Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui L. Č., jo atstovui advokatui Rostislavui Polubianko (Rostislav Polubianko), atsakovo atstovei Aušrai Gecevičienei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Ramunei Švedaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Č. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – Vilniaus apskr. VPK) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panaikinti Vilniaus apskr. VPK 2011 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 10-TE-346 „Dėl tarnybos eigos“ dalį dėl pareiškėjo stažo išeitinei kompensacijai gauti.Įpareigoti atsakovą Vilniaus apskr. VPK įskaičiuoti į pareiškėjo nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą išeitinei kompensacijai gauti laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. liepos 31 d., ištarnautą valstybės tarnybos rezerve.Įpareigoti atsakovą Vilniaus apskr. VPK nustatyti, kad pareiškėjo L. Č. atleidimo iš vidaus tarnybos dieną (2011 m. liepos 8 d.) jo vidaus tarnybos stažas išeitinei kompensacijai gauti yra 23 metai 4 mėnesiai ir 25 dienos, ir atsižvelgiant į šį stažą nurodyti atsakovui išmokėti šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.Priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. nuo 2011 m. liepos 8 d. iki tol, kol atsakovas sumokės jam priklausančią išeitinės kompensacijos dalį.Priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (Vidaus tarnybos statute, Valstybės tarnybos įstatyme) nėra įtvirtinta teisės normų, nustatančių nepertraukiamos tarnybos skaičiavimo sąlygas ir tvarką, taigi, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams taikytini darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai. Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų.

Teismo posėdyje pareiškėjas bei jo atstovas palaikė skunde ir patikslintame skunde išdėstytus argumentus. Akcentavo, kad turi būti taikomas Darbo kodekso 30 str. 1 d. 4 p. 2001-06-28 įsakyme nėra pažymėta, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, tai tik buvo laikinas perkėlimas, bet ne atleidimas. Nurodė, kad panaikinus pareigas, pareiškėjui laikinai (ne ilgiau kaip 6 mėn.) buvo garantuojama teisė tęsti vidaus tarnybą, tai reiškia, kad jis nebuvo atleistas.

Pareiškėją perkėlus į valstybės tarnybos rezervą, jo statusas tapo rezervinio valstybės tarnautojo (Valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 12 dalis), todėl jam 2001-07-01–2001-08-01 laikotarpis pagrįstai neįskaičiuotas į vidaus tarnybos stažą ir laikomas nutrūkusiu.

Atkreipė dėmesį, kad Policijos įstatymo 31 straipsnis nustatė policijos rezervą, kuriame buvę piliečiai gaudavo nustatyto pavyzdžio pažymėjimus, buvo mokomi, aprūpinami apranga ir amunicija valstybės lėšomis ir tarnybos metu vykdė policijos pareigūnų funkcijas, turėdami bendrąsias jų teises bei pareigas.

Nurodo, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, į tarnybos laiką pensijai skirti įskaičiuojamas darbo įstaigose bei organizacijose laikas, jeigu pareigūnai ar kariai dirbti jose buvo paskirti būdami įtraukti į Vidaus reikalų ministerijos ar Krašto apsaugos ministerijos kadrų, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos rezervą, Valstybės saugumo departamento bei Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų rezervą. Mano, kad sistemiškai analizuojant teisės aktus, reglamentuojančius policijos veiklą, matyti, kad visur nurodoma „pareigūnų rezervas“, „policijos rezervas“, 2003-05-01 įsigaliojus naujam Vidaus tarnybos statutui, 37 straipsnio 1 d. 2 punkte nurodomas „vidaus reikalų kadrų rezervas“, bet ne „valstybės rezervas“.

