tik pagrindinis skolininkas pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį, tačiau iki bankroto bylos iškėlimo jis buvo apelianto vadovas, kuris dalyvavo prisiimant laidavimu kylančius įsipareigojimus. Todėl jam žinomos visos aplinkybės, susijusios tiek su skolos išieškojimo iš pagrindinio skolininko, tiek ir iš apelianto bei galimybės minėtą skolą grąžinti. Šiuo atveju apeliantas tvirtina, kad K. M. yra informavęs ieškovą žodžiu, jog grąžins skolą, kai realizuos nuosavybės teise jam priklausantį turtą. Tačiau tokia perspektyva nėra kaip nors apibrėžta laike, juo labiau, kad ir po vykdomojo įrašo išdavimo praėjo metai laiko. Be to, skolos grąžinimo (išieškojimo) atidėjimo laikotarpis bei atsiskaitymo tvarka šiuo atveju turi būti derinamas su pačiu ieškovu. Todėl apelianto nurodoma aplinkybė dėl K. M. pažado grąžinti skolą pardavus turtą neturi esminės įtakos sprendžiant klausimą dėl pradelstų apelianto įsipareigojimų kreditoriams dydžio ir bankroto bylos iškėlimo.
Apelianto nurodomos aplinkybės, kad buvo stengiamasi išsiieškoti apelianto debitorines skolas ne teisminiu būdu, o įsiskolinimas valstybinėms institucijoms nėra ženklus ir apeliantas vykdo ūkinę komercinę veiklą bei siekia kaip įmanoma greičiau padengti nurodytus įsiskolinimus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl apelianto nemokumo, kuris yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais apie įmonės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį. Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Apeliantas, prašydamas panaikinti skundžiamą nutartį ir atmesti pareiškėjo prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė teismui įrodymų, iš esmės paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Pats apeliantas, nepaisydamas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo (b.l. 93-94), teismui taip ir neteikė išsamaus pradelstų įsipareigojimų kreditoriams sąrašo. Teismas savo iniciatyva nustatė pradelstų apelianto įsipareigojimų dydį 38 003,41 Lt sumai, šis dydis byloje nėra paneigtas ir faktiškai neneigiamas atskirajame skunde. Be to, nors byloje buvo išreikštos abejonės dėl apelianto pateiktame įmonės balanse nurodyto grynųjų pinigų esančių kasoje 19 150 Lt sumai realaus egzistavimo ir apeliantas buvo įpareigotas pateikti paaiškinimą dėl šios sumos įtraukimo į balanso IV punktą, apeliantas jokių paaiškinimų teismui nepateikė ir neteikia. Taip pat nebuvo (ir nėra) pateikti duomenys apie „Creditinfo Lietuva“ išraše nurodytų pradelstų įsipareigojimų įvykdymą kitiems kreditoriams (t.y. AB TEO LT, UAB „Tele 2“, UAB „OMNITEL“) dar apie 3 000 Lt sumai, o šių duomenų tikrumas nėra ir kvestionuojamas. Iš bylos duomenų matyti, kad įmonės turimo turto vertė sudaro 75 912 Lt (b.l. 37-38). Pažymėtina, kad beveik 90 proc. šio turto vertės sudaro apelianto debitorinės skolos ir minėta 19 150 Lt suma, tuo tarpu nei apie skolų išieškojimo realumą, nei apie minėtos piniginės sumos realų egzistavimą nėra pateikta jokių įtikinamų argumentų. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti priimto sprendimo iškelti apeliantui bankroto bylą pagrįstumu bei teisėtumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad įmonė bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.
Dėl aukščiau išdėstyto apelianto atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.