Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo If P&C Insurance AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-03-31 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo If P&C Insurance AS ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, dėl nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmos instancijos teismas, netinkamai taikydamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, padarė išvadas, kurios yra nekonkrečios, nepagrįstos jokiais įrodymais, vertintinos kaip prielaidos, bei netinkamai taikė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų dėl tinkamo stirnų populiacijos valdymo. Teismo išvados šios bylos kontekste nėra paremtos jokiais įrodymais bei teisiniais argumentais, ir be jokio teisinio pagrindo perkeliama pareiga ieškovui paneigti šias aplinkybes.

Apeliantas pažymi, kad Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika reglamentuoja avaringųjų ruožų ir „Juodųjų dėmių“ nustatymą valstybinės reikšmės keliuose apskritai, o ne avaringumo būklės, susijusios su laukinių gyvūnų sukeltais eismo įvykiais, nustatymą. Avaringumas minėtos metodikos pagrindu nagrinėjamas tik eismo įvykių, kurių metu žuvo ar buvo sužeisti žmonės, kontekste. Didžioji dauguma eismo įvykių, kurių metu automobilis susiduria su ant kelio važiuojamosios dalies staiga iššokusiu laukiniu žvėrimi, būna susiję su turto, o ne žmonių sužalojimu. Be to, šis teisės aktas nėra paskelbtas Valstybės žiniose, kaip to reikalauja įstatymai. „Juodųjų dėmių“ ir avaringųjų ruožų valstybinės reikšmės keliuose nustatymo, avaringumo statistikos analizė, pagal kurią nagrinėjamas kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda 269 kilometras laikytinas neavaringu. Akcentuotina, jog ši analizė atlikta remiantis jau aukščiau nurodoma Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika ir analizuojami tik įskaitiniai įvykiai. Apeliantas pabrėžia, jog yra tik keturios „Juodosios dėmės“.

Eismo įvykio vietoje nebuvo imtasi jokių pozityvių veiksmų, kurie, anot teismo, pašalintų atsakovo neteisėto neveikimo prezumpciją. Užsienio valstybių praktikoje yra žinoma begalės įvairiausių techninių priemonių, kurios mažina laukinių žvėrių ir automobilių susidūrimo ant važiuojamosios dalies tikimybę. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo argumentas, jog atitinkamų valstybės institucijų sprendimai parodo, kad atsakovas ėmėsi priemonių, jog būtų išvengta žalos, yra neparemtas bylos medžiaga ir nemotyvuotas.

Apeliantas pabrėžia, kad byloje yra sprendžiamas ieškovo patirtų nuostolių, kurie susidarė dėl laukinio gyvūno staigaus iššokimo į kelią metu padarytos žalos transporto priemonei, atlyginimo klausimai. Žalos atlyginimo valstybei klausimas nėra keliamas ir analizuojamas. Tokiu būdu, įrodinėti LR CK 6.270 str. 1 d. nurodytas aplinkybes turi atsakovas, kadangi tokia pareiga jam priskirta LR CK 6.267 str. 1 d. pagrindu. Primos instancijos teismas, ignoruodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, priėmė priešingą sprendimą, t. y. nutarė ieškinį atmesti. Teismas nepasisakė, dėl kokių argumentų yra nesivadovaujama jau suformuota aukščiausiosios instancijos teismo praktika, ir tai sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo If P&C Insurance AS apeliacinio skundo ribose. Teismas, išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2008-11-14 ieškovas su UAB „Ervesta“ sudarė draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdraustas automobilis BMW X5, valst. Nr. (duomenys nekslebtini). Draudimo sutarties galiojimo metu, t. y. 2009-06-27, R. L. važiuojant minėtu automobiliu keliu Vilnius – Kaunas – Klaipėda, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas UAB „Ervesta“ priklausantis automobilis, pastarajam partrenkus staiga į kelią išbėgusią stirną. Ieškovas, t.y. transporto priemonės draudikas, pripažino įvykį draudiminiu ir minėtos draudimo sutarties bei automobilio remonto išlaidas pagrindžiančių dokumentų pagrindu išmokėjo 16 711,64 Lt draudimo išmoką, ką patvirtina žalos skaičiavimo išvada ir mokėjimo nurodymas. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 16 711,64 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmos instancijos teismas 2011-03-31 sprendimu ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia įstatymo nuostata reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama, tačiau Civiliniame kodekse nedetalizuota žalos atlyginimo tvarka. Nurodyta tvarka taip pat nebuvo nustatyta ir šiai bylai išspręsti reikšmingo eismo įvykio metu. Taigi nagrinėjamu atveju susiduriama su įstatymo spraga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje kasacinis teismas detalizavo įstatymo analogijos taikymo laukinių žvėrių žalos atlyginimo civiliniams teisiniams santykiams galimybę bei sąlygas ir konstatavo, kad pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Tačiau, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. Taigi CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nagrinėjamos bylos ad hoc atveju taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011). Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad atsakovui turėjo būti taikoma civilinė atsakomybė be kaltės už laukinio gyvūno padarytą žalą, įvykus eismo įvykiui.