Pažymi, kad Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 57 straipsnio 2 dalies lingvistinis aiškinimas išeitinės kompensacijos didinimą sieja su tarnybos laiku, t. y. stažu ir vidaus tarnybos nepertraukiamumu. Akivaizdu, kad sąvokos „vidaus tarnybos stažas“ ir „nepertraukiamos vidaus tarnybos stažas“ nėra tapačios. Kadangi Vidaus tarnybos statuto 57 str. 2 d. yra pateiktas imperatyvus reikalavimas dėl pareigūno nepertraukiamo ištarnavimo, pareiškėjui vidaus tarnybos stažas buvo skaičiuojamas nuo 2001-08-01.

Tai, kad 2001-07-01–2001-08-01 laikotarpis yra neįskaičiuojamas į vidaus tarnybos stažą, pareiškėjui jau žinoma nuo 2001-09-13, kai Šalčininkų r. PK buvo surašyta išvada „Dėl tarnybos laiko, suteikiančio teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje“ ir apskaičiuotas stažas 2001 m. rugsėjo 1 d. – 13 m. 6 mėn. 18 d. Išvadoje pažymėta, kad L. Č. tarnybos vidaus reikalų sistemoje stažas skaičiuojamas nuo 1990-01-25 iki 2001-07-01 ir nuo 2001-08-01 iki atleidimo dienos. Minėta išvada buvo patvirtinta 2001-09-13 Šalčininkų r. PK viršininko įsakymu Nr. 98 TE. Duomenų, kad pareiškėjas būtų ginčijęs teisme ar kitaip Šalčininkų r. PK viršininko 2001-09-13 įsakymą Nr. 98 TE dėl vidaus tarnybos stažo apskaičiavimo, nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta darbdavio pareiga sumokėti jau atleistam darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu iš dalies arba visiškai atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną, be to, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Teismų praktikoje taip pat yra pažymėta, kad terminas ,,uždelsimas“ pagal jo prasmę reiškia užvilkinimą, t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 31 straipsnį, viena iš policijos pareigūno įtraukimo į policijos rezervą sąlygų buvo paties policijos pareigūno sutikimas būti perkeltam. Nagrinėjamu atveju Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001-06-28 įsakymo Nr. 454 TE „Dėl tarnybos eigos“ pagrindas buvo Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio 1 dalis.

Mano, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai nurodo, jog jo vidaus tarnybos stažas (23 m. 4 mėn. 25 d.) turi būti prilygintas nepertraukiamam tarnybos stažui, nustatytam Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje, kadangi Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje nustatyta išeitinė kompensacija yra papildoma garantija pareigūnams ir jos dydis priklauso nuo nepertraukiamo darbo stažo, kuris nustatomas pagal faktiškai dirbtą laiką vienoje darbovietėje ar vienoje sistemoje. Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje nustatyta garantija nėra susijusi su kitomis išmokomis pagal Vidaus tarnybos statutą, kurių dydis nustatomas pagal kitus kriterijus (darbo stažą vidaus tarnyboje ar valstybei). Vidaus tarnybos stažas negali būti prilyginamas Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam nepertraukiamam tarnybos stažui.

