- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-30
- Bylos Nr.
- A-444-708-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00198-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- G. G.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nusta t ė:
I.
Pareiškėjas G. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskr. VKP, Institucija) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), priteisti jam neišmokėto darbo užmokesčio dalį – 2693,06 Lt už periodą nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. Paaiškino, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėju. Nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas, atsakovas nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai, todėl nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d pareiškėjui neišmokėta 2693,06 Lt (du tūkstančiai šeši šimtai devyniasdešimt trys litai, šeši centai) priemokų ir priedų. Pareiškėjas paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu konstatavo, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Teigė, kad pagal Konstitucijos 5 straipsnį, valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Vyriausybė. Tai reiškia, kad bet kokie Vyriausybės veiksmai yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Vyriausybė Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo neturi (juridinio asmens statuso). Pagal analogiją taikant CK 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo manymu, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo Vilniaus apskrities VPK, kaip darbdavio, netinkamas darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimas, dėl ko susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti visą darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskr. VPK su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 14 - 16) nurodė, kad tokio pobūdžio bylose atsakovu turėtų būti traukiama Lietuvos valstybė. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus apskr. VPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus apskr. VPK, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Atsakovas pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03). Atsakovas nurodė, kad nepažeidė nė vieno teisės akto, taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą 70 procentų ribojimą priedams ir priemokoms. Tokiu būdu jo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ar kaltės.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 9 - 11) nurodė, kad kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tol minėto straipsnio nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Paaiškino, kad Vilniaus apskrities VPK yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taip pat nėra CK 6.271 straipsnyje, nei kituose pareiškėjo nurodytuose argumentuose nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. Atsiliepime pabrėžė, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2010 m. sausio 26 d., t.y. po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šiuo atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, pareiškėjas šių atsakovo veiksmų neginčijo, todėl pareiškėjo reikalavimas yra atmestinas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal suformuotą teismų praktiką, tokio pobūdžio reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikštas darbdaviui, t. y. Vilniaus apskrities VPK, o ne atsakovui, Lietuvos valstybei.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu (b. l. 32-35) pareiškėjo G. G. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jo naudai iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėto darbo užmokesčio dalį – 2693,06 Lt. Pareiškėjo skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmetė.
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai “Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>”, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime taip pat numatyta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, t. y. Vilniaus apskr. VPK. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą. Todėl reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas.
III.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 39-42), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą, kuriuo pirmosios instancijos teismas pareiškėjui G. G. iš atsakovo Institucijos priteisė 2693, 06 Lt, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą Institucijos atžvilgiu atmesti. Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu, pagal kurį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Žala atsirado dėl teisinio reguliavimo, kuriuo vadovavosi Vilniaus apskrities VPK, o teismas nepagrindė, kodėl nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovu neturi būti Lietuvos valstybė. Remiasi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame nurodyta, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo pareiga. Be to, atsakovas paaiškino, kad pagal galiojančius teisės aktus Institucijai kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jai skirtos atitinkamoms funkcijoms vykdyti, tuo tarpu biudžeto formavimas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija. Vienintelis tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė. Mano, kad teismas nepagrindė savo argumentų, priėmė nemotyvuotą sprendimą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 46-47) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Teigia, jog Vilniaus apskr. VPK, kaip tiesioginis darbdavys, pavedantis atlikti užduotis, už kurių atlikimą numatyti apmokėjimo ribojimai, yra tinkamas atsakovas. Teismas sprendimu atstatė pažeistą pareiškėjo konstitucinę teisę į teisingą apmokėjimą už darbą. Pareiškėjas mano, jog pirmos instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl turėtų būti paliktas nepakeistas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 48-49) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Policijos departamentas mano, jog teismas padarė teisingą išvadą, kad ginčuose dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio nepriemokos tinkamu atsakovu pripažindamas valstybės tarnautojo darbdavį, o ne Lietuvos valstybę. Sutinka su apelianto teiginiu, kad teismas niekuo nepagrindė savo argumentų, kodėl pareiškėjo darbas buvo netinkamai organizuotas. Teismui nusprendus, jog pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2007-2008 metus pareiškėjui G. G. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir atsakovo skundo reikalavimai sutampa su aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Minėtąja 2010 m. birželio 7 d. nutartimi taip pat pažymima, jog tinkamu atsakovu laikytina vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas ir kuri nagrinėto ginčo laikotarpiu visa apimtimi įgyvendino asmens darbdavio funkcijas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei motyvuotai nustatė, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nurodė, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, jog jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, taigi ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku; ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė; pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Taigi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, teisingai konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad darbo užmokesčio nepriemoka 2007 sausio 1 d. – 2009 m. sausio 1 d. dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui iš tiesų susidarė, ir jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Nepriemokos dydį pagrindžia byloje esančios pažymos (b. l. 5-6).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi Darbo Kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Kadangi nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis Institucijos pateiktomis asmens kortelėmis už 2007-2008 metus (b. l. 5-6) darytina išvada, jog pareiškėjui priteistina suma apskaičiuota teisingai.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams dėl sunkios jo finansinės padėties, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti šio atsakovo prašymo nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.