Vilniaus apygardos teismo sprendimas

teismas padarė neteisingą ir niekuo nepagrįstą, t.y. subjektyvią išvadą, kad kelias Vilnius-Kaunas-Klaipėda atkarpoje nuo 85,200 km. iki 125,200 km. nėra saugus ir valstybė, kaip rūpestingas ir apdairus savininkas turėjo reaguoti į kelyje vykusius eismo įvykius ir jų skaičių bei imtis priemonių, kad jiems būtų užkirstas kelias. Atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismui vertinant Lietuvos kelių policijos tarnybos pateiktą informaciją, neatsižvelgta jog pateikti statistiniai duomenys yra netikslūs ir kad tai nėra oficiali statistika. Iš šios statistikos taip pat nėra aišku su kokiais gyvūnais (laukiniais, naminiais ar aplamai gyvūnais) yra įvykę eismo įvykiai, ar įvykiai yra įvykę dėl vairuotojo kaltės, todėl remtis duomenimis kurie nėra oficialūs, įstatymų nustatyta tvarka patvirtinti, neturi sąsajumo su įrodinėjimo dalyku ir įrodomosios galios, negalima, tas pats pasisakytina ir apie išvadas padarytas šių duomenų pagrindu;šioje byloje buvo sprendžiamas ne apskritai gyvūnijos, kaip tokios visumos, galimos žalos sukėlėjo ir atlyginimo už ją klausimai, bet konkrečios žalos, atsiradusios konkrečiam automobiliui susidūrus su prieš jį staiga į kelią konkrečioje vietoje išbėgusiu gyvūnu atlyginimo klausimas. Todėl sprendžiant konkretų žalos kilimo ir jos atlyginimo klausimą ir įvertinant konkrečios autoįvykio vietos avaringumą, turėtų būti ne manipuliuojama avaringumo samprata apskritai, bet vertinama konkrečios autoįvykio vietos statistika. Apelianto nuomone, ieškovo pateikti skaičiai iš esmės neparodo nei laukinių gyvūnų migracijos atitinkamoje kelio atkarpoje, nei laiko, kada tokia migracija vyksta (ar gali vykti), nei kritinės laukinių gyvūnų populiacijos, keliančios pavojų eismo saugumui, t.y. ieškovas neįvykdė pareigos įrodyti reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes;vairuotojo veiksmus teismas vertino tik dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, bet netaikė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatų, bendrosios atidumo ir rūpestingumo pareigos pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį ir pareigos elgtis taip, kad nebūtų padaryta žalos pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį;teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 28 patvirtintas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles. Apeliantas mano, kad stirnų populiacija valdoma ir reguliuojama pakankamai ir tinkamai, norint išlaikyti populiacijos dydį (kartu ir pačią populiaciją), todėl teismo teiginiai apie tai, kad valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkui kyla atsakomybė dėl nepakankamo ar visiško stirnų populiacijos nekontroliavimo yra niekuo nepagrįsti, neįrodyti, todėl atmestini;ieškovas pateikė PVM sąskaitą-faktūrą kuri pagal jį įrodo patirtos žalos dydį, tačiau nėra aišku, kaip visos sąskaitoje nurodytos detalės yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su 2009-05-10 įvykusiu eismo įvykiu;sprendžiant valstybės atsakomybės klausimą reikia pažymėti, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką ar kitų teisės aktų reikalavimus. Apelianto nuomone, teismas be jokio teisinio pagrindo nustatė, kad valstybė, būdama laukinės gyvūnijos ir valstybinės reikšmės kelių savininke, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad kuri nors valstybės institucija būtų pažeidusi teisės aktus, t. y. byloje nebuvo nustatyta, kad kuris nors viešasis juridinis asmuo būtų (Vyriausybė ar jos institucijos) netinkamai vykdęs jam įstatymais nustatytas pareigas;nagrinėjamu atveju, ieškovui kildinant valstybės atsakomybę CK 6.267 str., numatančio gyvūnų savininko atsakomybę už jų padarytą žalą, pagrindu, nei ieškovas ieškinyje, nei teismas skundžiamame sprendime, nenurodė ir neįrodė jokių valstybės ar jos įgaliotos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) laukinės gyvūnijos naudojimo, valdymo ir disponavimo ja atvejų. Nesant įrodytai bent vienai deliktinės atsakomybės sąlygai - nagrinėjame atveju neįrodžius valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininko neteisėtų veiksmų (neveikimo), atsakomybė negali kilti. Apelianto teigimu, šioje byloje teismas iš viso nenustatinėjo neteisėtų valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininko, veiksmų, t. y. nepasisakė ir neatskleidė neteisėtų valstybės veiksmų (neveikimo) turinio, todėl laikytina, kad neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti ir konstatuoti;dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų atsakovas pažymi, kad ieškovas ieškinį valstybei reiškė kaip laukinės gyvūnijos savininkui, bet ne kaip kelio savininkui. Teismas, pasisakydamas apie valstybės pareigą atlyginti žalą vertino kelio įrengimą, ženklų buvimą, t. y. kelio savininko teises ir pareigas. Apelianto teigimu, tai reiškia, kad pirmos instancijos teismas pasisakė dėl asmens teisių ir pareigų, kuris nebuvo įtrauktas į bylą ir tai yra absoliutus pirmos instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas;Dėl palūkanų priteisimo nurodo, jog šiuo atveju byloje yra sprendžiamas klausimas dėl deliktinės atsakomybės taikymo, taigi ne sutartinių santykių. Tarp bylos šalių nėra ir nebuvo sudarytos jokios sutarties, todėl akivaizdu, kad nebuvo pažeistas joks sutarties įvykdymo terminas, neatsirado jokia skola, nes paprasčiausiai tokios nebuvo. Be to, įstatymas išskiria dviejų kategorijų teisinių santykių dalyvius, kuriems ši norma taikoma, t. y. verslininkus ir privačius juridinius asmenis. Apeliantas pažymi, kad valstybė šiuo atveju nėra nei verslininkas, nei privatus asmuo, nei skolininkas, todėl nei LR CK 6.210 str. 1 d., nei LR CK 6.37 str. 2 d. nuostatos negali būti taikomos.