Pažymėjo, kad pareiškėjui nustatytas stažas Lietuvos valstybei ir ištarnautas vidaus tarnyboje laikas (23 m. 4 mėn. 25 d.) negali būti pripažintas nepertraukiamai ištarnautu laiku vidaus tarnyboje, reikalingu išmokėti pareiškėjui išeitinę kompensaciją, kadangi darbo stažas vidaus tarnyboje ar valstybei savo teisine prigimtimi iš esmės skiriasi nuo nepertraukiamo darbo stažo, be to, teisės aktuose nustatyti skirtingi darbo stažo vidaus tarnyboje bei nepertraukiamo darbo stažo nustatymo kriterijai, taip pat pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statutas aiškiai atriboja teises ir pareigas, atsirandančias nustačius pareigūno darbo stažą vidaus tarnyboje ar valstybei nuo tokių teisių ir pareigų, atsirandančių nustačius pareigūno nepertraukiamą darbo stažą. Atsižvelgdamas į tai, kad įstatymų leidėjas Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje nustato kompensacijos didinimą, atsižvelgiant į tarnyboje nepertraukiamai ištarnautų metų skaičių, o ne į turimą vidaus tarnybos stažą, atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui išeitinę kompensaciją, teisėtai neprilygino vidaus tarnybos stažo nepertraukiamam tarnybos stažui, kadangi, skirtingai nuo vidaus tarnybos stažo, į kurį papildomai gali būti įskaitomas Valstybės tarnybos įstatymo nustatytas valstybės tarnautojo tarnybos stažas (Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 3 dalis), pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnį, nustatant pareiškėjo nepertraukiamą darbo stažą kompensacijai gauti, turi būti skaičiuojamas tik faktiškai dirbtas laikas vienoje darbovietėje ar vienoje sistemoje ir turi būti vadovaujamasi išskirtinai tik tarnyboje nepertraukiamai ištarnautų metų skaičiumi. Valstybės tarnybos rezerve esantis pareiškėjas tuo metu neprarado valstybės tarnautojo statuso, tačiau tuo laikotarpiu, panaikinus eitas pareigas, įstatymuose nustatytu reguliavimu jam tik laikinai buvo garantuojama (ne ilgiau kaip 6 mėnesius) teisė tęsti tarnybą.

Teigia, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai nurodo, kad tai, jog nuo 2001-07-01 iki 2001-08-01 būnant valstybės tarnybos rezerve iš jo nebuvo paimti tarnybinis pažymėjimas ir specialiosios priemonės, įrodo, jog tuo laikotarpiu jis faktiškai dirbo vidaus tarnybos sistemoje, kadangi specialiųjų priemonių ar tarnybinio pažymėjimo naudojimas yra galimas tik faktiškai vykdant tarnybines pareigas.

Mano, kad laikotarpis nuo 2001-07-01 iki 2001-08-01, kai pareiškėjas buvo valstybės tarnybos rezerve, negali būti prilyginamas faktiškai dirbtam laikotarpiui vidaus tarnybos sistemoje, kadangi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 50 straipsnio 3 dalį už laiką, kurį valstybės tarnautojas buvo perkeltas į valstybės tarnybos rezervą, kasmetinės atostogos nesuteikiamos, o būtent tik faktinių darbo santykių esmei būdinga tai, kad poilsio laiko apskaita yra neatsiejama nuo darbo laiko apskaitos, ir tai, kad kasmetinės atostogos yra kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti. Be to, pareiškėjas savo skunde patvirtino, kad tuo metu, kol jis buvo valstybės tarnybos rezerve, vieną kartą buvo išmokėta 1 MMA dydžio kompensacija, kaip nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje.

Teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-18 nutarimo Nr. 940 „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo patvirtinimo“ 8.2 punktą, į nepertraukiamą darbo stažą įskaičiuojamas laikas, kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis. Pareiškėjo atveju 6 mėnesių garantija negali būti prilyginta įstatymuose nustatytoms garantijoms, kai išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis, kadangi tuo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas ne darbo užmokestis, o Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio kompensacija.

