Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2008-04-16 · Civilinė byla Nr. 2A-352-115/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2008-04-16
Bylos Nr.
2A-352-115/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Algirdas Auruškevičius (pran.), Neringa Švedienė
Pareiškėjas
V. M.
Suinteresuotas asmuo
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Širvintų
Advokatai
Laura Timinskaitė
Kategorijos
  • 102.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-352-52/2008

Teisėja Inga Staknienė Procesinio sprendimo kategorijos 102.5; 121.21; 128.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. balandžio 16d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičius,

teisėjų Neringos Švedienės, Romualdos Janovičienės,sekretoriaujant Gražinai Glavackaitei,,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui Ričardui Vilhelmui Gabrilavičiui, advokatei Laurai Timinskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-592-779/2007 pagal pareiškėjos V. M. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijos Širvintų žemėtvarkos skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja V. M. kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą su prašymu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, t.y. 2005-11-25 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-4477 ir dalyje dėl S. A. turėto 32,80 ha dydžio žemės sklypo, esančio Širvintų raj. Alionių sen. Zigmantų km., priklauso jos tėvui S. A. . Šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu. Taip pat prašė atnaujinti įstatymo nustatytą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti, pateikiant ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Pareiškėja nurodė, kad yra tėvų S. A. ir S. (C.) S. vienintelė duktė, pagal piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 3 p. priskirtina prie pretendentų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į tėvų išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratui. 2005-11-25 Lietuvos Respublikos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. R4-4477 apie nekilnojamąjį turtą yra nurodyta, kad Vilniaus - Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Paberžės valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašytas A. S. (S.), Zigmantų vnk. (zasc. Zygmonty), turėjęs 28 dešimtines žemės. Toje pačioje pažymoje yra nurodoma ir tai, kad Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde, Vilniaus apskrities valstybinio žemės fondo byloje, žemės ūkio komisijos 1940-10-12 nutarime įrašytas Paberžės valsčiaus Zigmantų km. buvęs 32,80 ha žemės savininkas S. A. , iš kurio į valstybės žemės fondą paimta 2,80 ha žemės. Minėtas archyvas nurodyta pažyma papildomai patvirtino, kad Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, Vilniaus apskrities Paberžės valsčiaus Zigmantų km. gyventojo S. A. buto-ūkio lape įrašyti: S. A. , šeimos galva, ūkininkas; žmona – Z.; duktė V.. Nurodo, kad 2005-11-25 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr.R4-4477 išdėstyta informacija yra pakankama, įrodinėjant jos tėvo A. S. turėtas nuosavybės teises į bendrą 32,80 ha dydžio žemės sklypą, buvusį Vilniaus apskrities Paberžės valsčiaus Zigmantų km., o pagal dabartinį Lietuvos Respublikos administracinį-teritorinį paskirstymą - Širvintų raj., Alionių sen. Zigmantų km. Nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo S. A. išlikusį nekilnojamąjį turtą, būtina pašalinti abejones dėl S. A. asmens tapatybės, kadangi 2005-11-25 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr.R4-4477 nurodyto išlikusio nekilnojamojo turto savininko pavardės užrašytos skirtingai. Tai, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr.R4-4477 minimas žemės sklypo savininkas S. (S.) A. ir S. A. yra vienas ir tas pats asmuo, leidžia daryti išvadą šios aplinkybės, kad abiejų žemės savininkų pavardės fonetiškai skamba panašiai, o jų skirtingą rašybą lėmė pavardžių transkripcija iš lenkų į lietuvių kalbą; abiejų žemės savininkų vardai, žmonų bei kitų giminaičių (dukros) vardai iš esmės sutampa; žemės sklypų buvimo vietovės yra tapačios. Pareiškėja nurodė, kad iki 1940 m. žemės nacionalizacijos visiškai nesidomėjo, kam priklausė tėvų apdirbama žemė. Prasidėjus represijoms ir pokario metu, jos tėvai neigė, kad iki 1940 m. valdyta žemė priklausė jos tėvui S. A. asmeninės nuosavybės teise. Jai buvo aiškinama, kad žemė priklausė jos motinos sūnui J. S. iš pirmos santuokos, kuris tuo metu jau buvo emigravęs į Lenkiją, o jo buvimo vieta nežinoma. Mano, jog toks aiškinimas buvo susijęs su tėvų baime būti represuotiems ir ištremtiems iš Lietuvos. Apie 2005 metus jos dukra R. M. atsitiktinai iš liudytojos J. B. sužinojo, kad žemės sklypas, buvęs Širvintų raj. Alionių sen. Zigmantų km., priklausė būtent jos tėvui S. A. nuosavybės teise. Gavus 2005-11-25 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą Nr.R4-4477, tapo aišku, kad yra būtina tikslinti ir tėvo S. A. tapatybės duomenis, nes žemės sklypo savininko pavardės minėtoje pažymoje buvo nurodytos skirtingos. Tuo pačiu iškilo būtinybė patikslinti ir jos pačios anketinius duomenis, susijusius su jos tiek mergautine pavarde, tiek ir pavarde po santuokos sudarymo, kadangi įvairiuose asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose šios pavardės buvo įrašytos skirtingai. Klausimai dėl jos anketinių duomenų tikslinimo išsisprendė tik 2007-08-08, dėl ko pareiškėja negalėjo greičiau kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Širvintų rajono žemėtvarkos skyrių su pareikšimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškimu nesutiko, nurodė, kad terminas praleistas ne dėl svarbių priežasčių, o dėl to, kad pareiškėja visiškai nesidomėjo jos tėvui priklausiusia žeme.