1) Sistemiškai aiškinant CK 6.263 str. ir 6.267 str. nuostatas, teigtina, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą valstybė privalo atlyginti tik tada, kai tai yra numatyta įstatymuose ir įstatymų nustatyta tvarka - atsakomybė už laukinio gyvūno padarytą žalą atsiranda tik esant specialiajai teisės normai. Tai, kad įstatymų leidėjas specialiosiomis teisės normomis nenustatė atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą jiems susidūrus su transporto priemone, reiškė ne tai, kad tokie civiliniai teisiniai santykiai nėra sureguliuoti, o tai, kad atsižvelgiant į laukinės gyvūnijos specifiką ir galimybes ją kontroliuoti ir valdyti numatyta, jog nurodytais atvejais padaryta žala valstybės nėra atlyginama. Lietuvoje įtvirtinta generalinio delikto doktrina, t.y. deliktinė atsakomybė kyla ne už konkrečias veikas ar neveikimą, o bendrai, t.y. užtenka įrodyti esant keturis elementus: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ir kaltę. Įstatymų nustatytais atvejais įstatymų leidėjas gali numatyti bendrosios taisyklės išimtį, t. y. įtvirtinti griežtą atsakomybę (atsakomybę be kaltės). Apelianto nuomone, ieškovas neteisėtų veiksmų byloje neįrodinėjo ir neįrodė, todėl ieškinys laikytinas nepagrįstu. Be to, tretysis asmuo taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 28 patvirtintas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles. Apeliantas mano, kad stirnų populiacija valdoma ir reguliuojama pakankamai ir tinkamai, norint išlaikyti populiacijos dydį, todėl teismo teiginiai apie tai, kad valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkui kyla atsakomybė dėl nepakankamo ar visiško stirnų populiacijos nekontroliavimo yra niekuo nepagrįsti, neįrodyti, todėl atmestini. Be to, apeliantui nėra aišku, kodėl teismas vertino kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda 40 km ruože ties 105,200 km laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2009-12-31 įvykusius eismo įvykius, t. y. kodėl pasirinko būtent tokį atstumą, o ne kilometro, dviejų, penkių ar dešimties atstumą. Vertinant pateiktą statistiką, tretysis asmuo nurodo, kad kelio Nr. Al 10 kilometrų ruože per 5 metus įvyko tik 6 įvykiai dėl susidūrimo su gyvūnais, kas didelio intensyvumo kelyje yra nežymus skaičius;