Pažymėjo, kad valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Šiuo atveju tai, kad pareiškėjui laikotarpis nuo 2001-07-01 iki 2001-08-01 yra neįskaičiuojamas į nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą, tapo žinoma nuo 2001-09-13, kai Šalčininkų r. PK buvo surašyta išvada „Dėl tarnybos laiko, suteikiančio teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje“ ir apskaičiuotas stažas 2001-09-01 (13 metų 6 mėn. 18 d.). Išvadoje pažymėta, kad pareiškėjo tarnybos stažas vidaus reikalų sistemos atestuotose pareigose skaičiuojamas nuo 1990-01-25 iki 2001-07-01 ir nuo 2001-08-01 iki atleidimo dienos. Minėta išvada buvo patvirtinta 2001-09-13 Šalčininkų r. PK viršininko įsakymu Nr. 98 TE, su kuriuo pareiškėjas buvo supažindintas, tačiau jo neginčijo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimą dėl tarnybos stažo skaičiavimo, nustatant darbuotojui priklausančių išmokų dydį, baigėsi 2004 metais, o skundas pateiktas tik 2011 metais, akivaizdžiai pasibaigus senaties terminui, jo 2011 metais pareikštas reikalavimas priteisti lėšas, kurių dydis nustatomas pagal tarnavimo vidaus tarnyboje metus, turi būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad pareiškėjas tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo 1990-01-25 Transporto policijos aerouostų komisariate, kur dirbo iki 2001-06-30 (b. l. 7–8). Policijos generalinis komisaras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio 1 dalimi, 2001-06-28 įsakymu Nr. 454TE (b. l. 6, 20) L. Č. nuo 2001-07-01 perkėlė į valstybės tarnybos rezervą. Valstybės tarnybos rezerve pareiškėjas buvo nuo 2011-07-01 iki 2001-08-01. Nuo 2001-08-01 Lietuvos policijos generalinis komisaras 2001-07-26 įsakymu Nr. 529 TE (b. l. 21) pareiškėją paskyrė Šalčininkų r. PK Budėtojų dalies vairuotoju, ten pareiškėjas dirbo iki 2011-07-08.

Vilniaus apskr. VPK viršininkas 2011 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 10-TE-346 „Dėl tarnybos eigos“ (b. l. 4, 18), vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai) bei 57 straipsniu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos specializuotosios medicininės ekspertizės 2011 m. liepos 7 d. ligos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos.

Ginčo dalykas – Vilniaus apskr. VPK 2011 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 10-TE-346 „Dėl tarnybos eigos“ dalies dėl pareiškėjo L. Č. stažo laiko nustatymo išeitinei kompensacijai gauti teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčo esmė – ar laikotarpis nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. liepos 31 d. pagrįstai neįskaitytas į pareiškėjo nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą išeitinei kompensacijai gauti.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo tarnyba vidaus tarnybos sistemoje nutrūko Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Įvertinus pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą, darytina išvada, kad jis neginčija pačių atleidimo procedūrų bei pagrindų, o ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjo stažo išeitinei kompensacijai gauti nustatymo.

Statuto 57 str. 1 d. nustato, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija.

To paties straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus.

Atsakovo 2011 m. liepos 8 d. įsakyme Nr. 10-TE-346 pavartota sąvoka „stažas išeitinei kompensacijai gauti“ Statute nėra apibrėžta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas iš esmės tapatų ginčą, 2010 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1241/2010 pažymėjo, kad minėtas termino netikslumas šiuo konkrečiu atveju nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą įsakymą, kadangi iš skundžiamo įsakymo turinio yra akivaizdu, kad šia sąvoka atsakovas nagrinėjamu atveju apibrėžė būtent pareiškėjo nepertraukiamos tarnybos Vidaus tarnybos sistemoje laikotarpį, kuris turi būti apskaičiuotas sprendžiant, kelių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija turi būti išmokėta statutiniam vidaus tarnybos pareigūnui pagal Statuto 57 straipsnį, kai jis atleidžiamas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu. Vidaus tarnybos statutas nenustato, kad nepertraukiamos tarnybos stažas turėtų būti skaičiuojamas kokiu nors kitu tikslu, išskyrus nustatytą šio Statuto 57 straipsnio 2 dalyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad sisteminis Vidaus tarnybos statuto nuostatų aiškinimas pagrindžia išvadą, jog vidaus tarnybos stažas yra skaičiuojamas ir turi reikšmės nustatant vidaus tarnybos pareigūnų: 1) kasmetinių atostogų trukmę (Statuto 32 str. 1 d., 37 str. 2 d.); 2) suteikiant galimybę įgyti atitinkamą kvalifikacinę kategoriją (Statuto 36 str. 1 d., 37 str. 2 d.); 3) suteikiant galimybę gauti priedo dydį už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (Statuto 37 str. 3 d.). Taigi vidaus tarnybos stažo (Statuto 37 str.) ir nepertraukiamos vidaus tarnybos stažo (Statuto 57 str. 2 d.) sąvokos nėra tapačios (2011 m. balandžio 18 d. nutartis adm. byloje Nr. A662-1102/2011, 2011 m. kovo 31 d. nutartis adm. byloje Nr. A-261-899/2011).