Žemesnės instancijos teismas

Širvintų rajono apylinkės teismas 2007-12-18 sprendimu atmetė V. M. prašymą atnaujinti įstatymų nustatytą ir praleistą terminą, o bylą dėl juridinio fakto nustatymo nutraukė. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. yra padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo nuo 1991 metų. Teismas pažymėjo, jog prašymo pateikimas buvo galimas 10 metų, o tai yra pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį pilietis, net būdamas senyvo amžiaus, gali tinkamai įvertinti situaciją ir asmeniškai ar giminių, ar kitų atstovų pagalba siekti realizuoti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismas nustatė, kad pareiškėja tik 2006 m. kreipėsi į žemėtvarkos skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą žemę. Pareiškėjos teiginys, kad apie tėvo turėtą žemę sužinojo tik apie 2005 m. ir atsitiktinai iš liudytojos J. B. , nepagrįstas įrodymais, liudytojų paneigtas, kadangi pareiškėja apie tėvo turėtą žemę žinojo, visą laiką gyveno toje pačioje vietoje, tame pačiame name ir tik liudytojų įkalbėta kreipėsi į žemėtvarkos skyrių, pati žemės grąžinimu nesirūpino ir nesidomėjo. Kadangi teismas atsisakė atnaujinti įstatymo nustatytą ir praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, pareiškėjos prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai priklauso A. S. , neteko prasmės ir teismas bylą šioje dalyje nutraukė.

Šalies argumentai

Pareiškėja V. M. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2007-12-18 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-592-779/2007 ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėja nurodo, kad pirmos instancijos teismas neįsigilino į byloje surinktus įrodymus, neatliko visapusiško ir objektyvaus visų aplinkybių nagrinėjimo, todėl pažeidė LR CPK 185 str. reikalavimus. Teismui nusprendus neatnaujinti įstatymu nustatyto termino prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti ir konstatavus, jog prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto tolimesnis nagrinėjimas netenka prasmės, faktiškai jis neišsprendė vieno iš pareiškime išdėstyto reikalavimo, kas pripažintina absoliučiu tokio sprendimo negaliojimo pagrindu (LR CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 1 p., 329 str. 2 d. 7 p.). Be to, teismas nutraukdamas civilinę bylą šioje dalyje pagal LR CPK 293 str. 1 p. nesilaikė LR CPK 294 str. 1 d. numatyto imperatyvaus reikalavimo. Pareiškėja mano, kad teismas neteisingai vertino liudytojų parodymus, nesilaikė LR CPK 192 str. 5 d. Širvintų rajono apylinkės teismas negalėjo remdamasis vien tik liudytojų parodymais pripažinti pagrįstas suinteresuoto asmens atstovo išsakytas pretenzijas dėl pareiškėjos teiginių įrodytumo bei konstatuoti įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastis esant nesvarbiomis. Pareiškėja nesutinka su teismo nuomone, jog argumentai dėl jos ligos yra nepagrįsti. Pažymi, jog pirmos instancijos teismui apsisprendus neatnaujinti termino prašymui dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo paduoti, teismas privalėjo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir tik tada, jei būtų konstatavęs, kad šis juridinę reikšmę turintis faktas iš tikro jokių teisinių pasekmių pareiškėjos atžvilgiu nesukels, šioje dalyje pareiškimą atmesti (LR CPK 448 str. 1 d.). Kadangi teismas netinkamai vertinimo surinktus įrodymus, pareiškėja mano, jog nėra galimybės išskirti bylą šioje dalyje LR CPK 327 str. 2 d. pagrindu, todėl panaikinus sprendimą visa apimtimi, byla dėl abiejų pareiškime išdėstytų reikalavimų turi būti perduota pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 327 str. 1 d. 1 p.).

