Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio, Bronės Vidzėnienės, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. ir nukentėjusiosios R. R. apeliacinius skundus dėl 2016 m. birželio 14 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. (2015 m. liepos 5 d. veika) laisvės atėmimo bausme 1 metams; pagal 145 str. 1 d. (2015 m. liepos 7 d. veika) laisvės atėmimo bausme 1 metams 2 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas A. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2015 m. liepos 9 d., (viso 2 paros) jas prilyginant 2 (dvejoms) laisvės atėmimo dienoms. Taikant BK 75 str. nuostatas, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams įpareigojant šiuo laikotarpiu gydytis priklausomybę narkotinėms medžiagoms. Remiantis BK 42 str. 6 d.ir 72² str. nuostatomis, A. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį dalyvaujančiose programose. Šį įpareigojimą jis turi įvykdyti per 3 mėnesius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

A. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 5 d., 18⁰⁰ val., namo, adresu (duomenys neskelbtini), kieme, grasino R. R., su kuria kartu gyveno neįregistravęs santuokos, o būtent: žodinio konflikto metu išsakė nukentėjusiajai R. R. grasinančius žodžius: „aš tave taip sudaužysiu, kad tu nesuprasi kur tu randiesi“, kuriuos nukentėjusioji R. R. suprato, kaip realų grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą.Be to, A. B. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 7 d., 10⁰⁰ val., namo, adresu (duomenys neskelbtini) kieme, grasino R. R., su kuria kartu gyveno neįregistravęs santuokos, o būtent: išsakė nukentėjusiajai R. R. grasinančius žodžius: „eik susirink tašę, pamatysi kas tau bus, atvažiuos kiti kriminalistai“, kuriuos nukentėjusioji R. R. suprato, kaip realų grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu A. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.Skunde nurodo, kad apylinkės teismas rėmėsi nukentėjusiosios R. R. parodymais, kurie yra išgalvoti; mažametės dukters, kurie įtakoti motinos. Tvirtina, kad iš esmės byloje esantys parodymai, įskaitant kaimynės Z. N. ir liudytojos J. Z., nėra neginčijami, todėl tai nesudaro pagrindo tvirtinti, jog jis pripažintas kaltu pagal BK 145 str. 1 d. pagrįstai. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R. R. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir netaikyti BK 75 str. nuostatų arba paskirti BK 72¹ str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir prie jos nesiartinti arčiau nei 50 metrų. Skunde nurodo, kad aplinkybės, neigiamai apibūdinančios nuteistąjį (dėl padarytos nusikalstamos veikos savo kaltės nepripažįsta, nesigaili; teisiamas 10 kartą, ne kartą naudojo fizinį smurtą jos atžvilgiu, yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, veda asocialų gyvenimo būdą, vaikai bijo su juo bendrauti) tik pabrėžia A. B. neigiamą požiūrį į visuomenėje nusistovėjusias elgesio ir moralės normas, todėl mano, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus tik realią laisvės atėmimo bausmę.Cituodama BK 75 str. nuostatas tvirtina, kad apylinkės teismas nepagrįstai neskyrė baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo asmens ir draudimo prisiartinti prie nukentėjusiojo asmens. Savo prašymą argumentuoja tuo, kad ji su vaikais namuose jaučiasi nesaugiai, praeityje ne kartą yra patyrę psichologinį nuteistojo smurtą. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam buvo skirta kardomoji priemonė - gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios. Taip pat nurodo, kad apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartimi buvo nustatyta, jog su vaikais nuteistasis gali bendrauti tik vaikų ugdymo įstaigose darbo dienomis prieš tai suderinus laiką su įstaigos darbuotojais. Atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis buvo patrauktas ne tik administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 181 str. 1 d., dėl smurtavimo jos atžvilgiu vaikų akivaizdoje, tačiau ir baudžiamojon, tačiau ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., nutrauktas vadovaujantis BK 37 str. pagrindais.Teismo posėdžio metu nuteistasis A. B. ir jo gynėjas advokatas Raimondas Kurklietis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios –­ tenkinti dalyje – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu arba tam tikrą laiką palikti galioti kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Baudžiamosios bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme apibrėžia apeliacinių skundų ribos. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, taip pat teismas įvertina ar byloje nėra padaryta esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų. Pagal pateiktus apeliacinius skundus byloje nagrinėtini šie pagrindiniai klausimai: ar pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktinės bylos aplinkybes A. B. veiksmai galėjo būti vertinami kaip grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar šie veiksmai ir jų visuma atitinka BK 145 str. 1 d. uždraustos nusikalstamos veikos požymius;ar pagrįstas nukentėjusiosios R. R. prašymas netaikyti nuteistajam A. B. BPK 75 str. nuostatas arba taikyti BK 72¹ str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir prie jos nesiartinti arčiau nei 50 metrų.Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas tenkinamas – skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, A. B. išteisinamas iš kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d. (abi veikos), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p., 326 str. 1 d. 3 p.). R. R. apeliacinis skundas atmetamas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti įvertinamas atskirai kiekvienas įrodymas ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas A. B. nuteisė pagal BK 145 str. 1 d. (2 veikos), kad namo, adresu (duomenys neskelbtini), kieme, grasino R. R., su kuria kartu gyveno neįregistravęs santuokos, o būtent: žodinio konflikto metu išsakė nukentėjusiajai R. R. grasinančius žodžius: „aš tave taip sudaužysiu, kad tu nesuprasi kur tu randiesi“ (2015 m. liepos 5 d. veika) ir „eik susirink tašę, pamatysi kas tau bus, atvažiuos kiti kriminalistai“ (2015 m. liepos 7 d. veika), kuriuos nukentėjusioji R. R. suprato kaip realų grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą.Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas iš esmės vadovavosi tik nukentėjusiosios R. R. ir jos bei nuteistojo dukros mažametės liudytojos K. B. parodymais. Apylinkės teismo nuomone, šie parodymai, taip pat A. B. asmenybė (yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, teisiamas 10 kartą, praeityje patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl smurtavimo vaikų akivaizdoje nukentėjusiosios atžvilgiu, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 str. 1 d., tačiau nutrauktas dėl mažareikšmiškumo, agresyvių veiksmų apimtį 2016 m. liepos 7 d. prieš atvykstant pareigūnams), suponuoja išvadą, jog nukentėjusioji patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, stresą, dėl ko stipriai išsigando ir turėjo pagrindą manyti, kad nuteistasis gali kelti jai grėsmę. Apylinkės teismo vertinimu, nuteistojo veiksmų apimtis bei byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog jo grasinimai buvo suvokiami realiai, o jo veikos atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d. sudėties požymius. Visgi apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadas nuosprendyje padarė neatsižvelgęs ir neįvertinęs visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis nepakankamai vertino įrodymų visumą bei tarpusavio sąsają, neteisingai įvertino veikų pobūdį, jų pavojingumą ir padarė neteisingas išvadas. Tokiu būdu pakankamai vienpusiškai įvertinęs bylos aplinkybes, susijusias su nukentėjusiosios suvokimu dėl išsakytų grasinimų, ignoravo nuteistojo poziciją. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, vertindamas nuteistojo išsakytus grasinamojo pobūdžio žodžius ir darydamas nepagrįstas iš esmės bendro pobūdžio išvadas, turėjo visapusiškai išanalizuoti ne tik kokiame kontekste buvo išsakytos frazės, kokią jos turėjo reikšmę, tačiau ir įvertinti jų pavojingumą, realiai kilsiančią grėsmę, kas aukštesniojo teismo nuomone, padaryta nebuvo. BK 145 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Baudžiamosios atsakomybės taikymas už BK 145 str. 1 d. nurodytą nusikalstamą veiką suponuoja būtinumą konstatuoti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-219/2014, Nr. 2K-14-222/2016).Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. B. ir R. R. yra buvę sugyventiniai, pragyvenę kartu daugiau nei 18 metų bei turintys 2 nepilnamečius vaikus. Nors kartu bendro ūkio nebeveda keletą metų, tačiau iki įvykio gyveno tame pačiame bute, skirtinguose kambariuose. Komplikuotas bendravimas tęsiasi ne vienerius metus, dažniausiai konfliktai kilo dėl to, kad A. B. vartojo metadoną vaikams regint – yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, nedirba. Taip pat byloje yra duomenys, kurie patvirtina, kad A. B. 2011 m. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl to, kad vaikų akivaizdoje smurtavo prieš R. R. (1 t., b. l. 160-166). Be to, jo atžvilgiu, 2015 m. vasario 8 d. dėl smurto taip pat prieš R. R., buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 str. 2 d., tačiau nutrauktas BK 37 straipsnio pagrindais (1 t., b. l. 54-71). Akivaizdu, kad šių asmenų bendravimas ilgainiui išties tapo pakankamai įtemptas ir sudėtingas, nepaisant to, kad tiek metų pragyveno kartu ir pakankamai gerai žinojo vienas kito charakterio ypatybes bei gyvenimo būdą. Šiuo atveju svarbu tai, kad R. R. teisme parodė, jog žinodama ir realiai suvokdama apie A. B. priklausomybę (iki nagrinėjamo įvykio vartojo narkotines medžiagas apie 6 metus) bei impulsyvų būdą (nuolatos kildavo panašaus pobūdžio konfliktinės situacijos, tačiau visada atleisdavo), vis tiek net ir po įvykio dėl smurto artimoje aplinkoje su juo susitaikė ir toliau gyveno kartu (2 t., b. l. 84-88). Kitas svarbus aspektas yra tai, kad liudytoja Z. N., kaimynystėje gyvenanti apie 15 metų, teismo posėdžio metu parodė, kad nuteistasis jai nieko nėra padaręs ar užkabinęs, tačiau žino, kad jis su nukentėjusiąja nuolat konfliktuoja, vartoja ir necenzūrinius žodžius, todėl mano, kad A. B. išsakyti įvairūs žodžiai gali būti traktuojami tiesiog kaip jo žargonas (2 t., b. l. 84-88). Liudytoja ikiteisminio tyrimo metu jį labiau apibūdino kaip vartojantį narkotines medžiagas, vagiliaujantį ir meluojantį (1 t., b. l. 36-37). Šioje situacijoje būtina pažymėti ir tai, kad iš bylos duomenų matyti, kad A. B., kaip akcentuojama skundžiamame nuosprendyje, praeityje nors ir teistas daug kartų, tačiau nusikaltimų pobūdis (nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams bei susiję su narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymu be tikslo jų platinti) neleidžia kategoriškai tvirtinti, jog jis yra linkęs daryti smurtinio pobūdžio nusikaltimus. A. B. savo kaltės nepripažino, jog 2015 m. liepos 5 d., išsakė R. R. grasinančius žodžius, kad „aš tave taip sudaužysiu, kad tu nesuprasi kur tu randiesi“, kadangi įvykio neprisimena dėl sutrikusios atminties, nes vartoja narkotines medžiagas.Pripažindamas jį kaltu dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, apylinkės teismas rėmėsi R. R. ir mažametės (jos ir nuteistojo dukters) K. B. parodymais, taip pat atsižvelgė į kaimynės Z. N. parodymus. Visgi šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šių parodymų nepakanka konstatuoti, jog R. R. buvo pagrindas manyti, kad šia išsakyta fraze A. B. iš tiesų savo grasinimus įvykdys. Pirmiausia, iš bylos duomenų matyti, kad eilinis konfliktas namuose prasidėjo dėl to, kad A. B. vartojo narkotikus. Praėjus laiko tarpui, kieme R. R. bedžiaunant rūbus, atėjo ir A. B., kuris atsisėdęs ant suoliuko netoli džiovyklės išsakė jai minėtą frazę. Mažametė K. B. taip pat iš esmės parodė, kad tėtis - A. B. sakė, kad „mamą užmuš, kad ji neatsimins kur ji randasi“, tačiau parodė ir tai, kad jie pykstasi dažnai. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į keletą aspektų: pirma - konfliktas iš pradžių įvyko namuose ir tik po kurio laiko, tiek vienam, tiek kitam išėjus į namo kiemą, A. B. išsakė grasinamo pobūdžio žodžius. A. B. šiuos žodžius išsakė sėdėdamas ant suoliuko netoli džiovyklės, neatliko jokių kitų veiksmų, kurie suteiktų pagrindo manyti, kad A. B. savo grasinimus gali įvykdyti; antra – nukentėjusioji parodė, kad po šio pokalbio, A. B. išėjo ir grįžo tik paryčiais 2016 m. liepos 7 d., todėl akivaizdu, kad tai galėjo būti tik spontaniškai, tam tikrą žargoną vartojančio, asmens žodžiai; galiausia trečia – nors jų mažametė duktė parodė girdėjusi kai kuriuos tėvo ištartus