2) teismas nepagrįstai išplėsdamas ieškovo reikalavimų pagrindą, kildina valstybės atsakomybę iš kelio savininko ir kelio valdytojo pareigų pažeidimo, t.y. kelio avaringumo, kelio ruožo nepažymėjimo įspėjamuoju ženklu „Laukiniai žvėrys" ar atitvarų nebuvimo. Teigia, kad byloje nėra jokių įstatymo nustatyta tvarka patvirtintų įrodymų, statistinių ar kitokių duomenų, pagrindžiančių šias aplinkybes, todėl kelio pavojingumo, kaip galimai avaringo kelio aplinkybės, kriterijus nėra įrodytas. Sprendžiant valstybės atsakomybės klausimą, reikia pažymėti, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką ar kitų teisės aktų reikalavimus. Apeliantas pažymi, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad kuri nors valstybės institucija būtų pažeidusi teisės aktus, t. y. byloje nebuvo nustatyta, kad kuris nors viešasis juridinis asmuo būtų (Vyriausybė ar jos institucijos) netinkamai vykdęs jam įstatymais nustatytas pareigas. Nesant visų deliktinės atsakomybės sąlygų, atsakomybė negali kilti. Todėl manė, kad sprendimas šioje dalyje laikytinas nemotyvuotu.

Ieškovas pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju, laukinių gyvūnų padaryta žala atlyginama remiantis įstatymo analogija, kuri reglamentuoja naminių gyvūnų padarytą žalą, kuomet gyvūno savininkas atsako už kitiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą. Nurodyta norma nustato objekto savininko ar valdytojo atsakomybę be kaltės. Dėl to asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos (force majeurė) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Atsižvelgiant į tai, jog pagal generalinio delikto, įtvirtinto LR CK 6.263 str. 1 dalyje, doktriną, kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją. Ieškovo teigimu, valstybės neteisėti veiksmai ir tuo pačiu kaltė, pasireiškia nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, jog būtų išvengta panašių laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų. Akcentuotina, jog kalbant apie Atsakovo neteisėtus veiksmus, atsakomybė Atsakovui kyla ne dėl konkrečios institucijos neveikimo ar atitinkamo teisės akto pažeidimo, o dėl valstybės nesugebėjimo organizuoti savo įsteigtų institucijų darbo, siekiant užkirsti kelią laukinių gyvūnų daromai žalai. Ieškovo nuomone, nagrinėjamu atveju, Ieškovui nekyla pareiga įrodyti konkrečios valstybės institucijos ar jos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl Atsakovo argumentai dėl stirnų migracijos kelių ir gyvūnų populiacijos reguliavimo bei medžioklės šiuo atveju taip pat nėra svarbūs ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos šių aplinkybių analizuoti.

Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime, priešingai nei teigia atsakovas, nėra pasisakoma, jog nebuvo tinkamai užtikrintas saugus eismas, apie atitinkamas kelio savininko (valdytojo) pareigas (ar jų neatlikimą) sprendime apskritai nėra kalbama. Dėl nurodytų aplinkybių, atsakovo argumentai, jog skundžiamame teismo sprendime yra pasisakoma dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų yra niekuo nepagrįsti.

