Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – T. G. (T. G.) skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-07-16 nutarties, kuria tenkintas Viešosios įstaigos Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – pratęsimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. G., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartimi taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kuri pakeista Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi į bendro stebėjimo sąlygas ir tęstas teismo nutartimis, tame tarpe ir skundžiama 2019-07-16 nutartimi.

Asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė prašo skundą tenkinti. Prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundą, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismas pagrįstai T. G. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis taikymą, tenkinti skundą nėra pagrindo.

Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Įstatyme numatyti du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs T. G. psichinę sveikatą bei su ja susijusį jo socialinį pavojingumą, pagrįstai ir motyvuotai pratęsė šiuo metu jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Iš Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvados matyti, kad T. G. diagnozuota paranoidinė šizofrenija, psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį. Iš išvados aprašomosios dalies matyti, kad T. G. serga psichikos liga nuo 1990 metų. Yra nužudęs artimą žmogų, už ką nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2005-01-19 nuosprendžiu, taip pat yra sumušęs sugyventinę, už ką Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartimi taikyta priverčiamoji medicinos priemonė. Tai rodo, kad T. G. yra linkęs smurtauti.

Komisijos išvadoje nurodoma, kad stebimuoju laikotarpiu T. G. psichinė būsena gerėjanti. Ligonio elgesys formaliai teisingas, - be konfliktų, agresijos, dienotvarkės pažeidimų. Pokalbio metu bendrauja noriai, į klausimus atsako prasmingai, teigia atlikęs laisvės atėmimo bausmę už žmogžudystę, ligai paūmėjus 10 kartų gydytas RVPL, tačiau ambulatoriškai pas psichiatrus nesilankęs, esą manęs - „praeis liga“. Pripažįsta girtas sumušęs sugyventinę, kuri vėliau pasikorė. Mąstymas nenuoseklus, suvokimo sutrikimų, kliedėjimo idėjų neišsako, palaiko ryšius su kambario nuomininke.

Komisijos išvadą patvirtino teismo posėdžio metu apklausta VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė - gydytoja V. P.. Ji nurodė, kad T. G. psichinė būklė nors ir gerėjanti, tačiau nepakankamai stabili, ligonis nekritiškas. Gydytoja atkreipė teismo dėmesį į tai, kad T. G. ambulatorinėmis sąlygomis gydyti netikslinga dar ir dėl to, kad jis anksčiau gydomas šiomis sąlygomis, vaistų nevartodavo.

T. G. teiginys, kad juo rūpinsis ir prižiūrės namo nuomininkė yra deklaratyvus. Jos su D. T. nesieja jokie socialiniai ryšiai (jie nėra giminės, nėra šeimos nariai). Nėra pateikta pačios D. T. raštiško pareiškimo, jog ji prižiūrės ir rūpinsis T. G. ir kaip ji tai darys.

Taigi, visi pirmiau paminėti duomenys neleidžia daryti išvados nei apie T. G. socialinio pavojingumo sumažėjimą, nei apie psichinės būklės pagerėjimą tiek, kad būtų galima tęsti gydymą ir švelnesnėmis sąlygomis ir toks gydymas būtų efektyvus bei nekeltų pavojaus aplinkiniams.

Įvertinus minėtas aplinkybes, keisti ar naikinti skundo argumentais apylinkės teismo nutartį, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

atmesti T. G. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-07-16 nutartį.

Nutartis neskundžiama.