žodžius, tačiau konkrečių įvykio aplinkybių nenurodė, kaip baigėsi konfliktas taip pat nežino, todėl, įvertinus tai, kad vaikai yra emociškai lengviau pažeidžiami, taip pat tai, kad vaikas yra pratęs matyti besibarančius tėvus, galima pagrįstai teigti, kad išsakyta frazė buvo labiau suvokiama kaip kasdienė tėvų bendravimo forma, nei realus grasinimas. Tuo labiau, kaip minėta anksčiau, kaimynė Z. N. parodė, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo nuolat vyksta šeimyniniai ginčai, kurių metu A. B. iš esmės visada vartoja ne tik necenzūrinius, tačiau ir tokio pobūdžio žodžius, todėl mano, kad A. B. išsakomi įvairūs žodžiai yra tiesiog jo žargonas (2 t., b. l. 84-88). Be to, apylinkės teismas neanalizavo ir nenustatė motyvo, kodėl ir kokiu tikslu nuteistajam A. B. reikėjo grasinti nukentėjusiajai. Analizuojant šią vertinimui svarbią aplinkybę bylos duomenys patvirtina, kad A. B. neturėjo jokios priežasties grasinimui, o tai reiškia ir tyčios veikti taip, kad nukentėjusioji suprastų, jog jo išsakyti žodžiai yra realūs. Vertinant nustatytas bylos aplinkybes akivaizdžiai matyti, kad nuteistasis nukentėjusiajai išsakė grasinamo pobūdžio žodžius tik dėl tarpusavio konflikto, kurio metu buvo vartojamas tam tikras žargonas, keiksmažodžiai, grasinantys žodžiai. Taip pat vertinant grasinimo nukentėjusiajai realumo suvokimą nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusioji į policiją kreipėsi tik 2015-07-07, t. y., praėjus dvejoms dienoms po to, kai jai buvo pagrasinta (t. 1, b. l. 5). Šiame pareiškime nukentėjusioji nurodė ir daugiau aplinkybių. Viena jų, kad nuteistasis į namus buvo parsivedęs meilužę, vėliau išlaužė duris, įžeidinėjo ją. Taigi šios aplinkybės taip pat kelia abejones tuo ar dėl nuteistojo grasinimo buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, kad nukentėjusioji iš tiesų patikėjo, kad jai grasinama rimtai. Negalima atmesti ir to, kad nukentėjusioji tiesiog iš pykčio bei nuoskaudos, dėl to, kad nuteistasis buvo parsivedęs meilužę, įžeidinėjo ją bei išlaužė duris, kreipėsi į policiją. Atsižvelgus į išdėstytą, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad dėl A. B. išsakytų grasinančio pobūdžio žodžių nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą gali būti realiai įvykdytas, todėl nuteistasis A. B. išteisinamas iš kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d., kadangi jo veikoje nėra šios nusikalstamos veikos sudėties požymių. A. B. nors savo kaltės nepripažino ir dėl kitos, jam inkriminuotos veikos, neneigė, jog 2015 m. liepos 7 d. galėjo išsakyti žodžius nukentėjusiajai „eik susirink tašę, pamatysi kas tau bus, atvažiuos kiti kriminalistai“, tačiau tvirtina, kad ši frazė buvo pasakyta visai kitame kontekste nei suprato R. R.. Nurodo, kad šią frazę pasakė konflikto, kilusio tarp R. R. ir jo draugės R. I., kontekste, nes pastaroji jam paskambinusi pasakė, kad jei R. R. rašys pareiškimą dėl A. B., tai ji (R. I.) parašys pareiškimą dėl R. R., todėl buvusiai sugyventinei parašius pareiškimą, jis (A. B.) ir išsakė minėtus žodžius, turėdamas galvoje ne grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti buvusios sugyventinės sveikatą, o tiesiog įspėti, kad ir ji keliaus į areštinę, todėl jai prireiks asmeninių daiktų. Apylinkės teismas A. B. pripažindamas kaltu, skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad pareigūnai I. V., M. B. ir J. Z. prodė, kad atvykus į iškvietimą A. B., būdamas akivaizdžiai apsvaigęs, išties buvo priešiškai nusiteikęs, R. R. iššakė grasinančius žodžius, tačiau kokius – nepamena. Pažymėjo, kad visi pareigūnai vienareikšmiškai patvirtino, kad A. B. elgėsi agresyviai ir neadekvačiai, o išsakytus žodžius įvardino kaip psichologinį smurtą. Visgi, šiuo atveju pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kofliktas prasidėjo dėl to, kad R. R., grįžusi namo, rado išlaužtas duris, todėl iškvietė policijos pareigūnas. Taigi, abejonių nekyla, kad konfliktas pirmiausia kilo būtent dėl išlaužtų durų, o ne dėl to, kad A. B. nuo pat pradžių buvo priešiškai ir agresyviai nusiteikęs R. R. atžvilgiu. Kitas momentas yra tai, kad atvykę policijos pareigūnai parodė, kad R. R. nors buvo išsigandusi, tačiau atrodė rami, tarp jos ir A. B. buvo atstumas. Nors