Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-2204-273/2011

Teismas: Kauno apygardos teismas
Data: 2011-12-20
Bylos Nr.: 2A-2204-273/2011
Teisminio proceso Nr.: 2-28-3-01428-2010-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Izolda Nėnienė (pirm.), Neringa Venckienė, Galina Blaževič
Ieškovas: V. A.
Atsakovas: D. M.
Trečiasis asmuo: D. T.
Advokatai: Linas Mažonas, Audronė Petronytė

Kategorijos

30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
30.12pavadinimo nepavyko patikrinti
43.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr.2A-2204-273/2011Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01428-2010-3

Pirmosios instancijos teismo teisėja Olga Šinkarenko

Procesinio sprendimo kategorija: 30.10; 30.12; 43.2; (S) 44.1; 44.2; 44.2.4.1; 45.1; 121.15; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 20 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Izoldos Nėnienės, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič, Neringos Venckienės, sekretoriaujant Miglei Lukoševičiūtei, dalyvaujant ieškovui V. A., jo atstovei advokatei Audronei Petronytei, atsakovės D. M. atstovui advokatui Linui Mažonui

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. A. ieškinį bei patikslintą ieškinį atsakovei D. M., tretysis asmuo D. T. paslaugų įmonė dėl nuosavybės pripažinimo, daiktų išreikalavimo, nuostolių atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė pripažinti automobilį PEUGEOT 1007, v/n Nr.(duomenys neskelbtini), kuris įregistruotas atsakovės D. M. vardu, ieškovo V. A. asmenine nuosavybe. Išreikalauti iš atsakovės D. M. ieškovui V. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus arba priteisti iš atsakovės ieškovo naudai šių daiktų vertę: televizorių Samsung, 2000 Lt vertės, anglišką senovinį indų servizą, susidedantį iš 6 antro patiekalo ir 6 užkandžių lėkščių bei 6 arbatos/kavos puodelių su lėkštutėmis ir 2 padažų indeliais, 700 Lt vertės, 6 odines išskirtinio dizaino kėdes, 1200 Lt vertės, turistinį kemperį 5000 Lt vertės. Priteisti iš atsakovės D. M. ieškovo V. A. naudai žalos atlyginimą 1560 Lt sumai už atsakovės pasisavintus smulkius daiktus (rankšluosčiai, indai, patalynė ir kt.), kurie grąžinti jau nebeturės savo vertės. Priteisti iš atsakovės D. M. ieškovo V. A. naudai žalos atlyginimą už jos pasisavintus pinigus ir dėl neteisėtų atsakovės veiksmų patirtus ieškovo nuostolius bendroje sumoje - 11541,35 Lt bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad Marijampolės rajono apylinkės teisme buvo priimtas nagrinėti ieškovo V. A. ieškinys, kuriuo prašoma pripažinti automobilį PEUGEOT 1007 ((valst. Nr.(duomenys neskelbtini)), kuris įregistruotas atsakovės D. M. vardu, ieškovo V. A. asmenine nuosavybe. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškovo reikalavimais, teigdama, kad automobilis PEUGEOT 1007 (valst. Nr.(duomenys neskelbtini)) yra jos asmeninė nuosavybė, o ieškovas V. A. kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už automobilio pagrobimą. Pirmajame parengiamajame teismo posėdyje šalims taikos sutarties nepavyko sudaryti, todėl ieškovas šiuo patikslintu ieškiniu siekia papildyti savo argumentus ir reikalavimus. Kaip jau buvo minėta ieškinyje, atsakovė D. M. yra ieškovo dukters L. A. (gim. duomenys neskelbtini) motina, tačiau šalys santuokos nebuvo sudarę, nors nė viena iš šalių neneigia, kad jie kelis metus gyveno kartu. 2009 m. rugsėjo mėn. 25 d. ieškovas iš savo lėšų nusipirko automobilį PEUGEOT 1007 (valst. Nr.