Ieškovas akcentuoja, jog eismo įvykio priežastis abejonių nekelia, dėl ko nėra jokio pagrindo abejoti administracinės bylos medžiagoje nustatytais faktais ir aplinkybėmis. Byloje esant rašytiniams įrodymams, jog A. P. veiksmuose nebuvo jokių KET pažeidimų, kurie galėtų sąlygoti susidūrimą su laukiniu žvėrimi, taip pat jokių duomenų apie vairuotojo didelį neatsargumą, pagrindo teigti esant vairuotojo kaltę nėra. Teismas tinkamai išanalizavo byloje esančią administracinės bylos medžiagą ir teisingai nustatė, jog nėra transporto priemonę vairavusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai dėl galimo transporto priemonės vairuotojo didelio neatsargumo yra paremti vien prielaidomis ir spėlionėmis, nepagrįsti jokiais leistinais įrodymais, todėl, remdamasis byloje pateiktų įrodymų visuma, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra požymių, leidžiančių transporto priemonės vairuotojo veiksmus vertinti kaip neatsargius ar juo labiau tyčinius.

Atsakovas apeliaciniu skundu nepagrįstai ginčija ieškovui priteistas 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kadangi šios palūkanos numatytos įstatyme (LR CK 6.37 str., 6.210 str.), o jų paskirtis - operatyvus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Tokios palūkanos atlieka kompensacinę funkciją bei skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, todėl jų priteisimas nėra niekaip susijęs su tarp šalių susiklosčiusiais santykiais ar subjektų teisiniu statusu. Dėl šių argumentų, atmestinas ir atsakovo argumentas, jog atsakovas nelaikytinas ieškovo skolininku, nes atsakovas tampa ieškovo skolininku nuo teismo sprendimo priėmimo dienos ir privalo sumokėti Ieškovui teismo priteistą sumą bei palūkanas nuo šios sumos

Ieškovas pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju, laukinių gyvūnų padaryta žala atlyginama remiantis įstatymo analogija, kuri reglamentuoja naminių gyvūnų padarytą žalą, kuomet gyvūno savininkas atsako už kitiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą. Nurodyta norma nustato objekto savininko ar valdytojo atsakomybę be kaltės. Dėl to asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos (force majeure) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Atsižvelgiant į tai, jog pagal generalinio delikto, įtvirtinto LR CK 6.263 str. 1 dalyje, doktriną, kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją. Teigia, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje turi įrodyti tik patirtą žalą, žalą sukėlusio gyvūno savininką bei priežastinį ryšį tarp žalos ir laukinio gyvūno staigaus iššokimo į kelią. Dėl šių aplinkybių, analizuoti galimus Atsakovo neteisėtus veiksmus pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo.

Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad jog šiuo atveju transporto priemonės vairuotojo veiksmų negalima vertinti kaip neatsargių, tuo labiau labai neatsargių. Nagrinėjamos bylos medžiagoje nėra jokių užuominų, jog transporto priemonės vairuotojas nesilaikė paprasčiausių elementarių ir visiems suvokiamų taisyklių, jas tiesiog ignoravo. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė teisės taikymo taisyklėmis, suformuotomis analogiškoje byloje, kurios faktinės aplinkybės yra praktiškai tapačios.

Apeliantas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimą dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, t.y. į bylą neįtraukus kelio savininko (valdytojo), nors teismas pasisakė dėl jo kaltės dėl eismo įvykio, vertino kelio savininko teisių ir pareigų apimtį.

Civilinio proceso kodekso 266 str. draudžia teismo sprendime spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Jeigu teismas, priimdamas sprendimą, pažeidžia šį draudimą, egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 d. 2 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog aptarimas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą galinčių turėti asmenų, o tik tais atvejais, kai sprendime nuspręsta dėl tokių asmenų teisių ar pareigų, t.y. kai teismo sprendimu asmeniui, nedalyvavusiam byloje, nustatomos, pripažįstamos, pakeičiamos, panaikinamos teisės ir pareigos ar kitaip nusprendžiama dėl tokio asmens teisinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008, 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009 ir kt.).

Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė ir neįrodinėjo, kad byloje minimas kelias priklauso ne valstybei. Vadinasi, preziumuojant, kad kelias Vilnius – Kaunas - Klaipėda yra valstybinis, valstybė tiesiogiai ar per savo institucijas yra atsakinga už jo ženklinimą, aptvarų įrengimą ir kt. Kadangi kelių priežiūra rūpinasi valstybės institucijos, nusprendus dėl valstybės teisių ir pareigų prižiūrint kelią ir rūpinantis eismo saugumu, valstybė galės priimti atitinkamus sprendimus dėl tiesiogiai keliu besirūpinančios institucijos teisių ir pareigų, tačiau jos neįtraukimas į bylą dalyvaujančiu byloje asmeniu nedaro šio sprendimo negaliojančiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas (apeliantas) nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžiuose nebuvo išreiškęs prašymo į bylą įtraukti kelio savininko.

Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 d. 2 p. šiuo atveju neegzistuoja.

CK 6.263 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Šioje normoje įtvirtinta vadinamoji netiesioginė deliktinė atsakomybė, t. y. asmens civilinė prievolė atlyginti žalą, padarytą ne tiesiogiai jo paties, bet kitų asmenų arba jo valdomų daiktų. Gyvūnai pagal įstatymą prilyginami daiktams; jų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų (CK 4.41 straipsnis). Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 dalį laukinių gyvūnų, gyvenančių laisvėje, savininkė yra valstybė. Taigi valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, gali kilti pareiga atlyginti laukinio gyvūno padarytą žalą, bet tik tokiu atveju, jeigu tokia pareiga įtvirtinta įstatyme (CK 6.263 straipsnis).

Civilinė atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą reglamentuojama CK 6.267 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininkų pareiga atlyginti žalą, o 2 dalyje nurodyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Taigi tokia blanketinio pobūdžio norma nukreipiama į kitus, specialiuosius, įstatymus, kuriuose turi būti reglamentuojamos laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo sąlygos. Byloje nagrinėjamo eismo įvykio ir dėl jo kilusios žalos atsiradimo metu, t. y. 2008 m. gegužės 3 d., specialaus atsakomybės už laukinių gyvūnų sukelto eismo įvykio metu padarytą žalą teisinio reglamentavimo nebuvo. Tai vertintina kaip teisės spraga.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje šios teisės spragos užpildymo klausimas išspręstas pagal analogiją taikant panašius santykius reglamentuojančią teisės normą, t. y. CK 6.267 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytos naminių ir asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininkų civilinės atsakomybės sąlygos. Kasacinis teismas, plėtodamas ir tikslindamas formuojamą teismų praktiką, vėliausiai išnagrinėtose bylose išaiškino, kad CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostata dėl naminių gyvūnų savininkų atsakomybės be kaltės (t. y. griežtosios atsakomybės) yra specialioji norma, todėl, laikantis CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo, ji pagal analogiją negali būti taikoma. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, CK 6.267 straipsnio 1 dalis taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011). Tai reiškia, jog valstybės atsakomybė galima nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), jos kaltę, nuostolių padarymo faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nuosekliai plėtojama bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamai bylai. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs išskirtinių nagrinėjamos bylos aplinkybių ir teisinių argumentų, kurie būtų pagrindas keisti suformuotą teismų praktiką, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi pirmiau išnagrinėtose precedento reikšmę turinčiose kasacinėse bylose išdėstytais išaiškinimais dėl valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, civilinės atsakomybės už šių gyvūnų padarytą žalą teisinio reglamentavimo. Vadovaujantis išdėstytais argumentais teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog valstybei taikytina atsakomybė be kaltės, netinkamai aiškino ir taikė pirmiau nurodytas gyvūnų savininkų netiesioginę deliktinę atsakomybę reglamentuojančias normas.

