- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-07
- Bylos Nr.
- A-2438-756/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01530-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui
- Trečiasis asmuo
- G. V. B.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. V. B. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–2), prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Socialinių išmokų skyrius) 2013 m. vasario 12 d. raštą Nr. A740-1188-(2.11.4.1-SR7); 2) įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, kuriuo jos prašymas būtų patenkintas.
Skunde pareiškėja paaiškino, kad nesutinka su ginčijamu sprendimu nuo 2013 m. sausio 1 d. neskirti jai socialinės pašalpos, kadangi trijų mėnesių pajamos (šalpos pensija neįgaliam sūnui ir pajamos iš žemės ūkio paskirties žemės pagal nustatytą normą hektarui žemės naudmenų) viršija valstybės remiamas pajamas (350 Lt/mėn. vienam asmeniui) dydį. Rašte pranešama, kad teisė į kompensaciją jai nuo 2012 m. lapkričio 11 d. nenustatyta, nes kartu deklaruojanti gyvenamąją vietą G. V. B. neturi teisės į būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam ir karštam vandeniui kompensacijas. Atsakovas be pagrindo į šeimos pajamas įtraukė jos nepilnamečio sūnaus D. B. šalpos pensiją neįgaliajam vaikui. Nors dukra G. V. B. ir yra deklaravusi gyvenamąją vietą tuo pačiu adresu, tačiau jos neišlaiko. Kadangi pati jokių pajamų neturi, todėl sunku ar visai neįmanoma sumokėti už karštą ir šaltą vandenį, buto šildymą. Ginčijamas sprendimas pažeidžia Neįgaliųjų konvencijos 28 straipsnio nuostatas, nes atsakovas jos šeimai, kurią sudaro tik ji ir neįgalus nepilnametis sūnus, neskirdamas paramos, pažeidė neįgaliųjų teises. Sūnaus gaunama šalpos pensija naudojama visai kitoms reikmėms, nei ji yra skirta, nes pati pareiškėja jokių pajamų neturi. Sūnui reikalinga nuolatinė priežiūra, todėl pareiškėja dirbti negali.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą (I t., b. l. 20–22) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos šeimą sudaro ji ir nepilnametis sūnus, gim. 1999 metais. Šeimos pajamas sudaro gaunama sūnaus šalpos pensija ir pajamos iš žemės ūkio veiklos, kurios nustatomos pagal šios veiklos apskaitos dokumentus. Jeigu tokių dokumentų nėra, vidutinės mėnesio pajamos apskaičiuojamos taikant Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintus žemės ūkio veiklos pajamų, įvertintų pagal sąlygines išlaidas, normatyvus. Jeigu nėra galimybės nustatyti pajamų pagal šiuos normatyvus arba žemės ūkio veikla nevykdoma, vidutinės mėnesio pajamos apskaičiuojamos taikant Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą pajamų normą hektarui žemės ūkio naudmenų. V. B. šeimos vidutines mėnesio pajamas sudarė: sūnaus šalpos pensija 540 Lt ir pajamos iš žemės ūkio veiklos pagal 2012 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-636 patvirtintas normas – 196,02 Lt (iš viso – 736,02 Lt). Remiantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, Socialinių išmokų skyrius 2013 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 4756 V. B. šeimai neskirti socialinės pašalpos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d., nes vidutinės vieno asmens mėnesio pajamos (368,01 Lt) buvo didesnės nei valstybės remiamos pajamos (350 Lt). Socialinių išmokų skyrius 2013 m. sausio 14 d. gavo pareiškėjos prašymą skirti kompensacijas nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d. Pareiškėjos deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, be jos ir sūnaus, gyvenamąją vietą yra deklaravusi G. V. B. (pareiškėjos dukra). Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, G. V. B. 2013 m. sausio 31 d. teikė prašymą dėl socialinės pašalpos ir kompensacijų nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d., nurodydama, kad jos šeiminę padėtį sudaro dukra E. M., gim. 2012 m. ir dukros tėvas I. M.. Vertinant šios šeimos pateiktus dokumentus, informaciją bei remiantis Lietuvos darbo biržos duomenų bazės išrašu, nustatyta, kad su G. V. B. bendrai gyvenantis I. M. nuo 2012 m. gruodžio 13 d. nutraukė darbo paiešką, todėl kreipimosi metu (2013 m. sausio 31 d.) neatitiko nė vienos Įstatymo 8 straipsnio sąlygos. Vertinant šių bendrai gyvenančių asmenų grupių (V. B. ir G. V. B.) kreipimąsi dėl kompensacijų suteikimo nuo 2012 m. lapkričio 1 d., nustatyta, kad G. V. B. prašymas skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas negali būti tenkinamas, todėl, vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, teisė į kompensacijas nuo 2012 m. lapkričio 1 d. nenustatyta ir pareiškėjai, nes kartu deklaruojanti gyvenamąją vietą G. V. B. neturi teisės į šias kompensacijas. Kaip skundo teisinį pagrindą pareiškėja nurodo nuorodą į Neįgaliųjų konvenciją, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui Įstatymu nustatyti socialinės paramos teikimo pagrindus ir sąlygas, socialinės paramos dydžius. Socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga. Ne visos šalpos išmokos įskaitomos į bendrai gyvenančių asmenų gaunamas pajamas. V. B. sūnui D. B. skiriama ir mokama priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija po 153 Lt kas mėnesį, tačiau šios pajamos neįskaitomos skiriant piniginę socialinę paramą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu (I t., b. l. 172–175) pareiškėjos V. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-142-244/2014 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-74-502/2015 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-142-244/2014 dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundo reikalavimas dėl šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų skyrimo ir šia apimtimi perdavė nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, byloje spręstinas klausimas dėl Socialinių išmokų skyriaus 2013 m. vasario 12 d. rašto Nr. A740-1188-(2.11.4.1-SR7) teisėtumo ir pagrįstumo dalyje, kurioje atsisakyta skirti šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas.
Byloje nustatyta, kad Socialinių išmokų skyrius 2013 m. sausio 14 d. gavo pareiškėjos prašymą-paraišką būsto šildymo, karšto vandens ir geriamo vandens išlaidų kompensacijoms gauti nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d. Socialinių išmokų skyrius 2013 m. vasario 12 d. raštu Nr. A740-1188-(2.11.4.1-SR7) informavo pareiškėją apie socialinės pašalpos ir kompensacijos neskyrimą bei išdėstė neskyrimo priežastis. Socialinių išmokų skyrius 2013 m. sausio 31 d. gavo pareiškėjos dukters G. V. B. prašymą skirti socialinę pašalpą nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio mėn. bei būsto šildymo, karšto vandens ir geriamo vandens išlaidų kompensacijas nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. vasario mėn. Socialinių išmokų skyrius 2013 m. vasario 12 d. raštu Nr. A740-1189-(2.11.4.1-SR7), informavo G. V. B., kad socialinė pašalpa jai ir su ja bendrai gyvenantiems asmenims neskirta bei teisė į kompensacijas nenustatyta, nes su ja gyvenantis I. M. kreipimosi metu nesiregistravo darbo biržoje. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad G. V. B. minėto administracinio akto neskundė.
Piniginę socialinę paramą mažas pajamas gaunančioms šeimoms reglamentuoja Įstatymas (Įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d.). Viena iš socialinės paramos rūšių yra būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos (toliau – kompensacijos) (5 str. 1 d. 2 p.).Vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, jeigu viename būste gyvenamąją vietą yra deklaravę dvi ar daugiau bendrai gyvenančių asmenų grupių, kurie už būsto šildymą ir (ar) geriamąjį vandenį, ir (ar) karštą vandenį atsiskaito pagal vieną sąskaitą (atsiskaitomąją knygelę), tačiau bent viena iš jų neturi teisės į kompensacijas, jos neskiriamos nė vienai iš šių bendrai gyvenančių asmenų grupių. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisė į kompensacijas nustatoma visiems gyvenamąją vietą būste deklaravusiems asmenims, jeigu kreipimosi dėl kompensacijų metu kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo atitinka bent vieną Įstatymo 8 straipsnio nurodytų sąlygų, kurioms esant, nustatoma teisė į piniginę socialinę paramą. Įstatymo 21 straipsnio 1 ir 4 dalis nustato, kad socialinė pašalpa ir kompensacijos skiriamos, jeigu kreipimosi metu ir laikotarpiu, už kurį skiriamos kompensacijos, bendrai gyvenantys asmenys turėjo teisę jas gauti.