(duomenys neskelbtini)), kurį užregistravo atsakovės vardu, nors visą laiką tik jis vienas juo naudojosi. Su atsakove ieškovo santykiai pašliję jau metai laiko, nes atsakovė 2009 metų rudenį išvažiuodama gyventi į Kauną pas savo motiną kartu be ieškovo žinios pasiėmė ne tik ginčo automobilį, bet ir asmeninės nuosavybės teise kitus ieškovui priklausančius daiktus. Atsakovė, kuri kartu su šalių nepilnamete dukra iki šiol yra registruota ieškovo gyvenamojoje vietoje, 2009 m. rugsėjo mėn. 7-8 dienomis savavališkai iš ieškovo namų išsivežė didelės įstrižainės televizorių Samsung, už kurį ieškovas per atsakovę sumokėjo atsakovės krikšto motinai pinigus iš savo asmeninių santaupų (2000 Lt. vertės), anglišką senovinį indų servizą, susidedantį iš 6 antro patiekalo ir 6 užkandžių lėkščių bei 6 arbatos-/kavos puodelių su lėkštutėmis ir 2 padažų indeliais (700 Lt. vertės), o taip pat atsakovė išsivežė ir odines išskirtinio dizaino kėdes (1200 Lt. vertės. Be to, išvažiuodama iš ieškovo namų atsakovė be ieškovo žinios ir be jo sutikimo pasiėmė ne tik aukščiau nurodytus daiktus, bet 4 gerus naujus puodus (bendra vertė - 200 Lt.), 12 naujų puodukų (bendra vertė - 100 Lt.), naujai pirktą grindų šepetį su priedais (bendra vertė - 110 Lt.), 10 naujų rankšluosčių (bendra vertė - 200 Lt.), 4 pagalves (bendra vertė - 120 Lt.), 4 komplektus naujos patalynės (bendra vertė - 200 Lt.), 2 pūkines antklodes (bendra vertė - 100 Lt.), 4 vazonines gėles (bendra vertė - 200 Lt.), 2 kaktusines gėles (bendra vertė - 70 Lt.), 20 vnt. 1 litro talpos konservuotų agurkų (bendra vertė - 60 Lt.), 40 indelių įvairių šaldytų uogų (bendra vertė 100 Lt.), 15 indelių įvairių prieskonių, arbatžolių, medaus ir pan. (bendra vertė - 100 Lt.). Iki šiol atsakovės žinioje yra ieškovo lėšomis pirktas turistinis kemperis 5000 Lt vertės, kurį atsakovė laiko savo giminaitės namo kieme Šventojoje. Bendra paimtų be ieškovo žinios ir iki šiol atsakovės žinioje esančių ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančių daiktų bendra vertė yra 10460 Lt. Be to, atsakovė be ieškovo žinios ir jo sutikimo iš jo namų laikomų santaupų kartu su įvairiais automobilių dokumentais, kuriuos vėliau už 1800 eurų ji grąžino ieškovui, 2300 eurų arba pagal oficialią euro kursą litai - 7941,44 Lt., bei iš jo namuose likusios piniginės - 350 Lt., ir tą pačią dieną pasinaudojusi ieškovo banko kortele žinodama jos PIN kodą iš ieškovo sąskaitos per bankomatą ji paėmė 800 Lt ir 1000 JAV dolerių arba tos dienos JAV dolerio kursu litai - 2416,70 Lt. Šią aplinkybę atsakovė patvirtino Kauno miesto apylinkės teisme, nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr.2-15 006-3 75/2010. Atsakovė pasisavintos banko kortelės ieškovui negrąžino, ko pasėkoje ieškovas buvo priverstas išsiimti naują banko kortelę ir ją apdrausti savo lėšomis (1,95 Lt.), todėl ieškovas patyrė papildomų išlaidų, kurias turi atlyginti atsakovė 8,46 Lt ir 2,80 Lt komisinis banko mokestis už pinigų paėmimą, 10 Lt už kortelės blokavimą ir 10 Lt už naujos kortelės išdavimą, viso -33,21 Lt. Šias aplinkybes ieškovas įrodė tiek liudytojų pagalba, tiek ir rašytiniais įrodymais. Daiktų, kurie yra skirti nepilnametės šalių dukters poreikiams tenkinti ir kurie buvo ieškovo nupirkti būtent dukrai, ieškovas iš atsakovės nereikalauja nei grąžinti, nei atlyginti jų vertę, kaip nereikalauja iš atsakovės ieškovo padovanotų daiktų pačiai ieškovei arba šaldytuvo, kuris nors ir buvo įsigytas už bendras šalių lėšas, tačiau jis yra skirtas ne tik atsakovei, bet ir šalių nepilnametei dukrai. Ieškovas taip pat nereikalauja iš atsakovės atlyginti iš jo asmeninių santaupų