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė V. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas teisingai išnagrinėjo bylą, priėmė motyvuotą sprendimą ir nepažeidė LR CPK 185 str. reikalavimų. Nurodo, kad pareiškėjos paaiškinimai patvirtina tai, jog ji, žinodama apie tėvo valdytos žemės grąžinimą, nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, nesikreipė su prašymu į įgaliotas institucijas, neatliko jokių veiksmų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėja siekė atkurti nuosavybės teises, tačiau to negalėjo padaryti dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).

Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė V. M. prašymą atnaujinti įstatymu nustatytą ir praleistą terminą, o bylą dėl juridinio fakto nustatymo nutraukė.

Pareiškėjos atstovė su teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti, bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindu.

Atsakovas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laiko tai, kad teismas neišnagrinėjo prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o byla šioje dalyje nutraukė CPK 293str.1d pagrindu ir nenurodė institucijos, į kurią turėtų kreiptis pareiškėja dėl prašomo fakto nustatymo, ką imperatyviai numato CPK 294str.1d. Tačiau kolegija su tokias apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir pažymi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingais laikotarpiais reguliavo skirtingi teisės aktai: 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojęs 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojęs iki 1997 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo“, ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Abu įstatymai apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Tvarkai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku paduoti, kurie nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. (1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įsigaliojimo“) buvo pratęsiami kelis kartus. Galutinį terminą prašymams paduoti nustatė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis: prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tiems, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavė laiku – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nustatydamas galutinį terminą, įstatymas nustatė galimybę piliečiams, praleidusiems terminą prašymams paduoti, jį atnaujinti, tačiau tik tuo atveju, jei toks terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis (Lietuvos Respublikos 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 10 str., įsigaliojusio nuo 2004 m. spalio 26 d., redakcija). Po šio įstatymo pakeitimo terminai prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams paduoti išliko tie patys – 2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d.

Kolegija pažymi, kad asmenys, siekdama atkurti nuosavybės teises į žemę, pirmiausia turėjo išreikšti savo valią ir paduoti prašymą ne teismui, bet atitinkamai institucijai (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 17 straipsnis). Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 punkte detalizuotos institucijos, kurioms pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi pagal nustatytą teisinį reglamentavimą pareiškėja turėjo kreiptis su prašymu atkurti nuosavybės teises į atitinkamą valstybės instituciją iki 2001 m. gruodžio 31 d. Jeigu toks prašymas iki šio termino paduotas nebuvo, o po jo buvo kreiptasi į atitinkamą valstybės instituciją, pareiškėjai atsiranda teisė kreiptis į teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalis, 2004 m. spalio 12 d. Įstatymo Nr. IX-2490 redakcija).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja nustatytu terminu atitinkamai institucijai prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę nepateikė, pareiškime teismui ji nurodė, jog apie tėvo turėtą žemę sužinojo tik 2005m. Širvintų rajono žemėtvarkos tarnyba 2006-03-03 pareiškėją informavo, kad dėl praleisto termino atnaujinimo reikia kreiptis į teismą (b.l. 13). Pareiškimas teismui yra paduotas 2007-09-17 (b.l. 1). Tokiu atveju kyla klausimas, ar bendrosios kompetencijos teismas turėjo nagrinėti prašymą dėl 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 (2001 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymo Nr. IX-489 redakcija) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo. Pažymėtina, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal civilinio kodekso, o pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso stadija. Tai, kad valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) ir šią aplinkybę ne kartą konstatavo specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (2002 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta byloje V. C. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, 2002 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta byloje Z. T. S. v. Kauno apskrities viršininko administracija; 2004 m. spalio 22 d. nutartis, priimta byloje I. Č. v. Kauno apskrities viršininko administracija; 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta byloje A. K. v. V. C., Vilniaus apskrities viršininko administracija; 2005 m. nutartis, priimta byloje I. M. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kiti; 2007 m. birželio 14 d. nutartis priimta byloje K. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kiti).