Kaip minėta, pareiškėja pretendavo į būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui bei karštam vandeniui kompensaciją. Iš anksčiau išdėstytų Įstatymo nuostatų matyti, kad būtina sąlyga kompensacijos gavimui – kreipimosi dėl kompensacijų metu kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo turi atitikti bent vieną iš Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų. Pareiškėja, ginčydama Socialinių išmokų skyriaus 2013 m. vasario 12 d. raštą Nr. A740-1188-(2.11.4.1-SR7) nurodo, kad, nors dukra G. V. B. ir yra deklaravusi gyvenamąją vietą tuo pačiu adresu, tačiau pastaroji jos neišlaiko. Pareiškėja jokių pajamų negauna, todėl sunku ar visai neįmanoma sumokėti už karštą ir šaltą vandenį bei buto šildymą.
Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendrai gyvenantys asmenys – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės, nuolatinės ar ištęstinės studijų formos programas (įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį), ir dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 21 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir (ar) pagal profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.
Taigi byloje nėra ginčo, kad V. B. ir D. B. laikytini bendrai gyvenančiais asmenimis. Pareiškėja neginčija ir tos aplinkybės, kad G. V. B., E. M., I. M. laikytini bendrai gyvenančiais asmenimis. Be to, G. V. B., pateikdama prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, patvirtino, kad kartu su ja gyvena ir kitos bendrai gyvenančios asmenų grupės, t. y. V. B. ir D. B.. Atitinkamai, vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, jeigu viename būste gyvenamąją vietą yra deklaravę dvi ar daugiau bendrai gyvenančių asmenų grupių, kurie už būsto šildymą ir (ar) geriamąjį vandenį, ir (ar) karštą vandenį atsiskaito pagal vieną sąskaitą (atsiskaitomąją knygelę), tačiau bent viena iš jų neturi teisės į kompensacijas, jos neskiriamos nė vienai iš šių bendrai gyvenančių asmenų grupių.
Lietuvos darbo biržos duomenų bazės išrašas ir šios institucijos teismui pateikta informacija patvirtina, kad I. M. nuo 2012 m. gruodžio 13 d. nutraukė darbo paiešką, todėl kreipimosi metu (2013 m. sausio 31 d.) neatitiko nė vienos Įstatymo 8 straipsnio sąlygos, todėl kompensacija G. V. B. nebuvo skirta. Kadangi vienai iš bendrai su pareiškėja gyvenančių asmenų grupių (G. V. B., jos dukra ir I. M.) kompensacija neskirta, pareiškėjai pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalį ji taip pat negali būti skirta. Darytina išvada, kad atsakovas, nustatęs, kad viena iš kartu gyvenančių asmenų grupių neturi teisės į kompensaciją, pagrįstai jos neskyrė ir pareiškėjai.
Pripažintina, kad atsakovas pagrįstai atsisakė skirti kompensaciją už būsto šildymą, karštą bei šaltą vandenį, todėl pagrindo tenkinti skundą ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2013 m. vasario 12 d. raštą Nr. A740-1188-(2.11.4.1-SR7) nėra. Nepanaikinus ginčijamo rašto, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą priimti naują.
Šalies argumentai
Pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucija) dėl Įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstituvija) 52 straipsniui, yra atmestinas, kadangi teismui nekyla abejonių dėl minėto įstatymo atitikties Konstitucijos nuostatoms, be to, prašymas grindžiamas abstrakčiais teiginiais.
III.
Pareiškėja V. B. apeliaciniu skundu (I t., b. l. 185–187) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo atitikties Konstitucijai.