atlikto atsakovės buto Kaune remonto išlaidų, nes yra įsitikinęs, kad suremontuotas butas užtikrins geresnes šalių nepilnametės dukters gyvenimo sąlygas. Tokiu būdu bendra atsakovės neteisėtais veiksmais padaryta žala ieškovui, be ginčo automobilio, už kurį ieškovas sumokėjo iš savo asmeninių lėšų sudaro 22001,35 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės D. M., ieškovo V. A., naudai 3216,70 Lt, 96 Lt žyminio mokesčio, 9 Lt už įteikimą per antstolį, 11,26 Lt banko komisinio mokesčio, bei valstybei 3 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Priteisė iš ieškovo V. A., atsakovės naudai 1500 Lt už advokatų teisinę pagalbą bei valstybei 23,17 Lt, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, ieškovas prašė pripažinti jam nuosavybės teises į automobilį „PEUGEOT“ 1007, v/n (duomenys neskelbtini), pateikė įrodymus apie tą aplinkybę, kad jis sumokėjo už šį automobilį pardavėjui D. T. paslaugų įmonei 14000 Lt, tačiau iš pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad šis automobilis nuosavybės teise priklauso atsakovei pagal pirkimo-pardavimo pažymą–sąskaitą, nuosavybė įregistruota VĮ „Regitra“. Teismas nurodė, kad tokiu būdu, negalima pripažinti ieškovui nuosavybės teises į automobilį, nenuginčijus atsakovės nuosavybės teisės pagrindų į šį automobilį, kadangi atsakovė yra pagal oficialius dokumentus šio automobilio savininkė, nuosavybė įregistruota viešame registre, be to, atsakovė automobilio neteisėtais veiksmai nepasisavino, t.y. nepavogė. Ieškovas ignoravo šias aplinkybes bei pirkimo-pardavimo sandorį neginčijo. Pinigų sumokėjimas už kitą asmenį nedaro automatiškai sandorio negaliojančiu, nes šalių suderinta valia yra įtvirtinta sandoryje, remiantis kuriuo atsakovė tapo šio automobilio savininke. Be to, išnagrinėtomis bylos aplinkybėmis bei ištirtais įrodymais nustatyta, kad šalys gyveno kartu apie 3 metus, vedė bendrą ūkį, (duomenys neskelbtini) gimė šalių dukra Liepa, atsakovė su šalių dukra deklaravo savo gyvenamąją vietą pas atsakovą (duomenys neskelbtini). Be to, atsakovė teigia, kad už automobilį sumokėti D. T. paslaugų įmonei, ji davė V. A. 14000lt, nurodė kiek ir kokias sumas įteikė ieškovui, paaiškino, kad pavedė ieškovui sumokėti D. T. paslaugų įmonei, nes ieškovas dažnai pirko automobilius. Be to, atsakovė nurodė pinigų šaltinį, tai yra jos pasiskolinti pinigai iš savo mamos Z. M.. Byloje yra pateiktas paskolos raštelis, iš kurio matyti, kad atsakovė pasiskolino 3000 Eurų iš Z. M. dar 2008 metais prieš gimstant šalių dukrai Liepai. Ieškovas neginčijo šio paskolos raštelio. Automobilio „PEUGOET“ 1007 pirkimo-pradavimo sutartis sudaryta raštu, įregistruota VĮ “Regitra“, kas atitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės normų reikalavimams, tame trape ir K. E. taisyklių reikalavimams. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad šiuo automobiliu naudojosi ieškovas, nes iš pateiktų įrodymų, tame tarpe ir baudžiamosios bylos Nr 22-1-00220-10-3 matyti, kad automobiliu „Peugeot“ naudojosi atsakovė, kad jis buvo perduotas atsakovei pardavėju pagal pirkimo pardavimo sąskaitą –pažymą, yra pirkėjos ir pardavėjo parašai, o dingus šiam automobiliui buvo užvesta baudžiamoji byla pagal atsakovės pareiškimą, buvo paskelbta paieška šio automobilio, kuris buvo paieškomas, o ieškovas buvo kaltinamas, tuo, kad jį užvaldė savavališkai. Tokiu būdu, ieškinio reikalavimas dėl ieškovui pripažinimo asmeninės nuosavybės teises į automobilį PEUGEOT 1007, v/n (duomenys neskelbtini), teismas atmetė kaip nepagrįstą bei neįrodytą.