liudytoja J. Z. parodė, kad užėjus į vidų pasikalbėti su R. R., ji pradėjo verkti, tačiau tai nepaneigia paties fakto, jog pareigūnams atvykus tiek A. B., tiek ji, stovėjo atokiai vienas nuo kito, kad ji buvo rami. Toks R. R. elgesys (jos ramumas, stovėjimas atokiai) kategoriškai neleidžia tvirtinti, kad A. B. ištarta frazė „eik susirink tašę, pamatysi kas tau bus, atvažiuos kiti kriminalistai“ reiškia realų grasinimą ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, atvirkščiai, suponuoja išvadą, jog ji nebuvo tiek išsigandusi, kad būtų galima teigti jog grasinimai jos atžvilgiu buvo realūs. Kitas svarbus aspektas į kurį būtina atsižvelgti yra tai, kad A. B. nukentėjusiajai išsakė grasinamojo pobūdžio žodžius policijos pareigūnų akivaizdyje. Tai savaime nereiškia, kad negali būti grasinama policijos akivaizdoje, tačiau vertinant išsakytų žodžių turinį galima pagrįstai teigti, kad pasakyti žodžiai galėjo turėti ir visai kitokią reikšmę nei suprato pati nukentėjusioji. Taigi, kolegijos nuomone, šiuo atveju taip pat nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, tuo labiau esančių policijos pareigūnų akivaizdoje. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad dėl šios veikos byloje objektyvių duomenų taip pat nėra, o A. B. ištartos frazės pobūdis „eik susirink tašę, pamatysi kas tau bus, atvažiuos kiti kriminalistai“ negali būti vertinamas kaip grasinantis ir realus, atitinkantis BK 145 str.1 d. sudėtį. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, kolegija sprendžia, kad šiais nagrinėjamais atvejais grasinimai tam tikra prasme galėjo būti efektyvūs ir paveikti nukentėjusiosios R. R. psichinę būseną, tačiau nukentėjusiosios išgąstis galėjo būti pagrįstas daugiau emociniu (vertinant pastovius sugyventinių konfliktus), o ne objektyviu pagrindu, todėl atsižvelgusi į įvykių aplinkybes, apelianto ir nukentėjusiosios santykius iki įvykio ir jo metu, nemano, kad nukentėjusioji tikrai turėjo pagrindo bijoti, jog grasinimas būtent nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą bus įvykdytas. Svarbu tai, kad juridinę reikšmę turi tik realus grasinimas, tačiau šiuo atveju objektyviųjų šio nusikaltimo sudėties požymių nustatyta nėra, todėl darytina išvada, jog apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. B., išsakydamas grasinamojo pobūdžio frazes, realiai norėjo įgyvendinti savo veiksmus – nužudyti ar sunkiai sutrikdyti R. R. sveikatą. Pažymima, jog tokio pobūdžio bylose, kai tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali ne visada adekvačiai ir objektyviai vertinti situaciją. Konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams ir nepasitenkinimui išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, pasiduoda emocijoms. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti šeimoje, šiuo atveju tarp buvusių sugyventinių, kilusius ginčus ir aiškintis jų tarpusavio santykius. Visuotinai pripažįstamas „ultima ratio“ (paskutinė priemonė socialiniams santykiams reguliuoti) principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atkurti.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus nuteistojo veiksmus išsakytų grasinimų metu, aplinkybes, kuriomis buvo išsakytos grasinamojo pobūdžio frazės, duomenis apie nuteistojo asmenybę, šių asmenų tarpusavio konfliktiškus santykius, apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog R. R. turėjo realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad A. B. gali įgyvendinti savo grasinimus, o A. B. suvokė, jog savo veiksmais sukelia nukentėjusiajai baimę, išgąstį, nesaugumo jausmą. Apylinkės teismas padaręs tokią išvadą nepagrįstai pripažino A. B. kaltu, kadangi jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d. sudėties požymių, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, R. R. apeliaciniame skunde išdėstyti prašymai paliekami nenagrinėti, o skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

išteisinti A. B. jo veikoje (2015 m. liepos 5 d.) nesant požymių nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje.

Išteisinti A. B. jo veikoje (2015 m. liepos 7 d.) nesant požymių nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje.

Panaikinti A. B. paskirtas kardomąsias priemones.

R. R. apeliacinį skundą atmesti.