Pareiškėjos manymu, teismas neatsižvelgė į jos argumentus, kad tuo atveju, jeigu būste, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, pareiškėja gyventų tik su sūnumi, jai priklausytų kompensacija. Šiuo metu pareiškėjai priklausančiame būste taip pat gyvena ir jos pilnametė dukra su šeima, kuri pareiškėjai visiškai nepadeda. Be to, G. V. B. taip pat turi mažas pajamas, neturi kur gyventi, dėl šios priežasties būtent pareiškėja jai bei jos šeimai padeda, suteikia gyvenamąjį būstą. Pareiškėjai priklausančiame būste nėra galimybės įsirengti atskiro skaitiklio. Taigi, šiuo Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti teisę į kompensacijas, ir 8 straipsnio 6 dalis, numatanti kompensacijos nemokėjimo sąlygą tuo atveju jeigu viename būste gyvenamąją vietą yra deklaravę dvi ar daugiau bendrai gyvenančių asmenų grupės, kurie už būsto šildymą ir (ar) geriamąjį vandenį, ir (ar) karštą vandenį atsiskaito pagal vieną sąskaitą (atsiskaitomąją knygelę), tačiau bent viena iš jų neturi teisės į kompensacijas, jos neskiriamos nė vienai iš šių bendrai gyvenančių asmenų grupių, prieštarauja Konstitucijos 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 1 daliai. Toks teisinis reglamentavimas, pareiškėjos įsitikinimu, yra pernelyg griežtas, teisės norma, reglamentuojanti socialinę paramą nepasiturintiems asmenims yra ydinga, ji neatlieka savo funkcijos užtikrinti socialinės paramos prieinamumo, socialinio teisingumo ir veiksmingumo, visapusiškumo ir lygių galimybių principų įgyvendinimo (Įstatymo 3 str.). Nelogiška, kad viename būste, kuriame gyvena kelios nepasiturinčių asmenų grupės ir kuriame nėra sąlygų atriboti paslaugų teikimą įrengiant atskirus skaitiklius, nors vienai iš būste gyvenančių asmenų grupių neatitinkant Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų kompensacijai gauti, dėl to turi nukentėti bei prarasti teisę į kompensaciją ir kita kriterijus kompensacijai gauti atitinkanti asmenų grupė. Teismas šiuo atveju visiškai nemotyvavo sprendimo atmesti pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, neatsižvelgė į jos socialinę padėtį, į tai, kad dėl netinkamo įstatyminio reglamentavimo pareiškėja neteko valstybės paramos ir iki šiol yra skolinga valstybei. Neįgaliųjų teisių konvencijos 28 straipsnis numato, kad valstybės, šios konvencijos šalys, pripažįsta neįgaliųjų teisę į pakankamą gyvenimo lygį sau ir savo šeimos nariams, įskaitant pakankamą maistą, aprangą ir būstą, ir į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą ir imasi atitinkamų veiksmų, kad užtikrintų ir skatintų šios teisės įgyvendinimą nediskriminuojant dėl neįgalumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja V. B. ginčija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. A740-1188-(2.11.4.1-SR7). Šiuo sprendimu (raštu) pareiškėjai pranešta, kad socialinė pašalpa pagal Lietuvos Respublikos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 6 straipsnio 2 punkto nuostatas nuo 2013 m. sausio 1 d. neskiriama, nes trijų mėnesių pajamos (šalpos pensija neįgaliajam vaikui, skirta D. B. ir pajamos iš žemės ūkio paskirties žemės pagal nustatytą pajamų normą hektarui žemės ūkio naudmenų) viršija valstybės remiamų pajamų dydį. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalies nuostatas socialinė pašalpa pareiškėjai nuo 2012 m. lapkričio 1 d. neskirtina, nes kartu deklaruojanti gyvenamąją vietą G. V. B. neturi teisės į būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam ir karštam vandeniui kompensacijas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas pagrįstai atsisakė skirti kompensaciją už būsto šildymą, karštą bei šaltą vandenį, kadangi Įstatymas nesuteikia teisės gauti tokią kompensaciją, jeigu viename būste gyvenamąją vietą yra deklaravę dvi ar daugiau bendrai gyvenančių asmenų grupių, ir bent vienai iš jų pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalį tokia kompensacija nepriklauso.
Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nustatytas teisinis reglamentavimas yra pernelyg griežtas. Jos nuomone, nelogiška, kad viename būste, kuriame gyvena kelios nepasiturinčių asmenų grupės, nors vienai iš jų neatitinkant Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų kompensacijai gauti, dėl to turi nukentėti ir kita, kriterijus kompensacijai gauti atitinkanti, asmenų grupė.
Apeliacine tvarka byla išnagrinėta vadovaujantis iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta tvarka, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių bylos aplinkybių konstatavimu, byloje surinktų įrodymų analize bei vertinimu ir to pagrindu padarytomis išvadomis.
Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, jeigu viename būste gyvenamąją vietą yra deklaravę dvi ar daugiau bendrai gyvenančių asmenų grupių, kurie už būsto šildymą ir (ar) geriamąjį vandenį, ir (ar) karštą vandenį atsiskaito pagal vieną sąskaitą (atsiskaitomąją knygelę), tačiau bent viena iš jų neturi teisės į kompensacijas, jos neskiriamos nė vienai iš šių bendrai gyvenančių asmenų grupių. Ir priešingai, Įstatymo 21 straipsnio 1 ir 4 dalys nustato, kad socialinė pašalpa ir kompensacijos skiriamos, jeigu kreipimosi metu už laikotarpį, už kurį skiriamos kompensacijos, bendrai gyvenantys asmenys turėjo teisę jas gauti.