Iš byloje esančio įrodymų (1 tomas, b.l. 78) matyti, kad 105,200 kilometre kelio ženklo Nr. 131 „ Laukiniai žvėrys“ nebuvo. Tačiau VĮ „Automagistralė“ 2010-09-1 rašto matyti, jog kelyje A1 Vilnius – Kaunas – Klaipėda 106,52 km dešinėje kelio pusėje autoįvykio dieną buvo įrengtas šis ženklas. Ieškovas į bylą pateikė Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos pateiktą informaciją, kad kelyje Vilnius – Kaunas – Klaipėda 40 km. ruože ties 105,200 kilometru laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2009-12-31 įvyko iš viso 64 eismo įvykiai, kuriuos sukėlė gyvūnai, iš jų 35 sukėlė laukiniai gyvūnai, 20 nenustatyti gyvūnai, o 9 – naminiai gyvūnai (b. l. 83-124). Tačiau šie duomenys bendro pobūdžio, pateikti už ilgą, t.y. 5 metų laikotarpį, pasirinkus ilgą kelio ruožą, apibūdinant kai kuriuos įvykius abstrakčiai, t.y. nurodyta, kad įvykis įvyko susidūrus su laukiniu ar nenustatytu gyvūnu.

Remiantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika“, kurios tikslas yra apibrėžti padidinto avaringumo kelio ruožo sąvoką ir atsižvelgiant į tam tikrus transporto eismo parametrus, įvertinti tokių ruožų pavojingumo laipsnį. Pagal šią metodiką avaringi ruožai ir „juodosios dėmės“ nustatomos taikant 500 m. ilgio slenkmenį ir jame per 4 metus įvykusių avarijų skaičių (13p.). Kelio ženklų ir signalų konvencija, priimta 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje, nustato (I priedo 15 punktas), kad kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ statomas tais atvejais, kai yra didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti laukiniai žvėrys. Byloje esanti Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos informacija apie eismo įvykius, kurie įvyko transporto priemonėms susidūrus su gyvūnais kelyje Vilnius – Kaunas - Klaipėda 2004-01-01 iki 2009-12-31 liudija, jog kelio 105- jame kilometre įvyko iš viso 6 eismo įvykiai, kuriuos sukėlė gyvūnai, iš jų 4 sukėlė stirnos, o du – laukiniai gyvūnai. Kituose kelio ruožuose, kuriuose eismo įvykių, susijusių su laukiniais gyvūnais, pasitaikė daugiau negu vienas, kelio ženklas ,,Laukiniai žvėrys“ buvo įrengtas. Remdamasi šia statistika, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog konkreti kelio A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda atkarpa, kurioje įvyko draudiminis eismo įvykis, laikytina saugia ir neavaringa, bent jau dėl grėsmės susidurti su į kelią išbėgančiais laukiniais žvėrimis. Kitaip tariant apeliacinės instancijos nustatytos aplinkybės, susijusios su eismo įvykių kelyje Vilnius – Kaunas – Klaipėda dažnumu, nepatvirtina kokio nors išskirtinio šio kelio ruožo pavojingumo dėl laukinių gyvūnų migracijos ir jo avaringumo šiuo pagrindu. Tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų. Byloje pateikti duomenys apie eismo įvykius kelyje Vilnius – Kaunas – Klaipėda šiuo aspektu yra nepakankamai informatyvūs, o vertinant atsakovo veiksmus negali būti imami domėn visoje kelio Vilniaus – Kaunas - Klaipėda atkarpoje įvykę eismo įvykiai, susiję su gyvūnija, įskaitant susidūrimus su naminiais gyvūnais. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybių, patvirtinančių kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, padidintą pavojingumą, suponuojantį valstybės pareigą imtis sustiprintų eismo saugumo priemonių, byloje nenustatyta, taigi nėra ir teisinių prielaidų valstybės veiksmų neteisėtumui konstatuoti.