Dėl išreikalavimo iš atsakovės turistinio kemperio teismas nustatė, kad ieškovas neįrodė apskritai, kad toks turistinis kemperis priklauso jam nuosavybės teise, nes turistinis kemperis yra registruotinas daiktas, kaip transporto priemonė. Tačiau ieškovas nepateikė jo dokumentų teikdamas, kad juos paėmė atsakovė, šiai aplinkybei įrodyti ieškovas nepateikė jokių įrodymų. Jeigu ieškovas būtų iš tiesų turistinio kemperio savininkas arba valdytojas tai nurodytų numerį, kitus identifikuojančius turistinį kemperį požymius. Be to, ieškovas galėtų išreikalauti duomenis iš VĮ „Regitra“, tačiau jokių įrodymų ieškovas nepateikė, prašymų išreikalauti duomenis apie turistinį kemperį, neteikė.

Dėl ieškovo ieškinio reikalavimų išreikalauti iš atsakovės televizorių ‚Samsung“ 200lt vertės; anglišką senovinį servizą 700lt vertės; 6 odines kėdes 1200lt vertės arba priteisti jų vertę, teismas nustatė, kad ieškovas neįrodė, kad turėjo būtent tokius daiktus, be to, neįrodė, kad tie daiktai yra pas atsakovę. Ieškovas teigdamas , kad yra aukščiau įvardintų daiktų savininkas turėjo pateikti įrodymus , kad jis buvo įsigijęs būtent tokius daiktus bei tokiomis kainomis kaip nurodyta ieškinyje. Apklausti teismo posėdžiuose liudytojai parodė, kad buvo daiktai, pas ieškovą, t.y. televizorius, servizas, kėdės, puodeliai, lėkštės, šaldytuvas, o kaip išsikraustė atsakovė, tai jų neliko. Tačiau liudytojai nenurodė tų daiktų identifikuojančių požymių, o tokie daiktai, kaip televizorius, šaldytuvas, servizas, kėdės, puodeliai, lėkštės gali būti pas kiekvieną asmenį, nes tai yra namų apyvokos daiktai.

Dėl ieškovo reikalavimų dėl žalos atlyginimo už pasisavintus pinigus, teismas nustatė, kad dėl ieškovo dingusių bei neva turėtų pinigų iš namų 2300 Eurų, tai ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad 2300 eurų jis turėjo būtent namuose bei, kad tuos pinigus pasiėmė atsakovė. Ieškovo liudytojas A. K. parodė, kad kai atvežė ieškovą iš policijos, prašė jo paskolinti pinigus , t. y 2000 eurų, ieškovas sutiko, tačiau tų pinigų nerado, ir pasakė, kad jį apvogė. Tačiau tas liudytojas tokių pinigų pas ieškovą prieš tai nematė, be to, nematė, kad tie pinigai būtų namie, nematė ir tuo , kad tuos pinigus pasiėmė būtent atsakovė. Dėl ieškovo reikalavimų dėl 350 Lt paimtų atsakovės iš jo piniginės, teismas nustatė, kad nėra pateikta jokių įrodymų, net gi liudytojų parodymų, išskyrus ieškovo paaiškinimus, be to, atsakovė neigia šią aplinkybę. Tokiu būdu, nėra įrodyta, kad būtent ieškovo piniginėje buvo 350 Lt, o atsakovė juos pasisavino, todėl teismas nurodė, kad toks reikalavimas negali būti tenkintinas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas V. A. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-07-12 sprendimą panaikinti dalyje, kuria atmestas ieškovo patikslintas ieškinys ir priimti naują sprendimą, patenkinti visus patikslintus ieškinio reikalavimus. Kitą teismo sprendimo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės D. M. ieškovo naudai 3216,70 Lt palikti nepakeistą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažino, kad šalys gyveno kartu ne vienerius metus ir kartu vedė bendrą ūkį, be jokio pagrindo atmetė ieškovo reikalavimus dėl ieškovo lėšomis įsigyto automobilio pripažinimo ieškovo asmenine nuosavybe, dėl ieškovo lėšomis įsigyto kito turto, kuriuos be ieškovo žinios ir be ieškovo sutikimo išsikeldama iš ieškovo namų pasisavino atsakovė , nepaisant to, kad visa eilė liudytojų ir iš dalies pati atsakovė patvirtino, jog šie daiktai buvo ieškovės namuose iki pat tos dienos, kai atsakovės iniciatyva iškviesta policija ieškovą išsivežė į Marijampolę ir tuo pasinaudojusi atsakovė išvažiavo pasiėmusi ne tik dukrą, bet ir visą ieškovo patikslintame ieškinyje išvardintą turtą, o taip pat ir pinigus, kurie kaip ieškovo asmeninės santaupos buvo laikomi namuose, bei pinigus iš ieškovo banko kortelės. Ta aplinkybė, kad su atsakove baudžiamojoje byloje sudarė taikos sutartį, iš viso neįrodo, kad automobilis buvo įgytas ne ieškovo, o atsakovės lėšomis, nes ieškovui įtarimai (o vėliau - kaltinimas) buvo pareikšti dėl savavaldžiavimo, kai ieškovas susipykęs su atsakove, išvažiavo su ginčo automobiliu iš Kauno į namus ir pradėjo rengti dokumentus teismui dėl automobilio pripažinimo ieškovo asmenine nuosavybe. Apie tai, kad atsakovės pateikta teismui paskolos sutartis su jos motina dėl automobilio įsigijimo, yra fiktyvi, ieškovas pasisakė jau pirmajame teismo posėdyje, nes teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pinigus už automobilį mokėjo ieškovas, o ne atsakovė, su kuria buvo pasirašyta sąskaita-pažyma, kurios pagrindu automobilis ir buvo įregistruotas atsakovės vardu. Taigi, pirmos instancijos teismas be jokio pagrindo pasirinktinai vienus įrodymus priėmė, o kitus atmetė, reikalavo iš ieškovo daiktų įsigijimo dokumentų, pats žmogiškai suprasdamas, kad ieškovas jų negaliu pateikti vien dėl tos priežasties, kad puodams, puodukams, kėdėms ir pan. įsigyti prekių įsigijimo dokumentų aš neišsaugojo, o turguje pirktam servisui ar iš žmogaus pirktam televizoriui niekas jokių prekių įsigijimo dokumentų nebuvo išrašęs. Visas patikslintame ieškinyje išvardintų daiktų įsigijimo ir jų pasisavinimo aplinkybes ieškovas galėjo įrodinėti vien tik liudytojų parodymais, o daiktų vertę dabartinėmis rinkos kainomis - rašytiniais įrodymais, tačiau būtent šių įrodymų teismas nepriėmė. Teismas nepripažino ginčo automobilio mano asmenine nuosavybe remdamasis nepagrįstais motyvais. Visų pirma, ta aplinkybė, kad paskolos raštelis 2008-02-01, kuriame nurodyta, kad D. M. iš savo motinos Z. M. pasiskolino 3000 eurų, visiškai neįrodo, kad šiuos pasiskolintus pinigus atsakovė mokėjo už ginčo automobilį, o neišleido kitiems savo poreikiams tenkinti (tuo atveju -jeigu paskolos pinigai iš viso buvo).