Byloje nėra ginčo, kad būste, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, gyvenamąją vietą yra deklaravę ne tik pareiškėja su vidutinį neįgalumą turinčiu sūnumi, bet ir pareiškėjos dukra G. V. B., kuri 2013 m. sausio 31 d. teikdama prašymą atsakovui dėl socialinės pašalpos ir kompensacijų nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d., nurodė, kad jos šeimą sudaro dukra E. M., gim. 2012 m. ir dukros tėvas I. M.. Vertindamas šios šeimos pateiktus dokumentus, informaciją bei remdamasis Lietuvos darbo biržos duomenų bazės išrašu, atsakovas nustatė, jog su G. V. B. bendrai gyvenantis I. M. nuo 2012 m. gruodžio 13 d. nutraukė darbo paiešką, nesiregistravo darbo biržoje, todėl kreipimosi metu neatitiko nė vienos Įstatymo 8 straipsnio sąlygos. Šios faktinės aplinkybės nagrinėjamoje byloje taip pat nėra ginčijamos.
Kaip minėta, atsakovo 2013 m. vasario 12 d. rašte, be kita ko, buvo nurodyta ir tai, kad pareiškėjai V. B. nuo 2013 m. sausio 1 d. neskirtina, nes trijų mėnesių pajamos (šalpos pensija neįgaliajam vaikui, skirta pareiškėjos sūnui D. B., ir pajamos iš žemės ūkio paskirties žemės pagal nustatytą pajamų normą hektarui žemės naudmenų), viršija valstybės remiamas pajamas (350 Lt/mėn.). Iš bylos medžiagos matyti, kad Departamento Socialinių išmokų skyrius 2013 m. sausio 17 d. buvo priėmęs sprendimą Nr. 4756 V. B. šeimai neskirti socialinės pašalpos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d., nes vidutinės vieno asmens mėnesio pajamos (368,01 Lt) buvo didesnės, nei valstybės remiamos pajamos (350 Lt).
Nors pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu sprendime išsamiau nepasisakė, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 538 2008 m. rugpjūčio 1 d. – 2015 m. sausio 1 d. laikotarpiu buvo patvirtintas valstybės remiamų pajamų dydis – 350 Lt per mėnesį vienam Lietuvos Respublikos gyventojui. Pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnio 3 punktą, skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitomos visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos pajamos, taip pat ir pensijos ir (ar) pensijų išmokos, šalpos išmokos (išskyrus slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas ir tikslinį priedą). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, neturi pagrindo konstatuoti, kad Socialinių išmokų skyrius minėtos 17 straipsnio 3 punkto išimties nesilaikė. Atsakovas nurodė, kad V. B. sūnui D. B. skiriama ir mokama priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija po 153 Lt kas mėnesį neįskaitoma į pajamas, sprendžiant klausimą dėl piniginės socialinės paramos skyrimo.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime pakankamai aiškiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, ir kokios teisės aktų nuostatos taikomos nagrinėjamam ginčui išspręsti.
Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, o juos tik papildo, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.
Minėta, jog apeliaciniu skundu pareiškėja pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija iš esmės vieninteliu aspektu – Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 6 dalies nuostatų griežtumu ir nepakankamu teisinio reglamentavimo lankstumu nepasiturintiems asmenims siekiant gauti socialinę paramą. Dėl šių priežasčių, ir apeliuodama į Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 28 straipsnio nuostatas, pagal kurias Konvencijos šalys imasi atitinkamų veiksmų, kad užtikrintų ir skatintų teisės į pakankamą pragyvenimo lygį įgyvendinimą nediskriminuojant dėl neįgalumo, pareiškėja prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis pateiktų savo išaiškinimą, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Jos nuomone, pirmosios instancijos teismas šį jos prašymą nemotyvuotai atmetė.
Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas daugelyje savo nutarimų yra pabrėžęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmens kategorijų, esančiose skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga (pvz., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003m. gruodžio 3 d. nutarimai). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės (2004 m. kovo 5 d. nutarimas).
Taigi, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą ir nustatyti tokias socialinės paramos sąlygas ir pagrindus, kad jie skatintų kiekvieno asmens pastangas pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove. Pareiškėja nėra diskriminuojama dėl jos sūnaus neįgalumo, kilmės, lyties, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, taip pat nekyla abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės normų galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjos išdėstytų teiginių. Todėl jos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
Dėl išdėstytų aplinkybių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.