Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Dana ir Saulius“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 25 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla civilinėje byloje Nr. B2-979-41/2008 pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dana ir Saulius“ dėl bankroto bylos iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas atsakovui 2008 m. sausio 15 d. pranešime, kuris atsakovui buvo įteiktas 2008 m. sausio 23 d., nustatė terminą per 30 dienų nuo šio pranešimo įteikimo dienos pateikti atsiliepimą į ieškinį. Atsakovas atsiliepimą 2008 m. vasario 22 d. išsiuntė į pirmosios instancijos teismą, tačiau 2007 m. kovo 4 d. gavo skundžiamą teismo nutartį, kurioje nurodyta, kad atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Nenagrinėdamas įstatymo nustatytais terminais pateikto atsakovo atsiliepimo į ieškinį bei neinformuodamas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, teismas pažeidė atsakovo teisę į tinkamą procesą ir gynybą. Be to, šie teismo procesiniai pažeidimai nulėmė neteisingos ir nepagrįstos teismo nutarties priėmimą.Ieškovo reikalavimas dėl nuomos mokesčio priteisimo yra nepagrįstas, dėl šio reikalavimo galiojimo ir jo dydžio vyksta teisminis ginčas – 2008 m. sausio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5-522/2008 Širvintų rajono apylinkės teismas didžiąja dalimi atmetė ieškovo reikalavimą dėl 182 000 Lt nuomos mokesčio priteisimo, o ta sprendimo dalis, kuria reikalavimas patenkintas iš dalies – yra apskųsta apeliacinės instancijos teismui.Atsakovas nėra nemokus, nevėluoja atsiskaityti su kreditoriais ilgiau nei tris mėnesius, jo negalėjimas atsiskaityti yra laikino pobūdžio ir susijęs su ieškovo iniciatyva taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.Skundžiama nutartis turėtų būti naikinama CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, nes klausimas buvo išnagrinėtas atsakovui nepranešus apie teismo posėdžio laiką ir vietą, o atsakovo atsiliepime į ieškinį pateikti argumentai nebuvo nagrinėjami.Teismas, net ir nenagrinėdamas atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstytų argumentų, neturėjo teisės iškelti bankroto bylos, nes ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, jog teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jei pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio įstatymo 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus. Pažymėtina, kad iš skundžiamos teismo nutarties matyti, jog teismas konstatavo, kad atsakovas jokio materialaus turto neturi.

Atsileipimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas, pateikdamas seną balansą ir finansinę atskaitomybę, kurie neatitinka dabartinės būklės, klaidina teismą. Atsakovas vien ieškovui skolingas 182 000 Lt ir ši suma nuolatos didėja. Vėliau pateikė papildomą pranešimą, kuriame nurodė, jog atsakovas turi kreditorinį įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI).

Atsakovas 2008 m. gegužės 26 d. pateikė Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartį, kuria išspręstas ginčas tarp ieškovo ir atsakovo dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei dėl žalos ieškovui atlyginimo, taip pat pateikė antstolės Dalios Kaniauskienės pažymą, kad atsakovas su ieškovu yra visiškai atsiskaitęs. Kadangi šie duomenys į bylą yra pateikti jau išnagrinėjus atsakovo atskirąjį skundą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atnaujinti bylos nagrinėjimą netikslinga ir dėl pateiktų įrodymų nepasisako.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė, kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 5 d.). Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę jos į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Ieškinio pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui grindžiamas galimu atsakovo nemokumu (b. l. 1-2). Tokiu atveju ieškinys gali būti tenkinamas ir bankroto byla įmonei gali būti iškeliama tik nustačius abi įmonės nemokumą apsprendžiančias sąlygas – negalėjimą laiku atsiskaityti su kreditoriais ir kai pradelstos skolos viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Teismas neatskleidė šių sąlygų.

Konstatuotina, kad bankroto procesą reglamentuojančios teisės normos iš esmės – viešosios teisės normos ir jų tikslas – pašalinti iš apyvartos nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, tai yra iškeliant bankroto bylą, yra labai svarbu, kaip jau minėta, nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį.

Teismas nustato įmonės nemokumą, išanalizavęs ieškovo, atsakovo pateiktus įrodymus ir kitus į bylą išreikalautus bei pateiktus dokumentus ir duomenis. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai yra patikimi ir kt. Byloje nesant duomenų apie realią atsakovo finansinę būklę, teismas turi išnaudoti visas galimybes, nurodytas ĮBĮ bei CPK, nustatyti atsakovo finansinę būklę bankroto bylos iškėlimo dienai.

Iš bylos medžiagos matyti, jog teismas, spręsdamas apie atsakovo įmonės bankrotą, neturėjo duomenų, galinčių patvirtinti arba paneigti ieškinyje nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, jog teismas iškėlė atsakovui bankroto bylą nesulaukęs atsakovo atsileipimo į ieškinį, kurį atsakovas išsiuntė nepraleidęs teismo nustatytų terminų (b. l. 12, 21, 88), taigi iš esmės neturėdamas galimybės įvertinti atsakovo pozicijos bei bankroto bylos iškėlimui galimai svarbių duomenų.

Iš atsakovo 2007 m. balandžio 30 d. balanso matyti, kad įmonės turtas sudarė 79 652 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 26 806 Lt (b. l. 36), o iš viso įsipareigojimų suma sudarė 48 807 Lt. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, bei į ieškinio argumentus, jog atsakovas ieškovui yra skolingas 182 000 Lt, padarė išvadą, kad atsakovo finansinė būklė blogėja, jo pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jo balansą įrašyto turto vertės. Šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismo nuomone, sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti atsakovo nemokumą (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Su tokia teismo išvada sutikti negalima dėl keleto priežasčių. Pirma, iš bylos medžiagos nebuvo aišku, ar visi atsakovo įsipareigojimai pradelsti, šios aplinkybės teismas netyrė ir dėl jos nepasisakė. Antra, teismas, neįvertino aplinkybės, jog tarp ieškovo ir atsakovo vyko ginčas dėl skolos, kurią ieškovas nurodė kaip pagrindą taip pat ir ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto bylose teismas turi būti daug aktyvesnis nei kitų kategorijų bylose, nes jam suteiktos didesnės galimybės veikti nustatant bylos aplinkybes. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje teismui suteikti labai platūs įgaliojimai pasirengiant bankroto bylos teisminiam nagrinėjimui. Todėl spręsdamas klausimą apie realią atsakovo finansinę būklę, teismas turėjo išsiaiškinti ir išanalizuoti atsakovo pradelstų kreditorinių įsipareigojimų ir turto santykį, aplinkybes, nulėmusias atsakovo finansinės būklės blogėjimą (ar atsakovas susidūrė su laikinais sunkumais, ar ir ateityje jo finansinė padėtis blogės), įvertinti tarp šalių vykusio teisminio ginčo įtaką bankroto bylos iškėlimui.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, iškeldamas UAB ,,Dana ir Saulius“ bankroto bylą, netinkamai taikė nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias ĮBĮ nuostatas, netyrė visų svarbių šiam klausimui spręsti faktinių bylos aplinkybių, tuo pažeisdamas proceso teisės normas. Dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Tokie pažeidimai yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.