Teismo argumentas ginčijamoje sprendimo dalyje, kad ieškovas neginčijo atsakovės pateikto paskolos raštelio, yra visiškai nesuprantamas, nes ieškovas neturi priežasčių ginčyti atsakovės paskolos sudarymo aplinkybių, tuo labiau, kad pateikė rašytinį įrodymą, jog už ginčo automobilį sumokėjo būtent ieškovas, o ne atsakovė. Šie pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais remiantis buvo atmestas reikalavimas pripažinti ginčo automobilį ieškovo asmenine nuosavybe, yra visiškai nepagrįsti. Pats teismas savo sprendime nurodo, kad „ byloje yra pateiktas D. T. įmonės pinigų priėmimo kvitas Nr. 2445657 2009-08-25, kuriame įrašyta, kad sumokėti vagai pažymą - sąskaitą Nr. 0140090 14 000 Lt, sumokėjusiu asmeniu įrašytas V. A., yra jo parašas / b.l. 70/." Šios aplinkybės atsakovė irgi neginčijo, o jos versija, kad ji per ieškovą sumokėjo pinigus D. T. įmonei atsirado tik po to, kai teismui buvo pateiktas aukščiau nurodytas rašytinis įrodymas. Tuo labiau, kad byloje yra pateikta D. T. paslaugų įmonės savininko pažyma 2010-03-04, kurioje jos savininkas pažymi, kad "už automobilį sumokėjo „V. A.".

Teismas atmetė ieškovo reikalavimą išreikalauti iš atsakovės ieškovo lėšomis įsigytą kemperį 5000 Lt vertės, remdamasis ta aplinkybe, jog kemperis nėra įregistruotas ir tuo, kad atsakovė pareiškė, jog ieškovas galiu bet kada pasiimti kemperį iš atsakovės giminaitės kiemo Šventojoje. Tačiau teismas neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovė išsikraustydama išsivežė ne tik ieškovo ieškinyje nurodytus daiktus, bet ir dokumentus, jų tarpe - kemperio įsigijimo dokumentus, be kurių ieškovas negali jo net įregistruoti.