Iš įstatymų, reglamentuojančių vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo), matyti, kad juose nėra įtvirtinta taisyklių, kurios nustatytų nepertraukiamojo stažo skaičiavimo sąlygas ir tvarką. Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, šiems teisiniams santykiams gali būti taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai. Šiuo atveju sprendžiant, kokie laikotarpiai gali būti įskaityti į nepertraukiamą tarnybą pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalį, atsižvelgtina į Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte pateiktą sąvoką „nepertraukiamasis darbo stažas“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009, 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-571/2009, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146‑1241/2010, 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-608/2011 ir kt.).

Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų.

Vidaus tarnybos statutas vidaus tarnybą apibrėžia kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso įgijimo, pasikeitimo ir praradimo bei su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusu susijusių teisinių santykių visumą (Statuto 2 str. 1 d.). Vidaus tarnybos sistema – Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų visuma bei ryšiai tarp jų (Statuto 2 str. 2 d.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju į pareiškėjo nepertraukiamąjį tarnybos stažą, nustatytą Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje, galėjo būti įskaičiuojamas tik laikas, kai jis tarnavo vidaus reikalų sistemoje. Taigi nagrinėjamu atveju reikalinga nustatyti, ar pareiškėjo buvimas valstybės tarnybos rezerve gali būti laikomas tarnyba vidaus reikalų sistemoje.

Kaip matyti iš bylos duomenų, 2001 m. birželio 28 d. Lietuvos policijos generalinis komisaras įsakymu Nr. 454TE „Dėl tarnybos eigos“, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio 1 dalimi, atleidęs iš Vilniaus transporto policijos komisariato Oro uosto transporto policijos punkto policininko pareigų, pareiškėją L. Č. perkėlė į valstybės tarnybos rezervą nuo 2001 m. liepos 1 d. (b. l. 6, 20).

Valstybės tarnybos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2001-05-02 iki 2001-07-19) 55 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė panaikinama dėl valstybės ar savivaldybės institucijos (įstaigos) reorganizavimo ar likvidavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų arba kurio einamai pareigybei nustatoma ne visos darbo dienos darbo trukmė dėl valstybės ar savivaldybės institucijos (įstaigos) reorganizavimo ar likvidavimo arba dėl tarnybos organizavimo pakeitimų, perkeliamas į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jei tokių nėra ir tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Kai valstybės ar savivaldybės institucija (įstaiga) reorganizuojama į valstybės ar savivaldybės įmonę ar viešąją įstaigą, valstybės tarnautojas gali būti perkeliamas į šią įmonę ar įstaigą. Jei iki pareigybės panaikinimo arba ne visos darbo dienos darbo trukmės nustatymo valstybės tarnautojas neperkeliamas į kitas pareigas, laikotarpiu nuo pareigybės panaikinimo arba ne visos darbo dienos darbo trukmės nustatymo iki valstybės tarnautojo perkėlimo į kitas pareigas, bet ne ilgiau negu 6 mėnesiams, jis perkeliamas į valstybės tarnybos rezervą (kai pareigybei nustatoma ne visos darbo dienos darbo trukmė, valstybės tarnautojas į valstybės tarnybos rezervą perkeliamas jo paties prašymu). Karjeros valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą arba ne visos darbo dienos darbo trukmės nustatymą turi būti pranešta prieš 10 darbo dienų iki pareigybės panaikinimo arba ne visos darbo dienos darbo trukmės nustatymo.