Kasacinis teismas, aiškindamas deliktinės civilinės atsakomybės taikymą 2011 m. liepos 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011, yra konstatavęs, kad tiek griežtosios civilinės atsakomybės, t.y. atsakomybės be kaltės, atveju, tiek tuo atveju, kai atsakoma esant kaltei, asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą, privalo įrodyti tris likusias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir priežastinį atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ryšį; net griežtosios atsakomybės atveju žalą patyrusiam asmeniui nepakanka įrodyti tik žalą (nuostolius) tam, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius. Taip pat nurodytoje nutartyje yra išaiškinta, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti, pakankamumo, be kita ko, turi būti atsižvelgiama ir į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką, bei ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti, nes akivaizdu, kad laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti šiuos žvėris ir naminių gyvūnų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokius gyvūnus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi. Be to, nutartyje yra pažymėta, kad atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas. Taigi, šioje byloje atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, jog žalos padarymo faktas įrodo atsakovo neteisėtą neveikimą, bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas turėjo nustatinėti ne atsakovo neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą), o laukinio žvėries galimumo valdyti faktą, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad pirmos instancijos teismas negalėjo remtis susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika, nes ji nepaskelbta „Valstybės žiniose“. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (Žin., 2002, Nr. 124-5626). Taip pat teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pagal nurodytą Metodiką eismo įvykis suprantamas kaip įvykis kelyje, kurio metu dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ir (ar) buvo sužeista žmonių (Metodikos 2.2 papunktis), taigi toks, kaip šiai bylai išspręsti reikšmingas eismo įvykis, kuriame nežuvo ir nebuvo sužeista žmonių, nepateko į jos (Metodikos) reguliavimo sferą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis nustatytas netinkamas materialiosios teisės taikymas nesuteikia pagrindo naikinti apskųstą pirmos instancijos teismo sprendimą, nes nevertintinas kaip turėjęs įtakos priimti neteisėtą sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, kad materialiosios teisės normos konkrečioje civilinėje byloje turi būti taikomos pagal jose (normose) nurodytas jų taikymo sąlygas ir toje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes, reikšmingas tai bylai išspręsti. Šioje byloje priimtame sprendime pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tuo, kad kiekvieno ginčo, kylančio tų pačių teisinių santykių pagrindu, sprendimą lemia ne tik tokių santykių tapatumas, bet ir kiekvienos situacijos individualumas, t. y. faktinių aplinkybių skirtumai, kad, nepaisant skolininko kaltės prezumpcijos, kiekvienoje byloje turi būti individualiai nustatomos kitos civilinės atsakomybės sąlygos – atsakovo veiksmų neteisėtumas, žalos dydis, vertinami paties nukentėjusiojo veiksmai, rizikos prisiėmimas ir kaltė (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.248 straipsnis), patirtų nuostolių priežastinis ryšys su atsakovo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Sprendžiant dėl laukinio gyvūno – stirnos - savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti, pakankamumo, šioje byloje, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į situaciją toje kelio vietoje, kurioje įvyko šiai bylai išspręsti reikšmingas eismo įvykis, taip pat į šio eismo įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmos instancijos teismas padarė faktinius bylos duomenis ir nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesiėmė pakankamų priemonių stirnų populiacijai kontroliuoti; byloje nėra duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia nurodytų pirmos instancijos teismo išvadų ir nesuteikia pagrindo padaryti kitokias, nei nurodytos, išvadas.

Taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatavo, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, teismai yra saistomi savo pačių ir aukštesnės instancijos teismų sprendimų, priimtų analogiškose bylose. Konstitucinis Teismas pripažįsta teismo teisę tam tikrais išimtiniais atvejais keisti savo sukurtus precedentus. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas rėmėsi aukštesnės instancijos teismo naujausia formuojama praktika tokios kategorijos bylose. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmos instancijos teismas nesivadovavo nurodoma aukščiausios instancijos teismo praktika ir tai sąlygojo neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.