Ieškovo reikalavimas grąžinti ieškovo lėšomis įsigytus daiktus (kėdes, servizą, indus, patalynę ir kt.) buvo atmestas nepagrįstai, kadangi pirmosios instancijos teisme liudytojų pagalba įrodė, jog ieškovą išvežus į policiją, atsakovė su savo motinos ir kitų asmenų pagalba išsivežė visus ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytus daiktus. Teismas visapusiškai neišnagrinėjo bylos aplinkybių ir neįvertino nesuinteresuotų liudytojų parodymų, todėl nepagrįstai atmetė reikalavimus įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovui priklausančius daiktus arba atlyginti žalą už juos.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas A. K. parodė, kad kai atvežė ieškovą iš policijos, tikėjosi, kad ieškovas jam paskolins žadėtą 2000 eurų sumą, tačiau negalėjo jam paskolinti, nes paaiškėjo, jog po atsakovės išvykimo pinigų ieškovo namuose nebėra. Taigi, aplinkybė, kad ieškovas namuose laikė savo santaupas ir valiuta, patvirtino liudytojai, nurodę, kad po atsakovės išsikraustymo iš ieškovo namų neberado pinigų ir pasakė, kad ieškovą apvogė. Pirmosios instancijos teismas ribodamas ieškovo teisę liudytojų pagalba įrodinėti pinigų buvimo faktą, taikė netinkamą teisės normą, ir tuo pačiu daro nepagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog turėjau santaupų, kurias pasisavino atsakovė.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė D. M. nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka bei prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, kad 2008-02-01 iš savo motinos pasiskolino 3000 eurų automobilio pirkimui, (b.1.28), 2009-08-25 D. T. paslaugos įmonės pažyma-sąskaita serija AUTO, Nr.0140090, kurioje nurodyta, kad D. T. perdavė ginčo automobilį PEUGEOT atsakovei ir šio automobilio savininkė atsakovė D. M. (b.l. 6, 29, 76) už kurį sumokėjo savo pinigus. Su atsakove yra sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis. Po šio sandorio automobilį įregistravo VĮ „Regitra" savo nuosavybe. Šiuo automobiliu naudojosi visą laiką nuo įsigijimo. Apeliantas teisme pripažino, kad turistinis kemperis yra Šventojoje ir yra jo paties ten paliktas. Apeliantas pats nevyksta pasiimti turistinio kemperio, nors jo buvimo vieta jam yra žinoma ir niekas jam niekada nekliudė jo pasiimti, be to apeliantas nesikreipė į jokias institucijas dėl jo neva pažeistų teisių, daikto pasisavino ar panašiai. Atsakovė jo turistinio kemperio neturi ir niekada neturėjo. Jokių kemperio dokumentų neturėjo ir net nebuvo mačiusi. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl daiktų: televizoriaus „Samsung', angliško senovinio servizo, 6 odinių kėdžių. Apeliantas išvis nepateikė teismui jokių įrodymų, kad atsakovė tuos daiktus paėmė ir, kad jie dingo dėl atsakovės kaltės, ir kad tokie daiktai išvis pas jį buvo, kaip nurodo savo ieškinyje. Apeliantas nurodo, kad atsakovė pasisavino jo asmeninius pinigus 2300 eurų ir 350 litų. Tai išvis yra nesuprantama, nes atsakovė jo minėtų pinigų neėmė ir net nežinojo kad jie išvis buvo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš byloje esančių šalių paaiškinimų matosi, kad atsakovė D. M. su ieškovu V. A. gyvena kaip šeima nesusituokę nuo 2007 m. balandžio mėnesio. (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra L. A.. Nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio D. M. su V. A. kartu negyvena. Byloje kilo ginčas dėl automobilio PEUGEOT 1007, v/n (duomenys neskelbtini) pripažinimo ieškovo asmenine nuosavybe bei daiktų išreikalavimo iš atsakovės bei nuostolių atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad automobilis PEUGEOT 1007, v/n (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso D. M. ir šias aplinkybes patvirtina šio automobilio VĮ „Regitra“ registravimo liudijimas, D. T. paslaugos įmonės 2009 08 25 pažyma sąskaita serija AUTO, Nr. 0140090, kurioje užfiksuota, kad D. T. pardavė automobilį PEUGEOT 1007, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), juodos spalvos, 2007 m. gamybos, pinigus įmonės savininkas 14000 lt gavo už automobilį, D. M. nurodyta šio automobilio savininkė (b.l. 6,29,76) Pažyma-sąskaita atitinka automobilio pirkimo-pardavimo sutarties reikalavimus. D. M. kaip automobilio savininkė yra įregistruota VĮ „Regitra“.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pripažinti ieškovui nuosavybės teises į šį automobilį reikalinga nuginčyti pirkimo-pardavimo sutartį, kuri yra įregistruota viešajame registre. Tačiau byloje automobilio pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo ginčijama. Iš bylos duomenų matosi, kad pagal atsakovės parodymus ji davusi ieškovui 14000 litų sumokėti už automobilį D. T. paslaugų įmonei, nes ieškovas dažnai pirko automobilius. Atsakovė taip pat nurodė, kad tai jos pasiskolinti pinigai iš savo mamos Z. M.. Byloje yra pateiktas paskolos raštelis, iš kurio matosi, kad atsakovė pasiskolino 3000 Eurų iš Z. M. dar 2008 metais. Iš šių duomenų darytina išvada, kad pinigų sumokėjimas už kitą asmenį nedaro sandorio negaliojančiu, nes šalių suderinta valia yra įtvirtinta sandoryje, remiantis kuriuo atsakovė tapo šio automobilio savininke.

Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad šiuo automobiliu jis naudojosi sekančiais motyvais: automobilis buvo perduotas atsakovei pagal pirkimo-pardavimo sąskaitą-pažymą, yra pirkėjos ir pardavėjo parašai, o dingus šiam automobiliui buvo užvesta baudžiamoji byla Nr. 22-1-00220-10-3 pagal atsakovės pareiškimą, buvo paskelbta šio automobilio paieška. Iš Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio matosi, kad V. A. buvo kaltinamas savavališkai užvaldęs ginčo automobilį, tačiau LR BK 38 str. 1 d. pagrindu buvo atliestas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto LR BK 294 str. 1 d. padarymą, susitaikius su nukentėjusiąja. Taip pat šiuo nuosprendžiu buvo patvirtintas susitarimas, pagal kurį V. A. turi sumokėti D. M. 1000 litų neturtinei nusikaltimu padarytai žalai atlyginti ir 500 litų turtinei žalai atlyginti.

Esant įrodymų visumai pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl jam pripažinimo asmeninės nuosavybės teisė į automobilį PEUGEOT 1007,v/n 929 ir atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Ieškovo nurodytais apeliacinio skundo argumentais taip pat nėra pagrindo pripažinti ginčo automobilį jo asmenine nuosavybe. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas privalėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, o jeigu jis padarė išvadą, kad nė vienos šalių pateiktų rašytinių įrodymų nepakanka- pripažinti automobilį bent jau bendrąja daline šalių nuosavybe. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas niekuo nepagrįstas, nes ieškovas nereiškė reikalavimo ginčo automobilio pripažinti bendrąja daline šalių nuosavybe, ieškovas reiškė reikalavimą ir teismas svarstė ginčo automobilį pripažinti ieškovo asmenine nuosavybe.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimą išreikalauti iš atsakovės jo lėšomis įsigytą kemperį 5000 litų vertės, remdamasis ta aplinkybe, kad kemperis nėra įregistruotas ir tuo, kad atsakovė pareiškė, kad jis gali bet kada pasiimti kemperį iš atsakovės giminaitės kiemo Šventojoje. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovė išsikraustydama išsivežė tame tarpe ir kemperio įsigijimo dokumentus, be kurių jis negali jo įregistruoti.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas neįrodė koks turistinis kemperis jam priklauso nuosavybės teise. Neturint šių duomenų ieškovas duomenis apie kemperio priklausymą jam galėtų išreikalauti iš VĮ „Regitra“, tačiau ieškovas tokių duomenų nepateikė ir jų reikalauti teismo neprašė. Byloje ieškovas paaiškino, kad jis pats pagal atsakovės prašymą nuvežė kemperį į Šventąją ir paliko pas (duomenys neskelbtini) tetą. Atsakovė patvirtino, kad ieškovas prieš du metus nuvežė kemperį ir paliko pas jos tetą, tačiau atgal jo neima, nors kemperis niekam nereikalingas. Iš šių duomenų pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad turistinis kemperis jam priklauso nuosavybės teise, kad dokumentus paėmė atsakovė, kad atsakovė turi savo žinioje kemperį. Teismas nustatė, kad turistinis kemperis randasi Šventojoje, kurį ten nuvežė ir paliko pats ieškovas ir jo neima, todėl atsakovė už šį kemperį nėra atsakinga, nes ji jo neturinti ir nesaugo.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo reikalavimas grąžinti jo įsigytus daiktus (kėdes, servizą, indus, patalynę ir kt.) buvo atmestas nepagrįstai, kadangi jis pirmosios instancijos teisme liudytojų pagalba įrodė, kad jį išvežus į policiją, atsakovė su savo motinos ir kitų asmenų pagalba išsivežė visus ieškovo patikslintame pareiškime nurodytus daiktus.

Ieškovas ieškinio reikalavimu prašė išreikalauti iš atsakovės televizorių „Samsung“ 200 lt vertės, anglišką senovinį servizą 700 lt vertės, 6 odines kėdes 1200 lt vertės arba priteisi jų vertę pinigais. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas teigdamas, kad yra aukščiau išvardintų daiktų savininkas, nepateikė jokių įrodymų apie išvardintų daiktų įsigijimą ir jų kainas. Jis nenurodė prašomų priteisti daiktų identifikavimo požymių. Nors pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai nurodė, kad pas ieškovą buvo daiktai t.y. televizorius, servizas, kėdės, puodeliai, lėkštės, šaldytuvas, o kaip išsikraustė atsakovė, tai jų neliko. Tačiau liudytojai taip pat nenurodė daiktų identifikavimo požymių. Nors ieškovas apeliaciniame skunde nurodo liudytojo A. N. parodymus, kuris nurodė, kad 2009 metais matė kaip po ieškovo išvežimo į policiją jis matė, kaip ant kiemo stovi mašina, neša daiktus ir kad neša baltą daiktą. J. Š. paliudijo, kad matė atvykusią policiją, po to matė automobilį, vyrai nešė kėdes, televizorių. Liudytojas N. A. parodė, kad būdamas pas Deimantės motiną matė televizorių, tačiau kokį nenurodė, be to, paaiškino, kad kėdžių nematė.