Kaip jau minėta, prašymas atkurti nuosavybės teises turi būti paduotas atitinkamai institucijai, kuri atlieka viešojo administravimo veiksmus, o šie veiksmai skundžiami administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis). Taigi šiame procese kylantys ginčai nenagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Šią aplinkybę nurodė Lietuvos aukščiausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008-02-25 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-7-24/2008. Nutartyje taip pat pažymėta, jeigu Lietuvos Respublikos pilietis po 2001 m. gruodžio 31 d. kreipėsi su prašymu į atitinkamą valstybės instituciją, tik tada toks asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalis, 2004 m. spalio 12 d. Įstatymo Nr. IX-2490 redakcija).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas turėjo šioje dalyje atsisakyti priimti pareiškimą, nes prašymas atnaujinti terminą yra neteismingas bendrosios kompetencijos teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kadangi prašymas atnaujinti praleistą terminą yra išnagrinėtas, sprendimas šioje dalyje naikintinas, o bylą nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja prašė teismą ne tik atnaujinti praleistą terminą prašymui pateikti, bet ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuosavybės teises į žemę patvirtinantys dokumentai (2005-11-25 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma) priklauso jos tėvui. Vertinant šį pareiškėjos prašymą, būtina atsižvelgti į tai, kad pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Toks įstatyminis reglamentavimas reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę neturi juridinės reikšmės.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).

1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kokie įrodymai gali patvirtinti nuosavybės teisę bei suteikta teisė Vyriausybei detalizuoti nuosavybės teisę įrodančių dokumentų sąrašą. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte išvardyti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises. Tiek Įstatymo 9 straipsnio, tiek ir šio Vyriausybės nutarimo 12 punkto sisteminė analizė patvirtina, kad šiomis nuostatomis reglamentuojamas tik įrodinėjimo klausimas, kai nuosavybės teisės atkūrimas sprendžiamas administracine tvarka. Nuosavybės teisių restitucijos santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustato specialių įrodinėjimo taisyklių teismo procese nagrinėjant ginčus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu. Pareiškėja pateikė dokumentus, kurie iš esmės patvirtina pažymoje nurodyto asmens nuosavybės teises į žemę ir šių dokumentų juridinę reikšmę turėtų įvertinti ir priimti sprendimą dėl jų pakankamumo ar nepakankamumo ne teismas, bet institucija, priimanti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Šiuo atveju, pareiškėja dar nėra gavusi atitinkamos institucijos išvados dėl nuosavybės teisę įrodančių dokumentų(pažymos) pakankamumo (nepakankamumo) nuosavybei atkurti, todėl pareikštas prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taip pat nenagrinėtinas teisme, byla šioje dalyje nutrauktina CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pirmos instancijos teismas bylą šioje dalyje nutraukė pagrįstai, kaip nenagrinėtiną teisme. Todėl kolegija sprendžia, kad keisti ar naikinti sprendimą šioje dalyje pagrindo nėra, nes byla iš esmės nutraukta pagrįstai.

Nutraukus bylą, pareiškėja turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, dėl atnaujinimo termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o terminą atnaujinus -į Vilniaus apskr. viršininko administracijos Širvintų raj. žemėtvarkos skyrių, dėl tėvo nuosavybę patvirtinančių dokumentų įvertinimo ir nuosavybės teisų į žemę atstatymo (CPK 293 straipsnio 1 dalis).

Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai priėmė pareiškimą nagrinėti civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o priėmęs pareiškimą vieną iš reikalavimų nepagrįstai išnagrinėjo, kadangi bylą turėjo nutraukti dėl abiejų reikalavimų (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Todėl skundžiamas sprendimas dalyje, kuria netenkintas reikalavimas dėl termino atnaujinimo, naikintinas, o byla nutrauktina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprndžia:

Panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-592-779/2007 dalį, kuria atmestas V. M. prašymas atnaujinti įstatymu nustatytą ir praleistą terminą, ir bylą nutraukti.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Algirdas AuruškevičiusKolegijos teisėjos Neringa ŠvedienėRomualda Janovičienė