Pagal to paties straipsnio 2 dalį, rezervinis valstybės tarnautojas, per 6 mėnesius neperkeltas į kitas pareigas, atleidžiamas iš valstybės tarnybos pagal šio įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 23 punktą. Šiuo pagrindu atleidžiamam valstybės tarnautojui išmokama iki pareigybės panaikinimo arba ne visos darbo dienos darbo trukmės pareigybei nustatymo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo tarnybos stažą.

Jeigu valstybės tarnautojas perkeliamas į valstybės tarnybos rezervą šio straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, jam kas mėnesį mokama Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio kompensacija (55 straipsnio 3 d.).

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį statutinis valstybės tarnautojas – viešojo administravimo valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymas ar įstatymo patvirtintas priėmimo į tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas sąlygas, susijusias su tarnybos ypatumais. Rezervinis valstybės tarnautojas – karjeros valstybės tarnautojas, perkeltas į valstybės tarnybos rezervą (2 straipsnio 12 dalis).

Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomas ir šio įstatymo 55 straipsnis.

Atsižvelgus į nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjui, kaip statutiniam valstybės tarnautojui, galėjo būti ir buvo pritaikytos Valstybės tarnybos įstatymo 55 str. nuostatos.

Pažymėtina, kad 2001 m. birželio 28 d. Lietuvos policijos generaliniam komisarui priimat įsakymą Nr. 454TE „Dėl tarnybos eigos“, kuriuo pareiškėjas atleistas iš policininko pareigų ir perkeltas į valstybės tarnybos rezervą, galiojo Lietuvos policijos įstatymas (redakcija nuo 2000-12-22 iki 2001-07-11), kurio 31 straipsnyje buvo įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios policijos rezervą. Įstatymo 31 str. 1 d. buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos policijos įstaigos turi policijos rezervą, kurį sudaro policijos pareigūnai, dėl objektyvių priežasčių atleisti iš tarnybos ir jų sutikimu perkelti į policijos rezervą, bei tinkantys tarnybai policijoje Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie pasižada sąžiningai ir dorai vykdyti jiems patikėtas pareigas. Asmenys į policijos rezervą atrenkami pagal šiame įstatyme nustatytus bendruosius policijos komplektavimo reikalavimus.

Piliečiai, esantys policijos rezerve, gauna nustatyto pavyzdžio pažymėjimus, yra mokomi, aprūpinami apranga ir amunicija valstybės lėšomis. Tarnybos metu jie vykdo policijos pareigūnų funkcijas, turėdami bendrąsias jų teises bei pareigas (31 straipsnio 2 d.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos rezervo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų policijos rezervo nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 1991-04-23 iki 2002-08-31) 1 punkte buvo įtvirtinta, kad policijos rezervas yra sudėtinė Lietuvos Respublikos policijos dalis. Pagal nuostatų 2 punktą – rezervo tikslai buvo užtikrinti viešąją tvarką, palaikyti visuomenės rimtį ir eismo saugumą; prireikus saugoti svarbius valstybinius, ūkinius ar kitus objektus; dalyvauti likviduojant ekologinių katastrofų, stichinių nelaimių padarinius; atlikti kitas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo nustatytas viešosios ir savivaldybių policijos funkcijas; rengti kandidatus darbui policijoje.

Pagal nuostatų 3 punktą, rezervo nariai tarnybos metu dėvi policijos uniformą specialiu ženklu „Rezervas“. Jiems išduodamas nustatyto pavyzdžio pažymėjimas. Uniforma, pažymėjimais ir kita būtina ekipuote rezervas aprūpinamas iš valstybės lėšų.