Tačiau liudytojai nematė, kad būtent atsakovė išsivežė iš ieškovo namų jo nurodytus daiktus. Atsakovė nesutiko, kad išvardinti ieškovo daiktai yra pas atsakovę ir kad ji juos pasiėmė. Ji paaiškino, kad ji namuose turi daug senovinių servizų, tai yra šeimos relikvijos, televizorių turi „Sony“, o ne „Samsung“, kėdės yra rudos spalvos, tačiau lengvesnės nei buvo pas ieškovą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovo reikalavimas dėl išvardintų daiktų išreikalavimo iš atsakovės arba jų verčių priteisimo atmestinas kaip neįrodytas bei nepagrįstas ir dėl to atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovui priklausančių daiktų turėjimą ir jų išvežimą atsakovės ir jos motinos pagalba jis įrodė liudytojų pagalba.

Dėl ieškovo reikalavimų priteisti iš atsakovės 1560 lt už neva pasisavintus smulkius daiktus, t.y. 4 puodus po 20 lt 200 lt vertės; 12 naujų puodelių 100 litų vertės, grindų šepetį 110 lt vertės,, 10 naujų rankšluosčių 200 lt vertės, 2 pūkinių antklodžių 100 lt vertės, 4 vazoninių gėlių 200 lt vertės, kaktusinių gėlių 70 lt vertės, 20 vnt konservuotų agurkų – 60 lt vertės, 40 indelių įvairių šaldytų uogų 100 lt , 15 indelių įvairių prieskonių, arbatžolių, medaus 100 lt vertės pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad šie reikalavimai negali būti tenkinami, nes ieškovas apskritai neįrodė, kad šie daiktai buvo pas atsakovą ir buvo išvežti būtent iš ieškovo namų bei pasisavinti. Be to, teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir ieškovo turėtų nuostolių.

Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo neva dėl ieškovo dingusių iš namų jo turėtų 2300 Eurų. Teismas motyvavo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtent namuose turėjo nurodytą pinigų sumą ir kad atsakovė šiuos pinigus pasisavino. Nors ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojas A. K. patvirtino, kad po atsakovės išsikraustymo iš namų ieškovas nerado savo pinigų ir pasakęs, kad jį apvogė, tačiau liudytojas ieškovo turėtų pinigų pas jį namuose nėra matęs, nematė, kad tuos pinigus būtų paėmusi atsakovė. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojai patvirtino, jog jis laikęs savo santaupas namuose ir valiuta. Daugiau jokių kitų įrodymų dėl pinigų turėjimo ir tai, kad juos pasisavino atsakovė ieškovas nepateikė, dėl to pirmosios instancijos teismas ir šioje dalyje ieškininio reikalavimą pagrįstai netenkino.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą sprendė, kad atsakovė nėra atsakinga dėl ieškovo dingusių daiktų ir pinigų, išskyrus jos nuimtus nuo ieškovo banko sąskaitos 1000 JAV dolerių bei 800 lt. Dėl 3216,70 lt priteisimo iš atsakovės apeliacinio skundo nepateikta. Dėl kitų daiktų ir pinigų priteisimo teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės pagrindų buvimo, t.y. jos būtinųjų sąlygų, remiantis kuriomis būtų galima priteisti jo neva patirtus nuostolius už kemperį, kėdes, televizorių, servizą, smulkius daiktus, 2300 Eurų, 350 litų, nes neįrodė, kad būtent atsakovė pasiėmė tuos daiktus. Be to, ieškovas neįrodė, kad jis yra kemperio, automobilio savininkas, o prašydamas priteisti jam nuosavybės teises į automobilį, neginčijo pagrindų, remiantis kuriais ieškovė yra teisėta šio automobilio savininkė.

(duomenys neskelbtini) straipsnis numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Apeliacinės instancijos teismo kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžiama nepatenkinta ieškinio reikalavimų dalis, dėl to apeliacinio skundo motyvais naikinti skundžiamą teismo sprendimo dalį nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistu ((duomenys neskelbtini) straiosnio 1 dalies 1 punktas)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Izolda NėnienėKolegijos teisėjai Galina BlaževičNeringa Venckienė