Rezerve esantys piliečiai vadinami policijos rezervo nariais. Į rezervą priimami policijos ar kitų statutiniais pagrindais veikiančių organizacijų pareigūnai, dėl objektyvių (išskyrus negatyvias) priežasčių atleisti iš tarnybos ir jų sutikimu perkelti į policijos rezervą. Taip pat gali būti priimti pilnamečiai Lietuvos Respublikos piliečiai, tinkantys policijos tarnybai, kurie pasižada sąžiningai ir dorai vykdyti jiems patikėtas pareigas (nuostatų 6 punktas). Rezerve esantys buvę policijos pareigūnai turi teisę naudotis atleidimo metu turėtu pareiginiu laipsniu, pridėjus žodį „rezervo“ (nuostatų 8 punktas).

Atliekantiems tarnybą rezervo nariams paliekama nuolatinio darbo vieta. Tarnybos metu jiems mokamas pareiginis policijos pareigūno atlyginimas iš savivaldybių biudžetų policijos nuovadoms išlaikyti skirtų lėšų (nuostatų 17 punktas). Rezervo nariai, atlikdami tarnybą policijoje, vykdo policijos pareigūnų funkcijas, turi bendrąsias jų teises ir pareigas, nustatytas Lietuvos Respublikos policijos įstatyme (nuostatų 18 punktas).

Iš išdėstytų aplinkybių ir pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad nors 2001 m. birželio 28 d. Lietuvos policijos generaliniam komisarui priimat įsakymą Nr. 454TE „Dėl tarnybos eigos“, kuriuo pareiškėjas atleistas iš policininko pareigų ir perkeltas į valstybės tarnybos rezervą, galiojo Lietuvos policijos įstatymas bei Policijos rezervo nuostatai, tačiau pareiškėjas buvo perkeltas ne į policijos, o į valstybės tarnybos rezervą.

Kaip matyti iš pareiškėjo asmens bylos, būnant valstybės tarnybos rezerve, jo darbo vieta neišliko (2001 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 454TE „Dėl tarnybos eigos“ pareiškėjas atleistas iš Vilniaus transporto policijos komisariato Oro uosto transporto policijos punkto policininko pareigų), atlyginimas už tą mėnesį, kai pareiškėjas buvo valstybės tarnybos rezerve, taip pat nemokėtas (išmokėta Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio kompensacija pagal Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio 3 d.), jam taip pat nesuteiktos ir atostogos.

Be to, teismo posėdyje pareiškėjas pats patvirtino, kad būdamas valstybės tarnybos rezerve nedirbo, buvo namuose ir jokių pareigūno funkcijų nevykdė (b. l. 108–112).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėją perkėlus į valstybės tarnybos rezervą (ne į policijos rezervą) jo stažas vidaus reikalų sistemoje nutrūko.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjui laikinai buvo garantuojama (ne ilgiau kaip 6 mėn.) teisė tęsti vidaus tarnybą, o tai reiškia, kad jis nebuvo atleistas.

Teismas atmeta šį pareiškėjo atstovo argumentą, kadangi 2011-06-28 įsakyme tiesiogiai nurodoma, kad pareiškėjas atleidžiamas iš policininko pareigų ir perkeliamas į valstybės tarnybos rezervą. Tai, kad pareiškėjui buvo garantuota teisė grįžti į valstybės tarnybą, teismo vertinimu, jokiu būdu nereiškia, kad jis nebuvo atleistas iš vidaus tarnybos ir kad vidaus tarnybos stažas nenutrūko.

Teismas, apibendrinęs išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad atsakovas teisingai apskaičiavo pareiškėjo nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą išeitinei kompensacijai gauti ir pagrįstai į jį neįskaitė laikotarpio nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. liepos 31 d., kai pareiškėjas buvo perkaltas į valstybės tarnybos rezervą. Taigi darytina išvada, kad nėra pagrindo naikinti Vilniaus apskr. VPK 2011 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 10-TE-346 „Dėl tarnybos eigos“ dalies dėl pareiškėjo L. Č. stažo išeitinei kompensacijai gauti, o pareiškėjo skundas yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo L. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.